Tęsdamas darbus žemės rinkos reguliavimo srityje, Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) atliko tyrimą apie pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, kuriame apžvelgiamas pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo teisinis reglamentavimas ir raida, įvertinamas šios reguliavimo priemonės tikslingumas ir rinkos dalyviams daroma žala, pristatomi LLRI siūlomi būtini pokyčiai. Žemės rinkos reguliavimo sritis yra viena iš strateginių LLRI veiklos krypčių.
Nustatoma pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis įtvirtina privalomus teisinius įpareigojimus, kaip savininkas gali naudotis žemės sklypu. Žemės naudojimo pasirinkimus praktikoje lemia savininkų tikslai ir galimybės fizines konkretaus sklypo savybes jiems pritaikyti. Žemės paskirties nustatymu valdžia siekia efektyviausiai naudoti žemės išteklius.
Ar efektyvus žemės paskirties reguliavimas?
Akivaizdu, kad išmatuoti naudojimo efektyvumą įmanomas tik vertinant, ar pasiekti tie tikslai, kurių siekia valstybė ar atskiri žemės naudotojai. Valstybės nustatyti žemės reguliavimo tikslai paprastai nurodyti įstatymuose ir atsispindi faktiškai vykdomoje politikoje.
Žemės naudojimo paskirties nustatymo problemos
Žemės naudojimo pagrindinės tikslinės paskirties nustatymas yra netikslingas, nes prisideda prie trukdžių efektyviausiai panaudoti žemę. Kitai veiklai patrauklios žemės ūkio paskirties žemės saugojimas mažina jos rinkos vertę ir jos turėtojams - žemdirbiams - užkerta kelią gauti rinkos kainą. Lietuvos savininkai - įmonės ir fiziniai asmenys - susiduria su žemės paskirties keitimo problema, kai norima vykdyti kitą veiklą nei priskirta žemės naudojimo paskirtimi.
Žemės naudojimo paskirties nustatymas savo kilme ir turiniu yra planinės, centralizuotos, reguliuojamos ekonomikos elementas. Jis yra nustatomas administraciniu sprendimu, kuris nepriklauso nuo žemės savininko pageidavimo, kaip naudotis savo nuosavybe. Neabejojant, jog daugelį kitų poreikių gali užtikrinti rinkos veikimas, centrinis planavimas yra įsigalėjęs žemės rinkos reguliavime, taip pat ir nustatant tikslinę žemės naudojimo paskirtį.
Informacijos išsklaidymas ir viešojo pasirinkimo teorija
Informacija reikalinga socialinei ir ekonominei plėtrai yra išsklaidyta - ir formos, ir informaciją turinčių subjektų, ir subjektyvumo/objektyvumo - atžvilgiais, ir vienas administracinis planuotojas neturi galimybių nei sukaupti, įvertinti ar remtis šia informacija. Viešojo pasirinkimo teorija pagrindžia, kad viešojo sektoriaus sprendimai yra esmingai veikiami - asmeninių, institucijų ir grupinių interesų.
Alternatyvos ir korupcijos prielaidos
Žemės paskirties nustatymas yra nebūtina, netinkama ir neproporcinga priemonė numatytiems tikslams pasiekti. Šiuos tikslus gali užtikrinti teritorijų planavimo procedūros. Administracinis tikslinės paskirties nustatymas riboja efektyviausią išteklių rinkoje pasiskirstymą. Taikomas naudojimo paskirties nustatymas sukuria prielaidas korupcijai, nes sprendimas dėl detaliojo planavimo ir naudojimo turi konkrečias ekonomines pasekmes tokio sprendimo siekiančiajam, todėl perspektyvi ekonominė tokio sprendimo nauda motyvuoja ir duoti, ir siekti neteisėto atlyginimo už palankaus sprendimo priėmimą.
Klausimas dėl teritorijos naudojimo paskirties faktiškai išsprendžiamas teritorinio planavimo metu, todėl atskira procedūra ir atskiras apskrities viršininko įsakymas yra perteklinis.
tags: #zemes #sklypo #pagrindine #tiksline #naudojimo #paskirtis