Lietuvos gyventojų trėmimai: kas tai?

Tremties sąvoka Lietuvoje dažnam siejasi su lietuvių tautos tragedija, kuomet prieš beveik 80 metų į Sibirą buvo ištremti tūkstančiai Lietuvos gyventojų. Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas Simonas Jazavita tremtį apibūdina kaip kalėjimą, kurio grotų rankomis neužčiuopsi, bet jos kažkur yra.

LRT.lt publikuoja straipsnių ciklą „Ištremtieji“, skirtą Gedulo ir vilties dienai paminėti. Jame pasakojama apie tremtinius, tremtyje gimusius vaikus, istorikus kalbinami apie Lietuvos piliečių išgyvenimus Sibire, istorinį to meto kontekstą. Masinis Lietuvos piliečių trėmimas prasidėjo 1941 m. birželio 14 d.

Tremties ženklas

Trėmimų priežastys ir mastas

Sovietai sudarė kvotas, kiek ir kokių žmonių reikia ištremti. Istorikas S. Jazavita pastebi, kad šis tautų skaldymo būdas būdingas imperijoms, bet ne visoms. Vieni pirmųjų trėmimų fiksuojami Persų imperijoje, vėliau - Britų, o Rusijoje jie imti įgyvendinti apie 19 a.

Kadangi Rusijoje esti bekraščiai, mažai apgyvendinti plotai, į Sibirą buvo pradėti gabenti nepatikimi žmonės. Buvo nuspręsta tremti tuos, kurie kelia grėsmę valdžiai, o tie, kurie liko neištremti, buvo manoma, taps bailesni ir pereis į jos pusę. S. Jazavita skaičiuoja, kad per visą trėmimų laikotarpį tremtinio statusą įgavo 130 tūkstančių žmonių, politinio kalinio statusą - 150 tūkstančių, o dar apie 20 tūkstančių žmonių žuvo ar kitaip nukentėjo Lietuvoje.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Juzėnas sako, kad Sovietų Sąjungai 1940 metų birželio 15 dieną okupavus Lietuvą, jau kitų metų birželio 14 dieną įvyko pirmasis trėmimas į Sibirą. 1941 metų juodojo birželio dienomis Panevėžio krašte buvo ištremta apie 600 žmonių. Pasak D. Juzėno, per pirmąją trėmimo bangą labiausiai nukentėjo mokytojai, kariškiai, turtingesni ūkininkai ir kt. Vyresniojo muziejininko teigimu, tai buvo visuomenės žiedas, kurį norėta sunaikinti siekiant valdyti kitus, - tokia buvo to meto logika.

Pasak D. Juzėno, yra duomenų, kad jei ne prasidėjęs karas, būtų išvežta daugiau žmonių. 1944 metais frontas priartėjo ir liepą Panevėžyje vienus okupantus pakeitė kiti, vėl įsitvirtino sovietų valdžia. Žmonės buvo tremiami nuo 1944 metų antrosios pusės iki Stalino mirties 1953 metais, tačiau tuo laikotarpiu išsiskyrė keli stambūs trėmimo etapai, per kuriuos iš Lietuvos prievarta išvežta labai daug žmonių. Tuomet iš šalies, pasak D. Juzėno, ištremta keliasdešimt tūkstančių žmonių. 1949 metų pabaigoje vykdant operaciją „Bangų mūša“ taip pat ištremta keliasdešimt tūkstančių žmonių. Paskutinė trėmimų banga kodiniu pavadinimu „Ruduo“ vyko 1951 metų rudenį. Įvairiais skaičiavimais, nuo trėmimų, įkalinimų tiesiogiai nukentėjo apie 276 000 žmonių.

Po antrojo pasaulinio karo Lietuva buvo antrą kartą okupuota Sovietų Sąjungos. Tada Sovietų Sąjunga pradėjo masinius lietuvių trėmimus į Sibirą. Taip buvo siekta palaužti visuomenę, atsikratyti tais žmonėmis, kurie galėjo priešintis Sovietų okupacijai. Buvo siekta ištremti pačius protingiausius ir veikliausius žmones, kad liktų tik pasyvi ir silpna visuomenės dalis, kurią būtų lengviau kontroliuoti ir manipuliuoti. Taip pat buvo siekta ištremti ir pasiturinčius ūkininkus.

Lietuvos gyventojų trėmimų vietos

Trėmimų etapai

Nuo 1941 iki 1953 m. Išskiriamos keturios didžiausios trėmimų bangos. Vienais ryškiausių ir žiauriausių laikomi 1941-ųjų trėmimai.

„Nors per pirmąją trėmimų bangą nebuvo ištremta daugiausia žmonių, tačiau šis trėmimas paliko giliausius randus. Visų pirma, jis buvo netikėtas, labai sukrėtė visuomenę, trėmimai buvo žiaurūs, nes vyrus atskyrė nuo šeimų ir išvežė atskirai, maisto davė itin mažai, o gyvenimo sąlygos buvo labai atšiaurios. Ne veltui buvo sakoma, kad tie, kurie išgyveno pirmąją žiemą, išgyvens ir toliau“, - aiškina S. Jazavita. 1948 m. trėmimas - operacija „Vesna“ - taip pat šokiravo Lietuvos gyventojus, nes buvo ištremta dvigubai daugiau žmonių nei prieš tai, per vieną naktį Lietuvą paliko apie 40 tūkstančių žmonių. Trečias smūgis smogtas 1949 m. operacijos „Priboi“ metu. Paskutinė banga fiksuojama 1951 m.

Iki 1941 m. birželio 14 d. NKVD ir NKGB, vietinių kolaborantų aktyviai talkinami, baigė ruoštis trėmimams. Ši genocido akcija jau buvo kruopščiai suplanuota ir parengta, buvo parengtos išsamios trėmimų vykdymo instrukcijos, jų vykdymo grupės aprūpintos transportu ir apsauga. Kiekvienoje apskrityje NKGB turėjo parengtus detalius trėmimų vykdymo planus. Trėmimams vykdyti buvo mestos beveik visos Lietuvos SSR vidaus reikalų ir valstybės saugumo pajėgos, prokuratūros darbuotojai, aktyvūs kolaborantai (vadinamasis sovietinis ir partinis aktyvas).

Į pagalbą pasitelkti ir NKGB bei NKVD darbuotojai iš Rusijos, Ukrainos ir Gudijos. Tremtinius kelyje turėjo saugoti SSRS NKVD kariuomenės 42-osios brigados 240-asis pulkas, talkinamas iš Gudijos atsiųstos NKVD kariuomenės 15-osios brigados. Buvo stengiamasi trėmimus vykdyti be triukšmo, kad nebūtų jokių demonstracijų ir „kitokių išsišokimų“. Tuo tikslu visos trėmimų vykdymo grupės buvo instruktuojamos tik trėmimų išvakarėse. Trėmimai prasidėjo birželio 14 d. 3 val. ryto.

Kadangi dauguma tremiamų žmonių gyveno kaimuose, atvykusios trėmimų vykdymo operatyvinės grupės nustatydavo tikslią ištremti numatytų šeimų gyvenamąją vietą. Grupei įsiveržus į tremiamųjų butus ir namus, jos vyresnysis pirmiausia pagal sąrašus patikrindavo šeimos sudėtį, paskui pradėdavo kratą - „ginklams surasti“. Padarius kratą, tremiamiesiems būdavo pareiškiama, kad vyriausybės nutarimu jie bus išvežti „į kitas Sovietų Sąjungos sritis“. Jeigu kas nors mėgindavo bėgti, būdavo šaudoma.

Vienas svarbiausių trėmimų tikslų buvo aprūpinti Sibiro ir šiaurines SSRS sritis nemokama darbo jėga, todėl tremtiniams buvo leidžiama pasiimti ne daugiau kaip 100 kg turto: drabužių, avalynės, patalynės, maisto. Viskas priklausė nuo trėmimų vykdymo grupės ir vietinių kolaborantų malonės. Tūkstančiai šeimų su vaikais buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus. Nebuvo medicinos personalo, vagonų sąlygos buvo antisanitarinės. Trėmimai buvo susiję su visuotiniu tremiamųjų apiplėšimu.

Aprašytas turtas (t. y. tas, kurio nebuvo įmanoma nuslėpti) buvo atiduodamas vykdomiesiems komitetams, organizuojamiems kolūkiams, arklių-traktorių nuomos punktams, „neturintiems karvių ir vargingųjų valstiečių ūkiams“. Tarp šių valstiečių buvo aktyvių kolaborantų. Jau birželio 15 d. vakare turėjo būti surinkti visi tremtiniai, bet kai kurios šeimos slapstėsi ir to nepavyko padaryti. Birželio 16 d. vakare nustatyta, kad trūksta 1413 numatytų ištremti žmonių. Šiam skirtumui panaikinti birželio 16-18 d. dar buvo surinkta daugiau kaip 2 tūkst. žmonių. Nemažai žmonių pateko į tremtį nė nesudarius bylų, stengiantis žūtbūt įvykdyti planą. Bylų dokumentai buvo surašomi atgaline data.

Siekiant papildyti lagerius nemokama darbo jėga, buvo numatyta vyrų atskyrimo nuo šeimos tvarka. Oficialus pretekstas atskirti vyrus nuo žmonų ir vaikų turėjo būti „sanitarinis patikrinimas“. Iš tikrųjų saugumiečiai, kareivių padedami, viską darė kur kas paprasčiau: jie išsivesdavo vyrus „tikrinti dokumentų“, „tardyti“ ar net be jokios dingsties. Vyrai buvo perkeliami į kitus ešelonus. Nepasisekė okupantams „be mažiausios maišaties, triukšmo bei panikos“ išvežti tremtinių. Stotyse susirinkdavo tremiamų žmonių giminaičiai ir draugai. Daugiausia jų susirinko Naujoje Vilnioje, kur birželio 15-19 d. buvo sutelkta daugybė ešelonų su tremtiniais.

1941 m. birželio 11 d. Lietuvoje buvo numatyta suimti 8598, o ištremti - 13654 žmones. Trėmimai vyko gana sunkiai, todėl šie skaičiai buvo pakoreguoti: numatytų suimti žmonių skaičius sumažėjo iki 5862 , o ištremti - iki 10617. Skaičiai sumažėjo beveik vien dėl to, kad buvo pakeisti numatytų ištremti ir suimti Lenkijos karo pabėgėlių ir „kriminalinių elementų“ skaičiai. Buvo siekiama represuoti kuo daugiau lietuvių. Tokį pakoreguotą suėmimų planą NKGB ir NKVD įvykdė 83% (lietuvių atžvilgiu NKGB įvykdė 90%, o lenkų pabėgėlių - 39% plano). Visiškai įvykdytas ir gerokai viršytas buvo tik moterų ir vaikų trėmimo planas.

Iš vežamų žmonių buvo kuo žiauriausiai tyčiojamasi. Išvažiavus iš Lietuvos, vagonai buvo atidaromi tik Oršoje, o vietoje instrukcijose numatyto „karšto maisto“ duodami du kibirai vandens visam vagonui. Dėl tokių nepakeliamų sąlygų tremtiniai pradėjo mirti. Vėluodami po 2-4 dienas (kartais ir daugiau, dauguma ešelonų su tremtiniais 1941 m. birželio 30 - liepos 9 d. atvyko į tremties vietas. Rugsėjo - spalio mėn. Oficialiose SSSRS NKVD ataskaitose buvo suskaičiuojami 12682 tremtiniai lietuviai (be tų, kurie buvo suimti ir išvežti į lagerius). Tikrąjį trėmimų mastą padeda atskleisti „Genocido aukų vardynas“. Jame yra suregistruoti 14595 žinomi 1941 m. birželio 14-18 d. tremtiniai, kurie pasiekė tremties vietas, ir 2957 vyrai, kuriuos tuo metu atskyrė nuo šeimų ir išvežė į lagerius. Bendras birželio 14-18 d.

Jurgio kalinimo istorija Lietuvoje - ne vienintelė. Panašiai prasidėjo dalies Lietuvos gyventojų kalinimo svetimame krašte istorijos. Kai kalbame apie trėmimus, dažniausiai mename didžiąsias trėmimų bangas, tačiau Jurgio pavyzdys rodo, kad ne tik specialiųjų operacijų metu buvo tremiami Lietuvos gyventojai.

95-uosius metus einantis Jurgis Dirvonskis pasakodamas prisiminimus vis graudinasi, todėl į pagalbą ateina jo dukra Jūratė. Kai Lietuvoje prasidėjo rezistencinis judėjimas, J. Dirvonskis mokėsi Palangoje, vaikinas puikiai suprato, kas vyksta, todėl, kiek įmanoma, stengėsi padėti partizanams. Daugiausia pagalbos teikė savo dėdei, nešdavo jam ir kitiems partizanams maisto, tačiau jį sovietams įskundė kaimynai ir 1946 m. „Tėtį suėmė gruodį, tačiau teismas buvo tik 1947-ųjų kovą. Dėl pagalbos partizanams jis buvo laikomas ryšininku, todėl pagal 58 straipsnį buvo nuteistas už tėvynės išdavimą ir taip įgavo politinio kalinio statusą“, - pasakoja Jūratė.

Gyvenimas tremtyje

Gyvenimo sąlygos tremtyje

Nors tremtinių ir politinių kalinių likimas toks pat - ištrėmimas iš tėvynės, gyvenimo sąlygos bei darbai skyrėsi. Tremtiniai buvo labai pigi darbo jėga, jie daugiausia buvo siunčiami į Sibiro miškus, o politiniams kaliniams įprastai tekdavo dirbti šachtose, dėl to žmones dažniausiai siųsdavo į Kazachstaną, kur buvo vienas didžiausių lagerių kompleksų - Karlagas.

J. Dirvonskiui bene skaudžiausia kalbėti apie kitą savo dukrą - Nijolę, taip ir likusią ilsėtis Kazachstane. Išėjęs iš lagerio ir įgavęs tremtinio statusą, Jurgis vedė ir su žmona Danute susilaukė dviejų dukrų, tačiau gyvenimo sąlygos buvo sudėtingos ir 8 mėnesių mergaitė mirė nuo plaučių uždegimo. Tokių istorijų, kai tėvai netenka mažamečių vaikų ar vaikai lieka našlaičiais, daug, tačiau itin skausmingus randus palikdavo ne vien artimųjų netektys.

S. Jazavita teigia, kad vienas sunkiausių psichologinių momentų - išvykimas iš namų: „Trėmimai vykdavo naktį, kad žmonės nepabėgtų, nespėtų pasiruošti ir būtų išsigandę. Iš tremtinių ir politinių kalinių memuarų galima suprasti, kad itin sunki buvo ir pati kelionė vagonais. Atvykus į tremties vietą laukdavo dar vienas išbandymas - vergų turgus. Į žmonių išlaipinimo vietas atvykdavo rusai, kurie rinkdavosi sau vergus: buvo žiūrima, kokie žmogaus dantys, raumenys ir panašiai.

„Tremtiniai patirdavo žeminimą, kai būdavo analizuojama, kuris žmogus pajėgus dirbti, o kuris - bereikalingas valgytojas. Be to, vietiniai gyventojai buvo nuteikti, kad tremtiniai, esą, žmonių skerdikai, žiaurūs žmonės. Dėl to ypač vaikai susilaukdavo patyčių mokyklose. Visa tai dar labiau apsunkino ir taip sunkias sąlygas“, - aiškina S. Jazavita.

Lietuviai gyveno barakuose, baisiomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Kai kuriems, kurie jau buvo apsisprendę likti tremtyje ar nesitikėjo grįžti į tėvynę pavykdavo pasistatyti namus ir gyventi ten kaip ir vietiniai. Namai buvo paprasti, vargingi. Darbas tremtyje buvo labai sunkus. Dirbti versdavo ir moteris, jos dažnai mirdavo iš nuovargio, nes pailsėti nebūdavo kada. Dirbti reikėjo ir per baisiausias pūgas, vėtras. Šalia visada budėjo ginkluoti sargybiniai. Tremtyje siausdavo baisi liga- šiltinė. Ji guldydavo žmones vieną po kito. Po to juos reikėjo vežti į ligoninę, o jos buvo labai mažos, jose buvo šalta. Tremtyje nebuvo mokyklų. Todėl labiau išsilavinę žmonės mokydavo vaikus letuvių kalbos, skaičiavimo. Kas žino, gal vaikai nemokyti Lietuvių kalbos, net negrįžtų į Lietuvą.

Pasak D. Juzėno, vieni žmonės su šeimomis buvo tremiami į tam tikras tremties vietas, o kiti siųsti į lagerius. Pastarieji dažniausiai buvo politiniai kaliniai. Vyresniojo muziejininko teigimu, sąlyginai tremtiniai galbūt turėjo šiek tiek daugiau „laisvės“, nes prie jų nestovėjo saugumietis. Nepaisant to, visi gyveno sunkiomis sąlygomis, ypač karo metais. D. Juzėnas sako negalintis išskirti konkrečių vietų, į kurias būtų ištremta daugiausia mūsų krašto žmonių. Tokių vietovių geografija labai plati.

Ne tik lietuviai, bet visų trijų Baltijos valstybių gyventojai buvo tremiami į labai įvairias vietas. Vyresniojo muziejininko teigimu, 1941 metais jie buvo vežami į didžiulį Krasnojarsko kraštą. Tremta ir į Altajaus kraštą. „Ten yra Trofimovsko sala, kurioje neauga nė vienas medis, labai nyki, gyventi visiškai netinkama, ir joje buvo apgyvendinta dalis lietuvių“, - sako D. Juzėnas.

Vyresniojo muziejininko teigimu, ištremtiesiems į Šiaurę, už poliarinio rato, buvo labai šalta, ten nėra daug augmenijos, gyvenimo sąlygos nežmoniškos. Žmonės, priklausę žvejų kolūkiams, turėdavo žvejoti lediniame vandenyje. Pietinėje Sibiro dalyje vasaromis bent porą mėnesių buvo šilta, tačiau lageriai stovėjo miškuose. Žmones kamavo uodai. „Koks ten maitinimas, jeigu duodavo drumsto vandens ir keletą supuvusių daržovių, - ir tai vadinama sriuba“, - sako D. Juzėnas. Jo teigimu, žmonės buvo ištremti, įkalinti jėga ir sąlygos visur buvo sunkios. Vyresniojo muziejininko teigimu, buvo svarbu, kokią pramonės įmonę lageris aptarnavo ir pan.

Tremtis - tai ne tik istorija

Grįžimas į Lietuvą

Mirus J. Stalinui, 1953 m. kovo 27 dd. L. Berijos iniciatyva buvo paskelbtas SSRS Aukščiausiosios Tarybos įsakas „Dėl amnestijos“. Pagal jį iš GULAG-o lagerių buvo paleista 1,2 mln. kalinių, daugiausia nuteistų už kriminalinius ir vadinamuosius buitinius nusikaltimus. Nors buvo numatyta paleisti ir politinius kalinius, nuteistus 5 metams laisvės atėmimo, dauguma lietuvių toliau kalėjo GULAG-o lageriuose. Kaliniai tebemirė nuo ligų, sunkaus darbo ar buvo sargybos nužudomi.

Keliose ypatinguosiuose lageriuose vienas po kito kilo kalinių sukilimai (visada prasidėdavę streiku), kurių dalyviai reikalavo elementarių teisių (lengvesnio režimo, medicinos pagalbos, ištirti kalinių nužudymo atvejus ir pan.). Šiuos sukilimus galima vertinti ir kaip kalinių protestą prieš nesiliovusį žmonių naikinimą lageriuose. Tiesą sakant, antisovietinių šūkių buvo vengiama, kad nebūtų visuotinio kalinių naikinimo. Po 1953 m. Norilsko ir Vorkutos kalinių sukilimų iš karto didesnių ar mažesnių kalinių streikų bei kitokio pobūdžio protesto akcijų kilo ir kituose lageriuose.

Žymiausias sukilimas 1954 m. įvyko Steplage, kuriam 1948-1954 m. vadovavo buvęs Lietuvos SSR NKVD Kalėjimų skyriaus viršininkas, pulkininkas A. Čečevas ir buvęs valstybės saugumo liaudies komisaras, leitenantas P. Gladkovas. sukilimai, įvykę dar iki Steplago sukilimo, privertė Sovietų Sąjungos MVD bent sąlyginai pakeisti jų kalinimo režimą. 1954 m. balandžio 6 d. visuose ypatinguosiuose lageriuose buvo įvestas toks pat režimas kaip ir bendruosiuose.

Tačiau 1954 m. gegužės 17 d. viename iš šešių Steplago skyrių malšinant kalinių neramumus buvo nušauta 18 ir sužeista 70 kalinių. Sukilę kaliniai (tik politiniai, nes kriminaliniai buvo tučtuojau išvežti iš lagerio) pareikalavo sutrumpinti bausmės laiką, paleisti šeimas iš tremties, įvesti 8 val. darbo dieną ir t. t. Kai kuriuos reikalavimus pagerinti buitį SSRS MVD GULAG-o viršininkas I. Dolgichas sutiko patenkinti, bet vakarų ukrainiečių ir lietuvių vadovaujami kaliniai toliau priešinosi.

Dėl kalinių sukilimo nutrūko gamyklų ir elektrinės statybos, todėl Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministras S. Kruglovas birželio 24 d. leido sukilimui malšinti panaudoti tankus, tarnybinius šunis ir kt. KGB duomenimis, į Lietuvą iš tremties ir lagerių 1955-1956 m. grįžo per 17 tūkst. žmonių (vėliau rašyta apie 20 tūkst.). Vengrijos ir Lenkijos įvykiai paskatino Lietuvos komunistinę viršūnę imtis papildomų priemonių prieš grįžtančius buvusius kalinius.

A. Sniečkus 1956 m. lapkričio 16 d. prašė Sovietų Sąjungos komunistų partijos CK uždrausti apsigyventi Lietuvoje ir gretimose teritorijose „teistiems už kontrrevoliucinius nusikaltimus“, nes apie 8 tūkst. žmonių „savavališkai sugrįžo į Lietuvą“. Kadangi Lietuvos SSR KGB sekė visus grįžtančius sovietinio teroro ir naikinimo sistemos liudytojus, LKP CK sekretorius B. Šarkovas pasiūlė padauginti saugumiečių. Jie turėjo garantuoti, kad pro sudaromą draudimų ir apribojimų sieną neprasmuks nė vienas buvęs kalinys ar tremtinys, o jau įsikūrusiems (ir įsikursiantiems) Lietuvoje bus sudarytos nepakeliamos gyvenimo sąlygos.

1957 m. sausio 14 d. Sovietų Sąjungos MVD sprendimu Kaunas buvo pavadintas miestu su ypatingu pasų režimu, kuriame draudžiama gyventi kalintiems „už kontrrevoliucinius nusikaltimus“ ir „už banditizmą“. 1957 m. sausio 1 d. J. Paleckis pasirašė įsaką, kuriuo „buvusiems buržuazinės Lietuvos vyriausybės, politinių partijų vadovams, aktyviems lietuvių nacionalistinio pogrindžio dalyviams, nuteistiems už Tėvynės išdavimą, teroro ir diversijos aktus, o taip pat asmenims, nuteistiems už banditizmą ir atlikusiems bausmes, draudžiama grįžti į Lietuvos SSR“.

Tiems, kurie vis dėlto grįžtų, buvo numatyta nauja bausmė - 5 metai tremties. Paskutiniai lietuviai iš tremties paleisti tik paskelbus Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo 1960 m. sausio 7 d. įsaką. Bet niekas neatlygins žalos Lietuvai, kurią padarė trėmimai.

Apie tremtį ir joje patirtas kančias žmonės laisviau pradėjo kalbėti tik perestroikos metu, praėjus daugiau nei 30 metų po paskutinių trėmimų bangų, o pirmieji vieši minėjimai Lietuvoje įvyko dar vėliau - 1989 m. birželio 14-ąją. Birželio 14-ąją visa Lietuva drąsiai mini Gedulo ir vilties dieną.

tags: #zmoniu #istremimas #is #pastovios #gyvenamosios #vietos