Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje, kur kritulių kiekis apie 1,48 karto viršija išgaravusio vandens kiekį, todėl žemės ūkiui palankias sąlygas įmanoma sukurti tik sausinant žemes. Žemių sausinimas pašalina drėgmės perteklių, sureguliuoja vandens režimą dirvožemyje.
Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) svetainėje pateiktais duomenimis, apie 90 proc. visos žemės ūkio produkcijos išauginama nusausintose dirvose. Pernelyg drėgnų ir užpelkėjusių žemių, kurias reikia sausinti, Lietuvoje yra 3,4 mln. ha, arba 85,9 proc. viso žemės ūkio paskirties žemės ploto.
Drenažo sistemos schema
Sausinimo svarba ir būdai
Norint pagerinti nepalankių dirbimui žemių sąlygas, taikomos įvairios melioracijos rūšys. Viena jų yra sausinimas. Šiuo būdu galima surinkti perteklinį paviršiaus vandenį ir pašalinti iš sausinamo ploto ribų.
Šiuo metu dažniausiai taikoma sausinimo priemonė yra drenažas. Kadangi drenažas yra ilgalaikė sausinimo priemonė, todėl jo projektavimas bei įrengimas atliekamas atsakingai ir dalykiškai.
Žemės ūkio paskirties dirvoms sausinti paprastai taikomas horizontalus drenažas. Drenažo sistemos derinamos ir su natūraliomis vandenskyromis. Rinktuvai, sausintuvai ir drenažo sistemos nuleidimo statiniai, šuliniai ir kiti įrenginiai - visa tai sudaro drenažo sistemą.
Drenažas projektuojamas plane 1:2000. Projektuoti pradedama nuo vandens imtuvo, jei griovys yra projektuojamas rinktuvas ir atitinkamu atstumu sausintuvai. Rinktuvas projektuojamas žemiausiomis reljefo vietomis, sausintuvai ir rinktuvai jungiami 45⁰-90⁰ kampu, optimalu yra 60⁰-80⁰ laipsnių.
Lygiuose plotuose įrengiamas sisteminis drenažas, geriausia, kad rinktuvas eitų apytiksliai lygiagrečiai horizontalėms, o sausintuvai horizontaliai statmenai. Drenažas projektuojamas taip, kad minimalus sausintuvo ilgis būtų 40 metrų, maksimalus - 500 m. ilgio. Rinktuvo ilgis neribojamas, bet stengiamasi, kad jis būtų kuo tiesesnis.
Hidrologiniais skaičiavimais nustatomas vandens, atitekančio į skaičiuojamojo griovio pjūvį, debitas. Tiksliausiai vandens debitai nustatomi tiesioginiais matavimais. Jų nesant, galima taikyti analogų stebėjimų duomenis. Neturint nei vienų, nei kitų, hidrologiniai debitai (m3/s) apskaičiuojami pagal empirines formules.
Buvusi ir esama situacija
Lietuva tarp daugiausiai melioruotų žemių turinčių valstybių, pagal melioruotų žemių santykį su dirbamų žemių plotais, yra viena iš pirmaujančių. Tokius didelius žemės melioravimo tempus lėmė sovietiniais laikais valstybės vykdoma politika.
Dėl didelių žemių melioravimo mastų ir ypač dėl didelių melioravimo tempų buvo priimta ir abejotinų techninių sprendimų. Dalis neefektyviai nusausintų žemių yra neproduktyvios. Dažniausiai jos apleistos ir nenaudojamos.
1991 m. Lietuvoje dar buvo nusausinta per 16 tūkst.ha, tačiau nuolat mažėjant lėšoms dabar naujų sistemų beveik neįrengiama, atliekamas tik būtiniausias senųjų remontas. Šalyje dabar yra per 3 mln. ha sausinamų žemių, iš jų 2,6 mln. ha - drenažu. Drėkinimo sistemos veikia 8 tūkst. ha plote.
Melioruotose žemėse įrengta 63 tūkst. km įvairios paskirties griovių, per 1,6 mln. km drenažo linijų, 70,5 tūkst. hidrotechnikos statinių (pralaidų, tiltų ir kt.), 721,4 tūkst. drenažo įrenginių (žiočių, šulinių), 147 sausinimo ar drėkinimo siurblinės, 500 km apsauginių pylimų, per 16 tūkst. km kelių, 271 tvenkinys. Balansinė šio turto vertė - 7,5 mlrd. litų. Valstybė pastaraisiais metais vos po 40 mln. Lt kasmet skiria melioracijos sistemų priežiūrai, nors visas melioracinis turtas - jos nuosavybė.
Iškyla daug spręstinų problemų, viena iš jų ta, kad žemės ūkio pertvarkos sumaištyje valstybei nepavyko grąžinant žemę atiduoti savininkams ir melioracijos įrenginius. Lietuvoje melioracijos sistemos veikimo amžiaus vidurkis yra apie 26 m. Jis gali būti pailgintas tinkamai prižiūrint bei remontuojant įrenginius.
Jau dabar dideli plotai reikalauja ne tik drenažo remonto, bet ir jo rekonstrukcijos. Jie vis didės, nes melioracijos sistemos kasmet sensta. Atlikta melioracijos sistemų inventorizacija parodė, kad per 39 tūkst. ha plote sistemos jau neveikia, o 275 tūkst. ha plote veikia neefektyviai. Kiekvienais metais ši sistema nustoja veikti 20- 25 tūkst. ha.
Preliminarūs skaičiavimai rodo, kad dabar nesirūpinant melioracijos sistemomis, ateityje gali tekti skirti dideles lėšas. Jei iš naujo reikėtų įrengti šiuo metu turimą sausinimo sistemą, tektų panaudoti maždaug 30 mlrd. Lt.
Phare programos Lietuvos melioracijos projekto vykdytojų nuomone 1 ha melioruoto ploto priežiūrai ir remontui šalyje kasmet reikia vidutiniškai 80 Lt. Vidutinė metinė griovių priežiūros ir remonto darbų kaina, taikant optimalų griovių priežiūros scenarijų, svyruoja nuo 50 Lt. lyguminiuose ir iki 55 Lt. kalvoto reljefo rajonuose.
Drenažo tinklo priežiūrai taikant linijų praplovimą, dar reikėtų 47 Lt/ha, tačiau dabar ši priemonė šalyje netaikoma. Šiuo metu būtina prižiūrėti paviršinio vandens nuleistuvus, drenažo šulinius ir remontuoti nedidelius lokalinio drenažo tinklo gedimus.
Kasmet šalyje sausinimo sistemų 1 ha priežiūrai skiriama mažiau nei 76 - 87 Lt.
Sunkiai sprendžiant melioracijos darbų finansavimo problemas, kyla klausimų, - kokia melioracijos ateitis ir ar iš viso jos reikės? Įvairių problemų kėlė, kelia ir kels užsitęsusi žemės reforma. Specialistai žino melioracijos sistemų valdymo principus, taikomus Vakarų Europos šalyse (o ir taikytus tarpukario Lietuvoje) esant privačiai žemės nuosavybei.
Iš dabartinės situacijos matyti, kad melioracijos sistemų ateitis miglota. Tikėtina, kad Lietuvos žemės ūkiui ateityje nebereikės 3 mln. ha sausinamų žemių. Jau šiandien yra nemažai krūmais užaugusių bei dirvonuojančių nusausintų žemių.
Nustatyta, kad vienam Lietuvos gyventojui, norint, kad žemės ūkis būtų Olandijos lygio, įvertinus ir saulės energijos, tenkančios ploto vienetui, skirtumą, užtenka 0,16 ha, o tai 5,9 karto mažiau ne dabar. Bendras reikalingas žemės ūkio naudmenų plotas - apie 600 tūkst.ha.
Imant šiandieninį žemės ūkio augalų derlingumą, reikia, kad žemės ūkio naudmenų plotas būtų apie 1500 tūkst.ha, o tai 1,7 karto mažiau, nei yra drenuotų plotų.
Kad melioracines sistemas, kad jos visapusiškai pasiteisintų, pirmiausiai reikėtų nustatyt juridiškai įteisintus melioracijos darbų finansavimo šaltinius, pradedant valstybės subsidijomis ir baigiant juridinių asmenų mokesčiais, įgyvendinant principus “Kas gauna naudą, tas ir moka. Kas moka - gauna valdymo teisę. Kuo didesnė nauda, tuo didesni mokesčiai”.
Kad melioracijos įrenginiai būtų gerai prižiūrimi, būtina žemdirbių kooperacija, nes viena melioracijos sitema dažniausiai sausina kelių ar keliolikos žemdirbių žemę. Vandens bendrijų tikslai turėtų būti ne tik melioracijos, bet ir vandens ūkio problemų (vandens tiekimas, nuotėkų valymas irk t.) sprendimas.
Lietuvos vandens ūkio instituto atlikti tyrimai parodė, kad į melioraciją įdėtų lėšų eekonominis įvertinimas priklauso nuo daugelio veiksnių.
Melioratoriai gali tik pakeisti instaliuoto drenažo netinkamą būklę ir griovių bei kito nuleidžiamojo tinklo hidraulinį pralaidumą. Melioracijos sistemos priežiūrai panaudojamų lėšų ekonominis efektyvumas labai priklauso nuo žemės ūkio, kuriame tos sistemos naudojamos, ekonominio pajėgumo.
Žemės panaudojimo galimybes, o kartu ir jos vertę nemažai lemia melioracijos statinių funkcionavimo stabilumas. Dabartinė žemės vertinimo sistema neatitinka naujų ekonominių sąlygų ir nepakankamai objektyviai atspindi realią žemės melioracinę būklę.
Lietuvos žemės ūkio universiteto Vandens ūkio institute 2002-2005 m. buvo atliekami tyrimai, kurių tikslas - išanalizuoti veiksnius, lemiančius nusausintos žemės ūkio paskirties žemės vertę priklausomai nuo sausinimo sistemų būklės pokyčių, ir pasiūlyti naujus nusausintos žemės vertinimo kriterijus.
Tyrimai pagrįsti dabartinės situacijos melioracijos sektoriuje analize ir statistiniu įvertinimu. Straipsnyje analizuojami nusausintos žemės vertę nulemiantys gamtiniai, techniniai ir ekonominiai veiksniai: sausinimo poveikis dirvožemio našumui, drenažo sistemų patikimumo priklausomybė nuo jų amžiaus įvairiomis eksploatavimo sąlygomis, melioracijos statinių kiekio ir ekonominių rodiklių teritoriniai pasiskirstymo dėsningumai.
Nustatyta, kad drenuotos žemės vertinimas turi būti grindžiamas zoniškumo principu, nes išskirtos teritorijos pasižymi tik joms būdingomis vertinimo veiksnių reikšmėmis.
Pagrindiniai faktai:
- Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje.
- Apie 90% žemės ūkio produkcijos išauginama nusausintose žemėse.
- Valstybei nepavyko atiduoti melioracijos įrenginių žemės savininkams.
- 1 ha melioruoto ploto priežiūrai reikia apie 80 Lt kasmet.
Išvados:
- Melioracijos darbų mastai turi būti nulemti ekonominio tikslingumo.
- Svarbi subalansuota agrarinė politika ir valstybės parama žemės ūkiui.
- Būtina atsižvelgti į tausojamosios žemdirbystės reikalavimus.