Gyvenamosios vietos deklaravimas yra svarbus kiekvieno piliečio įsipareigojimas. Lietuvoje šią sritį reglamentuoja įstatymai ir taisyklės, kurių laikymasis užtikrina tvarkingą gyventojų apskaitą. Šiame straipsnyje aptarsime teisinę bazę, teismų praktiką ir praktinius patarimus, susijusius su gyvenamosios vietos keitimu ir deklaravimu Lietuvoje.
Teisinė Bazė ir Reglamentavimas
Gyvenamosios vietos deklaravimo tvarką Lietuvoje reglamentuoja:
- Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas.
- Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus įsakymu patvirtintos Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklės.
Pagal įstatymą, kiekvienas pilietis turi būti deklaruotas arba, jei jokios gyvenamosios vietos neturi, jis įrašomas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą. Savivaldybės teikia tokią paslaugą kaip "deklaravimas prie savivaldybės", jei asmuo neturi buto/namo, kuriame galėtų deklaruoti gyv. vietą.
Prie savivaldybės deklaruojama tik tada, kai asmuo neturi nuolatinės vietos, tačiau jei jūsų norimas išdeklaruoti asmuo turi pvz nekilnojamojo turto - jo niekas nedeklaruos savivaldybėje ir jūsų prašymu į nedeklaravusių asmenų sąrašus neįrašys.
Asmens Išdeklaravimas be Jo Sutikimo
Dažnai kyla klausimas, ar galima asmenį išdeklaruoti iš būsto be jo sutikimo. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad negalima asmens tiesiog išdeklaruoti, jis išsideklaruodamas privalo deklaruoti gyvenamąją vietą kitur. Taigi ne buto savininko bėdos, kad asmuo, negyvenantis tame bute, neturi kur deklaruoti gyvenamosios vietos.
Svarbūs Aspektai
Nagrinėjant situaciją, kai buto savininkas nori išdeklaruoti asmenį, kuris negyvena jam priklausančiame būste, svarbu atsižvelgti į kelis aspektus:
- Ar asmuo turi kitą deklaruotą gyvenamąją vietą?
- Ar asmuo turi nekilnojamojo turto, kuriame galėtų deklaruoti savo gyvenamąją vietą?
- Ar tarp buto savininko ir asmens, deklaravusio gyvenamąją vietą, yra susitarimas dėl naudojimosi būstu?
Jei asmuo vengia deklaruoti savo gyvenamąją vietą kitur, buto savininkas gali kreiptis į teismą dėl asmens priverstinio išregistravimo iš jo būsto. Va su tais visais liudininkais,galima eiti į teismą ir prašyti asmenį išregistruoti.
Teismų Praktika ir Pavyzdžiai
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) lapkričio 27 d. išnagrinėjo civilinę bylą (Nr.Vaiko motina (ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti nepilnametės dukters gyvenamąją vietą su ja, pakeisti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą ir leisti išsivežti dukterį nuolat gyventi į Jungtinę Karalystę be dukters tėvo (atsakovo) sutikimo. Tėvas byloje pareiškė reikalavimą, prašydamas nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su juo.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai laikėsi pozicijos, kad teismas negali duoti leidimo neteisėtai išvežtam vaikui gyventi kitoje šalyje, tačiau kartu nusprendė, jog vaikas turi gyventi motinos, su kuria nustatyta jo gyvenamoji vieta, valstybėje. Dėl to formuluodami sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teismai nurodė, kad vaiko gyvenamąją vietą nustato su motina jos dabartinėje gyvenamojoje vietoje, taip atitinkamai iš dalies tenkino prašymą dėl nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo ir leido ieškovei išvežti iš dukterį iš Lietuvos.
Nagrinėjamu atveju vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo klausimas teisme kilo jau po to, kai buvo užvesta ir pradėta nagrinėti byla dėl vaiko grobimo pagal Hagos konvenciją. Tai reiškia, kad CK 3.174 straipsnio 3 dalies nuostata jau buvo pažeista ir buvo prasidėjęs procesas pagal Hagos konvencijos nuostatas, kurio metu turi būti nuspręsta, kur yra vaiko socialinių interesų vieta, su kuria šalimi ji susijusi, t. y. ar vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta susijusi su Lietuva.
Kasacinis teismas konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami, su kuriuo iš tėvų turi gyventi vaikas, leisdami vaikui su ieškove gyventi kitoje šalyje, realiai sprendė ir vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą, t. y. kur yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta.
Administracinė byla Nr. Teisminio proceso Nr. 2011 m. dalyvaujant pareiškėjai D. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. S. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Antakalnio seniūnijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys - A. A., D.
Pareiškėja skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1−3, 11−13) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Antakalnio seniūnijos (toliau - ir Seniūnija) 2010 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. Paaiškino, kad Sprendimas priimtas neteisėtai, jai nežinant, pažeidžiant nustatytą tvarką. Nurodė, kad A. A. (pareiškėjos motina) sąmoningai suklaidino Seniūnijos darbuotojus, kad pareiškėja tariamai jau seniai nebegyvena minėtu adresu.
Atkreipė dėmesį, kad Seniūnijos pareigūnas, tikrindamas A. A. prašyme nurodytas aplinkybes, Sprendimą priėmė paviršutiniškai atlikdamas savo pareigas, neužtikrindamas žmonių teisių, teisėtų interesų. Pareiškėjos manymu, Seniūnijos pareigūnas pažeidė vidaus reikalų ministro 2007 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 1V-48 patvirtintų Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklių ir gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitos taisyklių (toliau - ir Taisyklės) 73 punktą, nurodantį, kad įgaliotas deklaravimo įstaigos valstybės tarnautojas ar darbuotojas, priėmęs šių taisyklių 70 punkte nurodytą prašymą, jį užregistruoja deklaravimo įstaigoje ir, jei gali naudotis kitais valstybės registrais bei klasifikatoriais, patikrina deklaravimo duomenų teisingumą. Prireikus atliekamas faktinių duomenų patikrinimas vietoje. Deklaravimo įstaiga turi teisę pareikalauti, kad gyvenamosios patalpos savininkas ( bendraturčiai) ar asmuo, deklaravęs gyvenamąją vietą, pateiktų deklaravimo duomenis patvirtinančius ar paneigiančius dokumentus.
Pagal susiformavusią praktiką seniūnijos pareigūnas gavęs tokio pobūdžio gyventojo prašymą (dėl deklaruotos gyvenamosios vietos naikinimo, keitimo) kreipiasi į teritorinę policijos įstaigą, kurios įgaliotas pareigūnas (dažniausiai tai būna apylinkės inspektorius aptarnaujantis esamą gyvenamą teritoriją) patikrina, buto savininko prašyme išdėstytų aplinkybių teisingumą, apsilankydami prašyme nurodytu adresu bei apklausdami kaimynus (arba sudarydamas komisiją atlieka šiuos veiksmus pats seniūnijos pareigūnas). Tvirtino, kad, jeigu būtų paisoma šios procedūros, būtų išvengta tokių neigiamų pasekmių, kadangi Apylinkės inspektorius žinojo esamą situaciją, A. A.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Antakalnio seniūnija atsiliepimu į skundą (b. l. 31−32) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 27 straipsnio 2 punktu, Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 8 straipsnio 2 dalimi, Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. (29)4R-18 patvirtintų Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklių (toliau - ir Taisyklės) 70.3 punktu, buvo panaikinti D. S.
Tretieji suinteresuoti asmenys A. A. ir D. A. atsiliepimu (b. l. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 15 d. Nurodė Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 8 straipsnį, nustatė, kad pareiškėjos motina A. A. ir sesuo D. A. pateikė prašymus, juose nurodė, kad pareiškėja konkrečiu adresu negyvena, atsakovas, turėdamas šiuos prašymus, raštu apie juos informavo pareiškėją, tačiau negavo jokių paaiškinimų. Teismas darė išvadą, kad atsakovas turėjo teisę panaikinti pareiškėjos deklaravimo duomenis. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja teisme pripažino, jog tuo metu nurodytu adresu negyveno, šiuo metu taip pat negyvena.
Pareiškėja D. S. apeliaciniu skundu (b. l. Paaiškina, kad neturėjo galimybių gyventi (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dėl A. A. savavaldžiavimo. Teigia, kad jos motina A. A. neperspėjo dėl buto įėjimo durų užrakto pakeitimo. Nurodo, kad A. A. sąmoningai jos neįsileidžia nuo 2009 m. gruodžio 4 d., bute likę visi jos daiktai, dėl negalėjimo jais naudotis patiria didelius nepatogumus, tenka prašyti pažįstamų, kad priimtų nakvynei. Pažymi, kad A. A. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos administracinės komisijos 2010 m. gegužės 11 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje pripažinta kalta ir patraukta administracinėn atsakomybėn pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnį.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Antakalnio seniūnijos 2010 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. A204-458-(2.4.2.14-S1) (b. l. 15), kuriuo panaikinti D. S. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad deklaravimo duomenys taisomi, keičiami ir naikinami, jeigu gyvenamosios patalpos savininkas ( bendraturčiai) deklaravimo įstaigai pateikia prašymą pakeisti jam priklausančioje gyvenamojoje patalpoje savo gyvenamąją vietą deklaravusio ir ją pakeitusio asmens deklaravimo duomenis. Deklaravimo įstaiga, naudodamasi kitais valstybės registrais bei klasifikatoriais, gali tikrinti deklaravimo duomenų teisingumą ir turi teisę pareikalauti, kad deklaravęs gyvenamąją vietą asmuo arba gyvenamosios patalpos savininkas ( bendraturčiai) pateiktų deklaravimo duomenis patvirtinančius ar paneigiančius dokumentus (Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 8 str. 3 d.).
Taisyklių 73 punkte nustatyta, kad įgaliotas deklaravimo įstaigos valstybės tarnautojas ar darbuotojas, priėmęs šių taisyklių 70 punkte nurodytą prašymą (taisyti, keisti ar naikinti deklaravimo duomenis), jį užregistruoja deklaravimo įstaigoje ir, jei gali naudotis kitais valstybės registrais bei klasifikatoriais, patikrina deklaravimo duomenų teisingumą. Seniūnija Sprendimą priėmė vadovaudamasi A. A. ir D. A. 2010 m. vasario 23 d. prašymais (b. l. 16-17), kuriuose nurodyta, kad D. S. adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, negyvena. D. S. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad bute, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, negyveno (b. l. 47-48). Atsakovas 2010 m. vasario 23 d. raštu (b. l. 36) informavo D. S. apie gautą prašymą panaikinti jos gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis (duomenys neskelbtini), Vilnius, nurodė atvykti į Seniūniją, tačiau negavo jokio atsakymo.
Apeliantės manymu, Seniūnija turėjo kreiptis į teritorinę policijos įstaigą, tačiau pažymėtina, kad teisės aktai nenumatė atsakovui pareigos sprendžiant klausimą dėl D. S. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo tai daryti. Apeliantės minimose Rekomendacijose savivaldybėms, kaip įgyvendinti gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklių ir gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitos taisyklių reikalavimus, įtvirtinta nuostata, kad deklaravimo funkciją atliekantys darbuotojai turėtų palaikyti nuolatinius santykius su deklaravimo funkciją iki 2007 m. liepos 1 d. vykdžiusių deklaravimo įstaigų (teritorinių policijos įstaigų migracijos skyrių, poskyrių, grupių, pasų poskyrių) (išsiaiškinti ankstesnėse deklaracijose pateiktus duomenis) darbuotojais. Taigi šiose rekomendacijose nereikalaujama kreiptis į teritorinę policijos įstaigą dėl buto savininko prašymo teisėtumo patikrinimo vietoje. Tai, kad šiuo konkrečiu atveju Seniūnija tokių santykių nepalaikė, t. y. nesikreipė į teritorinę policijos įstaigą, nereiškia minėtų Rekomendacijų pažeidimo.
Pažymėtina, kad atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, jog Seniūnijoje nėra susiformavusi praktika kreiptis į teritorinę policijos įstaigą dėl buto savininko prašymo teisėtumo patikrinimo vietoje. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja apeliacinės instancijos teismo posėdyje teigė, kad tiek buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, jos motinos A. A. dalis, tiek sesers D. A. dalis yra parduotos. Pareiškėjos D. S. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos D. S.
Jeigu abu sutuoktiniai nėra buto bendraturčiai, laikoma, kad tarp jų yra sudaryta žodinė neterminuota buto dalies panaudos sutartis (CK-6.636 str.). Todėl galima spręsti, kad žmona pažeidžia savo pareigą, apmokėti dalies komunalinių mokeščių, remontą ir t.t., tai prieštarauja sutarties nuostatoms, todėl vienašališkai galima net nesikreipiant į teismą nutraukti sutartį, o jau po to kreiptis į teismą, dėl asmens priverstinio išregistravimo.Galima spręsti,kad žmona iš esmės pažeidžia savo pareigas,dėl buto išlaikymo,jo remonto.Po to jau,po visų teismo proceso galima su teismo sprendimu,kreiptis į savivaldybę,užpildžius formą su prašymu dėl žmogaus išregistravimo iš buto.
Praktiniai Patarimai
Taigi 1- reikia arba susirasti sutuoktinį ir su juo kulniuoti į atitinkamas institucijas ir jo prašymu keisti gyv.vietą arba 2 - gauti teismo sprendimą.
Svarbu pažymėti, kad kiekviena situacija yra individuali, todėl, prieš imantis bet kokių veiksmų, rekomenduojama pasikonsultuoti su teisininku.
Situacijos ir Veiksmai:
Žemiau pateiktoje lentelėje apibendrinami veiksmai, kurių reikia imtis įvairiose situacijose, susijusiose su gyvenamosios vietos deklaravimu:
| Situacija | Veiksmai |
|---|---|
| Buto savininkas nori išdeklaruoti asmenį, kuris negyvena jo būste | Kreiptis į teismą dėl asmens priverstinio išregistravimo, jei asmuo vengia deklaruoti savo gyvenamąją vietą kitur. |
| Asmuo neturi nuolatinės gyvenamosios vietos | Deklaruoti gyvenamąją vietą prie savivaldybės. |
| Tarp buto savininko ir asmens, deklaravusio gyvenamąją vietą, yra žodinė panaudos sutartis | Nutraukti sutartį vienašališkai, jei asmuo pažeidžia sutarties sąlygas, ir kreiptis į teismą dėl priverstinio išregistravimo. |
Paslaugos ir Trukmė:
- Gyvenamosios vietos atvykimo deklaracijos paslaugos suteikimo trukmė: 1 darbo diena.
- Deklaravimo duomenų taisymo, keitimo ar naikinimo paslaugos suteikimo trukmė: iki 20 darbo dienų.
Vaiko Gyvenamosios Vietos Nustatymas
Taigi kai tėvai gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu, kuris pateikiamas teismui patvirtinti. Tėvai gali susitarti, kad vaiko gyvenamoji vieta bus pas vieną iš jų arba vaikas pakaitomis (pavyzdžiui, kas savaitę, mėnesį, ar pusmetį) gyvens pas abu. Sunkiau, kai tėvai nesutaria. Tokiu atveju vienam iš tėvų (arba abiem) tenka kreiptis į teismą ir vaiko gyvenamoji vieta nustatoma pastarojo sprendimu. Teismas paprastai vaiko gyvenamąją vietą nustato su vienu iš tėvų.
Bet įstatymo nuostatos neužkerta galimybės nustatyti bendravimo su vaiku laiką paskirstant jį tolygiai tarp tėvų, pakaitomis, pagal vadinamąjį „50:50 procentų laiko“ principą. Esminis kriterijus yra vaiko interesai. Šie kiekvienoje byloje yra nustatomi individualiai. Juos pirmiausia lemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės raida.
Taip pat turi būti patenkintas vaiko poreikis turėti saugią asmeninę aplinką (tiek fizinę, tiek socialinę), kurioje jis galėtų būti, ugdytis, žaisti, lavintis ir užsiimti kita veikla. Be to, teismai vertina kiekvieno iš tėvų pastangas bei galimybes rūpintis savo atžala, jų pačių aplinka (t. y. sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi) ir vaiko norus bei pažiūras. Taip pat vertinama aplinka, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo metu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi, ir nustato, ar yra būtinas šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas.
Kitaip sakant, teismas vertina, kuris iš tėvų gali geriau pasirūpinti vaiku ir užtikrinti, kad visi jo poreikiai būtų patenkinti. Atsižvelgiama ir į vaiko prisirišimą prie kiekvieno iš tėvų, jų dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą ir vystymąsi, dalyvavimą jį išlaikant, prižiūrint, rūpinantis jo raida, pasiekimais, sveikata.
Beje, nustatant vaiko gyvenamąją vietą, kartais lemiama aplinkybe tampa tai, kad yra daugiau vaikų, mat įstatymuose yra įtvirtinta nepilnamečių teisė bendrauti su giminaičiais. Tai apima ir siekį užtikrinti, kad broliai ir seserys gyventų kartu, jeigu tai nepažeidžia jų interesų.
Ar vaiko noras gali būti lemiamas kriterijus?
Teismas, nagrinėdamas tokius ginčus, privalo išklausyti vaiką ir išsiaiškinti jo norus. Tačiau juos vertinant, pirmiausia, atsižvelgiama į vaiko amžių ir jo galimybes aiškiai išreikšti norą ar nenorą gyventi su vienu iš tėvų. Tiesa, amžius nėra lemiamas veiksnys. Atsižvelgiama į vaiko brandą, jo gebėjimą argumentuoti savo pasirinkimą ir kitas reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos jo norams. Tai svarbu, nes vaikas gali būti prisirišęs prie asmens, su kuriuo gyvena, galbūt vertina kažkurio iš tėvų suteikiamas materialines sąlygas ar lankstesnį mokymosi ir poilsio režimą, nors tai ne visuomet lygu vaiko gerovei.
Sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, teisme vertinama bylai svarbių aplinkybių visuma. Vaiko nuomonė yra viena iš aplinkybių, tačiau ne visa lemianti. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams.
Bendravimas su tėvais
Teismas, nustatęs vaiko gyvenamąją vietą, turi nustatyti ir skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, sudarydamas galimybę abiem tėvams maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Kitaip sakant, teisėjas turi rasti balansą tarp dviejų svarbių vaiko interesų: turėti stabilią namų aplinką ir maksimaliai bendrauti su skyriumi gyvenančiu tėvu arba motina.
Kad ir kaip būtų, teismas pirmiausia įvertina esamą situaciją ir atsižvelgia į tai, kas tuo metu geriausiai užtikrina vaiko interesus. Įvertina vaiko amžių ir poreikius, sveikatos būklę, lankomų ugdymo įstaigų buvimo vietą, faktinę tėvų gyvenamąją vietą, nulemiančią vaiko kilnojimąsi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą poreikį ir tėvų galimybes įgyvendinti tokią bendravimo tvarką.
Visgi, praktikoje teismai dažniausiai konstatuoja, kad nuolatinės ir stabilios gyvenamosios vietos išlaikymas geriau užtikrina vaiko interesus nei jos kaitaliojimas. Tai reiškia, kad vaikas turi turėti vienus namus ir retkarčiais, pavyzdžiui, kas antrą savaitgalį (tik savaitgalį arba prailgintą savaitgalį) būti kito tėvo namuose.
Gyvenamosios vietos keitimas
Iš esmės pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus jį auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis (pavyzdžiui, seneliais), antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Tėvai bendru sutarimu taip pat gali pakeisti vaiko gyvenamąją vietą. Tačiau toks susitarimas vėl turi būti patvirtintas teismo.
Iš esmės pasikeitusios aplinkybės gali būti vieno iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio ar materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas ar ugdymo rezultatai. Taip pat kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas bei kitos aplinkybės. Tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki tol kartu negyveno, būtina nustatyti, kad esama aplinka jam tapo nesaugi arba nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi. Ir kad tokia aplinka jam būtų sukurta vaikui apsigyvenus su kitu iš tėvų.
tags: #17 #metu #gyvenamosios #vietos #keitimas