Abromiškių dvaro sodybos ir parko istorija

Abromiškių dvaro sodyba yra Abromiškių kaime, maždaug 1 km nutolusi nuo greitkelio Vilnius-Kaunas. Apsuptas seno parko, įrašyto į gamtos paminklų sąrašą, dvaras išsidėstęs to paties pavadinimo ežero šiauriniame krante. Abromiškių dvaro sodybos kompleksas saugomas kaip architektūrinę, istorinę bei kraštovaizdinę vertę turinti kultūros vertybė.

Daugiausiai rašyta apie Abromiškių dvaro sodybą ir jo istoriją. Apie dvarą informacijos galima rasti Elektrėnų savivaldybės bibliotekos darbuotojų sudarytame elektroniniame leidinyje „Laiko vingiais: Elektrėnų krašto kultūros paveldas“, leidiniuose „Kultūros paminklų enciklopedijoje“, „Trakų krašto dvarai ir palivarkai“, įvairiuose informaciniuose, turistiniuose leidiniuose, leidiniuose apie dvarus („Dvarai: spindesys ir skurdas“, „Kelionės iš Vilniaus“, „Lietuvos dvarai ir pilys“, „Lietuvos pilys ir dvarai“, „Lietuvos dvarai“ ir kt.). Birutė Lisauskaitė yra rašiusi apie dvare vykdytus archeologinius tyrimus. Elektrėnų krašto tautosakos rinktinėje „Ar meni tų ažerų?“ yra Onos Rasutės Šakienės surinkti žmonių pasakojimai apie Abromiškių kaimą, dvarą, apylinkes ir kt. Elektrėnų ir Kaišiadorių krašto etnografinėje-istorinėje knygoje „Buvom“ galima paskaityti gyventojų prisiminimų apie Abromiškių dvarą, ten gyvenusius grafus, kaimą.

Jei, pagal Maironį, pavyktų prikelt nors vieną senelį, gyvenusį Abromiškių dvaro sodyboje, tai jis papasakotų Lietuvos istoriją nuo viduramžių laikų. Rašytinuose šaltiniuose Abromiškių dvaras pirmą kartą paminėtas 1571 m. Nuo to laiko dvaras ėjo iš rankų į rankas, istorijai palikdamas žinią apie to laikotarpio Lietuvos gyvenimo būdą. Paskutinio šimtmečio dvaro istoriją žmonės prisimena iš savo tėvų, senelių pasakojimų, o kai kuriems abromiškiečiams dvaras dar primena jų vaikystę. Tiesa, tada dvare jau ponai nebegyveno, o pastatas pamažu nyko.

Abromiškių dvaras

Dvaro įkūrimas ir savininkai

Abromiškių dvarą pastatė Abrahamas Poniatovskis. Matyt, nuo jo vardo kilo ir Abromiškių pavadinimas. XVI a. aplink Abromiškių dvarą esančias žemes, vedęs Oną Gryniūtę-Janavičienę-Poniatovskienę gavo Abrahamas Poniatovskis. Jis aukščiausioje pelkingos teritorijos vietoje pasistatė pirmuosius dvaro rūmus ir yra laikomas Abromiškių dvaro įkūrėju. Nuo Abrahamo vardo kilo dvaro pavadinimas, o vėliau ir aplink pradėjusios formuotis gyvenvietės pavadinimas.

Abromiškių dvaras pirmą kartą paminėtas 1571 metų dokumente, kai likęs našliu A. Poniatovskis Abromiškių dvarą su miškais, pakelės karčema ir ežerais pardavė Trakų tijūnui M. Bychovcui. Taigi XVI a. pabaigoje dvaras jau priklausė Bychovcų giminei, o XVII a. čia įsikūrė Narbutai. Apie 1748 m. dvaras atiteko prancūzų kilmės grafams de Raësams, kai Juozapas Mykolas de Raes vedė Oną Karpytę ir kaip kraitį gavo Abromiškių dvarą. Vėliau dvarą valdė jų sūnus Robertas Kazimieras de Raes.

1778 m. Robertas Kazimieras de Raës vedė Konstanciją Oranską-de Raës ir 1787 m. Pranciškus de Raes‘as, greičiausiai Kazimiero de Raës brolis, netoliese įsteigė naują Dembinos dvarą, ir 1785 m. su žmona Judita Jelenskyte-de Raes ir dviem vaikais (Rachele de Raes-Römeriene bei Henriku de Raes) atsikėlė ten gyventi.

1799 m. dvare įvyko jo dukterėčios, dailininkės ir dekoratorės Rachelės de Raës ir garsiojo intelektualo Mykolo Juozapo Römerio vestuvės. Roberto Kazimiero de Raes sūnus Vilhelmas kartu su žmona Antanina de Raës XIX a. I pusėje pastatė medinius rūmus, įkūrė sodą. Dvaras buvo išplėstas ir pritaikytas kultūriniam gyvenimui. Čia vykdavo literatūriniai vakarai, vaidinimai. Dvaras klestėjo kaip krašto kultūrinio bajorijos gyvenimo centras.

1840 m. Pranciškus Broel-Pliateris vedė V. ir A. de Raës‘ų dukterį Kazimierą, paskutinę iš šios giminės. Jam mirus, dvarą valdė žmona, o vėliau, iki 1912 m. dvaras priklausė jų sūnui Vilhelmui Pliateriui. Po Vilhelmo vedybų 1880 m. XIX a. pabaigoje, dvarą valdant Broelių-Pliaterių giminei, jame buvo sukaupta didžiulė biblioteka, kurioje buvo apie 20 000 tomų prancūzų ir lenkų literatūros klasikos, istorijos veikalų.

1933 m. dvarą nusipirko sovietmečiu emigravęs ir garsiu meno kolekcionieriumi tapęs Mykolas Žilinskas (1904-1992). Jis remontavo rūmus, tvarkė parką. 1990 metais, Lietuvai vėl tapus nepriklausoma valstybe, grįžęs M. Žilinskas skyrė pinigų dvarui ir parkui tvarkyti. Jis buvo parašęs testamentą, kuriuo dvarą bei aplinkinius ežerus dovanojo Lietuvai, paskirdamas turtą Rašytojų sąjungai, bet savininkas iki mirties nespėjo turto susigrąžinti ir dvaras po kelių metų buvo privatizuotas. Dvaro savininkai pasikeitė jau kelis kartus.

Rachelė de Raes-Romerienė

Dr. De Raesų (de Raes) pavardė pirmiausiai asocijuojasi su Rachele de Raes-Romeriene, Trakų pataurininkio Pranciškaus de Raeso ir Juditos Jelenskytės dukra, Dembinos dvaro (Trakų apskritis) paveldėtoja, Vilniaus burmistro bei masonų ložės „Uolusis lietuvis“ magistro, Šubravcų draugijos nario ir Vilniaus gubernijos bajorų maršalo, Daugirdiškių, Antazavės ir kitų dvarų bei namo Vilniuje savininko Mykolo Juozapo Romerio žmona (žymiojo teisininko Mykolo Romerio promočiute). Gabrielė Giunterytė-Puzinienė savo prisiminimuose „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose” rašė, jog Romerių namas stovėjo toliau nuo pagrindinių gatvių, turėjo erdvų kiemą su sodu, kuris leidosi link Safianikų (buv. Tymo, dab. Maironio g.).

Rachelės de Raes-Romerienės portretas

Pati Rachelė de Raes-Romerienė gimė 1783 m. rugsėjo 22 d. netoliese Dembinos stovėjusiame Abromiškų dvare, kuris taip pat priklausė de Raesams. Rachelės vienintelis brolis Ignotas Henrikas Antanas Aleksandras gimė jau Dembinos dvare 1785 m. birželio 3 d. ir buvo pakrikštytas Kietaviškių bažnyčioje. 1799 m. Abromiškių dvare susituokė Mykolas Juozapas Romeris bei Rachelė de Raes (Pranciškaus duktė). Nuotakai tuo metu buvo nepilni šešiolika metų, kaip rašoma prof. Tamaros Bairašauskaitės knygoje apie Mykolą Juozapą Romerį, našlaujanti, sunkiai serganti Rachelės motina Judita Jelenskytė skubėjo pasirūpinti vienturtės dukters likimu. Vilhelmo pusseserė Rachelė de Raes Romerienė mirė po metų, t.y. 1855 m. gegužės 20 d. ir buvo palaidota šalia vyro Romerių giminės koplyčioje Trakų Švč.

De Raesų giminė

Istoriniuose šaltiniuose rašoma, jog de Raes giminė kilo iš Kolovratų, kurie buvo susigiminiavę su Čekijos ir Liuksemburgo karaliais bei kunigaikščiais ir išgarsėjo Habsburgų Čekijoje valdymo metais kaip užėmę daug valstybinių postų. Teigiama, jog šios giminės ištakos yra tokios gilios, jog jos nėra užfiksuotos jokiuose išlikusiuose Čekijos istoriniuose dokumentuose. Tik kelios legendos, pasakotos istorikų Bohuslavo Balbino ir Františeko Palackio, byloja apie šios giminės kilmę. Dinastijos įkūrėju laikomas Albrechtas Vyresnysis iš Kolovrato kaimo, nuo kurio ir kildinama pavardė. Būdamas Karolio IV žmonos Onos etmonu ir dvaro maršalu jis paminėtas 1347 m. istoriniuose dokumentuose, kai buvo parduota Rožmitalo pilis. Albrechtas Vyresnysis buvo vedęs tris kartus ir turėjo aštuonis vaikus, iš kurių šeši buvo sūnūs, pratęsę Kolovratų giminę.

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomoje byloje (LVIA f. 391, ap. 1, b. Minėtoje byloje rašoma, jog 1640 -1642 m. į Lietuvą iš Liuksemburgo (Lotaringijos) karalystės atvyko Henrikas Kolovratas de Raesas ir apsigyveno Abiejų Tautų Respublikoje. Jis įgijo turto, t.y. dvarus prie Minsko, Rykantuose bei Trakų vaivadijoje ir su žmona susilaukė trijų sūnų: Stanislovo, Jono ir Kazimiero bei aštuonių dukterų. Jo sūnus Kazimieras de Raesas vedė Feliciją Eismontaitę ir taip pat susilaukė trijų vyriškos giminės palikuonių: dvivardžio Juozapo Mykolo, Tado ir Antano.

Išskirtinas Juozapas Mykolas de Raesas, kuris gyveno Lietuvoje ir susilaukė palikuonių. Juozapas Mykolas de Raesas buvo Trakų žemės teisėjas, bajorijos deputatas į Seimą, kaip santuokos su Ona Karpyte kraitį XVIII a. įgijo Abromiškių dvarą, pastatytą Abrahamo Poniatovskio.

Paminėtina, jog 1746 m. birželio 12 d. Abromiškių dvare de Raesams gimė dar vienas sūnus Robertas Kazimieras, kurio krikštynose dalyvavo visa puokštė didikų: ir Aleksandras Pociejus, kunigaikštienė Karolina Radvilienė, ir kunigaikštis Stanislovas Radvila, Ona Pociejienė.

Dvaro architektūra ir parkas

Rūmai yra liaudiško klasicizmo ir istorizmo architektūros. Pastatas ilgas, patalpos jame išdėstytos padrikai. Rūmų vidurinė dalis medinė, vieno aukšto, su mansardomis. Yra salė, likusios patalpos mažos. Iš šoninių fasadų šią medinę dalį sutvirtina mūriniai priestatai: vakarų pusėje - 3 aukštų XIX a. pab. - XX a. pr. stiliaus. Trečiajame aukšte buvo namų koplyčia. Virš jo, kupole, seniau buvo didelis laikrodis. Rytinio fasado mūrinis pastatas yra didesnis, dviejų aukštų. Medinė dalis susideda iš trijų fligelių. Centrinė dalis - portikas, paremtas stambiomis mūrinėmis kolonomis, stovinčiomis ant masyvių postamentų. Savita pačių kolonų forma rodo romantizmo įtaką. Priekinį pastato fasadą juosia antikinė tvorelė. Šio fasado pirmame ir antrame aukštuose yra po du paprastus, o trečiame - tris skliautuotus langus. Mūriniai fligeliai simetriški: skirtingo pločio ir aukščio, pietvakarinis yra aukštesnis ir siauresnis už šiaurės rytų. Fligeliai puošnesni už senąją dalį ir smulkesnių formų. Šiaurės rytinis fligelis neoklasicistinis: fasadus skaido stačiakampiai langai, viršutiniame aukšte piliastrai pabrėžia kampus ir ašis, pagal kurias kyla trikampiai pastogių frontonėliai.

Į šiaurę nuo Abromiškių dvaro centrinių rūmų XIX a. įkurtas 15,5 ha laisvo plano parkas. 1873 m. dvaro inventoriuje minima, kad parke auga pušys, eglės, beržai, juodalksniai. Buvo sodas, į kurį nuo centrinių rūmų vedė 100 m ilgio mažalapių liepų alėja. Sodui išnykus, buvo praplėstas parkas. Iš pagrindinės alėjos veda šalutinės ir takai. Parke auga 18 vietinių rūšių medžiai ir krūmai: uosiai, klevai, eglės, šermukšniai, ievos ir kt. Be to, yra 25 rūšių ir formų introducentų. Tai graži paprastoji kompaktiškosios formos eglė (skersmuo -30 cm), dailus balzaminis kėnis (skersmuo - 55 cm, aukštis - 30 m) ir europinis maumedis (50 cm ir 25 m). Parteryje auga vakarinės tujos, kaštonai, platanalapis raudonlapis klevas. Kuplios didžialapės liepos, viena jų - 1 m skersmens ir 30 m aukščio. Lapoja baltosios, pilkosios, kanadinės, balzaminės tuopos. 1985 metais Abromiškių dvaro parkas paskelbtas valstybės saugomu, o 1986 m.

Abromiškių dvaro sodybos kompleksas (dvaro rūmai, u. k. 774; sarginė, u. k. 26493; svirnas, u. k. 26492; tvarto liekanos, u. k. kodas 26494; tvoros fragmentai, u. k. 26495; parkas, u. k. 26496 (žr.: adresu) yra įtrauktas į kultūros paveldo registrą ir yra saugomas valstybės [12]. Prie dvaro esantis parkas įtraukas į gamtos paminklų sąrašą [16]. Jis buvo pradėtas kurti XVIII a. [11], perplanuotas XIX a. Čia buvo iškasti trys tvenkiniai, liepų alėjomis suformuoti takai, pasodinta 18 rūšių vietinės ir 25 rūšys atvežtinės kilmės medžių ir krūmų. Ypač vertingi buvo sachalinis kėnis ir didžialapė liepa [17].

Dvaras įkurtas 1571 m., jo istorija siejama su Poniatovskių, Bichovcų, de Raes ir Pliaterių giminėmis. Rūmai išskiria architektūriniais sprendiniais - XIX a. pradžioje statyta klasicizmo stiliaus medine centrine dalimi ir vėliau statytais mūriniais fligeliais. XIX amžiuje dvaras buvo laikomas vienu gražiausiu ir geriausiai sutvarkytu Lietuvos dvarų, jame vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas, buvo sukaupta vertinga biblioteka, paveikslų kolekcijos. 1812 m. birželio 27 d. pakeliui į Vilnių Abromiškių dvare nakvojo Napoleonas. Dauguma dvarą valdžiusių Raesų ir Pliaterių giminės palikuonių amžinam poilsiui atgulė netoliese esančiose Sabališkių kapinaitėse ir čia esančioje koplyčioje.

Šiuo metu dvaras išgyvena prisikėlimo laikotarpį. Numatoma, kad kultūros paveldo objekte bus įkurti svečių namai ir reprezentacinės salės, pritaikytos kultūriniams renginiams, koncertams, pasirodymams ir konferencijoms. Vėliau planuojama imtis ir kitų komplekso pastatų - sutvarkyti oficiną, arklides, malūną.

Abromiškės priklauso Elektrėnų seniūnijai ir yra įsikūrusios prie autostrados Vilnius-Kaunas, į rytus nuo Elektrėnų. Abromiškėse, prie Orio ežero, įsikūrusi Abromiškių reabilitacinė ligoninė [4, 14, 25].

Nuo 1951 m. metų dvare veikė Vievio ligoninė, vėliau - paštas, medicinos punktas, biblioteka, menininkų dirbtuvės, parduotuvė. Vėliau dvaras ėjo iš rankų į rankas. Dvaras priklausė ir žurnalistui, politikui Virginijui Martišauskui, televizijos laidų vedėjos Editos Mildažytės vyrui Gintautui Vyšniauskui. Naujas dvaro savininkas, įkūręs bendrovę „Galvės investicijos“, pradėjo dvaro ir dvaro parko rekonstrukcijos darbus. Dvaras, kaip svečių namai su keliomis reprezentacinėmis salėmis, planuojamas buvo atidaryti 2014-2015 metais, bet darbai užsitęsė. Šiuo metu tarp dvaro parko medžių jau boluoja balti dvaro pastatai, bet darbų, pasak R. Bakutis, dar liko. Dabartinis dvaro savininkas R. Bakutis, siekdamas išsaugoti vertingą kultūros paveldo objektą ir pritaikyti jį visuomenės poreikiams, ėmėsi komplekso atgaivinimo. Pastarasis etapas pradėtas 2014 metų vasarą, jo metu parengtas statinio projektas, atlikti medinės dvaro rūmų dalies tvarkybos darbai, įrengti inžineriniai tinklai. Darbams atlikti skirta 657 tūkst. eurų dydžio EEE finansinio mechanizmo ir valstybės biudžeto parama pagal Kultūros ministerijos įgyvendinamą programą „Kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimas ir atgaivinimas“.

2012 m. naujieji savininkai pradėjo Abromiškių dvaro sodybą (kaip kompleksą) renovuoti. Restauruotame kultūros paveldo objekte ketinama atverti svečių namus su reprezentacinėmis salėmis. Įvairūs renginiai galės vykti ir parke - jam atgaivinti jau parengtas parkotvarkos projektas. Vėliau restauravus pagalbinius dvaro pastatus - oficiną, arklides, malūną - galvojama atidaryti amatų centrą.

2018 m. balandį pradėtas įgyvendinti iš ES struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamas projektas „Abromiškių dvaro sodybos rūmų pritaikymas visuomenės reikmėms“, kurio metu buvo vykdomi Abromiškių dvaro sodybos rūmų mūrinių fligelių tvarkybos darbai, 2022 m. planuota pabaigti pirmąjį viso komplekso rekonstrukcijos etapą ir pritaikyti rūmus komercinei ir kultūrinei veiklai.

2009 m. sudegė Abromiškių bendruomenei priklausęs svirnas. 2011 m. jis buvo rekonstruotas iš ES fondų ir valstybės lėšų. 1952 m. į Abromiškes iš Žebertonių buvo perkelta klubas-skaitykla, 1956 m. perorganizuota į biblioteką ir įsikūrė Abromiškių dvare. 1989 m. biblioteka iškelta į Ausieniškių kaimo kultūros namus, o nuo 1992 m. vėl sugrąžintas į Žebertonis. 2000 m. įkūrus Elektrėnų savivaldybės viešąją biblioteką tapo Abromiškių filialu.

2012 metais restauravus Abromiškių svirną, pirmame aukšte įsikūrė Abromiškių bendruomenė, kuri iki šiol vykdo aktyvią veiklą. Svirne nuolat vyksta Abromiškių bendruomenės šventės, parodos, edukacijos, poezijos popietės, kino peržiūros, skaitomos paskaitos, minimos kaimo istorinės sukaktys, organizuojami įvairūs kiti renginiai. Nuo 2012 metų Abromiškių bendruomenė kartu su Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga organizuoja pėsčiųjų ir dviratininkų žygį „Žalio Velnio takais“, skirtą Didžiosios Kovos apygardos partizanų vadui Jonui Misiūnui-Žaliam Velniui ir šios apygardos partizanams pagerbti. Šis žygis visada prasideda ir baigiasi Abromiškių svirne.

2019 m. baigtas įgyvendinti projektas „Abromiškių svirno pritaikymas muziejaus veiklai“, kurio metu į svirną buvo perkelta dalis Elektrėnų savivaldybės literatūros ir meno muziejaus eksponatų. Čia aktyvi vietos gyventojų veikla: vedamos paskaitos, vyksta sporto treniruotės, organizuojami renginiai. Vienas didžiausių renginių - tradiciniu tapęs pėsčiųjų ir dviratininkų žygis „Žalio Velnio takais“. Taip pat čia persikėlė dalis Elektrėnų sav. Atrestauruotame, kultūrinei - muziejinei veiklai pritaikytame Abromiškių svirne nuo 2024-01-01 pradėjo veikti Elektrėnų krašto muziejus.

Cituojant Elektrėnų savivaldybės tinklalapyje:

Abromiškių dvaro sodyba - valstybės saugomas kultūros paveldo objektas. Sodybai priklauso dvaro rūmai, svirnas, sarginė, tvarto, tvoros fragmentai, parkas.

Svarbiausi Abromiškių dvaro sodybos savininkai

tags: #abromiskiu #dvaro #sodyba #ir #parkas