Amerikiečių rašytojo Thomo Woolfe’o romane „Žvelk, angele, į savo būstą“ skausmingai daužosi narkotikų paleista žmogaus sąmonė, nebejaučianti ribos tarp savo haliucinacijų ir tikrovės, apimta susinaikinimo geismo.
Tomas Vulfas
Psichologinės krizės atspindžiai literatūroje
Žmogus su įlaužta sąmone, įsuktas į psichologinės krizės verpetą, neatpažįstantis aplinkos ir pats savęs, darosi būdingu šiuolaikinio romano ar dramos herojumi.
Islandų rašytojo Einaro Mar Gudmanssono romane „Visatos angelai“ pagrindinis herojus išgyvena pamišimo priepuolius skaidriame jūros ir dangaus fone, laikydamas save bitlų dainų kūrėju.
Anglo L. Bankso romane „Širšių fabrikas“ agresijos ir naikinimo instinkto pagautas vienas brolis, pabėgęs iš psichiatrinės ligoninės, degina gyvus šunis, kitas brolis klastingai žudo savo giminaičius, nes „žmogžudystės buvo mano paties susikuria pilnatvė“.
Prano Kutkaičio romano „Pamišėlis dinozauras“ herojų persekioja riaumojantis roplys, vejasi miesto gatvėmis iškišęs liežuvį; apgydytas ligoninėje žmogus nebenori pareiti į namus: „aš ne beprotis, kad grįžčiau į rutinos liūną“.
Tokie sutrikusios sąmonės herojai nesustodami žingsniuoja per visas nacionalines literatūras. Ką tai reiškia? Ar normali žmogaus psichika jau gramdyta iki dugno ir nebeįdomi? Gal nusivilta žmogaus protu, atsiradus protaujančioms mašinoms? Ar tai naujas literatūrinis žaidimas dar nežymėtoms kortomis, praplečiantis meninės išraiškos galimybes?
Psichologai kalba apie egzistencinę krizę: Lietuvoje kasdien vidutiniškai nusižudo po penkis žmones. Žmogus jau buvo prisitaikęs prie viešpataujančios sanklodos - staiga ji subyrėjo į istorijos dulkes.
Suiro nusistovėjęs tarpusavio ryšių tinklas, kur tu buvai kažkam reikalingas. Permainų virsme jau nebegali būti dėl nieko tikras: dėl save darbo (gal rytoj bankrutuos tavo įmonė), dėl savo vaikų (ar netaps narkomanais), dėl valstybės ateities (ar neparklupdys jos chroniškas skurdas).
Nebeužtenka jėgų prisitaikyti prie pasikeitusio buities reljefo, ir žmogus pasijunta išmestas už borto. Supyksta ant viso pasaulio ir pats ant savęs. Kam aš gyvenu?
Netikrumo jausmą neretai lydi persekiojimo psichozė - totalitarizmo sistemos maliarija. Kieme sustojo automobilis - tavęs išvežti. Kažkas nuolat klausosi, ką tu kalbi telefonu. Tas tipas, einantis iš paskos, įkyriai seka tave. Kambario draugė nuodingais milteliais apibarsto tavo patalynę, kad greičiau nukeiptum. Saugumiečiai prikaišo nuodingų gėlių į tavo motinos kapą.
Vaikinui, paleistam iš sovietinės armijos, vaidenasi juodi kareivių tuntai - jie virsta iš varpinės, lekia paupiais ir šaudo į moteris. Į išdaviko gryčią kas naktį sueina iššaudyti partizanai ir skaito mirties nuosprendį.
Žmogaus sąmonės sudėtingumas
Žmogaus asmenybė - didžiai sudėtingas neuronų šokis, ligi galo nepaaiškinamas jokia deterministine teorija. Šimtas milijardų nervinių ląstelių, turinčių išankstinį „vidinį pažinimą“, yra sujungtos besikryžiuojančių ryšių linijų (jų šimtas trilijonų).
Jei viename neuronų ansamblyje užstringa informacinis impulsas, ima trūkčioti sąmonės veikla - pamiršti datas ir vardus, padarai tai, ko visai nenorėjai.
Žmogaus gyvenimas priklauso ne tik nuo sąmonės, bet ir nuo giliasluoksnės pasąmonės, kuri apima sekso ir agresįjos instinktus, pirmykštę baimę ir intuiciją, gyvulinės prigimties atsiminimus, „Žmogus visada savyje neša visą savo istoriją ir visos Žmonijos istoriją - sako Carlas Gustavas Jungas.
Iki sąmonės lygio pakylu tik atskiri tos giluminės istorijos fragmentai, „tik maža dalis nepaprastai komplikuotų informacinio metabolizmo procesų“.
Jokia psichologinė būsena, - įspėja C. G. Jungas, - neturėtų būti aiškinama vien kaip biologinių ir fiziologinių veiksmų pasekmė, nes yra susijusi su visu žmogaus gyvenimu, jo dvasios veikimu.
Neurozės dažnai atsiranda dėl sutrikusių tarpusavio santykių, dėl meilės stygiaus: aš noriu būti mylimas, o manęs niekas nemyli.
Nėra aštrios ribos tarp normalios ir šizofreniškos psichikos tam tikrų sektorių. Kas nėra išgyvenęs tylios „šizofrenijos“ priepuolių - juodos melancholijos ir apatijos, globalinės vienatvės ir tuštumos, hiperbolizuotos didybės ir menkavertiškumo kompleksų, graužiančio nerimo, tulžingos neapykantos visiems, net artimiausiems, įkyrios idée fixe, įsisegusios galvon kaip erkė, pagaliau troškimo užmigti ir neatsibusti?
Tenka griebtis trankviliantų, kurie prislopina įkyrias mintis, ar ekstazi tabletės, nuskraidinančios trumpai akimirkai į palaimos viršūnę.
Vakarų šalyse įprasta psichikos problemas išpurtyti ant mokytų psichiatrų galvų, kunos bando atspėti sutrikimų priežastis ar bent prigesinti šeimos konfliktus.
Maždaug vienas procentas visų Žemės gyventojų priskirtini „nenormalios psichikos“ kategorijai. Lietuvoje į 24 500 ligų istorijų įrašyta diagnozė - šizofrenija, o psichinėmis ligomis serga net 155 000 žmonių.
Istorijos pervartų ir technikos civilizacijos įtampų išugdytas naujas literatūros herojus, apšauktas „šizu“, reikalauja sau pagarbos ir pripažinimo.
Tai jau nėra gailesio ar paniekos vertas kaimo „durnelis“, erzinamas piemenų, ar piktos dvasios įsikūnijimas, nepagydomas nei šventintu vandeniu, nei maldomis. Jis yra maištininkas prieš valdžios prievartą ir melą, donkichotiškas teisingumo ieškotojas ir skelbėjas, todėl uždaromas į beprotnamį (J. Grušo „Pijus nebuvo protingas“, J. Glinskio „Grasos namai“).
Jis žino kažką svarbaus ir lemtingo, neįžiūrimo blaivaus proto akimis. Atstovauja požeminiam chaosui ir pirmapradei pasaulio netvarkai, kurią uždengė blizgantis civilizacijos paviršius.
Be to, jis susijęs su pačia moderniosios literatūros prigimtimi, kaip ją išaiškino S. Freudas XX a. menininkams.
Romantizmo įtaka
Naujasis literatūros herojus ieško genealoginių šaknų literatūros istorijoje ir atranda savo pirmtakus romantizme. Žmogaus viduje tūno nežinomos chaotiškos jėgos, kurias reikia išlaisvinti iš proto gniaužtų.
Demoniškas siautulys ties išprotėjimo riba, kraštutinė aistros, svajonės, skausmo įtampa, priešingų nuotaikų mūša be jokių išorinės tikrovės postūmių, baisūs sapnai, haliucinacijos, kapinių ir vaiduoklių siaubas, metafizinis troškimas „nutverti Dievo žaibą savo ranka“ - toks romantizmo herojų vidinis turinys.
Jis formuojasi ir skleidžiasi iš paties kūrėjo „pasaulinio sielvarto“, ekstazių ir depresijų: aš rašau, kai išbunda manasis alter ego (Nervai). Kūrėjo asmenybės dvilypumas ir priešingybių grumtis jo viduje - esminė kūrybos paskata.
Vertimo iššūkiai
Nenuginčijamų išvadų apie literatūros kūrinių pavadinimų vertimo būdus arba metodus vienas žmogus pateikti negali. Dirstelkim į kalbos Bibliją - „Didįjį lietuvių kalbos žodyną“.
- Antraštė - knygos ar straipsnio užrašas, vardas.
- Pavadinimas - antraštė: (Knygos) skilties pavadinimas
- Titulas - knygos ar straipsnio antraštė, užrašas.
Išvidinė veikalo pilnatis matomu būdu sutvirtinama antrašte. Antraštė - tai apibendrinta mintis, dažniausiai vienu sakiniu nusakanti teksto turinį.
Knygotyros specialistai - bibliografai ir bibliotekininkai - į antraštę žvelgia kaip į konkretaus leidinio simbolį, beveik jo atitikmenį.
Štai keli 19 a. S. Daukanto (Simonas Daukantas. Vertimai ir sekimai. „Pasakos Fedro pagal išdavimo K. Kan. Čerskio iš lotynų kalbos perguldė žemaitiškai M. „Gyvatos didžiųjų karvaidų senovės surašė lotyniškai Kornelijus Nepotas. Išguldė iš lotyniškos į lietuvišką kalbą, jaunuomenei naudoti J. Devynakis, o apskelbė Ksaveras Kanapackis. Petropilėj, spaudinta pas C. Levis nurodo, kad pavadinimo simbolio raida susijusi su kapitalizmo vystymusi.
Tuo laiku, kai grožinės literatūros kūrinys tapo preke, pavadinimas virto jo reklama. Padarius tokią prielaidą, nesunku paaiškinti pasikeitusį pavadinimų stilių. Rašytojai siekia, kad jis būtų ekspresyvus, poetiškas, lakus, kad keltų tam tikrą skaitytojo nuotaiką, sudomintų kūriniu, žadintų norą skaityti.
Dažniausiai klystama, kai pavadinimai verčiami kūrinio net neskaičius. Neretai pasitaiko skirtingų to paties pavadinimo vertimų. Kartais tai rodo menką vertėjo išprusimą, kitais kartais - būtinybę versti pavadinimą nesusipažinus su kūriniu.
Pavyzdžiai
Pateikiame anglų bei amerikiečių literatūros kūrinių pavadinimų pavyzdžių iš dvylikatomės Lietuviškos Tarybinės Enciklopedijos (LTE). R. Lowellio poezijos rinkinys Land of Unlikiness LTE vadinamas Neįtikėtina šalimi, o ALA šis kūrinys įvardinamas kaip Neatitikimų žemė.
W. Faulknerio romano Sartoris pavadinimą LTE pateikia vienaskaita, o į lietuvių kalbą išversto romano pavadinime vartojama pavardės daugiskaita - Sartoriai(Vilnius, ”Vaga”, 1983). H. Melville‘o romano White Jacket ir T. Hardy romano Jude the Obscure pavadinimus, kurie yra veikėjų pravardės, LTE rašo mažąja raide: Baltoji striukė ir Džūdas nepastebimasis.
O. Henry‘o apsakymų rinkinįA Double Dyed Deceiver LTE verčia Atkaklus apgavikas, o į lietuvių kalbą išversta knyga (ir to paties pavadinimo apsakymas) vadinasi Prakeiktas apgavikas (Vilnius, “Vaga”, 1957, 1986). J. C. Vieną iš žinomiausių T. S. Elioto poemų The Waste Land, kurioje autorius palygina šiuolaikinės civilizacijos bergždumą ir senovinių tikėjimų vaisingumą, V. Kubilius monografijoje “Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas” (Vilnius, ”Vaga”, 1983) klaidingai verčia Prarasta Žemė, o LTE ir T. S. Elioto vertėjas į lietuvių kalbą T. Venclova - Bevaisė Žemė (“Pavasaris žiemos vidury”, Vilnius, “Vaga, 1991).
Taip pat šis pavadinimas pateikiamas ir ALA, tačiau ten kūrinys kitu pavadinimu - E. Glasgow Baren Ground - taip pat verčiamas Bevaisė žemė. Tiesa, pasitaiko vienodai pavadintų kūrinių: W. Goldingo ir N. Lewiso romanai Darkness Visible.
Neteisingai T. Wilderio romano The Bridge of San Luis Rey pavadinimas verčiamas straipsnyje apie autorių (“Aštuntoji diena”, Vilnius, “Vaga”, 1978) - Tiltas per šv. Liudviko upę ir ALA - Karaliaus Liudviko Šventojo tiltas.
Pavadinimas arba antraštė - tai sąlygiškai savarankiška kūrinio dalis visada esanti teksto pradžioje. Kai kas lygina pavadinimą su suspausta spyruokle, kuri išsitiesia tik perskaičius ir perpratus kūrinį. Kiti vadina jį ašimi, apie kurią sukasi visa, kas yra kūrinyje. Dar kiti tvirtina, kad pavadinimas it magnetas sutelkia kaleidoskopišką vaizdų ir prasmių visumą.
Rūta Marcinkevičienė savo straipsnyje primena ir G. E. Lessingo iškeltą reikalavimą: „Pavadinimas turi būti kaip meniu: kuo mažiau jis pasako apie kūrinį, tuo geriau".
Nemažai kūrinių turi ne tik antraštes, bet ir paantraštes: T. Wolfe‘o romano Look Homeward, Angel paantraštėA Story of the Burried Life- Žvelk, angele, į savo būstą; Prarasto gyvenimo istorija. E. Hemingway‘aus romano Fiesta paantraštėThe Sun Also Rises - Fiesta; Ir pateka saulė.
Ne vienas rašytojas, siekdamas, kad pavadinimas išreikštų tai, kas kūrinyje esmingiausia, yra kalbėjęs apie tai, kaip sunku rasti kūriniui norimą ir tinkamą pavadinimą.
Pavyzdžiui, savo knygą J. Kerouacas ketino pavadinti Hipsteriai, Bytnikų karta, Iškeliavusieji, Drovieji, kol galų gale pasirinko pavadinimą On the Road - Kelyje. Pirmas E. O’Neilo pjesės Anna Christie - Anė Kristi variantas išvydo sceną 1920 metais ir vadinosi Chris Christopherson - Krisas Kristofersonas, tačiau autorius buvo nepatenkintas savo darbu, perdirbo kūrinį, pakeisdamas net jo pavadinimą.
Virginija Woolf juto, kad neatidžiam skaitytojui, atsivertusiam knygą pavadintą Pargiteriai, gali pasirodyti, kad tai dar vienas “šeimos romanas”, artimas Tibo šeimai, Budenbrokams ir, žinoma, Forsaitų sagai. Vengdamapernelyg akivaizdžių analogijų, ji pakeitė knygos pavadinimąir pavadino ją Metai.
Kaip kartais sukuriami knygų pavadinimai iliustruoja R. Kiplingo pasakų rinkinys Just So Stories. Prieveiksminis junginys just so pavadinime konversijos būdu pavirto pažyminiu. Junginys just so (tik taip) sutinkamas tekste ne kartą.
Pasakodamas, kaip atsirado abėcėlė, R. Kiplingas primygtinai tvirtina, jog viskas buvę tik taip; smalsus Drambliukas nori sužinoti, kodėl stručio plunksnos auga tik taip. Taigi Kiplingo pasakų pavadinime glūdi dvejopa prasmė. Pirma, tai pasakos, kodėl viskas pasaulyje vyksta tik taip, o ne kitaip.
Iš pirmo žvilgsnio pats lengviausias ir gan formalus pavadinimų skirstymas būtų pagal ilgį. Trumpi, glausti, aiškūs (vieno, dviejų, retai - trijų žodžių junginiai), todėl lengvai įsimenami pavadinimai yra vyraujantis grožinės literatūros kūrinių įvardijimo tipas.
Dažniausiai šiems pavadinimams lengvai randami lietuviški atitikmenys ir jų vertimas būna adekvatus: H. Jameso The Bostonians - Bostoniečiai, J. Updike‘o The Centaur - Kentauras, T. Wilderio Our Town - Mūsų miestelis, J. F. Cooperio The Spy - Šnipas, S. Maughamo The Rain - Lietus, M.
Bet toks lengvumo įspūdis apgaulingas, nes ir vieno žodžio vaizdinę estetinę funkciją perteikti be konteksto sunku. Jeigu šis pirmasis kūrinio ženklas glausčiausia forma - vienu žodžiu - išreiškia pagrindinę kūrinio idėją arba temą, visos jo semantinės sudedamosios dalys lygiareikšmės.
Neskaitę tik aklai spėjame, ar J. C. Oats apsakymas Stalking reiškia išdidžiai žingsniuoti ar sėlinti vogčiomis, o W. Faulknerio Sanctuary - šventovė, altorius, šventenybių šventenybė, prieglobstis, prieglauda, slaptavietė, rezervatas, draustinis ar net tarmiškai kapinės?
Arba ką reiškia K. Mansfield apsakymo Stranger pavadinimas - svetimšalis, pašalinis, nepažįstamasis, atėjūnas? J. Šalia vienu žodžiu, žodžių junginiu ar keliais žodžiais išreikštų pavadinimų egzistuoja ir pavadinimai tezės, sakinio forma tarytum apibendrinantys kūrinį. Kadangi tokiame pavadinime labiau išryškėja autoriaus požiūris į vaizduojamus dalykus, juos versti yra žymiai sunkiau: R. Aldingtono All Men Are Enemies - Visi žmonės priešai, F. O’Connor A Good Man Is Hard To Find - Gerą žmogų rasti nelengva, The Violent Bear It Away - Smurtingieji griauna, M. J.
Esti ir labai ilgų išplėstinių arba su išsamiomis paantraštėmis pavadinimų, kurie buvo ypač populiarūs 18 a. anglų literatūroje: H. Fieldingo The History of the Adventures of Joseph Andrews, And of His Friend Mr.Abraham Adams - Džozefo Endriuso ir jo draugo pono Abrahamo Adamso nuotykių istorija, parašyta sekant Servantesu, “Don Kichoto” autoriumi. D Defoe The Life and Strange Surprising Adventures of Robinson Crusoe, of York, Mariner, T. Hardy Tess of the D’Urberville: a Pure Woman Faithfully Presented, Ch.Dickens Dealings With the Firm of Dombey and Son Wholesale, Retail and Exportation.
Verčiant jie dažniausiai trumpinami, prisilaikant originalo kalboje vyraujančios santrumpos arba paties vertėjo nuožiūra: Robinzono Kruzo gyvenimas ir nuotykiai, Tesė i
Šeštojo dešimtmečio literatūrinis gyvenimas
Šeštojo dešimtmečio literatūriniame gyvenime novelė, apysaka, romanas užėmė dominuojančią padėtį, kaip ir privalu XX a. literatūroje. Tačiau ideologinės kontrolės ir cenzūros mechanizmas, „atlydžio“ metu sušvelnėjęs poezijos tekstams, išliko pakankamai griežtas prozos kūrinių atžvilgiu.
Prozos kūrinys, ppasakodamas herojų biografijas, neišvengiamai užkliudydavo sovietinės valdžios atsiradimo Lietuvoje, deportacijų, partizaninio karo klausimus. Jų interpretacija negalėjo kirstis su oficialiomis versijomis, įteisinančiomis okupacinį režimą: nepriklausoma Lietuvos valstybė - skurdo ir vargo šalis, valdoma „fašistinių budelių“; socialistinė santvarka - istorijos proceso neišvengiamybė, nulėmusi Lietuvos suklestėjimą; pokaryje vyko klasių kova, ir visi, kurie priešinosi sovietinei valdžiai, - „banditai“.
Romano fabula turėjo rutuliotis šitų privalomų „marksistinių“ aksiomų rėmuose, jas iliustruodama personažų mąstymu ir veiksmais, pateisindama masines represijas „istorijos būtinybės“ bei „socialistinio humanizmo“ aspektais.