Šiauliuose, kaip ir kiekviename mieste, gatvės turi savo istoriją, atspindinčią praeities įvykius ir žmonių gyvenimus. Viena tokių gatvių - dabartinė Vasario 16-osios gatvė, kuri ne kartą keitė pavadinimą ir mena svarbius miesto istorijos momentus. Ši gatvė, viena seniausių mieste, jau XVIII amžiuje buvo pažymėta miesto plane ir sudarė rytinę turgavietės ribą.
Šiaulių miesto žemėlapis
Gatvės pavadinimų kaita
Vasario 16-osios gatvė išsiskiria pavadinimų gausa ir kaita. Istorikė Roma Baristaitė sako, kad vienas dabartinės Vasario 16-osios gatvės galas rėmėsi į šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Ši gatvė jungė tuometinį miestą su užmiesčio keliais į vakarus. Muziejininkas Vladas Zdzikauskas teigė, kad gyventojai šią gatvę vadino Lieporių gatve.
Nuo bažnyčios ši gatvė kirto dabartinę poliklinikos teritoriją, ėjo miesto ūkininkų laukais ir įsiliejo į kelią, einantį Lieporių kaimo kryptimi. Kitas kelias jungė miestą su pašto vieškeliu. 1852 metų plane gatvė tarsi padalinta į dvi dalis: atkarpa nuo bažnyčios iki dabartinės Vilniaus gatvės vadinosi Vilniaus, o nuo Vilniaus - Arklių gatve. Nutiesus Rygos-Tilžės plentą, vėliau geležinkelį, ši gatvė sutrumpėjo iki dabartinės Vytauto gatvės.
Pastate prie bažnyčios įsikūrus apskrities policijai, gatvė pavadinta Policijos gatve. Okupacinė vokiečių valdžia iš pradžių vartojo Polizei Strasse pavadinimą, vėliau pervadino į Bažnyčios gatvę (Kirchen strasse), nes gatvė rėmėsi į bažnyčios šoninę dalį. 1919 metais, sulietuvinus pavadinimus, gatvė vadinta abiem vardais. R. Baristaitė pastebi, kad ant keleto to meto atvirukų užrašytas Milicijos pavadinimas. Nuo 1924 metų gatvei paliekamas Bažnyčios pavadinimas.
Po lakūnų Dariaus ir Girėno skrydžio gatvei suteikiamas jų vardas. 1948 metais - jau Gegužės 1-osios pavadinimas. Atkūrus nepriklausomybę, ankstesnis Dariaus ir Girėno vardas negrąžintas, nes tokia gatvė buvo Lieporių mikrorajone. Nuo 1989 metų pavadinta Vasario 16-osios.
| Pavadinimas | Laikotarpis |
|---|---|
| Lieporių gatvė | XVIII amžius |
| Vilniaus gatvė | Iki dabartinės Vilniaus gatvės |
| Arklių gatvė | Nuo Vilniaus gatvės |
| Policijos gatvė (Polizei Strasse) | Įsikūrus apskrities policijai |
| Bažnyčios gatvė (Kirchen strasse) | Vokiečių okupacijos metu |
| Milicijos gatvė | Trumpai po sulietuvinimo |
| Bažnyčios gatvė | Nuo 1924 metų |
| Dariaus ir Girėno gatvė | Po lakūnų skrydžio |
| Gegužės 1-osios gatvė | 1948 metai |
| Vasario 16-osios gatvė | Nuo 1989 metų |
Išlikę senieji pastatai
Iki mūsų dienų išliko keletas senųjų pastatų. Sankryžoje su dabartine Vytauto gatve stovėjo puošnus viešbutis „Kęstutis“. Dabar šio pastato pirmajame aukšte veikia vaistinė. Tarpukariu Bažnyčios gatvės 48 numeriu žymėtame name (pastatas išlikęs, netoli susikirtimo su Bulvaru) yra veikęs Valstybės teatro Šiaulių skyrius. Labiau šis pastatas žinomas „Kapitol“ kino teatro vardu.
1930 metų reklamoje kino teatras vadintas vienu iš geriausių Šiauliuose: „Moderniškai įrengtas, su centraliniu apšildymu ir visais patogumais. Salėje yra 450 vietų. Salė su gera akustika, gerai įrengta scena tinka koncertams ir vaidinimams“. 1931 metais prie „Kapitol“ pristatytas medinis dekoracijų sandėlis, pritaikant patalpas dramos teatrui.
Kauno valstybinio teatro Šiaulių skyrius pirmąjį spektaklį “Princesė Turandot“, režisuotą B. Dauguviečio, parodė 1931 metais rugsėjo 23 dieną. 1934 metais Švietimo ministerija planavo teatrą uždaryti, bet protestų ir visuomenės balso užteko jį išsaugoti.
Viešbutis "Kęstutis"
Miesto savivaldybės pastatas
Arčiausiai Katedros esanti miesto savivaldybės pastato dalis (su laikrodžiu) buvo pastatyta formuojant miesto aikštę XVIII amžiaus pabaigoje. Pastatas iki šiol išlaikė funkcinę paskirtį: čia veikė ne viena svarbi miesto ir apskrities įstaiga - nuo bajoriško teismo iki dabartinės Savivaldybės. Įdomi ir kitos Savivaldybės pastato dalies istorija.
XIX amžiaus pabaigoje caro valdžiai pradėjus plačiai organizuoti paskaitinę propagandą liaudžiai ir Šiauliuose įsteigus blaivybės draugiją, su verslininku daktaru Ventraubu sutarta jo sklype pastatyti salę, vadinamą Liaudies auditorija. Pusės tūkstančio klausytojų salė buvo atidaryta 1902 metais, joje rusų blaivybės draugijos iniciatyva organizuoti liaudies skaitymai.
1904 metais, panaikinus spaudos draudimą, šioje salėje viešame lietuviškame vakare suvaidinta J. Vilkutaičio-Keturakio komedija „Amerika pirtyje“. Pirmojo pasaulinio karo metais čia buvo įrengta kino salė. 1925 metais „Kultūros“ bendrovė perėmė vienintelį tuo metu Šiauliuose buvusį teatrą su kino sale ir įkūrė Liaudies namus, kur veikė kinas, vykdavo susirinkimai bei vaidinimai. 1944 metais, grįžus sovietams, pastate įsikūrė Kultūros namai, veikė kino teatras „Šviesa“.
Savivaldybės dalyje arčiau Trakų gatvės iki Pirmojo pasaulinio karo veikė daktaro Cumfto akių ligoninė. Tarpukariu antrojo aukšto viename kambaryje gyveno gydytojas, aušrininkas, visuomenės veikėjas Jonas Šliūpas - aktyvus Lietuvos tautinio judėjimo veikėjas, aktyviai dalyvavo spaudos draudimo metais organizuotoje nelegalios lietuviškos spaudos veikloje, kurį laiką redagavo pirmąjį lietuvišką laikraštį „Aušra“.
„Titnago“ spaustuvė veiklą pradėjo 1923 metais pastato, kuriame gyveno jos savininkas J. Šliūpas, rūsyje. Po nesėkmingos savininko komercinės veiklos ir paskelbtų varžytinių, spaustuvei pavyko išlikti ir netgi persikelti į atskiras patalpas. Pastato, kur po nesėkmingų varžytinių persikėlė „Titnago“ spaustuvė, savininkas buvo Lietuvos valstybinis bankas, turtą perėmęs iš Edelšteinų. Oficialiai spaustuvė vadinosi Lietuvos banko spaustuvė “Titnagas“. Po nacionalizacijos 1940 metais pastatas perduotas valstybinei Poligrafijos valdybai. Per karą nebuvo sugriautas. Šioje vietoje iki šiol spaustuvė ir veikia.
Šiandien Vasario 16-osios gatvė yra svarbi Šiaulių miesto dalis, jungianti istoriją ir dabartį. Jos pavadinimas primena apie Lietuvos valstybės atkūrimo svarbą ir tautos siekį būti laisva.