Akmenėlių dvaro sodybos istorija ir atgimimas

Akmenėlių dvaras, įsikūręs Pakruojo rajone, ant Kruojos upės kranto, mena gilią istoriją. Šiandien tai ne tik architektūros paminklas, bet ir gyvas kultūros židinys, traukiantis lankytojus iš įvairių Lietuvos kampelių. Šiame straipsnyje pasinersime į Akmenėlių dvaro istoriją, jo atkūrimo peripetijas ir dabartinį gyvenimą.

Dvaro istorijos vingiai

Akmenėlių dvaras, nors registruose ir įvardijamas dvaru, iš tiesų yra palivarkas, seniau priklausęs baronų von der Ropp'ų šeimai. Šį ansamblį sudaro akmeninis tvartas, svirnas, klojimas ir gyvenamasis namas, apsuptas šimtamečių medžių bei kuriamo įspūdingo parko.

Atgimimas iš griuvėsių

Prieš daugiau nei dešimtmetį, Šiaulietė Edita Aperavičienė išgirdo apie Akmenėlius ir nusprendė jį įsigyti. Vaizdas, kurį ji išvydo atvykusi, nebuvo guodžiantis. Tėvai maldavo klusyti racionalaus balso ir įsigyti paprastą sodybą. Tačiau, Edita jautė, kad jai šio dvaro reikia. Ji ryžosi užsiimti dvaro sodybos tvarkymu nuo pradžių.

Sovietmečiu Akmenėlių dvaro pastatuose buvo sandėliuojamos trąšos ir kitkas. Kas neišliko, ką šimtmečiai ir sovietinio laikmečio požiūris suardė, sunaikino, E. Aperavičienė užsibrėžė atkurti. Daug skaitė istorinės, archyvinės medžiagos, domėjosi to laikmečio dvarų eksterjero ir interjero tendencijomis.

Visą kelių hektarų teritoriją šeimininkė apjuosė pušaičių tvora. Sodybą puošia daugybė gėlių. Akį traukia ir kadaise šiukšlių krūvoje skendę senojo klojimo griuvėsiai.

Edita Aperavičienė energingai mosčioja rankomis: tą kertę dar reikės apeiti, ten - palaistyti. Vis­kas iki smulk­me­nų ap­gal­vo­ta.

Dvaro gyvenimas šiandien

Beveik kiekvieną savaitgalį dvaras pilnas svečių - menininkų, istorikų ir tų, kuriems norisi pajusti 200 metų senumo sodybos aurą. Jau dvejus metus kiekvieną šeštadienį lygiagrečiai 14 valandą, Akmenėlių dvare organizuojamos įdomių pašnekesių popietės, kuriose laukiami visi norintys. Temos - įvairiausios, o lektoriai - žinomi istorikai, muzikologai, kritikai, menininkai.

Dvaro savininkė už palaikymą ir paramą dėkinga geranoriškiems žmonėms. Be to, E. Aperavičienė dvare įkūrė žirgyną. Žirgai ir jų trenerė įkvėpė surengti vaikų jojimo varžybas.

Edita Ape­ra­vi­čie­nė su­ka­si kaip vi­jur­kas. Net jei nieko neveikiu, aš labai daug galvoju, ieškau, domiuosi. Taip galvodama veikli moteris subrandino ne vieną puikią idėją, kuri atgaivino dvaro sodybą, įpūtė joje daug gyvybės.

Štai pernai rugpjūtį čia vyko tapytojo Sigito Staniūno ir kompozitoriaus Pauliaus Kilbausko koncertas-performansas. Rugpjūčio 3-5 dienomis Akmenėlių dvare į kūrybines dirbtuves susirinks Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos artistai. Jie repetuos koncertą smuikui ir orkestrui, pristatys jį pirmą kartą Lietuvoje, vyks fotografijų, juvelyrikos paroda.

Ji kategoriškai nesutinka, kad Akmenėlių dvaro sodybai priliptų vestuvinio dvaro etiketė. Anot žavios moters, reikia rūpėti visiems. Žmonės neturi, ką veikti: trinasi kažkur, ieško pigių pramogų, galiausiai laiką leidžia spoksoodami į televizorių. Dvasinis badas užvaldo kažkada smarkiai išdraskytą tautą, kuri praradusi savo šaknis.

E. Ape­ra­vi­čie­nė sa­ko: „Gy­ven­da­ma Šiau­liuo­se, jau­čiau, kad esu ne sa­vo vie­to­je. Gy­ven­da­ma Ak­me­nė­lių dva­re, esu sa­vo vie­to­je.“

E. Ape­ra­vi­čie­nė sa­ko: „Ma­no ba­by­tė tu­rė­jo is­to­ri­nį vien­kie­mį. Man tai pa­da­rė įspū­dį, nes ta­da bu­vau vai­kas, o vai­kai vis­ką jau­čia šir­de­le.“

E. Ape­ra­vi­čie­nė sa­ko: „Ten ra­dau min­tį, jog tie, ku­rie įsi­gy­ja pa­vel­dą, yra be­pro­čiai, nes tu­ri vi­są gy­ve­ni­mą au­ko­tis. Ši min­tis man vi­sai pa­tin­ka“.

Dabar suprantu savo mamą, kaip jai čia buvo baisu. Ji man sakė, bet aš nieko negirdėjau - tarsi lindėjau mistiniame savo pasaulyje. O gal ir reikia pasiduoti jo romantikai, tada užauga sparnai, atsiranda beprotiškai daug jėgų.

Dabar mėgstama sakyti: „Būk pozityvus.“ Eina jie švilpt su savo pozityvumu! Būk tikras. Pyksti, tai pyk. Nemėgsti, tai nemėk. Jautiesi laimingas, pasakyk žmogui, kad šiandien jį myli, bet vakar ant jo pykai.

Akmenėlių dvaras - tai vieta, kur istorija susipina su dabartimi, kur kultūra ir menas klesti, o gamta džiugina savo grožiu. Tai puikus pavyzdys, kaip meilė paveldui ir atsidavimas gali prikelti iš užmaršties unikalų kultūros objektą ir paversti jį traukos centru visiems, ieškantiems dvasinio peno ir įkvėpimo.

Anot Editos Aperavičienės, Akmenėlių dvaras - tai stiklo karoliukų, paslapčių dvaras. Taip galima manyti, kad senų pastatų kertės pilnos dvasių. Nesu jų mačiusi ir nebijau. O jei tų dvasių ir yra, tai jos visai taikios.

Man atrodo, kad gyvenimas paprastas. Paprastą gyvenimą reikia gyventi paprastai.

Mūsų dvaro moto - „Semper verum“ („Visada tikra“, sukurtas R. Canderienės). Tai atspindi mūsų troškimą, kad tikrumas taptų sielų užuovėja ir ramybės uostu, mūsų visų širdžių Akmenėliais.

Ką dar verta pamatyti Pakruojo apylinkėse?

• Pakruojo dvaras
• 220 metų sinagoga
• Rozalimo sinagoga
• Vėjo malūnai
• Gedimino Ališausko akmenų muziejus

Jei norisi skaniai pavalgyti: rajone ne viena dėmesio verta vieta. Sugalvojus praleisti čia visą savaitgalį: neįprastos vietos, kuriose nakvynė įsimins ilgam.

Tad, kodėl verta jau dabar susiplanuoti išvyką į Pakruojį? Ką šiame mieste būtina pamatyti, kur skaniai papietauti bei apsistoti, jei norisi pasilikti visam savaitgaliui?

tags: #akmeneliu #dvaro #sodyba