Agluonėnų etnografinė sodyba - vienas iš nedaugelio išlikusių Mažosios Lietuvos medinės architektūros pavyzdžių. Tai tipiška Klaipėdos krašto nedidelio ūkio sodyba, kurią sudaro darni pastatų, želdinių, kiemo erdvių ir puošybinių elementų visuma, atspindinti regiono specifiką, vietinių gyventojų gyvenimo būdą.
Kviečiame apsilankyti Agluonėnų etnografinėje sodyboje, kurioje išsaugota XIX a. pabaigos Prūsijos lietuvių sodyba, baldai ir namų apyvokos daiktai, o jų šeimininkų gyvenimo būdas ir pasaulėžiūra pristatomi muziejaus edukacijose, renginiuose ir parodose. Jau daugiau kaip 40 metų šioje sodyboje vyksta klojimo teatro spektakliai, tradiciniai Užgavėnių ir Joninių renginiai.
Agluonėnų kaimui 480 nuo tada, kai „Agolon“ Agluonai pirmą kartą paminėti Klaipėdos valsčiaus gyventojų mokesčių knygoje. Nuo XIX a. pradžios rašto ir spaudos šaltiniuose pasirodo pavadinimas Agluonėnai (vokiškai Aglonen, Aglohnen).
Agluonėnų kaimas pavadinimą gavo nuo Agluonos upės. Ar žinote, kad Agluona ar Agluonai - baltų gyvenamame plote itin paplitęs vietovardis ir upėvardis.
Pasak D. Kauno „Agluonėnai. Gyvenvietės istorijos metmenys iki 1939“ (1984 m. p.9-10 p.), jau kryžiuočių ordino viešpatavimo laikais lietuvių gyvenamos žemės Prūsijoje buvo vadinamos Lietuva, Mažąja Lietuva arba Prūsų Lietuva.
Sodybos Istorija ir Kultūrinė Reikšmė
1983 m. atnaujintoje sodyboje buvo atidarytas nedidelis muziejus, o etnografinės sodybos kluone įsikūrė pirmasis pokario klojimo teatras, kur 1988 m. įvyko pirmasis Lietuvos klojimo teatrų festivalis "Krivūlė".
2007 m. Agluonėnų etnografinė sodyba tapo Gargždų krašto muziejaus filialu. 2009-2010 m. sodybos pastatai buvo restauruoti, atkurtos autentiškos XIX a. pab.-XX a. pr. lietuvininko laukininko statinių interjero detalės.
Ryšiai su Vokietija lėmė, kad laukininkų sodybose sparčiai plito miestietiški interjero elementai, parsigabenti, o ne pačių gaminti, poliruoti baldai, pirktiniai audiniai ir pan.
Gyvenamojoje namo dalyje estuboje, virtuvėje, priebutyje ir šaltajame kambaryje išsaugotas paskutinės sodybos šeimininkės autentiškas pagrindinio šeimos kambario (estubos) interjeras.
Estuba buvo apšildoma kokline krosnimi, prie kurios įrengtas suolas benkis (kakalis). Čia valgydavo, miegodavo, žiemos metu ausdavo, verpdavo, dirbdavo kitus ūkiui reikalingus darbus. Patalpos viduryje - stalas, kėdės (krasės), prie sienos - šeimininkų lovos, vaikiškas lopšys (šūpulys), drabužių spinta (skapis). Vienintelis polichrominis baldas - kraitinė skrynia.
Šaltajame kambaryje ir priebutyje eksponuojami įvairūs darbo įrankiai (dailidės, kubiliaus, klumpdirbio ir kt.) ir buities reikmenys (įvairių formų sviestamušės, girnos, svarstyklės ir kt.), kurie buvo įsigyti ar dovanoti aplinkinių kaimų gyventojų.
Agluonėnų etnografinė sodyba
Muziejus kaupia ir saugo lietuvininkų etnokultūros vertybes, pritaikant muziejų platesnei kultūrinei, edukacinei ir bendruomeninei veiklai, vykdo edukacinę veiklą: žaidimai "Kelionė laiku", "Etnoprotmūšis", "Lobių paieškos", "Mūsų senolių gyvenimo būdas" ir kt.
Jono Genio Vėjo Malūno Istorija
Klaipėdos rajone gruodžio pabaigoje pristatytas naujas lankymo objektas - lietuvininko Jono Genio malūno ekspozicija „Vėjo milžino istorija“. Agluonėnuose šalia etnografinės sodybos atkurtos unikalaus malūno konstrukcijos tapo Gargždų krašto muziejaus dalimi. Šimtmečio istoriją liudijančio statinio dalys restauruotos ir ekspoziciniai pastatai pastatyti įgyvendinus Europos Sąjungos kaimynystės projektą.
Muziejaus direktorė Sigita Bučnytė antrino, kad šis auksinių rankų meistras konservavo, restauravo malūno dalis, padėjo išdėstyti ekspoziciją.
Pasak muziejininkės S. Bučnytės, anksčiau šį kraštovaizdį puošė daug malūnų, o dabar išliko vienetai.
Jono Genio vėjo malūnas, kuris daugiau nei prieš 100 metų praeivius pasitikdavo plačiais sparnų vingiais, laikui bėgant tapo legenda, traukiančia ir šiuolaikinius smalsuolius. Malūnas garsėjo originaliais inžineriniais sprendimais.
Kitaip nei dauguma vėjo malūnų, šis 13 m aukščio statinys išilgai vėjo krypties sukosi visu korpusu, nes jame buvo įrengta ratukų sistema su žiediniu bėgiu. Vėją gaudė turbina, vadinama vėjo rože, o sparnai buvo uždengti iš lentų pagamintomis žaliuzėmis.
Šaltinių teigimu, 19 amž. pabaigoje lietuvininkas J. Genys iš Vokietijos parsigabeno modernaus malūno dalis. Jį pastatė Kantvainų kaime, prie kelio Agluonėnai-Priekulė.
Malūnas buvęs keturių aukštų - iš viso 13 metrų aukščio. Senbuvių atmintyje jis išliko apkaltas skiedromis, su priestatėliu.
Dauguma Lietuvos vėjo malūnų buvo kepuriniai. Malūno sparnus prieš vėją atsukdavo sukdami viršutinę malūno dalį - „kepurę“.
Agluonėnų malūnas kitoks: sparnus prieš vėją atsukdavo sukdami visą malūną, nes jis buvo sumontuotas ant Vokietijos gamykloje pagamintų žiedinių bėgių. Malūną prieš vėją automatiškai pasukdavo įrengta dar viena sparnuotė - „vėjo rožė“.
Ant sparnų sumontuotos žaliuzės reguliavo jų sukimosi greitį - pučiant stipriam vėjui nereikėjo stabdyti malūno. Tai buvo pažangus anuometis technologinis įrenginys, vėliau įrašytas į technikos paminklų sąrašą.
Žinoma, kad 1912 m. atnaujintas malūnas malė grūdus iki XX a. 7-ojo dešimtmečio. Vėliau jis išmontuotas ir išvežtas, tikintis restauruoti ir eksponuoti Lietuvos etnografijos muziejuje po atviru dangumi Rumšiškėse.
Daug metų malūnas malė grūdus, bet, sovietų valdžiai įsitvirtinus, J. Genys buvo ištremtas į Sibirą. Jo unikalus malūnas sustojo ir nyko, kol buvo išmontuotas ir išvežtas į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse, kur žadėta jį pastatyti, tačiau lankytojai jo niekada neišvydo.
Jis prisiminė, kaip su grupele bendraminčių - Gintautu Bareikiu, Algirdu Ronkumi ir Sauliumi Norkaičiu iš Rumšiškių parsigabeno sunykti pasmerktą malūną. Jo mechanizmai ir karkasas buvo apipuvę - atstatyti reikėjo milžiniškų lėšų. J. Čepas nusprendė malūno detalių ekspoziciją įrengti Lietuvininkų ąžuolyne - čia ji 20 metų praleido.
Dabar restauruotos malūno dalys eksponuojamos trijuose ekspoziciniuose pastatuose Agluonėnų etnografinės sodybos kaimynystėje.
Restauruoti unikalaus malūno dalis patikėta švėkšniškiui meistrui Vaidotui Bliūdžiui. Anot G. Rudaitytės, šis savo amatą mylintis žmogus, besidomintis istorija, kiekvieną detalę apžiūrėjo, įvertino ir kruopščiai atnaujino.
„Apie 70 proc. detalių yra autentiškos. Atnaujinimui naudota klevo mediena, tokia pat, kaip ir anuomet, ji nedažyta, kaip ir anksčiau“, - „Bangai“ kalbėjo V. Bliūdžius.
„Didžiulis Agluonėnų bendruomenės indėlis išsaugant unikalaus malūno dalis: parvežant, kuriant planus, kaip atstatyti. Ekspozicijos parengimas vyko etapais: rajono Savivaldybė skyrė lėšų koncepcijai parengti, pradėjome ieškoti, kaip finansuoti statybą, - atskleidė Gargždų krašto muziejaus direktorė.
Agluonėnų seniūnijos seniūnei Laimai Tučienei džiugu, kad po kelių dešimtmečių lietuvininkų malūnas sugrįžo į tą pačią vietą, iš kur buvo išvežtas.
Į ekspozicijos „Vėjo milžino istorija“ atidarymą atvykęs tautodailininkas Alfonsas Lukauskas iš Girininkų sakė anuomet dirbęs Vanaguose ir matęs šį malūną, stūksantį prie kelio. Sužinojęs apie ekspozicijos atidarymą, jis atvyko pasižiūrėti, kaip atrodo restauruotos dalys ir palyginti su tuo, ką matė.
„Gerai, kad išliko autentika - visus tai jaudina, visiems įdomu pamatyti, - neabejojo A. Lukauskas. - Kadaise į nykstantį malūną niekas nekreipė dėmesio - sparnai buvo stipriai apgadinti. Gerai, kad iniciatoriai išsaugojo - priešingu atveju unikalaus malūno nebeturėtume, o dabar pratęsta jo istorija.
Kantvainių kaimas yra netoli Agluonėnų, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1540 m. Dabar Agluonėnai yra seniūnijos centras.
Identifikuota spalvinga kaimo praeitis Agluonėnai įsikūrę prie Agluonos upelio, įtekančio į Miniją, prie siaurojo geležinkelio.
Anuomet žymiai mažesnis už Kantvainus Rusijos imperijos pasienyje besiglaudžiantis kaimas buvo Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto dalis, kurioje sugyveno dvi tautos - lietuviai ir vokiečiai.
„Spalvinga ir įdomi Agluonėnų istorija, - apie savo gimtąjį kaimą ekspozicijos atidarymo dieną baigiamojoje konferencijoje „Bendradarbiavimas nuo kranto iki kranto“ kalbėjo istorikė doc. dr. Silva Pocytė. - Ji nebūtų tokia turtinga, jeigu nebūtų atlikti istoriniai tyrimai.
Buvęs agluonėniškis prof. Domas Kaunas už mane anksčiau pradėjo tyrinėti šio kaimo istoriją nuo jo vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose. Ekspozicijoje „Vėjo milžino istorija“ nebūtų tiek teksto, informacijos, jeigu ne šio mokslininko tyrinėjimai. Istorijos žinojimas, identifikavimas labai svarbus rengiant ekspozicijas.“
Dr. S. Pocytė akcentavo, jog Agluonėnų istorija saugoma nuo sovietmečio.
„Pagarba tiems, kurie atsigręžė į ją anuomet, kai apie tai buvo labai mažai kalbama - ideologiškai pavojinga buvo mūsų krašto istorija, - dėstė dr. S. Pocytė.
Agluonėnų kaimo vizitine kortele tapo Agluonėnų etnografinė sodyba, atidaryta prieš 40 metų, čia įkurtas klojimo teatras. 1989 m. pradėtas sodinti Lietuvininkų ąžuolynas, čia vyko lietuvininkų susiėjimai - daug renginių, susijusių su Agluonėnų kaimo istorijos aktualinimu.
Šurmuliavo klojimo teatrų festivaliai, skleidžiantys šio krašto praeities savitumą.
Administracinis suskirstymas ir Agluonėnų vieta 1540 m. Pagal A. Emerio 1540 m. gyventojų mokesčių knygą sudarytą planą Agluonėnų kaimas buvo didžiausias Klaipėdos valsčiuje.
Prof. D. Kauno duomenimis (1984 m., p.11) greitai Agluonėnų teritorija ėmė mažėti. Nuo jos atskilo savarankiški Kantvainių, Vanagų, Gelžinių, Margių, Kisinių, Juodikių, Kalvių, Šernų, Žiaukų ir Rokų kaimai. Skilo net patys Agluonėnai.
J.F. Goldbeko „Pilnoje Prūsijos karalystės topografijoje“ (1785) pažymėti du kaimai: Agluonos Juška ir Agluonos Nausėdai. Pirmasis buvo karališkasis kaimas, antrasis - šatulinis (valdovo iždo).
1893 m. Agluonėnai jau buvo valsčiaus centras, priklausė Karaliaučiaus apygardos Klaipėdos apskričiai. 1919 m. atskyrus Klaipėdos kraštą kaimo padėtis nepasikeitė.
1925 m. Klaipėdos krašto statistikos biuro duomenimis Agluonėnai buvo valsčiaus centras, nusikaltėlius teisė valsčių apygardos teismas Priekulėje. Agluonėnų valsčiaus viršaičiai antrojo pasaulinio karo išvakarėse buvo Vanagų gyventojai Kilius ir Bložė.
Kaimo reikalus tvarkė seniūnas (vadintas šaltyšium). Jį šešeriems metams visuotinėse sueigose rinko gyventojai, tvirtino valdžia. Agluonėnų seniūnai buvo Martynas Vilkas nuo 1899-1926 m.
Įdomus Agluonėnų kaimo gyventojų sąrašas, kuris pateiktas toje pačioje 1540 m. mokesčių mokėtojų knygoje, kurį aptiko prof. Domas Kaunas (1984m. 16-18 p.). Iš viso 1540 m. Agluonėnuose gyveno 18 ūkių šeimininkų.
Nuo 1925 - 1931 m. pašto agentūra Agluonėnai.
Gargždų krašto muziejus
Gargžd krãšto muziẽjus, su Gargždų miesto ir Klaipėdos rajono istorija, kultūra ir papročiais supažindinantis muziejus. Kaupia, saugo, tiria, konservuoja ir eksponuoja su Gargždų ir Klaipėdos rajono istorija ir kultūra susijusius eksponatus, vykdo edukacinę veiklą, rengia parodas.
Muziejuje veikia Istorijos skyrius, yra 4 filialai: Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus Priekulėje (įsteigtas 1997, filialu tapo 2006), Agluonėnų etnografinė sodyba (1983 joje įsteigtas muziejus, filialu tapo 2007), Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus Priekulėje (įsteigtas 1979, filialas nuo 2009), Jono Gižo etnografinė sodyba Drevernoje (filialas įsteigtas 2010).
Pagrindinis muziejaus fondas suskirstytas į du rinkinius. Istorijos iki 1940 metų rinkinyje (300 eksponatų) saugoma knygos (seniausia - 1898 išleista maldaknygė Psalmai), kalendoriai, žurnalai, laikraščiai, plakatai, žemėlapiai (seniausias - 1895 Baltijos regiono žemėlapis), vadovėliai, kiti smulkūs spaudiniai (renginių programos, kvietimai, atsišaukimai ir kita), numizmatikos eksponatai (tarpukario Lietuvos, Rusijos imperijos, Vokietijos imperijos ir Trečiojo reicho monetos), dokumentai (Gargždų gyventojų pasai, mokslų baigimo liudijimai, pašto perlaidos ir kita).
Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus Priekulėje įsikūręs pastate, kuriame veikė vokiečių žandarmerija, sovietinė vietos saugumo būstinė ir areštinė. Rūsyje atkurta buvusi saugumo būstinės kalėjimo kamera, lauko ekspozicijoje yra tremties vagonas, partizanų bunkeris.
Ievos Simonaitytės muziejuje Priekulėje saugoma rašytojos namų biblioteka, baldai, nuotraukos, dokumentai, asmeniniai daiktai.
Jono Gižo etnografinė sodyba yra vienintelė Lietuvoje išlikusi laivadirbio sodyba. Joje gyveno garsiausias pamario laivadirbys Jonas Gižas (1867-1940).
tags: #agluonenu #etnografineje #sodyboje