Skelbiamas Lietuvių Fronto suvažiavimo protokolas yra vienas fundamentaliausių Lietuvos nepriklausomos valstybės projektų.
LIETUVIŲ FRONTO SUVAŽIAVIMO PROTOKOLAS (Tekstas neredaguotas, patvarkytas tik techniškai. - Red.) pirmasis posėdis 1948 m. sausio 24 d. 13 val. organizacinės komisijos vardu suvažiavimą pradeda prof. dr. ZENONAS IVINSKIS tokia kalba:
Gerbiamieji suvažiavimo dalyviai, jau prieš šį Antrąjį pasaulinį karą buvo jausti, kad pasaulis ieško naujų kelių valstybiniam gyvenimui.
Liberalinės demokratijos ir totalizmo kritika
Liberalinė demokratija, pastatyta ant atskiro asmens laisvės bei teisių ir nepaisanti bendruomeninės visumos, pasirodė nepajėgianti suderinti individualinių interesų ir sukurti santaiką, ypač socialinėje ir kultūrinėje srityse. Liberalinės formos palaidumas pastūmėjo ne vieną valstybę po Pirmojo pasaulinio karo į kitą vienašališkumą - viską atiduoti bendruomenei, beveik nieko nepaliekant asmeniui.
Taip gimė totalistinė valstybė, kurioje žmogus buvo pavergtas visumos interesams, ir kurioje jis nustojo savo asmeniškumo, virsdamas tiktai rateliu didžiuliame medžiagos mechanizme (Rusija), tiktai narveliu gyvybės srovėje (Vokietija), tiktai įrankiu valstybės idėjos vykdyme (Italija). Pridėkime dar barbarišką atskirų žmonių, kurie valstybės nuožiūra buvo nevertingi ar nereikalingi, naikinimą ir turėsime ryškų totalistinės valstybės vaizdą.
Visa tai buvo jaučiama, net žinoma ir prieš šį karą. Todėl jau tuo metu buvo pradėta ne viename krašte ieškoti - bent teorijoje - kitokių valstybinės santvarkos principų, negu jų buvo davusi liberalinė demokratija ir negu jų buvo pasišovęs duoti totalizmas.
Nuo šių ieškančių kraštų neatsiliko nė Lietuva. Kad ir mažu mastu, tačiau ir mūsų kraštas pergyveno abi senąsias valstybinės sąrangos lytis. Liberalinės demokratijos tarpsnis truko nuo nepriklausomybės atstatymo pradžios iki 1926 m. perversmo, totalistinis - nuo 1926 m. perversmo iki 1940 metų katastrofos. Abu jiedu sukūrė nemažų vertybių, tačiau abu parodė ir silpnąsias savo puses.
Jeigu pirmasis tarpsnis per daug leido įsisiūbuoti atskirų asmenų ir atskirų grupių interesams ir net aistroms, tai antrasis tarpsnis per daug šituos interesus gniaužė ir privatinę iniciatyvą stelbė. Tiesa, šis pastarasis tarpsnis nenuėjo taip toli, kaip kituose kraštuose. Tačiau sukurta nuotaika nebuvo palanki visos visuomenės įtraukimui į valstybinius rūpesčius ir į valstybinę kūrybą.
Todėl nenuostabu, kad kaip tik šiuo metu buvo pradėta formuoti naujų idėjų. Ištisa eilė žmonių, kuriems nebuvo tekę aktyviai dalyvauti liberalinės demokratijos politikoje, ėmėsi planuoti kitokią santvarką, nepasitenkindami gyvenamąja dabartimi, bet nemanydami nė grįžti į netolimą liberalizmą.
1936 m. „Naujojoje Romuvoje“ buvo paskelbta deklaracija, pavadinta „Į organinės valstybės kūrybą“, pasirašyta 19 žmonių. Tai buvo pirmas kolektyvinis pasisakymas valstybinės santvarkos reikalu. Prof. St[asys] Šalkauskis ir prof. K[azys] Pakštas jau ir anksčiau buvo metę šiuo klausimu naujų ir įdomių minčių. Tačiau tai tebuvo atskirų asmenų nuomonė.
Su „N[aujosios] R[omuvos]“ deklaracija šios mintys pradėjo įgauti platesnių formų ir augti į platesnį sąjūdį. Paskutiniai ketveri metai prieš šį karą kaip tik ir buvo šių idėjų populiarinimo tarpsnis. Bolševikams atėjus bet koks idėjinis darbas buvo nutrauktas. Dabar reikėjo rūpintis, kaip išsaugoti pačią tautos egzistenciją nesigilinant per daug į valstybinės santvarkos problemas.
1940 m. gale ir 1941 m. pradžioje susikūrė antibolševikinė lietuvių rezistencija, kuri parengė 1941 m. birželio sukilimą ir pastatė L[aikinąją] Vyriausybę. Lietuvą vokiečiams užėmus, greit paaiškėjo, kad rezistencinis sąjūdis savo darbo dar neatliko, kad ir toliau teks kovoti už savo tautos egzistenciją ir valstybinės nepriklausomybės atstatymą.
Tačiau antinacinė rezistencija išsidiferencijavo. Viena jos dalis norėjo grįžti į liberalinės demokratijos laikus, kita - mėgino jungtis su totalistine forma, trečia buvo grynai karinė, neturinti noro tapti politiniu sąjūdžiu.
Rezistencijos eilėse buvo sąjūdis, kuris nenorėjo eit nė vienu anksčiau Lietuvos gyvenime mintu keliu, - tai Lietuvių frontas. Jame veikė žmonės, kurie kaip tiktai ir buvo skelbę kitokias valstybinės santvarkos gaires. Ir nebuvo tik karinis sambūris, nors savo karinį sektorių stiprų turėjo. Jis nebuvo nė grynai politinis. Jis susiformavo rezistenciniams uždaviniams.
Tačiau jis išaugo iš idėjinių kovų už pilnutinę demokratiją. Jis todėl negalėjo pamiršti, kad šalia karinių darbų reikia visuomenei duoti ir būsimosios Lietuvos paveikslą. Šiam reikalui rezistenciniame savo organe „Į Laisvę“ jis ne tik informavo visuomenę rezistenciniais klausimais, bet ir skleidė pilnutinės demokratijos mintis. Aštuoni straipsniai, pasirodę 1943 m. pabaigoje ir 1944 m. pirmaisiais mėnesiais, buvo skirti šiam reikalui. Juose buvo dėstomos L[ietuvių] F[fronto] pažiūros į būsimąją Lietuvos valstybę ir daromi konkretūs siūlymai.
L[ietuvių] F[rontas] rezistencinį savo darbą telaikė pereinamuoju uždaviniu, po kurio turėjo eiti kūrybinis - valstybės tvarkymas. 1943 m. gruodžio 3 d. Vilniuje įvyko L[ietuvių] F[ronto] konferencija. Šalia rezistencinių uždavinių joje buvo svarstoma ir valstybinės santvarkos programa.
Išaugęs iš mūsų visuomenės noro ieškoti laimingesnių valstybinės santvarkos formų, L[ietuvių] F[rontas] jau net ir rezistencijos metais buvo išvystęs savo politinį veikimą ne tik kovos, bet ir kūrybos prasme.
Šiandieną mes susirinkome kitose sąlygose: nebe senojoj mūsų sostinėj, bet svetimame tolimo krašto mieste. Tačiau mūsų uždaviniai yra tie patys, kaip kad ir prieš ketveris metus. Mūsų tautos laisvė dar nėra laimėta. Rezistencija dar nepasibaigus ir mūsų vienminčiai anapus geležinės uždangos savo krauju ir gyvybėmis rašo naujosios Lietuvos istorijos lapus, o mes čia tremtyje esame įvairiais kitais būdais į rezistencinį darbą įsijungę.
Tačiau mes pasilikom ir politinis sąjūdis, pasiryžęs išlaisvintąją Lietuvą matyti sutvarkytą pagal savo paties skelbiamus principus. Mūsų padėtis kaip tų senųjų izraelitų, kurie vienoje rankoje laikė kardą, o antrąja statė savo šventovės sienas.
Į šią tremties konferenciją mes negalim sulaukti brolių iš anapus geležinės uždangos, tačiau mes prisimename juos savo širdyse, bendraujam su jais savo dvasia ir siunčiame jiems savo karščiausius sveikinimus. Mes prisimename žuvusius dėl Lietuvos laisvės savo sąjūdžio pionierius ir veikėjus: Kazį Baubą, Praną Dielininkaitį, kapitoną Gužaitį, Antaną Januševičių, Zigmą Masaitį, Igną Skrupskelį, mes prisimename mūsų partizanus, kurių vardų mes šiandien dar nežinome, tačiau kurie yra sudėję savo gyvybės auką tautos laisvės aukure. Visus juos mes pagerbiam atsistoję minutės susitelkimu.
Lietuvos laisvinimo planų mums šiandien netenka svarstyti: juos svarsto V[yriausiasis] L[ietuvos] I[išlaisvinimo] K[omitetas] čia ir krašto rezistencija tenai. Užtat juo labiau mums dera svarstyt kūrybos planai. Tam ir yra sukviestas šis susirinkimas.
KGB pastatas Vilniuje, simbolizuojantis represijas ir kovą už laisvę.
Pavergtų tautų laisvės prisikėlimas jau nebe už kalnų. Pasaulis jau aiškiai regi, kad totalizmo užmačios ruošia vergiją visam pasauliui. Todėl spirtis šiam visuotiniam pavergimui šiandien taip pat daugiau noro. Labai galimas daiktas, kad ši mūsų konferencija vyksta didelių įvykių išvakarėse. Reikia tad susivokti, kur mes esame ir ką mes turime veikti.
Mūsų darbų programa yra dviejų dalių: apžvalginės, kuri nušvies gyvenamąjį metą, ir programinės, kuri pateiks mūsų programos pagrindinius principus ir mūsų taktikos gaires.
Suvažiavimui rengti komisijos vardu pradėdamas šį suvažiavimą, kviečiu visus dalyvius būti pasiryžusius nugalėti visas kliūtis, kurių tenka sutikti naujam politiniam sąjūdžiui, išsiaiškinti visus neaiškumus, kurių naujuose sumanymuose visados neišvengiamai pasitaiko ir kūrybiškai nusiteikti statyti būsimąją Lietuvą ant pilnutinės demokratijos pagrindų. Suvažiavimui pirmininkauti siūlau pulk. [Narcizą] Tautvilą, dr. [Joną] Grinių ir dr. [Petrą] Kisielių, sekretoriauti - dr. [Kazį] Ambrozaitį, dr. [Z.] Smilgevičių ir J[ulių] Kakarieką. Suvažiavimas pasiūlymui karštai pritarė.
S v e i k i n i m a i Vienybės sąjūdžio vardu suvažiavimą pasveikino dr. G[rigas] Valančius, primindamas abiejų sąjūdžių idėjinę giminystę ir siekimų bendrumą. Vieningos kovos sąjūdžio vardu suvažiavimą pasveikino J. Noreika, palinkėdamas, kad ateities Lietuvoje L[ietuvių] F[rontas] apjungtų visus geros valios lietuvius.
Tarptautinė padėtis ir jos raida
Ref[erentas] J[ULIJONAS] BŪTĖNAS. Mūsų žodis tuo tarpu nesveria tarptautiniame forume. Bet prigimtinė teisė mus ne tik pripažįsta, bet ir įpareigoja duoti mūsų įnašą į geresnio pasaulio kūrimą, į kurį mes einam planuodami savo tėvynės išvadavimą ir atstatymą. Noriu bandyt duoti tarptautinės padėties ir jos raidos apibrėžas, parodyti tas pasaulines realybes, su kuriomis mūsų sąjūdis, nusistatydamas savo veiklos gaires, turi skaitytis, eventualiai turi stengtis jas palenkti ar net pakeisti pagal mūsų principų ir siekimų linkmę.
Mes esame tarytum padegėliai, išbėgę iš liepsnojančio miesto, kuriame yra ir mūsų namai. Tiesa, vakarinių demokratijų ugniagesiai jau atvykę ten, kur ir mes, pabėgėliai, stovim, bet jie tebudi, kad gaisras nepersimestų į jų sodybas. Mes dar negalime jų priprašyti, kad gelbėtų mūsų namus, nes jie dar tiki, kad geriausias būdas komunistiniam Europos gaisrui lokalizuoti yra leisti jam sudegti vietoje, jo negesinant ir jam neleidžiant toliau plėstis.
Gal demokratiniai ugniagesiai netgi apgailestauja, kad gaisras jau tiek išsiplėtęs, bet jie jaudinasi ne dėl mūsų nelaimės, o būgštauja tik dėl savųjų namų saugumo. Buvęs Prancūzijos ministeris pirmininkas Paul Boncour rašo: „Gal būtų buvę geriau, kad Anglija ir J[ungtinės] V[alstijos] anksčiau būtų susipratusios ir Rusijai neleidusios užimti Europoj tų pozicijų, dėl kurių dabar jos pačios nerimauja ir jaučiasi priverstos aplinkiniais keliais mažinti žalą.
Tačiau P. Boncour priduria: „Kas įvyko - įvyko! Amerika tiek pat tegali grąžinti nepriklausomybę Lietuvai ar Latvijai, kiek Rusija Texasui.“ Nei J[ungtinės] V[alstijos], nei D[idžioji] Britanija negali pašalinti tos privilegijuotos padėties, kurią Rusija, savo (vakarinių) partnerių toleruojama, susikūrė Rytų Europoje.
Politinė Rytų Europos žemėlapis po Antrojo pasaulinio karo, iliustruojanti sovietų įtaką regione.
Ir britų kairiųjų darbiečių lyderis [Richard] Crossman rašo: „Nuo tos dienos, kada Europą išvadavo daugiausia J[ungtinių] V[alstijų] ir S[ovietų] S[ąjungos] armijos, visų mūsų nepriklausomybė pasidarė realiatyvi, - laipsnio klausimas. Rytų Europa niekada nepasidarys nepriklausoma nuo Rusijos - nebent karu; lygiai kaip Vakarų Europa - nuo Amerikos. Strateginiai saugumo ruožai yra faktas, kurių nė vienas iš mūsų negali pakeisti („New Statesman and Nation“, 1947 12 27).
Tų strateginių būtinumų apspręstų faktų mes negalim nepripažinti. Pasaulio pasidalinimo į du priešingus blokus faktą mes galim pastatyti savo samprotavimų išeities tašku. O kad atsektume, į kur evoliucionuos tų dviejų blokų įtampa, kaip ir kiek jos raida veiks mūsų Lietuvos likimą, kurie pasaulinio vyksmo varikliai mums palankūs ir kurie priešingi, - tam reikia patyrinėti abiejų blokų ir jų savitarpinės įtampos charakteris.
Mes negalim nesutikti su minėtu Crossmanu, kuris tuose dviejuose blokuose mato dvi suverenias galybes: J[ungtines] V[alstijas] ir S[ovietų] S[ąjungą]. Tačiau tuo konstatavimu dar neatsakomi mums rūpimi klausimai. Jau daugiau pasako tie, kurie teigia, kad blokų priešiškumo pagrindas yra ideologinis konfliktas tarp demokratijos ir totalizmo, tarp krikščioniškosios civilizacijos tradicijų ir tas tradicijas ir jų sukurtas vertybes paneigusio komunizmo, užsimojusio jų vietoj „Internacionalo“ žodžiais - kurti visiškai naują pasaulį.
Kai kas teigia, kad blokų priešiškumas eina iš jų socialinių sistemų priešiškumo, iš priešiškumo tarp darbo klasę pavergusio kapitalizmo ir ją vaduojančio socializmo. Pagaliau kai kas aiškina tą priešiškumą grynu dviejų imperializmų - J[ungtinių] V[alstijų] ir S[ovietų] S[ąjungos] - priešiškumu.
Tai, kokį pobūdį kas priskiria šiam blokų priešiškumui, apsprendžia ir to priešiškumo raidą. Ideologinį konflikto charakterį matą neranda kitos išeities, kaip kryžiaus karą, tų dviejų ideologijų gyvybės ar mirties kovą. Britų žinomas publicistas Alexander Clifford vaizduojasi ateisiant kažką panašaus į krikščioniškojo pasaulio grumtynes su musulmonais viduramžių kryžiaus karų gadynėje. Tik jis, konstatuodamas sudrausmintą, kovingą fanatizmą [manifestuojantį] bolševizmą, pasigenda ano meto krikščioniškojo pasaulio kovos užsidegimo ir vidinės vienybės. Su gilia rezignacija tasai anglikonas pramato Vakarus susmuksiant po Rytų smūgiu.
Tiems, kurie Rytų-Vakarų priešiškume teįžiūri socialinių-ūkinių sistemų išdavą, konflikto raida vienaip apspręsti negalima. Kapitalistai, - ypač J[ungtinėse] V[alstijose], bet ir Europoje, - yra tikri savo sistemos pranašumu ir įsitikinę, kad laisvos privatinės iniciatyvos dėka atkutę ir pranašios ūkinės gerovės pasiekę Vakarai arba ilgainiui pritrauks Rytus į ūkinį bendradarbiavimą, arba tiek toli juos pralenks, kad Rytai Vakarų persvaros paveikti patys pasitrauks iš „šaltojo karo“ arenos. Tokiais samprotavimais yra pagrįstas ir Marshallio planas Europai gelbėti.
Kalbant apie socialistus tenka skirti tokius kaip italų [Pietro] Nenni ar britų [Konni] Zilliacus, kurių ideologinės simpatijos be sąlygų Maskvos pusėje ir kurie, bandydami tas simpatijas pateisinti prieš savo demokratinę sąžinę, įsikalba, kad veikiau komunistinis totalizmas evoliucionuos į padorią demokratiją, kaip kapitalistinė demokratija pavirs socialine.
Europos socialistų daugumas betgi nepritaria komunistų-sovietų taktikai, o galvoja analogiškai anam britų „N[ew] St[atesman]“ publicistui, kuris rašo: „Ideologija gali išskirti tautas, ir užsienių reikalų ministeriai gali kai kuo nesutarti, bet ekonomika reikalauja, kad D[idžioji] Britanija ir V[akarų] Europa, jei nori išvengti bado, priimtų J[ungtinių] V[alstijų] pagalbą ir nugriautų užtvaras prekybai tarp Vakarų ir Rytų“.
„Mes tikime, - rašė „Reyn. News“ 1946 m. lapkričio mėnesį, - kad tarp socialistinės Rusijos ir Vidurio bei Rytų Europos kraštų, kurie neatšaukiamai priėmė socialistinius ūkio principus, yra pagrindinių interesų bendrumas, kuris nugali politinius skirtingumus, tą imperialistinės praeities prietarą“.
„Mūsų, socialistų, uždavinys, - užbaigia tą galvojimą Crossmanas („N[ew] St[ateman]“, 1947 12 27), - turi būti strategiją ir politiką nustumti į užpakalį, kur jų vieta, ir pastūmėti abu blokus, kad jie imtų galvoti prekybos ir ūkio kategorijom“.
Pagaliau tie, kurie Rytų-Vakarų konflikte temato J[ungtinių] V[alstijų] ir S[ovietų] S[ąjungos] imperialistinių siekimų susidūrimą, tiki, jog visada galimas politinis esamų priešingumų išlyginimas ir kad tik persikombinavimas, klaidingų jėgų ir galimybių apskaičiavimu pagrįsti manevrai, tegali įskelti ginkluoto konflikto kibirkštį.
„Politinis priešingumų išlyginimas“ reiškia kompromisą, tokį patvarkymą, kuris su mažiausia žala saviem interesam būtų pasiekiamas kitų kailio - ir principų! - sąskaita. Dėl to neseniai ir skaitėm pranešimą iš Washingtono,...
tags: #advokato #valiuno #turto #deklaracija