Michailo Bulgakovo (1891-1940), kūrinių „Meistras ir Margarita", „Šuns širdis" ir kt. autoriaus garsioji komedija „Zoikos butas" atgimė Lietuvos rusų dramos teatro scenoje. Šis dviejų dalių spektaklis nukelia į prieškario sovietinės Rusijos NEP-o (Naujosios ekonominės politikos) laikotarpį, kuris buvo trumpas laisvosios rinkos suklestėjimo periodas.
Tuomet ypatingo polėkio žmonės, nujausdami atokvėpio laikinumą, stačia galva nerdavo į beatodairiškų pramogų ir aistrų siautulį. Būtent apie tai ir yra šios komedijos siužetas.
Michailas Bulgakovas
Spektaklio kūrybinė komanda
Po ilgo laiko į Vilniaus senojo teatro sceną sugrįžęs režisierius Rolandas Augustinas Atkočiūnas šiam pastatymui pasitelkė garsų latvių dailininką scenografą Martiną Vilkarsį (Mārtiņš Vilkārsis) ir patyrusį sceninių melodijų meistrą kompozitorių Giedrių Puskunigį.
Publiką taip pat pradžiugins kostiumų dailininkės Jolantos Rimkutės sukurta stilingų retro suknelių galerija. Centrinį patrakusios madų salono šeimininkės Zojos Pelc personažą įkūnija temperamentingoji Inga Maškarina. Gerą tuziną itin ekstravagantiškų vaidmenų čia atlieka ištisas teatro žvaigždynas.
Režisierius Rolandas Atkočiūnas, kalbėdamas apie savo spektaklį „Zoikos butas", sakė, kad jis jau atsivalgė metaforų ir nori kažko tikro, gal net psichologinės dramos.
Filmo SUTIKAU ŽMOGŲ anonsas
Spektaklio siužetas ir temos
Pjesės veiksmo laikas - trečiojo dešimtmečio vidurys, vieta - galbūt Maskva, galbūt Kijevas, galbūt Vilniaus Pohulianka. Nes Bulgakovas pasirinko tuometės laisvosios rinkos, NEP'o herojus, kurie, labai gali būti, vaikščiojo ir čia, smetoniškame Vilniuje. Zoja savo bute tikrąja to žodžio prasme - sukuria - siuvyklą, kuri po šia iškaba paslepia aukštos klasės viešnamį.
Teigiama, kad Bulgakovas siužeto schemą nusirašė iš laikraščių kriminalinio skyriaus, kad iš panašaus latryno, saugumui jį likviduojant, buvo iškrapštytas ir poetas S. Jeseninas. Bulgakovas komunalkės, sovietinio bendrabučio, nuostabybes yra įamžinęs ne viename savo kūrinyje.
Kostiumų dailininkės Jolantos Rimkutės įžvalgos
Kostiumų dailininkė J.Rimkutė teigė: „Norėjome, kad tarpukario vaizdas scenoje nebūtų teatrališkas, o labiau primintų kino estetiką. Manau, kad M.Bulgakovas nėra dekoratyvus, o kinas vis tiek arčiau gyvenimo. Todėl ir nebijojome „subuitinti“ aplinką, kad išryškėtų mums svarbūs taškai.
M.Bulgakovo aprašytoje buityje vyksta ir žiaurūs, ir mistiniai dalykai, gyvenamas dvigubas gyvenimas, egzistuoja dvigubas pasaulis, vaikštinėja sielos, miręs kūnas. Labai norėjau to kontrasto: buitis, dekadansas ir siurrealizmas. Trys labai aiškios kryptys, kurios turėjo atsispindėti ir per kostiumus.“
Ją nustebino, kad nors ekonomika išgyveno krizę, bet gyvenimas atrodė labai puošniai: daug blizgesio, elegancijos, o svarbiausia - nepraktiškumo. Moterys trumpai nusikerpa plaukus, trumpėja sijonai - pirmą kartą matosi kojos iki kelių. Tai buvo labai seksualu.
Spektaklio "Zoikos butas" scena. Nuotraukos autorius Dmitrijus Matvejevas
Scenografija ir dekoracijos
Latvio scenografo M. Vilkarsio išrikiuotos durys, vos jas pamačius, išgąsdino, kad jomis bus piktnaudžiaujama, spektaklis virs ištisiniu durų varstymu. Tačiau taip neįvyko. Vėliau dargi tūrį ir apšvietimą įgijusi dekoracija pasitarnavo tam tikros infernalinės bulgakoviškos atmosferos įpūtimui.
Kiti M. Bulgakovo kūrybos pastatymai Lietuvoje
- „Bėgimas" (1967, rež. E. Chigerovič, LRDT)
- „Meistras ir Margarita" (1988, rež. R. Viktiuk, LRDT; 2000, rež. O. Koršunovas, OKT; 2002, rež. J. Vaitkus, Sankt Peterburgo teatras „Baltijskij dom")
- „Moljeras" (1968, rež. J. Jurašas, Kauno dramos teatras; 1984, rež. I. Bučienė, LVADT)
- „Šuns širdis" (2005, rež. A. Čerpin, LRDT)
- „Zoikos butas" (1997, rež. L. Ryškus, Kauno dramos teatras)
Spektaklio premjera įvyko 2014 m. gegužės 14 d.
Perspėjame, kad spektaklio metu aktoriai rūko.
tags: #zoikos #butas #atsiliepimai