Lietuvių mitologija ir senoji religija išlaikė daug indoeuropiečių religijos ir mitologijos bruožų, būdingų pirmykštės bendruomeninės santvarkos pasaulėžiūrai. Būta daug moteriškų dievybių, garbinti gamtos objektai ir reiškiniai, įasmeninantys dvasias ir dievybes. Aptarkime vieną įdomiausių mitinių būtybių - aitvarus.
Lietuvių mitologijos dievai
Senosios Religijos Bruožai
Lietuvių religiją nušviesti padeda archeologiniai, rašytiniai, lingvistiniai, etnografiniai šaltiniai, ypač žodinė kūryba, papročiai, liaudies menas ir jo simboliai. Daug mitologijos elementų išliko lietuvių ir latvių tautosakoje. Senoji religija Lietuvoje oficialiai gyvavo iki XIV a. pabaigos - XV a.
Gamta ir Dievybės
Pačią tikėjimo esmę sudarė kūnų ir žemės sudievinimas, be to, buvo garbinama ugnis, šviesa arba apskritai gyvybė. Garbindami saulę, žvaigždes, ugnį, lietuviai garbino visuotinę gyvybę, visa tai, kas egzistuoja, kiekvieną gyvybės apraišką. Lietuvoje, kaip ir slavų žemėse, yra daugybė šventų upių, ežerų ir šaltinių, kurie buvo personifikuoti ir garbinami kaip dievybės.
Didžiulėse senovės lietuvių giriose tūnojo daugybė slėpiningų dievybių, dažnai bjaurių ir baisių. Labai dažnai buvo sudievinami ir žvėrys - galbūt dėl ankstesnio tikėjimo dievybių persikūnijimu, o gal tiesiog dėl to, kad manyta, kad siela gali persikelti. Stebina tai, kad populiariausi buvo patys šlykščiausi ir patys kenksmingiausi gyvūnai.
Senovės lietuvių manymu, kiekvienas daiktas, ypač gyvi padarai ir naminiai gyvuliai, turi savo dvasią globėją. Jie garbino Saulę, kuri duoda gyvybę ir šilumą, garbino Mėnulį, žvaigždes, šventomis vadinamas upes, kalnus, kai kuriuos didelius akmenis, medžius, laikė šventais kai kuriuos gyvulius, kaip antai taurą, žaltį ir kitus. Žalčius net savo namuose laikydavo ir pienu girdydavo, nes tikėdavo, kad jie namams atneša laimę.
Šventas ąžuolas
Gaidelis.auksaskiauterelis.[LT].by.pval
Apeigos ir Aukojimas
Žmogus nuolat stengėsi tų aplink jį gyvenančių dvasių neužrūstinti, tam jis atlikdavo įvairias apeigas. Pirmykščiai žmonės buvo bejėgiai prieš gaivališkus, nesuprantamus gamtos reiškinius. Ligos, gyvulių maras, sausros, liūtys, gaisrai ir įvairios kitos nelaimės būdavo aiškinamos kaip blogųjų dvasių siautėjimas. Tad žmogus stengėsi savo pusėn palenkti gerąsias dvasias, kad jos įveiktų gyvybės jėgą naikinantį blogį. Daug buvo papročių, kurių tikslas tebuvo nubaidyti piktąsias dvasias.
Žmonės visuomet stengėsi neužrūstinti dievų. Miškuose jis palikdavo tam tikras vietas, skirtas dievybėms. Čia nebuvo galima kirsti medžių, laužyti šakų, ir šeip kelti koją. Tos vietos, skirtos dievams nuraminti, vadinosi romuvomis. Aukų kalnuose - alkavietėse, žmonės savo dievams - toms globojančioms ar piktosioms dvasioms - dėdavo aukas, skersdavo naminius gyvulius, kūrendavo niekada negęstančią šventąją ugnį. Aukojimas taip pat buvo susietas su tam tikrais gamtos objektais. Aukojant buvo siekiama aukos gavėją palankiai nuteikti aukotojo atžvilgiu.
Aitvaras - slibinas ar gyvatė
Aitvaras - slibino ar gyvatės pavidalo, lobius ir javus nešanti, bet pavydi ir kerštinga būtybė, kuri dar buvo vadinama lietuoniu, pūkiu, lietuvėnu. Apie savo buvimą aitvaras praneša prie namų numesdamas gabaliuką anglies. Namuose jis maitinamas virtu arba keptu maistu. Aitvaras gali įvaryti kaltūną - suvelti plaukus, suskeldėti nagus, susukti žarnas ar akis.
Aitvaras lietuvių mitologijoje - pagoniškojo panteono dieviška būtybė, atmosferos, vandens, debesų saugotojas, turintis ryšį su žeme ir jos turtais. Žodis "aitvaras" reiškia nepaprastai judrų perėjūną, nenuoramą, padaužą. Vaizduojamas kaip juodvarnis, orinis žaltys, ugninė gyvatė, šakas laužantis viesulas.
Žmonės tikėjo, kad šalia žmonių gyvena aitvarai ir kaukai, kurie žmonėms neša laimę ar nepasisekimą, laumės ir raganos, kurios visur žmogų sekioja, kartais padeda jam, o kartais kenkia.
Būdingi bruožai, susiję su aitvarais:
- Išvaizda: Dažnai vaizduojamas kaip slibinas, gyvatė arba ugninė būtybė.
- Funkcijos: Neša turtus ir javus, bet gali būti pavydus ir kerštingas.
- Ženklai: Praneša apie savo buvimą palikdamas anglies gabalėlį prie namų.
- Maitinimas: Maitinamas virtu arba keptu maistu.
- Kenksmingumas: Gali sukelti kaltūną (susivėlusius plaukus) ir kitas ligas.
Aitvarai, kaip mitinės būtybės, atspindi senovės lietuvių tikėjimą gamtos jėgomis ir dvasiomis, kurios gali daryti įtaką žmonių gyvenimui.
Kulto Apeigos
Apeigoms vadovaudavo vyrai žyniai, aukodami dievams ožius, bulius, žirgus, galvijus ir net žmones. Jaučiai buvo aukojami prašant gero derliaus. Žynyčiose ąžuolo malkomis buvo kūrenama amžinoji ugnis. Apeigas su ugnimi atlikdavo vyrai. Pačią amžinąją ugnį saugojo merginos-vaidilutės.
Jeigu ugnis užgesdavo, vaidilos arba žyniai ją įkurdavo iš naujo, išskeldami iš švento titnago, stovinčio prie Perkūno stabo. Po to žyniai įvykdydavo mirties bausmę ir sudegindavo tą, dėl kurio kaltės šventoji ugnis užgeso. Vaidilutės dėvėjo baltus drobės drabužius, su vainikais ant galvų.
Lietuviai be savo vyriausiojo žynio, turėjo savo krivių, vaidilučių, viršaičių, burtininkų, monininkų, žynių, ir kitokiais vardais vadinamų pagonybės kunigų, kuriems duodavo dešimtinę, t.y. atiduodavo dešimtąjį grūdą visokio javo ir dešimtają dalį gyvulių bei paukščių prieaugio. O viso karo grobio reikėdavo vieną dalį atiduoti dievams, antrą dalį kunigams (tas abi dalis sunaudodavo kunigai), ir tik trečioji dalis pačiam grobio paėmėjui likdavo. Ir jei kas tą duoklė dievams ir kunigams duodamas sukčiaudavo, to laukus dievai arba jūra, arba ežeru užliedavo, arba nenaudojamomis pievomis paversdavo, arba žemės vaisius sunaikindavo.
Kriviai, žyniai ir vaidilos rūpinosi apeigomis ir amžinąja ugnimi, o jai užgesus - turėjo nubausti kaltininką mirties bausme. Jie aukodavo aukas, gydydavo ligonius, pranašaudavo žmonėms ateitį, burtais lemdavo karus ir juose dalyvaudavo.
Vieną karo grobio dalį reikėjo atiduoti dievams, antrą kunigams (kunigaikščiams), o trečia likdavo grobio paėmėjui. Vaidilos gyvendavo būstuose prie žinyčių, apdainuodavo karo žygius, buvo kunigaikščių patarėjais. Lietuvoje jiems buvo duodama dešimtinė - grūdų, gyvulių ir paukščių dešimtoji dalis. Prūsuose vyriausiasis, vadinamas krivių krivaičiu, buvo ypatingai gerbiamas, jam aukščiausia dvasinė valdžia buvo suteikiama iki gyvos galvos.
Aitvaro laikymas vertintas prieštaringai
Aitvaras, lietuvių mitinė būtybė, namų dvasia. Aitvaras įsivaizduotas kaip gaidys, juodas katinas, rupūžė, koks nors žvėrelis, bitinas. Buvęs laikomas klėtyje, ant aukšto, ant girnų, ant palangės, maitinamas kiaušiniene, kukuliais, gaidžių skiauterėmis. Išperinamas iš kiaušinio, kurį padedąs 9 ar 12 metų gaidys, iš kuilio kiaušinio. Jį pirkdavę Rygoje ar Karaliaučiuje (tai būdavęs angliukas, medžio gabalas, vabalas), įsigydavę radę ir parsinešę į namus pantį. Aitvaro laikymas vertintas prieštaringai.
Kai kuriose sakmėse teigiama, kad jis skalsina gėrybes (rupūžė perbėgdama per ką tik iškeptus duonos kepalus; kaukas atnešdamas tris smilgas, kurios virsta trimis vežimais šieno), myli ir avižomis šeria arklius. Žmogus naudojasi aitvaro atneštomis gėrybėmis, jo praradimas laikytas nesėkme. Kitose sakmėse ryškus požiūris, kad aitvaras šeimininkui turtus neša paėmęs iš kitų žmonių, todėl jo savininkas smerkiamas, stengiamasi aitvarą pašalinti (pavyzdžiui, bernas tyčia suvalgo aitvarams skirtą maistą, o supykintus aitvarus sudegina). Netyčia suradę ar lengvabūdiškai nusipirkę aitvarą žmonės stengiasi juo nusikratyti.
Patarlės ir priežodžiai apie aitvarus:
- Aitvaras neatneš, kol savo neturėsi.
- Aitvaras neneštų, kad pautienės nemėgtų.
- Aitvaras visiems darbštiesiems turtus neša.
- Aitvaro atneštas turtas dažnai ašarom pavirsta.
- Aitvaro nešiotas - ne rėčiu sijotas.
- Aitvaru pakilo, vabalu nutūpė.
- Aitvaru skrido, kai mergas išvydo.
- Aitvaru turtėjau, kol prakaitą liejau.
- Apsidžiaugė, lyg su aitvaru būtų susidraugavęs.
- Atbėgo, kaip aitvarą pasižabojęs.
- Eina kaip aitvaras medžių viršūnėmis.
- Greitas kaip aitvaras.
- Ir aitvaras ne visados pinigus neša.
- Ir aitvaras turtų neprikraus, jei kišenė skylėta.
- Ir aitvaras veltui pinigų neneša.
- Iš aitvaro turto nebūsi laimingas.
Šios patarlės ir priežodžiai atspindi dvilypį požiūrį į aitvarus - kaip į turtų šaltinį, bet ir kaip į potencialiai pavojingą būtybę.