Realybės šou žanras, kuriame dalyvauja 6 moterys, gyvenančios viename name, atspindi tam tikras socialines ir psichologines dinamikas. Šis žanras, nors ir populiarus, kelia klausimus apie tikrovės reprezentaciją ir dokumentalumo ribas. Šiame straipsnyje nagrinėsime realybės šou žanro atspindžius eksperimentiniame dokumentiniame kine ir videomene, kartu prisimenant netikėtai mus palikusią nuomonės formuotoją Agnę Jagelavičiūtę.
Realybės šou namas Australijoje. Šaltinis: Wikipedia
Agnės Jagelavičiūtės Atminimas ir Gyvenimo Pamokos
„Atrodo, kad visą gyvenimą kažkam ruošiesi, galvoji, kad būsi dar toks ar anoks, kad kažką padarysi, kad uždirbsi, o tada jau būsi savimi, bet gyvenimas ima ir pasibaigia“, - viename savo interviu yra sakiusi nuomonės formuotoja, stilistė ir knygų autorė Agnė Jagelavičiūtė. Netikėta jos mirtis lygiai prieš metus sukrėtė moters artimuosius, bičiulius ir būrį sekėjų, ne vienus metus sekusių jos veiklą bei laukusių pasakojimų socialiniuose tinkluose. Prisiminkite - apie A. „Taip greitai prabėgo metai. Metai, kai mano Agnė išėjo taip netikėtai, greitai ir negrįžtamai, baltų rožių nuklotu taku, palikdama viską, ką turėjo, ką mylėjo, ko nespėjo, - prieš dukters mirties metines savo socialiniame tinkle rašė Nijolė Jagelavičienė, kviesdama drauge pasimelsti Agnės atminimui skirtose mišiose.
43-uosius ėjusi nuomonės formuotoja, stilistė, knygų autorė A. Jagelavičiūtė amžinybėn iškeliavo dėl plaučių uždegimo komplikacijų praėjusių metų gruodžio 28-ąją. Būtent tėčio, šalia kurio dabar yra palaidota, netektis jai buvo vienas pirmųjų ir skaudžiausių likimo smūgių. 1980-ųjų spalio 7-ąją Kaune gimusi A. „Tėtis buvo nerealus žmogus. Visas jo gyvenimas sukosi apie mane ir apie mamą. Todėl žinau, kad vyras gali mylėti be proto, gali būti atsakingas, gali daryti viską dėl šeimos, visą laiką gali skirti šeimai. Aš tai mačiau.“ Po mokyklos baigė Vilniaus dizaino kolegijos drabužių dizaino studijas, vėliau apsigynė ir Vilniaus dailės akademijoje tapybos bakalauro diplomą.
Agnė Jagelavičiūtė. Šaltinis: LRT
„Į „Akvariumą“ ėjau tikrai ne dėl to, kad būčiau žinoma. Tada niekas net nesuprato, kad taip gali būti. Tai buvo pirmas realybės šou. Aš daugiau galvojau, kad tai eksperimentas. Net nesuvokiau, ką reiškia, kai tave rodo per televiziją.“ „Iš pradžių aš norėjau linksmintis, nes jaunystė tam ir skirta. Visai ne kažkokiems rūpesčiams. Aš galbūt norėjau neatsakingai gyventi. Ir aš norėjau turtingo gyvenimo. Ne materialine prasme, bet įspūdžiais ir potyriais - norėjau keliauti, norėjau surasti draugų, norėjau surasti meilės, norėjau jos tikros. Paskui norėjau daryti karjerą. Gyvenime - viskam savas laikas." Po šou Agnė pasiliko televizijos eteryje, tapo žinoma stiliste bei viena pirmųjų šalies influencerių. Jos pavyzdys netrukus įkvėpė kitus ir labai prisidėjo prie rinkodaros socialiniuose tinkluose išpopuliarėjimo Lietuvoje.
„Manau, kad aš sėkmę patyriau todėl, kad moku rašyti. Tikrai nebūčiau sulaukusi sėkmės, jei tiesiog būčiau siūliusi įsigyti tam tikrą prekę ar paslaugą. Visuomet remdavausi savo asmenine patirtimi ir susiedavau su savo gyvenimo istorija. Tai kur kas įdomiau nei tiesiog reklama.“ „Tikiu, kad mano darbe yra daug kūrybos, kaip ir tuštybės. Aš balansuoju - tai mano raktas į tuos didžiulius skaičius. Nenoriu kurti netikro gyvenimo. Kur kas geriau duoti žmonėms tai, ko jie nori, ir tyliai įkišti tai, ką nori pats.“ „Per ilgą laiką supratau, kad mano kailiukas yra labai švelnus ir labai plonas, neturiu šarvų, turiu tik savo konkretumą, kuris per daugybę metų išmokė žmones jausti tam tikrą atstumą. Ir studijų metais ir vėliau turėdama įvairių patirčių, perėjau gilų savianalizės kursą. Tas aštrumas tapo mano gynyba ir asmenybės dalimi, išmokau apginti savo apnuogintą širdį, tad man taip nebeskauda. Manęs gailėti nereikia, jaučiuosi harmoninga, tik esu kiek kontraversiškesnė.“
A. Jagelavičiūtė garsėjo kaip aštrialiežuvė, tiesmuka ir nebijanti kalbėti net ir itin nepatogiomis temomis. „Ar gyvenimas vertas užsidaryti į kiautą dėl to, kad tau kartą nepasisekė? Gyvenimas ne apie tai, kad negali suklupti - gyvenimas yra apie tai, kad devynis kartus suklupęs, dešimtą kartą atsikeltum.“ Žinoma stilistė ir nuomonės formuotoja ištekėjusi buvo dusyk: 2004 m. už Vytauto Martinaičio, 2013 m. „Greičio pedalo iki dugno nespaudžiu, nes turiu žmogų, kuriuo norėčiau rūpintis ilgai. Aš niekada negalėčiau pažadėti amžinybės vyrui, draugams ar dar kažkam, bet yra vienas žmogus, kuriam aš savo asmeninę amžinybę esu pažadėjusi.“ Paskutiniais metais Agnė savo socialiniuose tinkluose bei interviu pradėjo kalbėti apie permainas.
„Kai paskutinius kartus mačiausi su ja, Agnė išsakė norą keisti gyvenimą, baigti verslus, tapyti. Svajojo rašyti knygą. „Mes turime palyginti trumpą gyvenimą, esame visi patyrę, kaip greitai gali nutrūkti esančio šalia gyvenimas. Atrodo, kad visą gyvenimą kažkam ruošiesi, galvoji, kad būsi dar toks ar anoks, kad kažką padarysi, kad uždirbsi, o tada jau būsi savimi, bet gyvenimas ima ir pasibaigia.“
Dokumentinio Kino ir Videomeno Eksperimentai
Dokumentinio kino rėmai bando perteikti tikrovę ir ją užfiksuoti. Žodis „dokumentas“ duoda dokumentinio kino sąvokai liudijimo reikšmingumą. Jei suvoktume dokumentinį kiną kaip dokumentą, kuris liudija atitinkamus faktus ar įvykius, privalėtume beatodairiškai pasitikėti dokumentiniu kinu, bet atsiranda svarbus klausimas kiek lieka tikrovės viską užfiksavus filmavimo kamera. Ar viskas kas yra užfiksuota kamera, jau nėra tiesa, kadangi tai yra išimta iš atitinkamo konteksto ir įtakota atitinkams menininko jausmų, pasaulėžiūros ir t.t.
Nuo pat dokumentinio kino atsiradimo, jis buvo bandomas įspausti į standartinius rėmus, kurie tapo lyg realybės reprezentacijos taisyklės ekrane. Menininkai nebenorėdami laikytis suformuotų standartų, eksperimentuoja su dokumentinio kino kalba, bando dokumentikos galią atspindėti tikrovę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Darbe nagrinėjama problema: migracijos problema šiuo metu yra viena iš didžiausių grėsmių šalies demografinei situacijai ir kultūros unikalumui išlikti. Emigracija vakaruose nevyksta taip aktyviai, kaip Lietuvoje, nes ekonomiškai stiprios šalys pragyvenimo lygis yra daug aukštesnis ir gyventojai yra patenkinti gyvenimo kokybe savo šalyse. Šiais tempais, prarasime ne tik aktyviausią tautos dalį, bet ir Lietuvos ateitį. Ar dokumentiniai filmai tikrai turi galią nufilmuoti realybę? Pasinaudojus dokumentinio kino kalba, galima labai lengvai manipuliuoti žmonėmis, juk dokumentika buvo sėkmingai naudojama ir propagandos tikslais.
Dokumentinio Kino Strategijos
Literatūros šaltinių analizė: Šiame darbe siekiant pagrįsti dokumentinio kino strategijas yra remiamasi Keith's Beatties knyga „Documentary screens“, ši knyga yra pasirinkta todėl, kad ji remiasi Billo Nicholso dokumentinio kino klasifikacija, kuri yra tapusi beveik vadovėline kalbant apie dokumentinio kino strategijas. Atliekant videofilms eksperimentų analizę yra remiamasi menotyrininkės Renatos Dubinskaitės straipsniu „Dokumentinio kino eksperimentai Lietuvos videomene“.
Kino istorijos pradžia vyko nuo bandymų dokumentuoti realybę. Brolių Liumjerų sukurti tikrovę vaizduojantys filmai dažnai laikomi, kaip pirmieji paprasti dokumentiai filmai, labai didelę įtaką turėjo brolių sukurtas dokumetinis trumpametražinis filmas „Traukinio atvykimas į stotį“ (pranc. L'Arrivée d'un Train en Gare de la Ciotat 1896). Žiūrovus keleivius stotyje), publika buvo sukrėsta, kadangi tikrai dauguma žiūrovų buvo nepasiruošę, pamatyti atvažiuojantį didžiulį traukinį į save.Įėjus į naują tūkstantmetį dokumentinio kino diskursas augo ir populiarėjo pasaulyje, stipriai padidėjo dokumentinių filmų kūrimas ir jų finansinės galimybės padvigubėjo, dokumentinis kinas sulaukė nebūtos komercinės sėkmės, bei populiarumo. Kai vyko dokumentinio kino populiarėjimas neatsiliko ir kino teoretikai, jie pradėjo rašytis vis daugiau apie dokumentikos žanrą.
"Traukinio atvykimas į stotį" - vienas pirmųjų dokumentinių filmų. Šaltinis: Wikipedia
Dokumentai jungiami kartu taip, kad junginiai būtų neįardoma visuma. Kitas kino režisierius Sergėjus Loznica dokumentinį kiną apibūdina, kaip kino meno rūšį, kurios medžiaga yra tikri įvykiai filmavimas. Pasak režisieriaus nėra labai teisinga dokumentinį filmą vadinti dokumentiniu, nes žodis dokumentas suteikia liudijimo reikšmę ir būtų naivu dokumentinį kiną prilyginti objektyviai tikrovei. Egzistuoja skirtingos dokumentinio kino sampratos, šiame darbe dokumentinio kino samprata suvokiama, kaip kino meno rūšis, kurios medžiaga yra tikri įvykiai. Dokumentinis filmas - tai plati kategorija vizualinės išraiškos, kuri vienokiu ar kitokiu būdu remiasi mėginimu „dokumentuoti“ tikrovę. Iš vienos pusės, tai gan tikslūs paaiškinimai, nes dokumentiniame kine, scenos yra atidžiai atrenkamos, jos nėra suvaidintos, o fiksuojami žmonės nėra aktoriai.
Johnas Griersonas (1898-1972) - britų dokumentinio kino mokyklos įkūrėjas, parašė pagrindinius dokumentinio kino principus, kurie buvo išspauzdinti 1934 metais:
- Filmavimas natūralioje aplinkoje.
- Autentiški veikėjai ir autentiškos vietos.
- Spontaniškumas ir prioritetas veiksmui, nutikusiam be išankstinio scenarijaus.
Dokumentinis kinas vėliau buvo labai sėkmingai naudojamas propagandos tikslams, propagandiniai filmai suklestėjo ypatingai per antrąjį pasaulinį karą. Tuometinėje Sovietų sąjungos valdžioje buvo diktatorius Stalinas, kuri labai vertino kiną, nes tai buvo pati svarbiausia masinės propagandos sritis. Dokumentinis kinas tuo metu virto stipriu ginklu, kuris galėjo paveikti mases ir kurti tam tikrus mitus, kurie buvo naudingi tuometiniai valdžiai stiprinti. Propagandiniai dokumentiniai filmai, karo metu, buvo skirti skatinti žmonis atsidavimą ir patriotizmą, bei tarnavimą komunizmui. Naciai taip pat dokumentinį kiną naudojo, kaip propagandos įrankį.
Robertas Flaherty „Arano žmogus“ („Man of Aran“, 1934), šis filmas buvo nufilmuotas per du metus, jame yra fiksuojama žvejų bendruomenė gyvenanti Aran saloje, kuri yra prie Airijos vakarinės krantinės. Filmas seka vieną šeimą, pagrindinis veikėjas vyras, jo žmona ir jaunas sūnus. Filmas fiksuoja bulvių auginimą ir išvykas į vandenis žvejoti ryklius, kad gyventojai galėtų panaudoti jų riebalus ir kepenis, papildytu savo lempas. Leni Riefenstah „Olympiada“ („Olympia“ 1938), filmas fiksuoja tarptautines sporto žaidines, vykusias 1936 metais Berlyne. Tai buvo pirmasis filmas apie olimpines žaidynes, kino istorijoje. Šis dokumentinis filmas poetiškai išreiškia žmogaus kūno ir judesio kombinaciją, parodydamas tai per stambius planus ir įvairius kameros kampus.
Ekspozicinė dokumentika - dokumentikos rūšis, kurios strategijos yra palankiausios mokslinio ir ašvietėjiško pobūdžio dokumentikai. Ekspozicinė dokumentika yra atpažystama iš užkadrinio balso, kuris kartais yra vadinamas "Dievo balsas", teigia teiginius ir patvirtina juos loginiais argumentais, tuo tarpu matomas vaizdas iliustruoja pateiktus teiginius. Tokioje dokumentikoje gausu mokslinių elementų ir statistikos. Pavyzdžiui, Ken Burnsas „Civilinis karas“ (angl. „The Civil War“ 1990), istorinės dokumentikos filmas susideda iš devynių epizodų. Epizodai pasakoja apie Amerikos civilinį karą, nuo mažiausių įvykių iki svarbiausių kovų. Tiesioginė dokumentika - dokumentikos rūšis, kuri yra visiškai priešinga ekspozicinei dokumentikai. Čia gimsta "Tiesioginis kinas" (cinema verite), kuris siekia visiško autoriaus nesišikimo į realybę ir pasilieka sau stebėtojo vaidmenį. Šioji dokumentika yra atpažystama, pagal gan ilgos trukmės kadrus, kuriais yra bandoma perteikti tikro laiko bėgį.
"Žmogus su filmavimo kamera" - refleksyviosios dokumentikos pavyzdys. Šaltinis: Wikipedia
Refleksyvioji dokumentika - pagrindinis tikslas yra kvestionuoti dokumtinio kino sampratą ir eksperimentuoja su dokumentinio kino kalba. Tokios dokumentikos siekis yra išugdyti sąmoningą žiūrovą, sugebantį logiškai, kritiškai įvertinti jam siūlomus vaizdus ir pasakojimus. Refleksyviosios dokumentikos vienas iš svarbiausių klausimų - kaip dokumentiniai filmai parodo pasaulio tikrovę? Pavyzdžiui, Dziga Vertov „Žmogus su filmavimo kamera“ (angl. „Man with the moving camera“ 1929), filmas dokumentuoja to meto Sovietinio gyvenimo mechanizaciją. Kamera ir operatorius tampa temos dalimi. Autorius filme atskleidžia darbo džiaugsmą, sujungdamas darbininkų darbo ritmą su mechaninis aparatų ritmu.
Performatyvinė dokumentika tai emocinė dokumentika, kuri vadovaujasi emocijomis fiksuodama pasaulį. Šios rūšies dokumentika yra stipriai suasmeninta, labai dažnai performatyvinės dokumentikos metodų baterija yra pasiskolinti iš avangardinio filmo strategijų. Alainas Resnais „Naktis ir rūkas“ (angl. „Night and fog“ 1955), tai dokumentinis filmas kuriame praeityje ir dabartyje laikas kaitaliojasi. Pats svarbiausias dokumentinio kino tikslas yra užfiksuoti ir parodyti tikrovę kokia ji yra iš tikrųjų.
Dokumentalumas Meno Pasaulyje
Įvairiose Meno rūšyse labai dažnai yra aptinkamas dokumentalumas: fotografijoje, kine, tapyboje ir t.t. Juk nepaslaptis, kad žvelgiant į paveikslą, filmą ar į kokią kitą vaizduojamosios meno rūšies kūrinį, galime nusakyti apie kūrinio sukūrimo laikmetį, tai padeda nustatyti tuo metu vyravę meno kanonai. Norint sužinoti dokumentikos santykį su videomenu, dera išsiaiškinti videomeną, kaip meninę raišką. Nėra paprasta tiksliai apibrėžti videomeną, nes ši meninė raiška susideda iš kino ir vaizduojamosios dailės. Videomeno kalba yra subjektyvesnė negu kino. Videomeno strategijos glūdi vaizdo transformavime, montavime bei eksperimentavime su nusistovėjusiais meno kanonais.
Videomenas atsirado, lyg priešprieša standartinėms vaizdavimo taisyklėms. Videomenas apima visas šiuolaikinio meno koncepcijas: fotografiją, performansus, instaliacijas ir t.t. Dokumentalumas videomene ne naujiena, neodokumentika teigia apie tai, kad dar nuo Walterio Ruttmanno (1887- 1941) kūrybos pradžios eksperimentinis kinas, o vėliau ir videomenas buvo susiejęs su dokumentinio kino žanru. W.Ruttmannas - Vokietijos kino režisierius, yra laikomas vienas pirmųjų eksperimentinis filmų autoriumi. Kartu su savo kolegomis, dirbusiais avangardinio meno srityje, papildė ir praturtino kino kalbą naujomis formomis ir technikomis. Jo simfonija (vok. Berlin: Die sinfonie der grobstadt 1927). Šiam Dziga Vertoz įtaka, bet jo kalba nebuvo tokia avangardinė, kaip D.Vertoz, ir kaip pats W.Ruttmannas teigia jis perkūrė dokumentiką į savo pasaulį - „Nuotraukų melodiją“.
Filmas Tár: Snobizmas ar Intelektualumas?
Netflixe yra Tár! Filmas jau nenaujas (2022 m.), kino teatrų seansus tada pramiegojau ir tik dabar pamačiau. Jei matėte - žinote, apie ką kalba, jei ne - rekomenduoju. Vos baigusi žiūrėti filmą, iškart atsisukau ir žiūrėjau iš naujo, tuo pat metu skaitydama interviu ir įdomybes iš filmavimo užkulisių.
Oficialiai (iš „Kino pavasario“ aprašymo): Lidija Tár (Cate Blanchett) yra muzikos pasaulio ikona. Be nesuskaičiuojamos gausybės kitų pasiekimų, ji yra Berlyno filharmonijos orkestro pagrindinė dirigentė. Tar turi galią, kuri ilgai priklausė išskirtinai vyrams. Ji ruošiasi dar vienam karjeros šuoliui - Mahlerio simfonijos įrašui - ir net negalvoja apie tai, kad vejasi praeitis.
Realiai: Fenomenaliai talentinga moteris gyvenime yra tikra žiurkė. Pavardę „Tár“ perskaitykite iš kitos pusės ir gausite „rat“, o sukeitę raides vietomis, gausite „art“. Vieni sako, kad čia - pigus triukas, kiti, kad - gudru ir gražu, aš - prie pastarųjų.
Režisierius ir scenarijaus autorius Toddas Fieldas sugebėjo žaviai, netikėtai ir neprikišamai paanalizuoti iš pirmo žvilgsnio jau pavalkiotas temas:
- Moteris ir aukštoji kultūra (tam, kad įsitvirtintum vyrų pasaulyje, turi tapti vyru)
- Cancel culture
- Mizoginija
- Klasių skirtumai
- Ar galime kūrinį vertinti atskirai nuo kūrėjo?
Filme patiko meistriška vaidyba, sofistikuota klasikinės muzikos pasaulio estetika ir gudrūs dialogai, kai niekada nesakoma tai, kas turima omeny. Patiko muzika, Tár įvaizdis, interjerai, Berlyno ir Niujorko dvasia. Pastaruoju metu kinu vis nusiviliu, nes daug kas atrodo sukurta pagal tą patį algoritmą, o čia ir struktūra originali, pasitikima žiūrovu - nereikia prieš akis išskleisti visko, kas norima pasakyti, - žmonės patys supras.
Nepaisant 6-ių Oskaro nominacijų, kalno visokiausių apdovanojimų, autoritetų liaupsių ir puikių recenzijų, žiūrovai nesusirinko į kino teatrus. Filmas nuėjo į minusą. Žmonės visai nesvajojo pustrečios valandos žiūrėti įtemptą dramą apie intelektualus. Jie nenorėjo klausytis visų tų akademiškų išvedžiojimų, nenorėjo nesuprantamų terminų ir nuorodų į žymių kompozitorių kūrinius - žodžiu, filmas pasirodė per daug snobiškas.