Adomynės dvaras - gražus ir retas romantiškojo klasicizmo medinės architektūros paminklas, įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Medinė dvarų architektūra Lietuvoje klestėjo net ir keičiantis laikotarpiams bei jų diktuojamoms madoms. Pavyzdžiui, su klasicizmu atėjusi mūrinių statinių tradicija buvo interpretuojama ir pritaikoma medinių dvarų architektūroje.
Iki XVIII a. pabaigos čia buvo Mažieji Aluotėliai, palivarkas, priklausęs Pliaterių Aluotos dvarui. Seniau Adomynės vietovė vadinosi Aluotėliais (Olotki, Holotki) ir buvo Pliaterių Aluotos dvaro palivarku. Iki šių dienų išlikęs Aluotų piliakalnis ir vienkiemiais išskirstytas Aluotų kaimas. Adomyne ši vieta pradėta vadinti tik nuo XX a.
Antašavos dvaras
Dvaro savininkai ir jų indėlis
Pliateriams įsiskolinus, 1817 m. balandžio 30 d. dekretu Aluotėlės palivarkas už 267563 auksinių ir 25 grašių skolą atiduotas Jonui Žurauskiui. Tikėtina, kad pats J. Žurauskis iki tol jokio dvaro neturėjo, nebuvo labai turtingas bajoras. Tačiau nuo 1821 m. jo valdomas dvaras didėjo ir gražėjo. Maždaug XIX a. pradžioje J. Adomynės dvaras. Tikriausiai būtent J. Žurauskis ir rekonstravo šį dvarą.
Savininko garbei dvaras pavadintas Jonava (Janavo, Janόw). Dvarelio pastatas išgražėjo čia šeimininkaujant J. Žurauskiui. Architektūroje matyti didelės šeimininko ambicijos, noras gyventi ir pasirodyti kuo plačiau. Būtent šioje rūmų dalyje visos patalpos labai puošnios. Dvarą paveldėjęs J. Žurauskio sūnus, taip pat Jonas, toliau jį pildė ir puošė. Kaip ir visi dvarai, taip ir šis negalėjo būti vienalaikis - kiekvienas jo savininkas stengdavosi puoselėti ir puošti jį pagal to meto madas bei norus.
Po J. Žurauskio sūnaus mirties 1876 m. dvaras atiteko jo seserims - Sofijai Kosčialkovskai ir Malvinai Maksimovai. Tais pačiais 1880 m. minėtos seserys už 23500 sidabrinių rublių pardavė dvarą eiguliui Adomui Vilėniškiui. Po J. Žurauskio sūnaus mirties dvaras atiteko jo seserims. Šios didžiąją dvaro dalį su pastatais pardavė Vilėniškiams. Įsikūrę jie tęsė dvarininko tradicijas, prižiūrėjo jo statinius. Adomas Vilėniškis netgi fundavo bažnyčią, statomą XX a.
Nuo dvaro savininko vietovė gavo Adomynės vardą, o medinė bažnyčia buvo baigta statyti 1921 m. ir tapo Skapiškio parapijos filija. Paskutinis dvaro šeimininkas buvo labai mylimas ir gerbiamas, todėl vietai prigijo Adomynės vardas. Rekonstruota ir bendruomenės pastangomis atgimstanti dvarvietė iki šiol kartais vadinama „Pono Adomo dvaru“.
Adomynės dvaras
Architektūrinės ypatybės
Dvaro rūmai - klasicizmo statinys, nors senoji jų dalis ateinanti dar iš XVIII a. Įdomu, kad netradicinis kampinis rūmų planas nėra būdingas klasicizmui. Šiame laikotarpyje dominuoja simetrija ir lakoniškumas, aiškus tūris. Tačiau šiuo atveju turime kampinio plano pastatą, susiformavusį dėl rekonstrukcijos. Tačiau detalės išduoda klasicizmą: pagrindinis fasadas simetriškas, jo centre buvusi dviaukštė dalis užbaigta dviaukščiu portiku, kuris iki šių dienų neišliko. Aiški simetrija - centre durys, abipus vienodas langų skaičius.
Stogas iki XX a. pradžios buvo dengtas gontais. Šiuo metu dvaro rūmų apkalimas nėra teisingas. Su klasicizmu atėjęs mūrinių statinių bumas paskatino lietuvių bajorus sekti šia mada, o mūriniai pastatai tapo prestižu, todėl daug medinių statinių imituodavo mūrą. Šiame pastate įdomūs profiliuoti, bet „skandinti“ langų apvadai. Visi langai turi klasicizmui būdingas langines. Tačiau restauracijos metu šiek tiek pasikeitė langų proporcijos, gal net dingo jų savitumas.
Taip pat nėra klasicizmui būdingo apkalimo, kai ant siūlių iškalamos medinės juostelės. Autentiškas apkalimas išlikęs namo verandoje, kuri buvo pristatyta vėliau, o dalis sienos buvo po stogu, todėl stipriai nesusidėvėjo. Verandoje yra išlikusios senos lentos su kalvio darbo vinimis. Nors išorė atrodo gan primityvi, kartu ji labai savita. Pastatas išsiskiria iš daugelio to laikotarpio statinių.
Dvaro aplinka ir dabartis
Pačios sodybos aplinka taip pat kito. Dvarą sudarė ne vieni dvaro rūmai. Ūkinis kiemas turėjo būti į šiaurės vakarus nuo rūmų, jame stovėjo visi ūkiniai pastatai, kurie priklausė ten būti. Abipus įvažiavimo į reprezentacinę dalį buvo vartai, už namo tvenkinys ir net terasų požymiai - galima manyti kažkada čia buvus terasuoto sodo. Apie 1970 m., tiesiant kelią, nugriauti visi ūkiniai pastatai ir paradiniai vartai.
Algės Jankevičienės, kuri čia lankėsi 1963-1965 m., išlikusiose nuotraukose matyti archajiški dar seno apkalimo dvaro rūmai. Toje medžiagoje minimas ir priešais pagrindinį pastatą buvęs sodas. Sovietmečiu Adomynės dvare buvo įrengta kolūkio raštinė, parduotuvė, rodyti kino filmai.
Nors dvaro restauracija nebuvo labai kokybiška, ji vis dėlto apsaugojo pastatą nuo visiško sunykimo. Šiuo metu juo naudojasi Adomynės miestelio bendruomenė, žmonės jį prižiūri, čia vyksta visokios veiklos, dalyvaujama įvairiuose projektuose.
Šiuo metu dvare įsikūrę Adomynės laisvalaikio centras, paštas bei centrinės bibliotekos filialas. Didžiojoje dvaro salėje ir jaukioje verandoje vyksta koncertai, susitikimai, šventės, organizuojami plenerai, tai puiki vieta mokymams ir konferencijoms. Adomynės dvaras - gražus ir retas medinio klasicizmo pavyzdys, manoma, kad pastatytas vietinių meistrų rankomis.
Adomynės dvaro interjeras
Adomynės dvaras šiandien
Šalia dvaro tyvuliuoja dar ponų laikais samdinių rankomis iškastas šautuvo formos tvenkinys, ošia liepos senajame parke. Jus visada svetingai pasitiks dvaro ponai, jų tarnaitė supažindins su dvaro architektūra, senųjų šeimininkų gyvenimo istorijomis. Puikiai sutvarkytame ir prižiūrimame dvaro parke ras veiklos ir senas, ir jaunas: meniškos medžio ir akmens skulptūros primins dvaro ir jo gyventojų istorijas, o Meilės alėjoje pasibučiavę ant Bučinių suoliuko galėsite sulaukti ir Meilės deivės Mildos palaiminimo...
Adomynės dvarą garsina tik čia kepamos Lietuvos kulinarinio paveldo sertifikatą turinčios Adomynės „Pagrabinės“ bandelės, bendruomenės vedamos edukacinės programos. Daug turistų į dvarą atvilioja žymiųjų Adomynės kaimo bendruomenės kepamų „Pagrabinių“ bandelių, turinčių Lietuvos tautinio kulinarinio paveldo sertifikatą, kvapas.
Adomynė turi puikų, neapleistą, gyvybingą dvarą. Taip Adomynę atrado turistai. Šį kartą ir mes dvaro duris veriame su pulkeliu ekskursantų.
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| Iki XVIII a. | Vietovė vadinosi Aluotėliais ir priklausė Pliaterių Aluotos dvarui. |
| 1817 m. | Aliuotėlės palivarkas atiduotas Jonui Žurauskiui. |
| 1821-1830 m. | J. Žurauskis rekonstravo dvarą ir pavadino Jonava. |
| 1876 m. | Dvaras atiteko J. Žurauskio seserims. |
| 1880 m. | Seserys pardavė dvarą Adomui Vilėniškiui. |
| 1921 m. | Baigta statyti medinė bažnyčia, vietovė pavadinta Adomyne. |
| Sovietmetis | Dvare įkurta kolūkio raštinė, parduotuvė, rodyti kino filmai. |
| Šiandiena | Dvare įsikūręs Adomynės laisvalaikio centras, paštas, biblioteka. |