Žemės Mokesčio Trūkumai Lietuvoje

Žemės mokestis, kaip vienas seniausių valstybės finansavimo šaltinių, turi ilgą istoriją ir įvairių trūkumų, kurie aktualūs ir šiandien. Šiame straipsnyje aptarsime žemės mokesčio istoriją, teorinius aspektus, taikymo subtilybes bei konkrečius trūkumus, su kuriais susiduriama Lietuvoje.

Nuo seniausių laikų žinomas svarbiausias valstybės finansinis šaltinis, t.y. mokesčiai, skirti pagrindinėms valstybės funkcijoms (socialinėms, apsaugos, gamybinėms ir kt.) vykdyti. Istoriškai NT mokestis agrarinėse visuomenėse vystėsi kaip žemės mokestis. Vėliau vykstant urbanizacijos procesams šis mokestis pritaikytas ir pastatams.

Seniausiais laikais NT mokestis paprastai sudarydavo tam tikras procentas nuo metinės derliaus vertės. Mokslinėje literatūroje yra nuomonis, kad apie 2700-2200 m. pr. Kr. senovės kinai pirmieji pradėjo taikyti NT mokestį: 1/9 dirbamos žemės gaunamo derliaus turėdavo atitekti valstybei, ir tai iš esmės prilygdavo 11 proc. mokesčio tarifui, kuris mokamas priklausomai nuo žemės derlingumo.

XVI-XVII a. laikotarpiu intensyviai buvo kuriami apmokestinimo principai, plėtojamos taip vadinamojo mokestinio teisingumo idėjos. Pranckūzijos valstybės veikėjo A.Riašelje (1585-1642) suformuluotos apmokestinimo taisyklės bei principai aktualūs ir mūsų dienomis. Apie tai V.Petis rašė: "... Žemės mokestis virsta netolygiu akcizu, kuriuo apdedamos vartojimo prekės.

XVIII a. pabaigoje didelę Lietuvos dalį okupavo Rusijos imperija. 1861 m. mokesčiai buvo suskirstyti į valstybinius ir vietinius (zemskinius), t.y. gubernijų ir apskričių. Panaikinus pagalvės mokestį, 1875 m. įvestas mokestis už nekilnojamą turtą. 1883 m. šis mokestis į iždą davė 7,6 mln. rublių. Šis mokestis nustatytas remiantis žemės įvertinimu įvairiose gubernijose.

1918 m. atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje pradėta kurti nauja mokesčių sistema. 1919 m. įkurta Mokesčių inspekcija, kuri rūpinosi mokesčių ir rinkliavų klausimais. 1919 m. gruodžio 14 d. buvo priimtas įstatymas apie valstybinį mokestį nuo nejudamo turto miestuose ir miesteliuose. Nekilnojamojo turto mokestis buvo imamas nuo trobesių miestuose. 1918-1941 m. miesto gyventojai šį mokestį mokėjo nuo turimų pastatų pajamingumo arba jų vertės. Nuo 1990 m. Lietuva atkūrė nepriklausomybę ir pradėjo kurti naują mokesčių sistemą, kuri buvo pertvarkoma remiantis Vakarų valstybių patirtimi.

Nekilnojamojo Turto Mokesčio Problemos Lietuvoje

Nekilnojamieji daiktai yra žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kiti daiktai, kurie pagal paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji). LR civilinio kodekso 1.98 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad nekilnojamiesiems daiktams taip pat prilyginami įstatymuose numatyti laivai ir orlaiviai, kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija.

Naujajame LR NTM nekilnojamasis turtas apibrėžiamas kaip nekilnojamojo turto registre registruojamos patalpos, inžineriniai ir kiti statiniai. Nekilnojamasis turtas registruojamas LR nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka. Inžineriniai statiniai laikomi įvairios paskirties inžineriniai įrenginiai, kurie neatsiejamai sujungti su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties.

Lietuvoje savivaldybių tarybos nustato konkretų NT mokesčio tarifą, kuris galioja tos savivaldybės teritorijoje, atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: NT paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, apleistumą, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį, teisinę formą ar socialinę padėtį) ar NT buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus). Iki 2019 m. gruodžio 31 d. savivaldybėse, tarp jų - ir kaimiškosiose, buvo taikomas 0,3 proc. NT mokesčio tarifas, o nuo 2020 sausio 1 d. numatyta taikyti tarifą nuo 0,5 proc. iki 3 proc.

Šio mokesčio valdymas iš esmės yra hibridinis - savivaldybės nustato mokesčių tarifus, o iš šio mokesčio gautos savivaldybių pajamos keliauja į valstybės biudžetą, kur jos yra perskirstomos. Tad mokesčio administravimo ir valdymo efektyvumas bei veiksmingumas neretai yra sunkiai apčiuopiamas ir sudėtingas, nes kyla klausimas, kas atsakingas už šį mokestį?

Kadangi Lietuvoje didžioji dalis savivaldybių yra kaimiškosios (60 proc.), svarbu atkreipti dėmesį, kad kaimo vietovės nuo miesto labai skiriasi savo turimais ištekliais, pirmiausia - gyventojų skaičiumi, gyventojų pajamų lygiu, verslo plėtojimo galimybėmis ir kt. Todėl ir NT kainos, vertė, mokesčiai, priežiūros išlaidos skiriasi.

Tačiau savivaldybėse taikomų NT tarifų analizė parodė, kad jose gana dažnai pasitaiko išlygų atvejai (tai galima pavadinti ir piktnaudžiavimo atvejais), kai siekiama tam tikrus mokesčių mokėtojus privilegijuoti ir atleisti nuo mokestinės prievolės arba ją nepagrįstai sumažinti.

Lietuvos savivaldybių mokesčių sistemoje ir taip daug neteisybės ir neefektyvumo, o šio mokesčio taikymui siūloma dar sudėtingesnė mokesčių apskaičiavimo metodika, kuri nesuvokiama ne tik paprastiems piliečiams, bet ir turintiesiems patirties.

Pastaraisiais metais kaimiškosiose savivaldybėse gyventojų skaičius mažėja, kaime gyvenančių namų ūkių pajamos yra mažesnės nei miestuose, o ir galimybes įsigyti turtą mažina ne tik drastiškas NT kainų augimas, bet ir žemas darbo užmokestis, aukštos būsto paskolų palūkanos, didėjantys būsto išlaikymo mokesčiai ir t.

Apibendrinant, žemės mokestis, kaip ir bet kuris kitas mokestis, turi savo privalumų ir trūkumų. Norint užtikrinti teisingą ir efektyvų jo taikymą, būtina atsižvelgti į specifines Lietuvos sąlygas, įvertinti regioninius skirtumus, užtikrinti skaidrų administravimą ir vengti piktnaudžiavimo atvejų. Tik tokiu būdu galima pasiekti, kad žemės mokestis taptų patikimu ir teisingu valstybės ir savivaldybių finansavimo šaltiniu.

Žemės mokestis apibrėžiamas kaip mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Šis mokestis mokamas pinigine forma, jam būdingas privalomumas, yra neatlygintina įmoka valstybės (savivaldybės) naudai ir jo sąskaita užtikrinami valstybės finansiniai poreikiai. Mokestis nėra tiesiogiai susijęs su mokesčio mokėtojui suteiktas paslaugas, t.y. mokesčio mokėtojui nėra atlyginama.

Vienas iš svarbiausių mokesčio požymių, yra tai, kad į NT mokesčio bazę turėtų patekti vien nekilnojamasis turtas. Šiuo atveju, kilnojamasis turtas nėra apmokestinamas. Nekilnojamasis turtas apmokestinamas periodiškai. Mokestinio laikotarpio periodiškumą nulemia tam tikras kalendorinis laikotarpis. Mokesčio dydis priklauso nuo konkretaus nekilnojamojo turto. Nustatant mokesčio dydį, nėra atsižvelgiama į asmens turimas skolas. Iš tiesų šis mokestis siejamas vien tik su asmens valdomu ar naudojamu nekilnojamuoju turtu.

Šiam nekilnojamajam turtui nustatymas nėra siejamas su šio turto savininko pasikeitimu ar kitais veiksniais (pvz., paveldėjimu, dovanojimu ir pan.). Dauguma atveju, žemės mokesčio pajamos patenka į savivaldybių biudžetus. Mokesčio efektyvumas priklauso nuo mokesčio mokėtojo elgsenos, t.y. mokesčio vengimo arba nemokėjimo.

Mokestinės Paskolos Sutartis: Galimybės ir Sąlygos

Susidūrus su finansiniais sunkumais, mokesčių mokėtojai gali kreiptis dėl mokestinės paskolos sutarties (MPS) sudarymo. MPS gali būti sudaryta, kai mokestinės nepriemokos dydis yra lygus arba didesnis nei 125 Eur, mokestinė nepriemoka nėra perduota antstoliui išieškoti ir dėl mokestinės nepriemokos nebuvo sudaryta MPS, kuri nebuvo nutraukta arba pasibaigė neįvykdyta.

Prašymas gali būti pateiktas ne anksčiau kaip prieš 20 dienų iki mokestinės nepriemokos sumokėjimo dienos. Mokestinės nepriemokos mokėjimas gali būti atidėtas iki 1 metų ir (ar) išdėstytas ne daugiau kaip 5 metams nuo prašymo pateikimo dienos, bet ne anksčiau kaip nuo mokestinės nepriemokos susidarymo dienos. Prašymą ir papildomus dokumentus galima pateikti elektroniniu būdu prisijungus prie Mano VMI.

Už suteiktą mokestinę paskolą mokamos palūkanos, kurios skaičiuojamos nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną naudojimosi mokestine paskola dieną ir mokamos kiekvieną mėnesį kartu su MPS įmoka pagal sudarytą grafiką, įmokos kodu 8250. Nesumokėjus įmokos pagal patvirtintą MPS mokėjimo grafiką, skaičiuojamos padidintos palūkanos, o nesumokėjus palūkanų pagal MPS - palūkanų delspinigiai.

MPS gali būti nutraukta, jeigu mokėtojas nesilaiko MPS sąlygų, paaiškėja aplinkybės, pagrindžiančios riziką, kad mokėtojas negalės vykdyti MPS sąlygų, valstybės įmonės Registrų centro priimtas sprendimas inicijuoti juridinio asmens likvidavimą, gauta informacija, kad mokėtojui taikomos tarptautinės sankcijos, turima informacijos, kuri vertinama kaip mokesčių administratoriaus (kreditoriaus) teisių pažeidimas, mokėtojas mirė, mokėtojui iškeliama nemokumo (bankroto / restruktūrizavimo) byla arba bankroto procesas vykdomas ne teismo tvarka, gauta informacija, kad asmeniui paskirta bauda už administracinį nusižengimą yra pakeičiama viešaisiais darbais, mokėtojas pateikė laisvos formos prašymą nutraukti MPS, mokėtojas apskundė pagal MPS atidėtos ir (ar) išdėstytos mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą apskaičiavimo pagrįstumą, pasibaigus MPS atidėtos ir (ar) išdėstytos mokestinės nepriemokos mokėjimo terminui, liko nesumokėta dalis pagal MPS atidėtos ir (ar) išdėstytos mokestinės nepriemokos.

tags: #zemes #mokescio #trukumai