„Ir vienlaik Vilniaus panorama kalba mums apie tai, kad tauta, kuri čia gyvena nuo daugelio amžių, gyvai atjaučia gamtos ir architektūros grožį, kad jos genijus - kartu ir „genius loci“ - yra linkęs į lyrizmą ir romantiką.“
Dr. Mikalojus Vorobjovas, Vilniaus menas, Kaunas, 1940 m.
Šiame straipsnyje aptariamas laikotarpis apima 22 Lietuvos Respublikos gyvavimo metus, per kuriuos keitėsi ne tik oficialus (valstybės) požiūris į saugomą Vilniaus senamiestį, jo sudėtį ir apsaugą, buferinės zonos sudėtį bei apimtį, bet ir įstatymų bazė, kuri keitė vertės sampratą, apsaugos būdus bei priemones. Dėl įstatymų kaitos buvo atnaujinti tam tikri darbai, vyko greitesnė projektų kaita, o tai neleido nusistovėti paveldosaugos praktikai.
Šiuo laikotarpiu išskirtini du etapai:
- I - 1995-2004 m.
- II - 2004-2014 m.
I etapas (1995-2004 m.)
Pirmajame etape (1995-2004 m.) priimtas Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas (Žin., 1995, Nr. 3-37) buvo orientuotas į nustatytų kultūros vertybių apsaugą ir naudojimą. Remiantis šiuo įstatymu, apsauga neatskirta nuo naudojimo (pritaikymo) darbų, saugojimo reikalavimai realizuojami pagal taikomus tvarkymo režimus, apibrėžtus apsaugos reglamentuose (neišskiriant vietovių nuo objektų ar kompleksų).
Pagal šį įstatymą:
„nekilnojamosios kultūros vertybės - kultūrinės vertės ir visuomeninės reikšmės statiniai, jų priklausiniai bei kompleksai, ansambliai ir vietovės, įregistruoti šio įstatymo nustatyta tvarka; nekilnojamųjų kultūros vertybių apsauga - šių vertybių valstybinė apskaita ir visi saugojimo darbai.“
Buvo nustatyti tokie saugojimo reikalavimai:
„Nekilnojamųjų kultūros vertybių saugojimas turi atitikti jų kultūrinę vertę bei autentiškumą ir sudaryti sąlygas šias vertybes tinkamai eksponuoti. Nekilnojamosios kultūros vertybės saugomos jas tinkamai prižiūrint, tvarkant bei naudojant. Nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugos reglamentas yra šios vertybės priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygų nustatymo pagrindinis dokumentas. Apsaugos reglamente taip pat nurodomi pagrindiniai vertybės apskaitos duomenys - jos sudėtis ir apimtis, pagrindiniai kultūrinės vertės požymiai, visuomeninė reikšmė ir teritorija.“
Su požiūriu į saugomą objektą glaudžiai susijusi ir paveldosaugos planavimo sistema: kiekvienam objektui buvo rengiamos individualios paminklotvarkos sąlygos, numatomi privalomi atlikti tyrimai, visiems numatytiems darbams rengiamas vienas projektas, darbai derinami, leidimai išduodami bendrai. Apsaugos reglamentas laikomas pagrindiniu dokumentu, nustatančiu objekto ar vietovės priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygas.
Paskaita VILNIAUS SENAMIESČIO VEDLIAI: TEKSTŲ IR VAIZDŲ ISTORIJA
II etapas (2004-2014 m.)
Antrajame etape (2004-2014 m.), įsigaliojus Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymui (Žin., 2004, Nr. 153-5571) iš esmės pasikeitė saugojimo objektas - nuo vertybės iki „kultūros paveldo“, nustatoma ne „vertybės sudėtis ir apimtis“, o objektų „vertingosios savybės“, kultūros paveldui išsaugoti atliekami tvarkybos darbai, kurie skirstomi į tvarkomuosius paveldosaugos darbus ir tvarkomuosius statybos darbus. Vietovių apsauga realizuojama skelbiant ar inicijuojant kultūrinius draustinius, nustatant vietovių dalių saugojimo režimus, kurie įteisinti specialiaisiais planais (teritorijų planavimo dokumentais).
Svarbios sąvokos:
- Apsaugos reglamentas - konkrečiam objektui ar objektų tipui parengtas dokumentas ar dokumento dalis, nustatantys paveldosaugos reikalavimus kiekvienam skelbiamam ar paskelbtam saugomu kultūros paveldo objektui.
- Kultūros paveldas - karta iš kartos paveldimos, perimamos, sukurtos ir perduodamos kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu.
- Kultūros paveldo objektai - pavieniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės.
- Kultūros paveldo objekto teritorija - kultūros paveldo objekto užimamas ir jam naudoti reikalingas žemės sklypas ar kitas plotas, kuriam nustatomi paveldosaugos reikalavimai.
- Kultūros paveldo statinys - vertingųjų savybių turintis pastatas, jo dalis, inžinerinis statinys ar jo išlikusi dalis, monumentalūs nekilnojamieji dailės kūriniai.
- Paveldosaugos reikalavimai - saugomo objekto ar vietovės valdymo, naudojimo, disponavimo jais sąlygos, teritorijos ir apsaugos zonos žemės ir kitos specialiosios naudojimo sąlygos.
- Saugoma vietovė - kultūros paveldo vietovė, kuriai apsaugoti Saugomų teritorijų įstatymo nustatyta tvarka įsteigiamas kultūrinis rezervatas ar kultūrinis draustinis, istorinis nacionalinis ar istorinis regioninis parkas.
- Vertingoji savybė - kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu.
Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą sudaro:
- Apskaita
- Skelbimas saugomu
- Saugojimas - tvarkyba ir naudojimas
- Pažinimas, jo sklaida
- Atgaivinimas (reabilitacija)
Šie pakeitimai iš dalies paneigė jau atliktus iki 2004 metų darbus - naujoje įstatymo versijoje buvo atsisakyta individualių apsaugos reglamentų, kaip pagrindinių apsaugos, tvarkymo ir naudojimo sąlygų nustatymo dokumentų (todėl Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamentas (toliau - VSAR) liko galioti tiek, kiek neprieštaravo įsigaliojusiai įstatymo versijai). Esminiai veiklos apribojimai buvo susieti su saugomų objektų apsaugos tikslais, perkeliant visų kultūros paveldo objektų tipų (išskyrus vietoves) apsaugos sąlygas į įstatymo tekstą ir nurodant objektų apsaugos tikslus.
Dėl įstatymo kaitos vertingųjų savybių apskaitos sistema išsiplėtė ir tapo sudėtingesnė (ji tapo daugiapakopė - atsirado registruotos vertybės, saugomi objektai ir vietovės bei vertingųjų savybių požymių turintys objektai). Taip pat buvo įdiegta sudėtinga paveldosaugos planavimo darbų sistema, kuria vadovaujantis vienam objektui sutvarkyti reikia rengti du projektus - tvarkomųjų paveldosaugos darbų ir techninį (pritaikymo). Buvo sukurta PTR sistema (iš dalies prieštaraujanti STR) bei dvigubų leidimų ir derinimų sistemos skirtingose institucijose. Vietovėms numatyta kultūrinių draustinių steigimo procedūra nepasiteisino (nuo 2013 m. NKPAĮ pakeitimų grįžta prie saugomų vietovių statuso).
Vilniaus senamiesčio panorama nuo Gedimino pilies bokšto
Vilniaus senamiesčio apsaugos veiksmų apimtis ir lokalizacija Vilniaus istorinio centro atžvilgiu
Atskleidžiant Pasaulio paveldo vietovės - Vilniaus istorinio centro - vertę, toliau straipsnyje nagrinėjami atliktų Vilniaus senamiesčio tyrimų (daugiausia - fizinių: architektūros, polichromijos, konstrukcijų, mūro, archeologinių) duomenys, vertybių (vėliau - ir vertingųjų savybių) apskaita bei abiejų komponentų integracija į nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą.
1994 m. Vilniaus istorinis centras, remiantis (ii) ir (iv) kriterijais, buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą:
- (ii) kriterijus: „Vilniaus istorinis centras yra išskirtinis viduramžiais susiformavusio miesto pavyzdys, kelis šimtmečius turėjęs didelę įtaką architektūros ir kultūros tendencijoms didelėje Rytų Europos dalyje.“
- (iv) kriterijus: „Miestovaizdyje išsaugota turtinga pastatų įvairovė. Vilnius yra išskirtinė Centrinės Europos miesto, organiškai išsivysčiusio per penkis šimtmečius, iliustracija.“
Atkreiptinas dėmesys, jog saugotinas Vilniaus senamiestis kaip objektas visada buvo suvokiamas kartu su jo apsuptimi - vadinamosiomis buferinėmis zonomis, kuriose nuo pat pradžių buvo išskirti išlikusių vertingų urbanistinių struktūrų-vietovių dariniai. Būtent dėl to šiame tyrime apsaugos veiksmai nagrinėjami chronologiškai ir atskirose saugomos vietovės zonose:
- Vilniaus senamiesčio (u. k. 16073) apsaugos (buferinių) zonų teritorija (1912,24 ha);
- Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritorija (~51,38 ha);
- Vilniaus senojo miesto vietos su priemiesčiais (u. k. 25504) teritorija (~579,7 ha).
Visi atlikti tyrimai, apskaitos ir veiklos reglamentavimo darbai yra sunumeruoti chronologiškai, suteikiant darbui numerį su žvaigždute ar žvaigždutėmis, žyminčiomis zoną-teritoriją (I - nr*, II - nr** , III - nr***, IV - nr**** - žr. kiekvieno paminėto darbo ar dokumento aprašo pabaigoje). Suvestinės chronologinės schemos pateikiamos atskirai kiekvienai išskirtai teritorijai kiekvieno skirsnio pabaigoje (schemų autorės - I. Kliobavičiūrė ir G. Filipavičienė, braižė V. Zilinskas).
Vilniaus senamiesčio regeneravimo projektas
Vilniaus senamiesčio regeneravimo projektas, AB „Paminklų restauravimo institutas“. Projekto vadovas Augis Gučas (1988-1992 m.). (1*) Tai išsamus regeneravimo projektas, parengtas remiantis apibendrintais instituto atliktais nuodugniais tyrimais, revoliucingai (visuotinos valstybinės žemės nuosavybės laikais) numatęs sklypų (valdų) struktūros bei išgriauto užstatymo atkūrimą. Regeneravimo projekto medžiaga tapo sudėtinė Vilniaus senamiesčio UNESCO nominacinės bylos bei pirminės apskaitos dokumentacijos dalimi. Regeneravimo projekte apibrėžtais reikalavimais buvo vadovaujamasi rengiant Senamiestyje esančių pastatų ir teritorijos saugojimo, naudojimo bei tvarkymo paminklotvarkos sąlygas, projektus ir darbus.
Istoriniai tyrimai: Vilniaus amatininkų cechų namų lokalizacija (aut. T. Dambrauskaitė); skirtingų istorinių Vilniaus priemiesčių istoriniai tyrimai (aut. T. Dambrauskaitė, R. Dičiuvienė); kulto pastatų ir jų vietų Vilniaus mieste tyrimai - Katalikų bažnyčios istorijos apybraižos (aut. R. Firkovičius);
Žvalgomieji architektūriniai tyrimai: įvairių Senamiesčio ir priemiesčių išankstiniai tyrimai (aut. R. Jarmalavičienė);
Archeologiniai tyrimai: Vilniaus senamiesčio raida archeologijos duomenimis iki XVIII a. - 2 dalys (aut. L. Dzikas ) ir planas (15 planšetų; aut. M. Bugailiškytė);
Sociologiniai tyrimai: 3 dalys (autorių kolektyvas, vado...