Marija Drėmaitė ir Vaidas Petrulis paskaitoje dalinosi įžvalgomis apie architektūros ir politikos sąveiką, ypač sovietmečiu, kai architektūra buvo svarbi socializmo statybų dalis.
Vis dėlto, architektūros panaudojimas naujam identitetui kurti būdingas ne tik sovietmečiui, bet ir bendriesiems modernizmo procesams.
Ideologija ir architektūra:
Sovietmečiu architektūra buvo naudojama naujam identitetui - sovietinio piliečio identitetui - kurti. Šiame procese dalyvavo ne tik architektūra, bet ir literatūra, dailė, teatras, kinas ir visa švietimo sistema.
Lietuvos žemėlapis
Davidas Crowley savo paskaitoje kalbėjo apie pirmąjį socmodernizmą ir antrąjį socmodernizmą.
Pirmąją ideologiją galima sieti su vaizduojamąja architektūra su aiškiai atpažįstamais sovietiniais motyvais, kurie yra įgiję realų, materialų pavidalą. Antrąją ideologiją galima sieti su sociokultūriniais procesais, kurie neturi konkretaus vizualiai atpažįstamo ir materialaus pavidalo.
Socialinių procesų dvisluoksniškumas:
Sovietmečiui būdingas socialinių procesų dvisluoksniškumo fenomenas. Nors egzistuoja aiški ideologinė doktrina, tuo pat metu esama ir tam tikros žodžio laisvės. Tam tikros laisvės tikrai yra, o visur esanti ideologija reiškiasi „spektakliškai“, tarsi atitrūkus nuo realybės.
Šiandieną skaitant archyvinius šaltinius galima aptikti įdomių liudijimų. Netgi architektūros tarybų posėdžiuose pamatysime keisčiausių su architektūra menkai susijusių ir su sveiku protu prasilenkiančių procesų.
Žmogus kaip darbo resursas:
Sovietmečio modernizme žmogus suvokiamas kaip darbo resursas, kaip sraigtelis sistemoje. Svarbiausia miestų planavimo grandimi tapo Plano komitetas, ir čia formuojami pramonės vystymo planai. Tad svarbiausia čia valstybės, o ne žmogaus tikslai.
Šį požiūrį kai kada galima iliustruoti netgi visai linksmais pavyzdžiais. Antai, remiantis prielaida, kad, tarkim, vyriškas darbas yra autoremonto gamykloje, na o moteriškas, pavyzdžiui, siuvykloje, bandyta organizuoti ir proporcingą pramonės įmonių išdėstymą.
Statybų industrializavimas ir medžiagos:
Šalies industrializavimo ir augimo progresas turėjo būti parodomas konkrečiais skaičiais. Statybų industrializavimas neatsiejamas ir nuo medžiaginio aspekto. Ypač ryškus pavyzdys - chemijos pramonės bumas N. Chruščiovo valdymo metais.
Planinė ekonomika įpareigoja kiekvienais metais padaryti daugiau. Jei padarysi mažiau, be abejo, nesibaigs geruoju. Tad įsiveliama į beprotišką ir beprasmį lenktyniavimą, naudojami atiduodami netgi nepabaigti objektai. Su šiuo skubėjimu kartu kenčia ir kokybė. Tad medžiagų deficitas - taip pat viena iš to burbulo sprogimo priežasčių.
Planinė ekonomika ir modernizmas:
Jeigu pažvelgsime į planinę ekonomiką kaip į su modernizmu susijusią idėją, tai teks prisiminti, kad jau tarpukariu, 1938 metais, žymus moderniosios architektūros specialistas Steponas Stulginskis sakė, kad reikia planuoti visą Lietuvos ekonomiką.
Kitas dalykas, neatsiejamas nuo modernizmo, yra valstybinė nuosavybė. Karelas Teige ir daugybė kitų modernistų tarpukariu siūlė atsisakyti privačios žemės nuosavybės ir pereiti prie valstybinės. Sovietų Sąjunga tai padarė.
Vietovių istorijos pavyzdžiai:
Jurbarkas:
Apie Jurbarko miesto pastatą, kuris, kiek siekia senųjų jurbarkiečių atmintis, niekada nebuvo apleistas - čia visada virė gyvenimas. Jis visada turėjo šeimininką. Ir ne vieną. 1939 metais pastatytas (tokia data nurodyta dokumentuose) mena ne tik sovietinės okupacijos metus, bet ir karo baisumus - karo metais buvo gana stipriai apšaudytas. Net sviedinių apgadintas iš rytų ir vakarų pusės.
Atkūrus Nepriklausomybę, jis buvo liudininkas, kaip jurbarkiečiai mokėsi žengti pirmuosius verslo žingsnius. Sovietinės okupacijos metais čia buvo įsikūręs Jurbarko teismas, atgavus nepriklausomybę vietiniai verslininkai čia buvo įkūrę kavinę-užeigą. Galiausiai jau antrą dešimtmetį šis statinys priklauso vienam savininkui, kuris šiame name ir verslą turi, ir su šeima gyvena.
Tad nusikelkime į tuos laikus, kai Jurbarko Vytauto Didžiojo gatvė vadinosi I. Černiachovskio, sovietinės tarybų okupacinės armijos generolo, vardu. Ir buvo šioji gatvė ne asfaltuota, o išgrįsta akmenimis. Raimondas su broliu pro langą stebėdavo, kaip vežimai šia gatve darda į linų fabriko pusę. Arba, vykstant karinėms pratyboms, nuo Girdžių pusės į panemunę riedėdavo šarvuočių kolona.
Alovė:
Į pietryčius nuo Alytaus esantis nedidelis Alovės kaimelis - žymaus LDK didiko Marcijono Aleksandro Oginskio gimtinė. Jau XV a. Alovėje stovėjo pilis ir didžiojo kunigaikščio dvaras.
Vėliau atsirado Baltoji Alovė - dvaro sodyba išsidėsčiusi arčiau kelio, dabartinio Alovės kaimo vietoje. Baltosios Alovės pastatai išsiskyrė balta pamatų spalva, tačiau šiandien čia išlikęs ir į Kultūros vertybių registrą įrašytas tik kultūrinis sluoksnis.
Kitoje ežero pusėje kūrėsi atskira Raudonosios Alovės dvaro sodyba, taip praminta dėl raudonos spalvos pastatų (šiuo metu išlikęs svirnas, aprėmintas raudonų plytų angokraščiais ir kampais, neišlikę rūmai taip pat veikiausiai buvo raudonų plytų). Raudonajai Alovei (u. k. KVR 46) pasisekė labiau, čia iki mūsų dienų išliko ponų namas, svirnas ir ūkinis pastatas (kluonas).
Priekulė:
Priekulės laisvės kovų ir tremties muziejaus pirmas ūkinis pastatas (Klaipėdos g. 29, Priekulė) yra registrinis vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 36870), priklausantis Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus kompleksui.
Buvusios vietinės žandarmerijos nuovados sodyba pastatyta XX a. pradžioje. Ją sudaro trys mūriniai statiniai: pagrindinis dviejų aukštų namas šalia gatvės, ūkinis vieno aukšto pastatas, stovintis lygiagrečiai pagrindiniam bei šiaurės vakarų pusėje pastatytas nedidelis sandėliukas.
Daugiau nei per šimtą metų pastatų funkcija kito: XX a. 5 dešimt. sodyboje įsikūrė NKVD-MVD-MGB, vėliau pastatus perėmė sovietų stribai. Sovietiniu laikotarpiu pastatuose veikė Priekulės apylinkė ir žemėtvarkos skyrius, o XX a. pab., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo įsteigta visuomeninė organizacija Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus.
Mosėdis:
Mosėdžio Šv. Roko kapinių koplyčia (u. k. KVR 30635) pastatyta 1845 m. tuo metu naujose miestelio kapinėse. Tai romantinio klasicizmo stiliaus pavyzdys, Žemaičių kraštui būdingas sakralinės architektūros paminklas.
Koplyčia sumūryta laikantis liaudiškų tradicijų: sienos - lauko akmenų mūro su akmenukų skaldos užpildu (kamša), rėminamos baltai tinkuotų piliastrų ir karnizo, išryškinti tinkuoti angokraščiai.
Vilnius:
Vilniaus pašto darbuotojų namų komplekso trečias namas (Antakalnio g. 18, Vilnius) yra registrinis, vietinės reikšmės kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 45782), priklausantis Vilniaus pašto darbuotojų namų kompleksui, esančiam Vilniaus miesto istorinėje dalyje - Antakalnyje.
Antakalnyje statybos suaktyvėjo XX a. 4 deš. Vilniaus pašto darbuotojų statybos-gyvenamosios bendrijos iniciatyva architektas Ričardas Stžeševskis parengė gyvenamųjų namų projektus, pagal kuriuos buvo pastatytas Vilniaus pašto darbuotojų namų kompleksas.
Anykščiai:
Poeto Antano Baranausko ir rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio sodybos Antano Žukausko-Vienuolio namas (A. Vienuolio g. 2, Anykščiai) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 10476).
1925 metais pastatytame name gyveno ir kūrė Lietuvos farmacininkas, rašytojas prozininkas, dramaturgas, muziejininkas ir visuomenininkas Antanas Žukauskas-Vienuolis.
Žagarė:
Žagarės dvaro sodybos koplyčios pastatas (Jaunimo g. 1, Žagarė) yra nacionalinio reikšmingumo lygmens, valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 25439), priklausantis Žagarės dvaro sodybos kompleksui.
Sodybos pietvakarinėje dalyje stovintis dviejų aukštų koplyčios pastatas, pastatytas 1898 m., yra atviro T formos plano, dengtas dvišlaičiu stogu. Išraiškingą pastato charakterį kuria istorizmo Tiudorų stiliui būdingi elementai: atvirų plytų mūro sienos, trikampių frontonų gausa bei fasadus puošiantis medinis fachverko imitacijos dekoras.
Mikytai:
Mikytų palivarko sodybos (u. k. Ledainės pastatas statytas 1896 m., savo dabartine konstrukcija yra artimesnis atskiro nuo pastato rūsio konstrukcijai. Rūsys yra stačiakampio plano, uždengtas dvišlaičiu stogu. Jame veikiausiai buvo laikomi maisto produktai, kuriems užtenka šalčio, susidarančio nuo įgilinimo į gruntą ir nėra poreikio papildomai šaldyti mikroklimatą naudojant ledą.
Rietavas:
Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (u. k. KVR 15943) statyta 1853 - 1874 m., kunigaikščio Irenijaus Oginskio šeimos užsakymu. Neoromaninio stiliaus pastato projektą parengė Romoje gyvenęs architektas Gąsowski, tačiau bažnyčios statybai vadovavęs Friedrich August Stüler jį gerokai pakeitė.
Rietavo bažnyčia yra lotyniško kryžiaus plano, trijų navų, bazilikinė, su išilgintu transeptu, dvibokštė. Centrinės navos dalies ir transepto sankirtą pabrėžia aštuonkampis bokštas, uždengtas žemu piramidiniu stogu, kurio viduje yra aklasis kupolas.
Šiauliai
Šiauliai - miestas, perėmęs Šiaulių žemės vardą, priskirtinas seniausių XV a. pr. įsikūrusių Lietuvos miestų grupei.
1524 m. Šiaulių miestas pirmą kartą paminėtas istorijos šaltiniuose - Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo rašte. Miestelis pažymėtas 1555 m.
Tuometinių Šiaulių vaizdas toks - miestelis medinis, vienaaukštis, besistatantis pagal savaimingai susidariusį radialinį planą. Vienintelis architektūros akcentas tuomet buvo bažnyčia - iki XVII a. pr. medinė, o nuo 1634 m. mūrinė.
XVII a. vidurys - XVIII a. pirma pusė buvo kataklizmų metai Lietuvos valstybėje: XVII a. vidurio karai su Švedija ir Rusija, švedų okupacija Šiauliuose, epidemijų banga.
1774 m. Per neilgą savo valdymo laikotarpį A. Tyzenhauzas (nušalintas 1780 m.) nespėjo įgyvendinti visų savo sumanymų. Pradėtas miesto plėtros procesas jau buvo nesustabdomas.
1791 m. lapkričio 9 d. Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas savo privilegija galutinai įtvirtino Šiaulių miesto savivaldą.
1845 m. balandžio 6 d. Perkirsto skydo viršutiniame mėlyname lauke vaizduojamas Kauno gubernijos herbas - sidabrinis obeliskas 1812 m.
Šiauliams priklauso ir pirmojo lietuviško spektaklio Lietuvoje surengimo garbė. 1904 m. spalio 31 d. Šiauliuose suvaidinta A. Keturakio komedija „Amerika pirtyje“.
1871 m. Šiaulius kirto Liepojos-Romnų geležinkelio linija. Patogi geografinė padėtis susisiekimo kelių su Europa ir Rusija atžvilgiu tapo esmine mažo miestelio virsmo pramonės centru prielaida.
1919 m. Šiauliams buvo suteiktos apskrities miesto, o 1931 m.
Kuo skiriasi istorinių pastatų konservavimas, restauravimas ir rekonstrukcija?
1923 m. Šiauliai pagal gyventojų skaičių užėmė trečią vietą po Kauno ir Klaipėdos.
1925 m. Ilgai nepavyko sutvarkyti pačios miesto širdies - centrinės aikštės prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Tik 1937 m. pavyko nugriauti cerkvę, 1938 m. Sutvarkyta ir Sukilėlių kalnelio teritorija, kur buvo palaidoti nužudyti 1863-1864 m. sukilimo dalyviai.
Šiauliuose vyravo arklių transportas, nors jau apie 1930m. miesto gatvėse pasirodė pirmieji automobiliai. Tik 1938 m. Komunikacijai šiauliečiai galėjo naudoti ne tik paštą ar telegrafą, bet ir telefoną.
Renesanso epochos architektūros paminklas Šv. Petro ir Povilo katedra (iki 1997 m. bažnyčia) - ryškiausias miesto akcentas.
| Laikotarpis | Svarbūs įvykiai |
|---|---|
| XV a. pr. | Šiauliai priskiriami seniausių Lietuvos miestų grupei. |
| 1524 m. | Pirmas paminėjimas istorijos šaltiniuose. |
| 1791 m. lapkričio 9 d. | Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas savo privilegija galutinai įtvirtino Šiaulių miesto savivaldą. |
| 1871 m. | Šiaulius kirto Liepojos-Romnų geležinkelio linija. |
| 1904 m. spalio 31 d. | Šiauliuose suvaidinta A. Keturakio komedija „Amerika pirtyje“. |
| 1919 m. | Šiauliams buvo suteiktos apskrities miesto teisės. |
| 1923 m. | Šiauliai pagal gyventojų skaičių užėmė trečią vietą po Kauno ir Klaipėdos. |