Žemė yra savitas aplinkos elementas, laikomas vienu svarbiausiu išteklių, o kartu ir nacionalinis turtas. Svarbi žemė yra ne tik kiekybe, nes derlingasis jos sluoksnis naudojamas kaip pagrindinė gamybos priemonė. Atidžiau pagalvojus, bet kokia žmogaus veikla yra susijusi su žeme ir jos naudojimu. Teisine prasme žemė pirmiausia suprantama kaip suverenios valstybės teritorija, taip pat kaip nuosavybės ir naudojimo teisės objektas. Teisės normose žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, kurios socialinė funkcija - tarnauti visos tautos interesams.
Valstybė, teisės normomis tvarkydama žemės santykius, siekia detaliai apibrėžti žemės, kaip pagrindinio nacionalinio turto, teisinį režimą, reguliuoti disponavimo žeme tvarką, garantuoti racionalų žemės naudojimą ir apsaugą. Šiuos žemės santykius įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas ir kiti įstatymai. Vienas svarbiausių laikytinas Lietuvos Respublikos Žemės įstatymas, reglamentuojantis žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikoje.
Jame numatyta, kad įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą tausojant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises. Šis įstatymas yra susijęs su kitais teisės aktais kaip antai: Įstatymu dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų, Žemės reformos įstatymas ir kiti teisės aktai.
Nuosavybės teisė yra viena svarbiausių daiktinių teisių, kurios reglamentavimui skirta Civilinio kodekso 4 knyga. Nuosavybės teisės reglamentavimas yra aktualus tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. CK 1.2 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu - teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmens turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti.
Šios idėjos, pastebimos teisės aktų taikymo problemos. Darbo tikslas - atskleisti žemės nuosavybės teisės įgijimo pagrindus, aptarti disponavimą žeme bei išnagrinėti žemės nuosavybės teisės gynimo būdus. Šios ir valstybinės žemės nuosavybės įgijimo pagrindus, savivaldybės teisę nuosavybe turėti žemės sklypus, aptarti bendrosios nuosavybės teisės ypatumus, taip pat išnagrinėti, kaip pasireiškia žemės savininkų disponavimo teisė, kokie reikalavimai keliami sudarant žemės sandorius, išsamiau analizuojama valstybinės žemės disponavimo teisė.
Be to, keliamas uždavinys išnagrinėti žemės nuosavybės teisės gynimo būdus, t.y. vindikacinį ir negatorinį ieškinį, reikalavimą atlyginti žalą. Hipotezė - žemės nuosavybės teisė yra specifinė daiktinė teisė, turinti savitą reglamentavimą ir jos gynimo būdus. Tyrimas atliekamas panaudojant istorinį, lyginamąjį, loginį ir sisteminės analizės metodus. Darbe analizuojama Kasacinio teismo ir Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo praktika, ja remiantis analizuojamos įstatymų taikymo teismų darbe problemos.
Pati magistrinio darbo tema lėmė tai, kad darbą sudaro įžanga, trijų dalių dėstomoji dalis, išvados, o darbo pabaigoje pateiktas literatūros, panaudotos šio darbo rašymui, sąrašas.
Žemės Nuosavybės Teisės Raida
Žemės nuosavybės teisės raida - ilgas ir sudėtingas procesas, o pats jo supratimas įvairiais laikotarpiais kito. Iš pradžių žmonijai vertingesni buvo gyvuliai, drabužiai, įrankiai, ginklai. Vėliau nuosavybe tapo pavergti žmonės, jų gyvenamieji būstai. Žemės nuosavybė atsirado labai palengva, jau nemažą laikotarpį žmonijai pragyvenus. Kol žmonės vertėsi medžiokle, žvejyba, gyvulininkyste, žemės nuosavybės dar nebuvo. Tuo metu tautos daug keliavo ir vienoje vietoje ilgai neužsibūdavo. Kai žmonės išmoko dirbti žemę, tapo sėslesni. Tada ir atsirado poreikis savintis dirbamą žemę, o kartu ir iš jos gaunamus vaisius. Taip atsirado ir individuali nuosavybė.
Stengtasi ją išlaikyti. Mirus senajam šeimininkui, žemė ir kitas turtas perduodamas vyriausiajam šeimos nariui, kuris turėjo rūpintis visos šeimos išlaikymu. Taip atsirado žemės nuosavybės įgijimas paveldint turtą. Bet žmonija nepasitenkino tuo ką turi. Tautos kariavo, grobė kitų gyvenamas ir dirbamas žemes, o taip pat užimdavo ir dar niekieno nepasisavintus žemės plotus. Tačiau savininkais galėjo būti ne kiekvienas. Tai buvo vadai ir kiti išskirtieji. Ilgainiui savininkų ratas plėtėsi, bet moterys, vergai ar svetimšaliai nuosavybės turėti negalėjo. Pati nuosavybės samprata irgi kito. Justiano laikais Romėnų teisėje vietoj Romos civilinės teisės ir taip vadinamos pretoris nuosavybės susiformavo vieninga nuosavybės sąvoka ir teisinė jos konstrukcija. Tai buvo absoliuti daiktinė teisė, turinti savyje tris pagrindinius elementus, būtent išskiriamai naudotis daiktu (ius utendi), gauti daikto vaisius (ius fruendi) ir rikiuoti, disponuoti daiktu, net jį ir sunaikinant pagal savo nuožiūrą (ius abutendi).
Tai suprantama kaip absoliuti, nes su savo nuosavybėje turimu daiktu gali elgtis kaip nori. Be to, ši teisė ir amžina, nes yra paveldima, o savininkas negali netekti jos prieš savo valią. Justiano kodifikuota Romėnų teisė turėjo didžiulę įtaką vėlesnėms kitų Europos šalių kartoms. Iki tol daugelyje šalių galiojo jų nacionalinė teisė, kurios daugelis principų skyrėsi nuo įtvirtintos Romėnų teisėje. Šioje teisėje privatinės žemės nuosavybės nebuvo. Visa žemė priklausė tautai ir pavieniam asmenims buvo visuomenės perleista tik naudojimuisi. Nuosavybės sąvokoje buvo daugiau viešojo ir visuomeninio pobūdžio nuosavybės apribojimų, negu pagal Romėnų teisę. Vakarų Europoj žemės nuosavybės teisė formavosi įtakojama feodalizmo santvarkos. Pilna žemės nuosavybės forma- alodai galėjo priklausyti tik laisvam asmeniui, buvo paveldimi ir ginami teisme. Tačiau tik valdymui ir naudojimui. Vasalai pilnos nuosavybės teisės neturėjo, jie buvo priklausomi nuo savo senjoro. Šis žemės buvo visiškos pono nuosavybėj ir jo naudai apdėta sunkiomis prievolėmis. Feodaliniams ryšiams silpnėjant, žemės nuosavybės teisė darėsi privatinės teisės subjektu. Dvarininkai ir baudžiauninkai žemės nuosavybės teisės neturėjo. Tuo metu nebuvo žinoma ir valstybinė žemės nuosavybės teisė. Įgyjamąja senatimi pripažinta žemė.
Žemės reforma atskūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Šios nuosavybės teisės esmę riboja Lietuvos civilinė teisė įdiegta vadinamoji "triada" - nuostata, kad nuosavybės teisės turinį sudaro trys savininko teisės - teisė turtą valdyti ir naudoti bei juo disponuoti. Nuosavybės teisės turiniui apibrėžti "triada" naudojama tik Rusijoje. Europoje vyrauja prigimtinės nuosavybės teisės doktrina. Nuosavybės teisės sąvoka Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 4.37 str. suformuluota kaip teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmens teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Panašiai nuosavybės teisės sąvoka traktuojama ir kitų valstybių teisėje.
Pagal CK 4.38 str. nuosavybės teisės objektais gali būti daiktai ir kitas turtas, skirstomas į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį. Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad visa Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti privati, valstybinė ir savivaldybių žemė sudaro Lietuvos Respublikos žemės fondą. Bendras Lietuvos Respublikos žemės plotas sudaro 6530,1 tūkst. ha. Kaip numatyta minėto straipsnio 3 dalyje, neperduota naudotis ir neišnuomota valstybinė žemė priskiriama laisvos valstybinės žemės fondui. Šia žeme, ja naudotis ir disponuoti. Nuosavybė, kaip numato Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas ir Žemės įstatymas, gali būti privati, valstybinė ir bendroji. Šia žeme valdyti ir naudoti bei disponuoti ja.
Žemės savininkui valdymo teisė suteikia galimybę turėti žemę savo žinioje ir daryti jai fizinį bei ūkinį poveikį. Šios teisės pagrindu asmuo gali žemę arti, melioruoti ir kt. Naudojimo teisė savininkui leidžia žemės naudingąsias savybes pritaikyti savo poreikiams tenkinti ir taip gauti iš žemės naudą. Savininko naudojimo teisė apima teisę gauti derlių, vaisius ir žemės duodamas pajamas. Disponuodamas žeme savininkas įgyja teisę keisti žemės teisinę padėtį, tai yra sudaryti žemės pirkimo - pardavimo, nuomos, dovanojimo, įkeitimo ir kitus sandorius. Žemės sklypo savininko teisės ir jų apimtis reglamentuota Civilinio kodekso 4.40 - 4.46 straipsniuose.
Civilinio kodekso naujovė nuosavybės teisinis santykis srityje yra nuosavybės atsiradimo momento reglamentavimas. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 149 str. jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda nuo įregistravimo momento. Pagal 1964 m. Civilinį kodekso 255 str. nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Šia. Šiame Civiliniame kodekse sutarties neįregistravimas nesukelia tokių sunkių pasekmių kaip sutarties pripažinimas. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad 2001 m. Civilinis kodeksas neskatina neregistruoti nuosavybės teisės.
Šiuosius asmenis remiantis kitais įrodymais. Tuo atveju sandorio šalys teisme negalės įrodinėti savo nuosavybės teisių remiantis tokiu sandoriu, be to, asmuo tokios nuosavybės negalės parduoti, padovanoti ar kitaip perleisti ir atlikti kitus veiksmus. Iš to darytina išvada, kad iš esmės Civilinis kodeksas numato neigiamas pasekmes asmenims, kurie neregistruoja nuosavybės teisės perėjimo fakto. kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Žemės nuosavybės teisei įgyti taikomi analogiški pagrindai.
Žemės Nuosavybės Subjektai ir Objektai
Žemės nuosavybės subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys (įskaitant valstybę ir savivaldybes), taip pat užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie atitinka europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus ( Konstitucijos 47 str. ), bei užsienio valstybių diplomatinės ir konsulinės atstovybės. Privati žemės nuosavybės teisė įgyjama administraciniu aktu, sandoriu arba teismo sprendimu. Šis nuosavybės teisė į žemę bei suteikiama žemė nuosavybėn neatlygintinai apskrities viršininko sprendimu. Šis įstatymų ir poįstatyminis aktų reikalavimus. Kas děl teisės, kai reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą apie įgijimą žemės nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi ir pan.
Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. akte "Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo" patvirtintas Lietuvos valstybingumo ir suverenios galios tęstinumo principas. Nuosavybės teisės į žemę atkūrimą reguliuoja eilė įstatymų: 1991 m. Vyriausybė nutarimus pakeitė 1997 m. liepos 1 d. Šis nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, 1997 m. liepos 2 d. Lietuvos respublikos Žemės reformos įstatymo pakeitimo įstatymas, Žemės įstatymas. Šis nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje. asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu ) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu ), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisis perėmėjai testamentu paliko turtą. Šio fakto nustatymo.
Asmenys, išvardyti šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Iki 2001 m. gruodžio 31 d. Šiai. 1991 m. birželio 18 d. Šiems, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, jog testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą. Šis atkurti nuosavybės teises, subjektiaškumui nebetaikomas nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje požymis, nors Konstitucinis Teismas 1994 m. birželio 15 d. . į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tokį kaip žemė, miškai ir vandens telkiniai, nuosavybės teisės taip pat gali būti atkuriamos, kaip numato šio straipsnio 2 dalis. Tačiau po to jo neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų. Šie turėjo pateikti prašymus. Prašymų pateikimo terminus reglamentavo 1991 m. Šis nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygos.
Šis nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 11 straipsnyje nurodytas prašymo turinys. Iš jo seka, kad prie prašymo privalomai turi būti pateikti duomenys, patvirtinantys nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei dokumentai, kurie įrodo giminystės ryšius. Šis turimi dokumentai, nurodantys savininko nuosavybės teisėmis turėtą turtą, ir testamentai. Šis notaro pripažinimo akto knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigos pripažinimo akto knygų ankstesnieji išrašai, teismų sprendimai, notaro patvirtinti testamentai ir pan. Šios dokumentų. Šio dokumento, jeigu asmenys buvo gimę iki 1897 metų. Šiai, kurių nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai neišliko, kaip numatyta . įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, turi kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo.
Teismų praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai pateikti prašymai neatitiko jų turiniui įstatymo keliamus reikalavimus. Šiai, turintys teisę į turto sugrąžinimą, prašymas surašytas ne ant nustatytos formos blanko, nenurodomas nekilnojamojo turto dydis ir pan. Kaip seka iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. Šiais rūšiniais požymiais apib... nuosavybė, visų rūšių materialusis ir nematerialusis turtas, kuris pagal nuosavybės teisę priklauso fiziniam ar juridiniam asmeniui (įskaitant valstybę ir savivaldybes) arba keliems savininkams kartu (bendrosios nuosavybės teisė). Nuosavybė gali būti žmonių pasisavinta iš gamtos (jeigu iki tol ji niekam nepriklausė), gauta iš ekonominės veiklos kaip darbo, gamybos, mainų ir paskirstymo procesų rezultatas, gauta neatlygintinai iš kitų žmonių ar organizacijų (paveldėjimas, dovanojimas), valstybės neatlygintinai (konfiskacija 1, konfiskacija 2) ar už atlygį paimta iš privačių asmenų, t. p. nusikalstamais ir kitais neteisėtais būdais.
Nuosavybės objektai, kurių civilinė apyvarta nėra uždrausta ar apribota, gali būti laisvai parduodami, skolinami, nuomojami, įkeičiami, mainomi, dovanojami, sunaudojami ir sunaikinami savininko valia. Nuosavybė suteikia savininkui ne tik teises, bet ir pareigas: garantuoti savo turto saugų naudojimą, padengti jo išlaikymo išlaidas, mokėti mokesčius (turto apmokestinimas). Nuosavybė, ypač gamybos veiksnių (kapitalo ir gamybos priemonių, žemės nuosavybė, technologijų pramoninė nuosavybė) yra bet kokios ekonominės sistemos pagrindas, o vergovinėje santvarkoje nuosavybės objektas buvo ir žmogus. Vyraujantis nuosavybės pobūdis visuomenėje lemia ūkininkavimo formas, pajamų paskirstymą ir žmonių ekonominę gerovę, iš dalies ir teisinę santvarką, nes visuomenė siekia teisinėmis priemonėmis (nuosavybės teisė) apsaugoti esamos ekonominės tvarkos stabilumą.
Pagal formą skiriama privati nuosavybė, kolektyvinė nuosavybė (apima akcinę, kooperatinę nuosavybę, visuomeninę nuosavybę, savivaldybių ir valstybinę nuosavybę) ir mišrioji nuosavybė. LIETUVOJE pirminės gentinės bendruomenės, kurioje visas genties ar kitos bendruomenės turtas priklausė bendrai visiems jos nariams, bendruomeninė nuosavybė atsirado devintame tūkstantmetyje prieš Kristų ir vyravo iki 4 a. po Kr., kai yrant pirminei gentinei bendruomenei atsirado pavienių žmonių ar šeimų privati žemės, jos dirbimo įrankių, gyvulių nuosavybė. 10-12 a. galutinai susiformavo feodalinė nuosavybė, kurios pagrindinis objektas buvo žemė. 19 a. pabaigoje (gerokai vėliau nei Vakarų Europoje) pradėjo įsigalėti kapitalistinė nuosavybė, pagrįsta kapitalo ir gamybos priemonių valdymu.
1918-40 Lietuvos žemės ūkyje ir amatuose vyravo smulkioji privati nuosavybė, kurios turėjo dauguma šalies gyventojų, dėl to samdomųjų darbininkų buvo palyginti nedaug. Kartu egzistavo ir stambesnė akcinė, valstybinė, kooperatinė, mišrioji nuosavybė (pramonėje, prekyboje, finansuose, transporte). SSRS okupacijos metais privati nuosavybė buvo oficialiai panaikinta, gyventojai galėjo turėti tik individualią asmeninę nuosavybę (asmeniniai daiktai, pagalbiniai ūkiai) ir negalėjo jos panaudoti pelnui gauti. Ekonominė veikla rėmėsi valstybine nuosavybe, kolūkių nuosavybė buvo vadinama kooperatine, nors jie neatitiko kooperatinės bendrovės požymių.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 20 a. pabaigoje-21 a. pradžioje per pakankamai trumpą laiką iš naujo suformuota veiksminga privačios nuosavybės sistema privatizavus didžiąją dalį buvusio valstybinio turto ir grąžinus piliečiams išlikusį nekilnojamąjį turtą (įskaitant žemę), kuris jiems priklausė iki 1940. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (1992), šalies ūkio pagrindas yra privati nuosavybė. Kitos nuosavybės formos - valstybės, savivaldybių (jos savininko funkcijas įgyvendina savivaldybės taryba), kooperatinė, mišrioji nuosavybė.
Žemės nuosavybės objektas yra įstatymų nustatyta tvarka identifikuotas, pažymėtų ribų ir tam tikrame nekilnojamojo turto registre įregistruotas (žemės registracija) žemės sklypas bei kiti ištekliai, pvz., apibrėžti žemės gelmių, vandens, miško plotai, augmenijos ir gyvūnijos objektai, t. p. Žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant jo esantys statiniai ir jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai bei žemės sklype esančios naudingosios iškasenos (išskyrus priklausančias valstybei išimtine nuosavybės teise), t. p. Nuosavybės teisė į žemės sklypą gali būti apribota paties savininko valia, įstatymu ar teismo sprendimu.
Įstatymu žemės nuosavybės teisė ribojama nustačius servitutą, aplinkosaugos tikslais, kai žemės sklypas įgyjamas ir naudojamas saugomose teritorijose, žemės ūkio paskirties žemėje ir kita. Pirminėje gentinėje bendruomenėje vyravo kolektyvinė (bendruomeninė) žemės nuosavybė. Didėjant darbo pasidalijimui, plečiantis mainams, įvairiose teritorijose formavosi privati žemės nuosavybė, pvz., senovės Romoje privati žemės nuosavybė atsirado iki 1 amžiaus ir buvo reglamentuojama prigimtinės ir papročių teisės normų. Formuojantis valstybėms atsirado rašytinės teisės šaltiniai. Žemės nuosavybę reguliuojančių normų buvo Dvylikos lentelių įstatymuose. Pirmą kartą privatinė ir viešoji teisė apibrėžta Justiniano kodifikacijoje.
Feodalizmo laikotarpiu Europoje galiojo monarchų ir feodalų išimtinė nuosavybė į žemę, miškus ir vandens telkinius. Lietuvoje bendruomeninė žemės nuosavybė atsirado yrant pirminei gentinei bendruomenei kaip pavienių žmonių, šeimų ar giminių privati ar bendrų žemės sklypų, gyvulių ir darbo įrankių nuosavybė, reguliuota papročių teise. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje žemės nuosavybės santykius reguliavo rašytinė teisė: didžiojo kunigaikščio leidžiami privilegijų raštai, Lietuvos Statutai. Skirtos šios žemės nuosavybės rūšys: didžiojo kunigaikščio žemė (į ją įėjo ir tose žemėse gyvenančių laisvųjų valstiečių ir bendruomenių žemės, dauguma miškų ir bajorų neužimtų žemių, t. p. feodalų žemė), tėvonijos, užtarnauta žemė (kartu su joje gyvenančiais valstiečiais buvo suteikiama bajorams už tarnybą didžiojo kunigaikščio kariuomenėje ir kitais atvejais), pirkta žemė (paveldima, jos disponavimas nebuvo varžomas).
Valstiečiai 13-16 amžiuje gyveno nedideliuose, iki kelių dešimčių sodybų turinčiuose kaimuose, t. p. vienkiemiuose, kurių žemė buvo išskirstyta įvairiais sklypeliais, daug kur įsiterpusiais į didžiojo kunigaikščio žemes. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto 1557 paskelbtu įsakymu įvesta valakų sistemą (Valakų reforma). Visa didžiojo kunigaikščio dvaro ir valsčiaus žemė buvo paskelbta valdovo nuosavybe ir buvo sujungta į vieną valakais išmatuotą plotą. Panašiai sutvarkyta ir feodalų (didikų, bajorų, Bažnyčios) žemės nuosavybė. Valstiečiai buvo apgyvendinti gatviniuose kaimuose, žemė padalyta į 3 lygius laukus, kiekvienas laukas - į rėžius (rėžių sistema).
Nepriklausomoje Lietuvoje priėmus žemės reformos įstatymus buvo dalijamos dvarų žemės, kaimai skirstomi į vienkiemius, naikinami žemės naudojimo rėžiai, įtvirtinama privati ir valstybinė žemės nuosavybė, panaikinti iki tol galioję žemės servitutai, bendruomeninė žemės ir bendrų ganyklų nuosavybė. SSRS okupacijos metais įtvirtinta išimtinai valstybinė žemės nuosavybė, nedideli žemės sklypai buvo suteikiami žemės ir miškų ūkio darbuotojams naudotis kaimo vietovėse, t. p. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir priėmus Konstituciją (1992), civilinius ir žemės įstatymus susiformavo šios žemės nuosavybės rūšys: privati, valstybinė, savivaldybių ir bendroji (mišri) žemė. Žemės nuosavybės subjektais gali būti Lietuvos ir užsienio valstybių (užsienio subjektai, atitinkantys Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus) fiziniai ir juridiniai asmenys, valstybės institucijos, savivaldybės.
Valakų reforma schema
Apibendrinant, žemės nuosavybės formos Lietuvoje yra įvairios ir jų raida atspindi šalies istorinę raidą, socialinius ir ekonominius pokyčius. Šiuo metu Lietuvoje egzistuoja privati, valstybinė, savivaldybių ir bendroji (mišri) žemės nuosavybė, kurios kiekviena turi savo ypatumus ir reglamentavimą.
Žemės nuosavybė Lietuvoje
Žemės nuosavybės teisė yra nuolat kintanti ir tobulinama, siekiant užtikrinti racionalų žemės naudojimą, apsaugą ir atitiktį visuomenės poreikiams. Šiuo metu Lietuvoje egzistuoja keturios pagrindinės žemės nuosavybės formos:
- Privati žemės nuosavybė - tai žemė, kuri priklauso fiziniams arba juridiniams asmenims.
- Valstybinė žemės nuosavybė - tai žemė, kuri priklauso valstybei.
- Savivaldybių žemės nuosavybė - tai žemė, kuri priklauso savivaldybėms.
-
tags: #zemes #nuosavybes #formos