Ketvirtasis XX amžiaus dešimtmetis Lietuvos miestuose ir miesteliuose žymi gana staigius modernėjimo ženklus. Apsupta žalumos, bet iš gatvės vizualiai atvira ir spalviškai kontrastuojanti pastato forma traukia akį pravažiuojant pro šalį.
Kaip rašoma Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro svetainėje: „ketvirto dešimtmečio pradžioje Raseiniai buvo pakankamai apšiuręs miestelis.
Kaip rašoma 1930 m. spaudoje: „nors Raseiniai ir seni, net nuo rusų laikų apskrities centras, bet vis dėlto jis daro iš karto mizerną įspūdį. Miestas labai apsileidęs. Daug yra tokių namų, kurie jau seniai neturėjo būtiniausio remonto. Gražių didesnių moderniškų namų Raseiniuose nėra. Paprastomis dienomis miestas tarsi apmiręs. Nėra jokio judėjimo.
Visgi, padėtis ima taisytis ir mieste pamažu medinius pastatus pradeda keisti mūriniai, garsių architektų kūriniai - Raseiniai modernėja ir keičia savo veidą. Nuo 1928 m. Raseiniuose pradėta ieškoti naujų patalpų pašto įstaigai.
Tuo metu naudotos patalpos mediniame name buvo blogos būklės. Raseinių arešto namams išsikėlus į naujas patalpas, 1930 m. Pašto valdybai buvo perduotas Arešto namams priklausęs žemės sklypas su pastatais V. Kudirkos gatvėje. Sklype buvo vienas mūrinis namas, medinė daržinė ir mūrinė tvora.
Projektą Raseinių pašto rūmams parengė žymus to meto architektas Klaudijus Dušauskas-Duž. Verta paminėti, jog pirminiame plane buvo numatyta namą statyti simetrišką, didesnį pastatą ir projektuoti įėjimą fasado centre. Yra išlikęs ir šio projekto brėžinys.
Taigi, dabartinis pastatas galėjo būti dvigubai didesnis. Tačiau dėl lėšų trūkumo pradinių sumanymų atsisakyta. Pats pastatas monumentalaus įspūdžio, jo kompoziciją įrėmina frizas ir virš jo sukomponuotas atiko motyvas. Tačiau tai vieninteliai klasikinės architektūros elementai.
Pirmojo aukšto langai dideli - atspindi modernybėje vyravusį šviesos ir erdvės pojūčio ideologinį motyvą. Antrojo aukšto langai vertikalios konfigūracijos, įrėminti vientisoje linijoje. Praeivių akį taip pat traukė ir pastato pagrindinio fasado puošyba. Antrojo aukšto langų angas atskiria skulptūriniai motyvai, simbolizuojantys pašto sistemos veiklas ir paštininko darbo specifiką. Virš jų - iškilus užrašas „PAŠTAS“.
Šiuos bareljefus sukūrė vienas žymiausių XX a. pradžios skulptorių Lietuvoje - Juozas Zikaras. Dar vienas dėmesio vertas dizaino sprendinys - tai skulptūrinės kompozicijos tąsa į pastato galinį fasadą rytinėje pusėje. Taip suformuoja kampinės langų juostos įspūdį - tam tikrą madingą modernizmo-funkcionalizmo architektūros elementą.
Šis modernus ir tikrai prieštaraujantis akademinėms architektūros normoms sprendimas tikriausiai neatsitiktinai yra sustiprinamas pasitelkiant ir bene moderniausią ano meto susisiekimo infrastruktūros sistemos -telegrafo atvaizdavimą skulptūroje. Galinis pastato fasadas lakoniškas, be puošybos elementų.
Senasis pašto pastatas Raseiniuose atitinka XX amžiaus Lietuvos architektūros ideologines nuostatas, kurios intencionaliai ar intuityviai rėmėsi evoliuciniu požiūriu į inovacijas. Jos neprieštaravo tradicijai, bet veikiau ja rėmėsi.
1992 metais šis pastatas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą ir yra saugomas valstybės. Raseinių pašto rūmai - vienas iš kelių pastatų mieste „išgyvenusių“ II pasaulinio karo bombardavimą.
Šių metų Europos paveldo dienų’25, vyksiančių rugsėjo 18-26 dienomis, tema - „Architektūrinis paveldas: langas į praeitį, durys į ateitį“ - ragina pažvelgti į architektūrinius objektus ne tik kaip į istorijos liudytojus, bet ir kaip į ateities įkvėpėjus.
Tai - puiki proga išgirsti asmenines istorijas, slypinčias už storų paveldo sienų: apie žmones, kurie kūrė, gyveno, dirbo ar tiesiog buvo šių vietų dalimi. Raseinių krašto istorijos muziejus kartu su VšĮ „Atrask Raseinius“ jungiasi prie šios akcijos. Šis pastatas vienas iš tų, kuriuos turės aplankyti orientacinio žaidimo dalyviai.
Kaunietis Paulius Lazauskas domisi tarpukario architektūros istorija ir ją gimtajame mieste tyrinėja gyvai. Kaip statybos inžinierių jį jau seniai traukia išskirtiniai, savo stilistika išsiskiriantys tarpukario pastatai, praneša Kultūros paveldo departamentas.
Jam patinka užklysti į mažas, atokesnes gatveles, atrasti pastatus, kurių tiesiog neįmanoma nepastebėti, kai vien užmetęs akį pasakysi - va, čia tas Kauno modernizmas. Savo atradimų nuotraukomis jis dalijasi feisbuko paskyroje „Kauno architektorius” (taip tarpukariu buvo vadinami architektai) ir norinčius išvysti tuos tyliai „snaudžiančius”, visų užmirštus pastatėlius kviečia pasivaikščioti kartu.
Tokių ekskursijų objektai daugeliui taip pat būna atradimas, nes tai ne tie garsieji, žymieji tarpukario modernizmo perliukai, kuriuos visi seniai žino ir kurie jau įrašyti į Kultūros vertybių registrą.
„Kai Kultūros paveldo departamentas pakvietė inventorizuoti Nekilnojamąjį kultūros paveldą, tokių objektų, kuriuos norėjosi pasiūlyti įrašyti į Inventorių, jau turėjau gana daug. Per kokius penkerius šio savo pomėgio metus tikrai buvau prisirankiojęs nemažai. Tie pastatai nedideli, vieno ar dviejų aukštų, tokie greičiausiai išnyksta.
Norisi, kad jie nebūtų užmiršti, kad žmonės daugiau žinotų apie juos“, - pasakojo P. Lazauskas, per šiuos ir praėjusius metus iš viso užpildęs 158 anketas.
Raseinių pašto rūmai (nuotrauka iš autc.lt)
„Tai jau turbūt visa disertacija išeitų?“ - klausiu. „Disertacijos tai tikrai nerašysiu, bet knygą apie Žaliakalnį galbūt, - atsakė P. Lazauskas.
- Man patinka pasikalbėti su ten gyvenančiais žmonėmis, kaimynais. Renkant informaciją apie tuos tarpukario namukus, prisikaupė daug įdomių pasakojimų, legendų, prisiminimų.
Kalbinti žmonės daug ko pripasakojo, tačiau tai nepatikrinti faktai, galbūt tikrai tik legendos. To į Inventorių nesurašiau, o knygai gal ir įdomu būtų“.
Kaip pasakojo P. Lazauskas, jam pačiam vienas gražiausių ir įdomiausių yra funkcionalizmo stiliaus pastatas Hipodromo g. 23 (objekto ID inventoriuje - 420). Šį namuką Šančiuose 1935 m. pasistatė Romualdas Kaupelis (1905-1953), buvęs Lietuvos kariuomenės kapitonas, tarnavęs generolo Povilo Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje, paskui tapęs Adolfo Bironto štabo adjutantu.
R. Kaupelis sovietų buvo suimtas 1948 m. ir dešimčiai metų įkalintas Sibire. Mūrinio vieno aukšto pastato forma išlikusi autentiška (projekto autorius-statybos technikas - Mykolas Želvys).
„Mane žavi šio pastato autentiškos fasado dekoro detalės, langų apvadai, apvalaus langiukas (galbūt imitacija) virš įėjimo, karnizai prie parapetų, kampiniai puošybos elementai su horizontaliomis išorinėmis briaunomis, tvoros betoniniai stulpeliai, stogo čerpių danga ir stogo forma. Galbūt autentiškos durys, langai“, - teigė P. Lazauskas.
Akį traukia ir žavus dviaukštis gyvenamasis namas Žaliakalnyje, A. Mackevičiaus g. 84. 1933 m. statytas mūrinis pastatas (ID -1420) išlaikęs autentišką formą, tūrį, lenktą balkoną, jo turėklus, įėjimo stogelį, kampinių langų angas, karnizus.
Iš duomenų Kauno regioniniame valstybės archyve, tapo aiškūs buvę namo savininkai - Valentina ir Petras Rakauskai. Projekto autorius - statybos technikas Igoris Karačauskas, techninę priežiūrą atliko inžinierius Teodoras Reingardas.
Namas Žaliakalnyje, A. Mackevičiaus g. 84 (nuotrauka iš kpd.lt)
Mūrinis pastatas Aleksote, Kometų g. 13, (ID - 424) žavus ne tik architektūrine verte (funkcionalizmo stilius), bet ir dėl savo istorinės vertės. Čia gyveno žymus tarpukario asmuo. Tai buvęs profesoriaus, chemiko, visuomenės veikėjo, švietimo ministro Petro Juodakio namas.
Pas profesorių šiame name lankėsi rašytojas, dramaturgas Balys Sruoga, profesorius Vladimiras Šilkarskis ir kiti. 1932 m. projektuotas namas (projekto autorius - inžinierius Kopelis Gudinskis) išlaikęs autentišką pastato formą, angų vietas, daug fasado apdailos elementų, čerpinį stogą, pusapvalį rizalitą su lenktais langais, pagrindinio įėjimo durų apdailos elementus.
Nors pastato Vilijampolėje, Linkuvos g. 40, (ID - 1125) autentiška išlikusi tik pagrindinio fasado siena nuo gatvės pusės, šio istorizmo stiliaus pastato būta gražaus. „Kampuose, po langais ir prie durų matosi iš plytų suformuoti išsikišimai (kesonai), kolonų imitacijos.
Virš langų per vidurį suformuotos trapecijos formos apdailinės plytos. 1926 m. namą pasistatė Fevelis ir Zislė Podlevskiai, projekto autorius - statybos technikas Jonas Salenekas”, - pasakojo P. Lazauskas.
Žavus mūriukas Žaliakalnyje, Raseinių 26 (buvęs 24) daug autentikos išlaikęs ir išorėje, ir viduje (ID - 1458).” Išlikusi autentiška pastato forma, tūris, paradinės įėjimo durys, apvalus langas su smulkiu stiklų skaidymu, langų angos, stogo karnizai, grindų teraco danga prie lauko įėjimo, vidaus sustumiama pertvara (galbūt riešuto lukšto), laiptinės turėklai ir grindų danga, tvoros stulpeliai. Architektūros stilius - funkcionalizmas.
Pastatas statytas 1938 m. (projekto autorius - Jokūbas Udalovas). Pasak P. Lazausko, šio namo užsakovas ir savininkas - vaistininkas, farmacininkas Adomas Mačius (1882-1957). Tai buvo aktyvus įvairių lietuviškų draugijų narys, kartu su Juozu Matulaičiu turėjęs vaistinę Kaune, Vilniaus gatvėje. Iš Lietuvos pasitraukė 1944 m. , paskui į JAV emigravo 1950 m.
„Namo kambariai prieškaryje ir karo metu buvo nuomojami. Kaip mena amžininkai, jau 1944 m. ar 1945 m. name buvo įkurtas vaikų darželis, vėliau tapęs sanatoriniu ir savaitiniu. Praėjusio amžiaus 7 dešimtmetyje darželis dar veikė.
Vėliau pastatas keletą metų buvo tuščias. Neužilgo pastate buvo įkurdinta kompleksinio vaikų sporto dviračių mokyklos administracija. 1991 m. paveldėtą namą su garažu perėmė Adomo Mačiaus dukra Irena Mačiūtė-Linartienė.
I. Mačiūtė kartu su tėvu 1950 m. emigravo į JAV. Ji paveldėtą turtą nusprendė perduoti Kauno savivaldybei su sąlyga, kad name bus įkurtas pedagogo, filologo Zigmo Kuzmickio (1898-1976) muziejus.
Turto tvarkytoja ir valdytoja paskyrė Teresę Jančiūtę-Kuzmickienę. Teresė ir Irenos Mačiūtės vyras Vytautas Linartas buvo pusseserė ir pusbrolis. 1992 m. pavasarį buvo pradėti sporto mokyklos iškraustymo darbai.
Vėliau pirmame namo aukšte buvo įkurtas vienas iš Kauno savivaldybės viešosios bibliotekos filialų, o 1995 m. antrame namo aukšte buvo atidaryta Zigmo Kuzmickio dokumentų ir rankraščių ekspozicija”, - informacija apie namą dalijosi P. Lazauskas.
Pastatas (ID - 1075) Žaliakalnyje, Aušros g. 32, kur dabar įsikūrusi Aleksandro Kačanausko muzikos mokykla, išlaikęs autentišką formą, tūrį, fasado dekoro detales, langų karnizus, kolonų imitacijas, atiką, balkonų turėklus.
Tarpukariu, apie 1930 m., šį pastatą pasistatė „Pieno lašo” draugija. „Pieno lašo” draugija rūpinosi kūdikiais, vaikais, jų motinomis, steigė kūdikių ir vaikų globojimo punktus, kovojo su kūdikių ir motinų ligomis, mirtingumu.
Architektas inžinierius Feliksas Vizbaras šiai organizacijai projektą parengė nemokamai. Prie draugijos veiklos daug prisidėjo ir Prezidentas Kazys Grinius. Jis buvo “Pieno lašo” draugijos pirmininkas.
Sovietmečiu čia veikė vaikų darželis, vaikų infekcinė ligoninė. Nuo 1989 m.
Kultūros paveldo objektų pavyzdžiai
Lietuvoje išlikę ir saugomi įvairūs kultūros paveldo objektai, atspindintys skirtingus laikotarpius ir architektūrinius stilius. Štai keletas pavyzdžių:
- Alovės dvaras
- Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejus
- Mosėdžio Šv. Roko kapinių koplyčia
- Vilniaus pašto darbuotojų namų kompleksas
- Poeto Antano Baranausko ir rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio sodyba
- Žagarės dvaro sodybos koplyčia
- Mikytų palivarko sodyba
- Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia
Šie objektai yra svarbūs ne tik kaip istorijos liudytojai, bet ir kaip įkvėpimo šaltiniai ateities kartoms.
Karkasinio namo statyba
Galima spėti, kad ketvirto dešimtmečio pradžioje Raseiniai buvo pakankamai apšiuręs miestelis. Kaip rašoma 1930 m. spaudoje: „nors Raseiniai ir seni, net nuo rusų laikų apskrities centras, bet vis dėlto jis daro iškarto mizerną įspūdį.
Miestas labai apsileidęs. Daug yra tokių namų, kurie jau seniai neturėjo būtiniausio remonto. Gražių didesnių moderniškų namų Raseiniuose nėra. Nenuostabu, kad ir paštas neturėjo savo nuosavo pastato, o glaudėsi mediniame, prastos būklės name.
Raseinių arešto namams išsikėlus į naujas patalpas, 1930 m. Pašto valdybai buvo perduotas jiems priklausęs žemės sklypas su pastatais V. Kudirkos g. 1933 m. tuometis pašto valdybos statybos referentas K. Duž-Dušauskas parengė naujų rūmų projektą. Senieji pastatai buvo nugriauti, mūrinio pastato plytos panaudotos naujo pastato statybai.
Na, o nuo 1934 m. lapkričio „Raseinių pašto tarnautojai nustojo klausytis žiemos šalčio ir vėjo muzikos, kuri nuolat nemaloniu disonansu švilpaudavo pro supuvusių langų rėmus“, ir įsikėlė į naujus rūmus. Nors projekte matome, kad paštą planuota statyti dviem etapais, tačiau antroji dalis taip ir liko neįgyvendinta.
Miestelio kontekste tai buvo vienas moderniausių objektų, ir bylojo apie 1933 m. prasidėjusį šiokį tokį Raseinių atsigavimą: „nugriovus senąsias lūšnas, jų vietoje statomi nauji trobesiai. Be to, baigiami statyti ir keletas didesnių rūmų, jų tarpe dideli Lietuvos Banko rūmai, šešių komplektų pradinė mokykla ir Pašto rūmai“.
1934 m. iškilo ir solidus Nepriklausomybės paminklas (arch. K. Reisonas). Apie tam tikrus miestelio atsigavimo ženklus liudijo ir Lietuvai pagražinti draugijos užmojai sutvarkyti „miesto sodną, vienintelę reseiniškių poilsio vietą.
Stilistine prasme modernus pastatas pačių paštininkų nenustebino: „pašto rūmai kuo nors ypatingu nepasižymi: nedideli, kuklūs. Gal tik fasado antrame aukšte tarplangėse pastatytos granito skulptūros labiau atkreipia praeivio žvilgsnį.“ Reljefuose buvo pavaizduotos įvairius darbus atliekančios žmonių figūros - karys, jūreivis, raštininkas ir kt. (skulptorius Juozas Zikaras).
Įdomu, kad patys raseiniškiai vertino paštą ne tik kaip modernų pastatą šalia kurio „kaimyniniai miesto namai kaip įmanydami lenkiasi ir jaučia pareigą užleisti savo vietas padoresniems pastatams“, tačiau ir už gatvės apšvietimą: „raseiniškiai gyveną Dr. V. Kudirkos gatvėje džiaugiasi, kad perkėlus paštą, į nuosavus rūmus čia, esą, pasidarė žymiai šviesiau, negu buvo pirmiau, nes pro didelius pašto langus, kurie niekuo neužleisti, elektros šviesa apšviečia ir gatvės dalį.
Tiesa, praeiviams šviesa akių negadina, tačiau pašto tarnautojams praeivių žvilgsniai pro langus maža malonumo teikia“ . Nors miestas vakaro metu nebuvo visiškai tamsus - kaip rašoma oficialioje 1932 m. savivaldybės ataskaitoje „iki 1 val.