Žodis „sinagoga“ (gr. synagoge - susirinkimas, suėjimas) reiškia susirinkimą, taip pat - žydų maldos namus. Aptarkime sinagogų statybos istoriją Lietuvoje, jų architektūrines ypatybes ir kultūrinę reikšmę.
Pirmosios žydų bendruomenės etnografinėje Lietuvoje susiformavo XIV a., susikūrus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. XVIII a. viduryje žydų bendruomenių jau būta visoje Lietuvos teritorijoje, ir įvairių miestelių žydai gaudavo privilegijas, garantuojančias tikybos laisvę, religinių institucijų bei kapinių apsaugą. Nežiūrint to, žydų teisės buvo periodiškai ribojamos.
Sinagogų Statybos Ypatumai ir Architektūra
Sinagogų architektūra skiriasi nuo kitų sakralinių pastatų architektūros. Specifinį sinagogų pobūdį ir formas sąlygoja judaizmo liturgija bei svarbiausi funkciniai reikalavimai, būdingi Rytų šventykloms: dalijimas į vyrų ir moterų puses, Šventojo Rašto saugojimo ir jo skaitymo (aron kodešo ir bimos) vietų parinkimas. Bendruosius sinagogų statybos aspektus reguliuoja halacha, kurioje nurodoma pastatymo situacija ir specifiniai architektūros bruožai, planavimo ypatumai bei vidaus įranga.
Halachoje reikalaujama, kad sinagoga stovėtų ant jūros ar upės kranto, aukščiausioje miesto vietoje ir iškiltų virš kitų pastatų. Šių reikalavimų (išskyrus stovėjimą prie vandens telkinio) diasporos žydai įvykdyti negalėjo, nes tai prieštaravo tų šalių, kuriose jie gyveno, sinagogų statybą reglamentuojantiems įstatymams (sinagoga savo aukščiu negalėjo išsiskirti iš aplinkinių statinių). Tačiau jie bandydavo įstatymus pergudrauti ir reikalavimus nors iš dalies įvykdyti - virš stogo iškeldavo lazdą ar įgilindavo sinagogos grindis, tokiu būdu “paaukštindami” pastatą bei jo vidaus erdvę.
Išorės architektūrai ar stiliui jokių ypatingų nurodymų nebuvo, išskyrus reikalavimą, kad sinagogoje būtų šviesu ir ji turėtų dvylika langų. Sinagogoje atsispindėjo visa žydų bendruomenės veikla. Tačiau dažniausiai sinagoga traktuojama kaip mokykla, kurioje skaitoma bei aiškinama Penkiaknygė ir Talmudas. Ši paskirtis išryškinta ir jos plano struktūroje, kuri, nežiūrint liturgijos pokyčių, išliko gana pastovi.
Pagrindiniai Elementai
Sinagogos ilgoji ašis orientuojama vakarų - rytų kryptimi. Vakarų pusėje įrengiamas prieangis (į maldų salę draudžiama įeiti tiesiai iš gatvės); iš jo patenkama į vyrų salę ir į antrojo aukšto galerijas, skirtas moterims. Vienaukščiuose maldos namuose moterims paliekamas koridorius vienoje salės pusėje arba jos šonuose.
- Aron ha kodešas - švenčiausia sinagogos ar žydų maldos namų vieta, kurioje saugomi Toros ritiniai; ji susijusi su Sandoros skrynia, perkelta iš Dievo ir Mozės Susitikimo palapinės į Šventyklą.
- Bima (almemoras) - paaukštinta vieta, iš kurios skaitoma Penkiaknygė. Bima talpinama išilginėje pastato ašyje, vidurinėje maldų salės dalyje.
XVII - XVIII a. bima tapo svarbiausiu salės erdvę organizuojančiu elementu, jos geometriniu centru, išraiškingų formų statiniu. XIX a. pasikeitus ritualui, sumažėjo vizualinė bimos reikšmė: pailgėjus salės planui ir atsiradus atviroms antrojo aukšto galerijoms, neteko prasmės centrinė bimos padėtis.
Vilniaus Didžiosios sinagogos interjeras
Vilniaus Didžioji Sinagoga
Įdomi Vilniaus Didžioji sinagoga. Jos interjere dominavo vyrų salės erdvė, kurioje buvo sukoncentruotas visas dekoras ir puošnūs ritualo reikmenys. Sinagogoje buvo daug meniškų ir brangių ritualo reikmenų bei įvairių daiktų - šviestuvų, sidabro žvakidžių, Toros ritinių, paauksuotų taurių, tekstilės gaminių ir pan. Tačiau savo tūriu sinagoga išsiskyrė iš kitų Vilniaus žydų kvartalo pastatų, nors ir buvo apie du metrus įgilinta į žemę.
Vilniaus Didžioji sinagoga neišliko, tačiau ji buvo užfiksuota istorinėse nuotraukose, brėžiniuose bei prieškario Vilniaus gyventojų (ypač žydų) atmintyje.
Medinės Sinagogos Lietuvoje
Lietuvoje saugomas medinės architektūros paveldas. Čia gausu ne tik tradicinių trobesių, dvarų sodybų, bet ir čiabuvių bei atvykėlių sakralinės architektūros. Medinių sinagogų statyba - visos Rytų Europos žydų architektūros specifika, tačiau šiandien daugiausia jų randama Lietuvoje. Galima manyti, kad pirmosios medinės sinagogos Lietuvoje kūrėsi kartu su dar LDK laikais čia atsikrausčiusiomis pirmosiomis žydų bendruomenėmis.
Architektė VIKTORIJA SIDERAITĖ-ALON primena, kad pirmosios žydų bendruomenės, įsikūrusios Lietuvos miesteliuose, kur pagrindinė statybinė medžiaga buvo mediena, natūraliai perėmė šią statymo tradiciją, todėl ir sinagogos buvo statomos iš medžio. Lietuva tapo fenomenu dėl išlikusių medinių sinagogų skaičiaus. Šiandien yra išlikusių įvairių pavidalų medinių sinagogų, o tai, kad mediniai žydų maldos namai čia rado savo vietą, liudija ne tik istorikų, bet ir menininkų patirtys.
Pašnekovės sako, kad žydų maldos namų statyba ir architektūra neišvengiamai asimiliavosi su lietuviško kaimo ar miestelio aplinka. Nors žydų bendruomenė Lietuvoje gyveno atskirą religinį gyvenimą, niekaip negali nesijausti tos aplinkos, gamtos, aplink esančios architektūros įtakos. Visa tai veikė statomų sinagogų architektūrą. Ta šilta, švelni kaimo architektūra sudaro humanišką sinagogos interjerą.
Šiandien atpažinti medinę sinagogą gali būti sunku dėl kelių priežasčių. Viena jų - sinagogų statytojai ir architektai buvo ne tik žydai. Maldos namus dažnai statydavo ir katalikų, ir žydų, ir krikščionių ortodoksų meistrai. Pasak A. Naudžiūnienės, šiandien sudėtinga identifikuoti medines sinagogas, ypač statytas iki Antrojo pasaulinio karo - sovietmečiu smarkiai keista jų paskirtis ir priklausymas.
Nepaisant to, atpažinimo ženklų esama: sinagogos turėtų turėti dvylika langų, simbolizuojančių dvylika Izraelio šeimų - tai iš Biblijos ateinanti tradicija. Vis dėlto ne visos medinės (net mūrinės) sinagogos Lietuvoje turi dvylika langų. Dažnai sinagogą lengviau atpažinti užėjus į vidų. Pastato viduje galima matyti moterų balkoną ar net atskirą į jį vedantį įėjimą - tai atskira moterų erdvė. Judaizmo tradicijoje moteris negali eiti į bendrą pamaldų erdvę pirmame aukšte.
Kiekvienoje sinagogoje privalėjo būti ir kiti būtini elementai: aron hakodešas (Tora turėjo būti nematoma, ją reikėjo paslėpti spintoje nuo svetimų akių, dažniausiai puošiamoje raižiniais) ir bima, kur stovintis rabinas skaito šventraštį.
Medinės sinagogos Lietuvoje turėjo savo raidą, lygiagrečią architektūros ir jos stilių raidai. Žydų bendruomenėms įsikūrus Lietuvoje, tie pastatėliai buvo visai paprasti, bet, turtėjant bendruomenėms ir kintant architektūriniams stiliams, jų atgarsiai buvo matomi įamžintose sinagogose, kurios buvo nepaprastai puošnios.
Nors žydų tradicijai nebūdinga dekoruoti ar kitaip puošti maldos namus, ilgainiui Lietuvoje gyvenančios žydų diasporos pajuto norą perimti šią tendenciją. Judaizme maldos namų puošyboje dominuoja augaliniai motyvai. Restauruotoje Pakruojo sinagogoje geriausiai matomas pavyzdys, kaip dekoruojama ne tik augaliniais motyvais, bet ir žvėrelių ornamentais.
Šiandien sinagogų vertė daugiausia pasireiškia per istorinę atmintį. Nors visos išlikusios medinės sinagogos dabar nebeatlieka savo funkcijos, renovuojamų ar kitaip įveiklinamų sinagogų pavyzdiai sužadina vaizduotę, kaip viskas buvo tada, kai sinagoga veikė kaip svarbus bendruomenei pastatas.
Tokios sinagogos, kurios jau nebegali funkcionuoti kaip maldos namai, turi būti išsaugotos kaip prisiminimas, aiškiai bylojantis, kad tai buvo sinagoga. Menotyrininkė siūlo tokias erdves pritaikyti konkrečios vietos poreikiams: jei miestelis neturi bibliotekos - lai tai būna biblioteka. Svarbu išsaugoti žinią apie medines sinagogas.
Išsaugotos medinės sinagogos Lietuvoje turėtų ne tik kviesti susipažinti su žydiškąja kultūra, bet ir skatinti supratimą, jog šis paveldas ne skiria, o jungia. Pasak A. Naudžiūnienės, kol kas trūksta suvokimo, kad žydų kultūra yra Lietuvos kultūros dalis, kad ta kultūra yra sava, o ne „jų“, kad ja reikėtų didžiuotis ir domėtis.
Lietuvos sinagogų išsidėstymas
| Miestas | Gatvė | Pastabos |
|---|---|---|
| Vilnius | Žydų g. | Vilniaus Didžiosios sinagogos ir sinagogos kiemo vieta |
| Vilnius | Pylimo g. | Choralinė sinagoga Taharat ha -Kodesh |
| Vilnius | Užupio g. | Užupio sinagogos pastatas |
| Šėta | Kėdainių raj. | Šėtos sinagoga |