Jau beveik 20 metų Lietuvoje vyksta „teisingumo atkūrimas“ - bandoma grąžinti okupantų iki 1940 m. nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą jo piliečiams arba jų įpėdiniams. Tačiau šis procesas dažnai kelia šiurpą žemės savininkams ir teisių paveldėtojams.
Šiame straipsnyje panagrinėsime teisinę bazę ir iššūkius, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu Lietuvoje, remiantis įstatymais ir teismų sprendimais.
Teisinė Padėtis Prieš Atkuriant Teisėtam Savininkui Nuosavybės Teises
Normaliose valstybėse įstatymai negali prieštarauti Konstitucijai. Žemės savininkų ir paveldėtojų teisinė padėtis turėtų būti tokia:
A. Nuosavybės Teisių Tęstinumas
1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas“ preambulėje LR Seimas pabrėžė, kad „Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą“.
B. Draudimas Parduoti Žemę
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antroje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų Konstitucinio įstatymo pirmosios, 1996 m birželio 20 d. įstatymo Nr. Į-1392 redakcijos 8 straipsnis nustatė:
„Žemės, į kurią pagal Lietuvos Respublikos įstatymus privalo būti atstatytos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės, kol jos nėra atstatytos, ją valdantis subjektas negali parduoti. Tokią žemę šio įstatymo nustatyti subjektai gali įsigyti tik po to, kai pagal įstatymus bus atstatytos Lietuvos piliečio nuosavybės teisės ir žemės nuosavybė bus įstatymo nustatyta tvarka įregistruota“.
C. Okupacinės Valdžios Aktų Neteisėtumas
LR Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. bylos Nr. 12/93 nutarime, vertindamas sovietinės okupacijos metais vykdyto žemės suvalstybinimo teisėtumą, nustatė:
„... Tokių okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė“.
D. Aukščiausiojo Teismo Pozicija
Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas savo 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartyje civ. byloje Nr. 3k-3-384/99 pabrėžė, kad „tol, kol asmens nuosavybės teisės atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas nėra iki galo išspręstas, šis turtas yra ginčo objektas, ir nuosekliai - šis turtas negali būti perleistas nuosavybėn kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės pažeidimą.“
Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė, kad valstybė, įsipareigodama atkurti pažeistą nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, prisiėmė ir prievolę neperleisti to turto kitiems asmenims tol, kol galutinai nebus išspręstas šio turto grąžinimo klausimas.
Praktiniai Aspektai ir Iššūkiai
Valstybė nėra sovietų Lietuvos piliečių nacionalizuotos žemės savininkė, todėl neteisėtai, be savininkų sutikimo, jų žemę „perkėlinėja”, nuomoja, parduoda, keičia, t. y. disponuoja ja kaip savo, nemokėdama už tai savininkams atlygio ar palūkanų.
Žemė besąlygiškai privalo būti grąžinta toje vietoje ir tokiu plotu, koks yra nurodytas žemės nuosavybės dokumentuose. Visa žemė, kuri priklauso teisėtiems savininkams, turi būti atimta iš neteisėtų naudotojų ir grąžinta tiems, kam ji priklauso, arba kompensuojama rinkos kainomis.
Argumentai, kad „žemės neliko”, yra iš žemgrobių leksikono. Savininkai mato savo turtą ir jo parceliavimą kitiems asmenims.
Viešasis Interesas vs. Privati Nuosavybė
Jeigu žemė reikalinga mokyklai, darželiui, Žemės ūkio akademijai, sporto aikštelei ar keliui nutiesti, valstybė, turėdama privatizuojamo turto, jį parduoda ir nuperka iš savininko reikalingą žemės sklypą rinkos kainomis.
Valdžios argumentas - „valstybė neturi pinigų” - yra niekinis ir nieko nedomina.
Ar Nepavėluota Su Pretenzijomis?
LR Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. bylos Nr. 12/93 nutarime, vertindamas sovietinės okupacijos metais vykdyto žemės suvalstybinimo teisėtumą, nustatė, kad neteisės pagrindu negali atsirasti teisė.
Iš to seka, kad visos pardavimo-pirkimo sutartys (iš vadinamos "valstybės nuosavybės"), prieš tai neatkūriant teisėtam savininkui nuosavybės teisių, yra niekinės ir negalioja be teismo sprendimo. Kadangi LR "specialieji įstatymai" pažeidžia privalomą tarptautinę teisę, pagal kurią visi neteisėto okupacinio režimo nusavinimai yra niekiniai ir negalioja nuo pat pradžios, tie specialieji įstatymai irgi yra niekiniai ir negalioja nuo pat pradžios, o Lietuvos teisėtų žemės savininkų teisės pagal LR Seimo preambulę "nebuvo panaikintos ir turi tęstinumą" - reiškia grąžinimas natūra yra privalomas, arba teisinga piniginė kompensacija pagal rinkos kainą.
Negalima "atkurti" arba "atstatyti" savininkų nuosavybės teises, jeigu tos teisės "nepanaikintos ir turi tęstinumą". Kadangi žemė nei gražinta natūra, nei mokėta teisinga kompensacija, Lietuva sistemingai pažeidžia privalomą tarptautinę teisę.
Išvados
Atkūrus nepriklausomybę, turėjo būti paskelbta, kad kieno kas buvo - tepasiima. Deja, to neįvyko. Civilinis kodeksas nurodo, kad sąžiningas įgijėjas niekaip neatsako.
Teismų Praktika
LR Aukščiausiasis Teismas savo 2000 m. kovo 13 d. nutartyje pabrėžė, jog tuo atveju, kai įstatymas leidžia išreikalauti daiktą net ir iš sąžiningo įgijėjo, savininkui net nereikia ginčyti sutarties, pagal kurią įgijėjas įsigijo daiktą.
Apibendrinant, nuosavybės teisių atkūrimo procesas Lietuvoje yra sudėtingas ir prieštaringas, reikalaujantis nuolatinio dėmesio ir tobulinimo, siekiant užtikrinti teisingumą ir atkurti istorinę nuosavybę teisėtiems savininkams.