Alaus daryklos "Tauras" istorija yra neatsiejama nuo Vilniaus miesto alaus pramonės raidos. Šiandienos pasakojimą galima pradėti prisiminus 2014 metus, kai buvo aptiktas alaus butelis Виленское Акцобщество пивоваренiя Шопень.
Buvusi alaus darykla "Tauras" Vilniuje
Pradžia: Abrahamas Karasikas ir Vilhelmas Šopenas
Šis Šopenas neturi nieko bendro su žinomu kompozitoriumi, o kilo nuo mažai kam dabar žinomo pirklio bei verslininko Vilhelmo Šopeno, perpirkusio 1860-tais Tauro kalno papėdėje įkurtą alaus gamyklą iš Abrahamo Karasiko - vieno iš pirmųjų sumaniusių gaminti alų pramoniniu būdu. Karasikas įsigijo šią žemę 1859-tais ir 1860-tais jame jau veikė salyklinė, krosnys bei fermentavimo, maišymo, virimo katilai, kuriuos prižiūrėjo aludaris iš Prūsijos Robertas Zenišas su keturiais pameistriais. Nupirkta Šopeno gamykla buvo ne kartą perstatyta ir plėsta: 1879-tais joje atsirado keli papildomi pastatai, 1884-tais - nauja kontora.
XIX a. pab. Vilniuje dėl vietos po saule konkuravo trys didelės alaus daryklos - minėta Šopeno, Lipskio, bei M. Epšteino, vėliau, 1894-tais, perpirkusi Šopeno gamyklą ir perėmusi jos pavadinimą, prie jo pridėjusi dar žodžius "akcinė bendrovė" senąja rusų kalba.
Sovietinis Periodas ir Nacionalizacija
Kodėl dabar gamykla vadinasi "Tauro"? Nes taip ją pavadino sovietai, nacionalizavę visą pramonę 1940-tais, prijungę prie jos keletą vaisvandenių gamintojų bei taipogi lankytą Parčevskio bravorą Raudondvaryje. Vėliau gamykla buvo ne kartą modernizuota ir perstatyta - didėjo siūlomo alaus rūšių, modernizacija leido pagaminto alaus kiekį padidinti iki 18,5 mln. litrų alaus per metus.
Privatizacija ir "Kalnapilio-Tauro Grupė"
Privatizaciją darykla išgyveno be didesnių problemų, o 2006 metais dėl ribotos gamybos plėtros galimybės darykla iškėlė "Tauro" alaus gamybą į koncernui priklausančią "Kalnapilio" alaus daryklą Panevėžyje. Nuo 2006-tų tos patalpos stovi tuščios, neprižiūrimos, nors ir saugomos, dėl ko, nuotraukų iš vidaus nedaug.
„Kalnapilio-Tauro grupė“, antroji pagal dydį (po bendrovės Švyturys‑Utenos alus) Lietuvos alaus gamybos bendrovė. Įkurta 2003 susijungus bendrovėms Kalnapilis ir Vilniaus Tauras. Būstinė Vilniuje. Gamina alų Kalnapilis, Tauras, Bergschlösschen, Šopeno, sultis Cido, girą. Turi alaus daryklas Kalnapilis Panevėžyje ir Vilniaus Tauras Vilniuje. 100 % Kalnapilio‑Tauro grupės akcijų valdo Danijos koncernas The Royal Unibrew (iki 2005 The Danish Brewery Group). 2015 Kalnapilio‑Tauro grupė pagamino 114 mln. litrų alaus ir nealkoholinių gėrimų, 26 % produkcijos eksportavo į Didžiąją Britaniją, Airiją, Ispaniją, Rusiją, Jungtines Amerikos Valstijas, Daniją, Latviją, Estiją ir kitur. Apyvarta 56,3 mln.
Svarbūs įvykiai "Tauro" ir "Kalnapilio" istorijoje:
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1860 | Pirklys V. Šopenas Vilniuje įsteigė alaus daryklą Tauras. |
| 1897 | Naujasis savininkas M. Epsteinas ją pavadino Šopeno alaus darykla. |
| 1902 | Vokiečių dvarininkas A. Foightas Panevėžyje įkūrė alaus daryklą Bergschlössen. |
| 1940 | Alaus darykla nacionalizuota ir prijungus keletą mažų gaiviųjų gėrimų gamyklų 1944 tapo alaus ir mineralinio vandens gamybos įmone Tauras. |
| 1976 | Alaus darykla pertvarkyta į nealkoholinių gėrimų ir alaus kombinatą Tauras. |
| 1999 | Koncernas The Danish Brewery Group įsigijo bendrovę Vilniaus Tauras, 2001 - Kalnapilis ir pradėjo jų sujungimo procesą. |
| 2003 | Susijungus bendrovėms Kalnapilis ir Vilniaus Tauras, įkurta „Kalnapilio-Tauro grupė“. |
| 2006 | "Tauro" alaus gamyba iškelta į "Kalnapilio" alaus daryklą Panevėžyje. |
Parčevskio Bravoras Raudondvaryje
Šio bravoro istorija prasideda nuo netoliese esančio Raudondvario dvaro - gražaus, neoklasicistinio, dabar apleisto statinio. Būtent čia, XVIII a. pabaigoje įsikūrę Parčevskiai, pradėjo verslą ir įsteigė alaus daryklą. Anot šaltinių, I. Parčerskis gavo dvarą, kaip dovaną nuo pačios Rusijos imperatorienės Jekaterinos II-sios. Nepaisant tuo metu vykusios rimtos konkurencijos su V. Šopeno ir E. Lipskio alaus daryklomis, bravoras plėtėsi - 1902-1906 metais vyko rimti pertvarkymo darbai - statomi nauji pastatai, intensyviai modernizuojamos gamybos linijos.
Po pirmo pasaulinio karo jis tapo vienu iš produktyviausiai veikiančių pramonės kompleksų XX a. pradžios rytų Lietuvoje. 1939 metais, dešimtyje Vilniaus gubernijos miestelių veikė Parčevskio įkurtos alaus krautuvės, smuklės ir alaus pilstyklos. Prie gamyklos komplekso buvo pristatyta spirito valykla, produkcijos saugyklos, alaus statinių dirbtuvės, alaus brandinimo rūsiai ir kiti gamybiniai statiniai.
1939 metais, atėjus sovietų valdžiai, bravoras buvo nacionalizuotas ir sujungtas su buvusiu konkurentu - alaus gamykla "Šopen" ir keliomis kitomis mažomis įmonėmis, gaminusiomis limonadą ir nealkoholinius gėrimus. Naujoji gamykla buvo įkudinta dideliame buvusios Parčevskių bravoro gamyklos komplekse ir pavadinta alaus ir mineralinių vandenų kombinatu "Tauras".
Sovietmečiu "Tauro" gamykla ne kartą plėtėsi ir modernizavosi - didino apyvartą, plėtė siūlomo alaus rūšis. Privatizaciją darykla išgyveno be didesnių problemų - tik nežymiai pakito daryklos pavadinimas, pasivadinęs trumpai ir paprastai - "Vilniaus Tauras".
2006 metais, dėl ribotos gamybos plėtros galimybės, darykla iškėlė "Tauro" alaus gamybą į koncernui priklausančią "Kalnapilio" alaus daryklą Panevėžyje. Nuo to laiko gigantiškos senovinės patalpos Raudondvario miestelyje buvo paliktos likimo valiai. Dabar nemažoje teritorijoje - daugybė senovinių pastatų. Sargo namelis, sandėliai, prie kelio buvusi nedidelė alaus parduotuvėlė, brandinimo rūsiai ir įspūdingas bravoras - viskas stebina savo architektūra.
Pagrindiniame komplekse - tuštokos ir daug kartų perstatinėtos gamybinės patalpos. Visur, kur pažiūrėsi - betoniniai cisternų pamatai ir grindyse išpjautos skylės. Viena geriausių lankytų vietų.
"Kalnapilis": Istorija ir Plėtra
„Kalnapilio“ istorija prasidėjo 1902 metais, kai sausio 1-ąją vokiečių kilmės dvarininkas Albertas Foightas aludarystės tradicijomis garsėjančiame Aukštaitijos centre - Panevėžyje pastatytoje „Bergschlösschen“ darykloje išvirė pirmąją partiją alaus. „Bergschlösschen“ pavadinimas daryklos įkūrėjo gimtąja kalba reiškė „Pilaitė ant kalvos“.
Nepriklausomoje Lietuvoje „Kalnapilis“ tapo vienu aludarystės lyderių: pasiūlė daugybę naujovių, naujų alaus rūšių, savo skaniuoju alumi garsino Lietuvą užsienyje. Už alaus skonio tobulinimą aludarių laukė pelnytas atlygis - geriausi pasaulio alaus ekspertai „Kalnapilio“ alų įvertino aukščiausiais apdovanojimais. „Kalnapilis“ tapo pirmąja visiškai modernizuota alaus darykla po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Jau įprasti reljefiniai buteliai, į kuriuos alų pilsto daugelis daryklų, ir alaus skardinės taip pat buvo „Kalnapilio“ naujovė.
2002 metais savo 100 metų jubiliejų „Kalnapilis“ sutiko jau būdamas naujos šeimos narys. 2003 Panevėžio aludariai buvopirmieji, kurie lietuvišką alųišpilstė į skardines. Į pirmąjąLietuvoje skardinių pilstymoįrangą “Kalnapilis” investavo3,5 mln. Lt.
Šviesos instaliacijos Aludarių gatvėje
"Vilniaus Tauro" dabartis ir ateities planai
Pačiame sostinės centre, netoli Lukiškių aikštės, Neries ir G.Vilko gatvės stūkso 2 hektarų ploto teritorija su pastatais - vaiduokliais, menančiais Vilniaus miesto alaus istoriją. Pagrindinis alaus gamyklos pastatas Lukiškėse (dabartinis adresas Aludarių g. 1 / Pakalnės g. 2) pastatytas XIX a. 7-tąjį dešimtmetį, buvusioje našlaičių kapinių vietoje. Vienas pastato architektų - Nikolajus Čiaginas - interjere panaudojo metalines kolonas. Ši detalė buvo naujiena ne tik Vilniuje.
2008 metais pastatas įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Vilniaus miesto savivaldybei pristatytas projektinis siūlymas, kuriame numatomas buvusios „Tauro“ alaus daryklos rekonstravimas į modernų viešbutį. Šiuo metu Naujamiestyje, Aludarių gatvėje, esantys pastatai nenaudojami ir bus siekiama juos prikelti antram gyvenimui.
Tauragės verslininko Antano Stankaus valdoma nekilnojamojo turto plėtros bendrovė „Tauropolis“ į 4 žvaigždučių viešbučio ir konferencijų centro plėtrą dalyje buvusios sostinės alaus daryklos „Vilniaus tauras“ teritorijos iki 2022 metų investuos 20 mln. eurų. Darbus teritorijoje ketinama pradėti 2019 metais.
„Siekiant buvusios „Tauro“ alaus daryklos kompleksą pritaikyti viešbučio veiklai, esami pastatai bus sujungti į vientisą kompleksą, išsaugant ir pabrėžiant esamas vertingąsias savybes. Kur įmanoma atkuriant autentiškas erdves, atlaisvinant jas nuo brutalios sovietmečio statybos pasekmių. Taip pat numatoma išlikusius pastatų fasadų fragmentus išsaugoti, juos restauruoti, eksponuoti ir atverti visuomenei“.
Projekto techniniai parametrai - Planuojamo objekto adresas - Aludarių g. ARCHITEKTAS - nežinomas 1860 m. ŠVIESOS INSTALIACIJOS - „Glow Factory“, 2023 m. Aludarių g. įsikūręs „Kilo Health“ pastatas - pramoninės architektūros pavyzdys, menantis ne vieną amžių trukusią aludarystės istoriją.
Reikšmingiausias komplekso elementas - didžiuliai skliautuoti rūsiai, statyti 1869 m., kuriuose buvo laikoma alaus daryklos produkcija. Virš jų 1879 m. pagal architekto N. Čiagino rekonstrukcijos projektą pastatytas vieno aukšto gamybinis pastatas su palėpe. Charakteringumu išsiskiria rūsių centrinėje dalyje esanti erdvi patalpa, kurios erdvę į tris dalis dalina istorizmo laikotarpiui būdingos metalo kolonos, remiančios suporuotas arkas ir trijų tarpsnių cilindrinius skliautus. Tai pirmasis gamybinis pastatas Vilniaus pramoninės architektūros istorijoje, kuriame panaudotos metalo konstrukcijos.
Šiandien kompleksas pritaikytas verslo centro veiklai.