Telšiuose, pietvakarinėje Masčio ežero pakrantėje, po atviru dangumi įkurta Žemaičių muziejaus „Alka“ Žemaitijos kaimo ekspozicija. Svarbiausias šios ekspozicijos uždavinys - pavaizduoti liaudies buitį natūralioje aplinkoje, išsaugoti autentiškus liaudies architektūros paminklus kaip mokslo šaltinį ir etninį paveldą.
Žemaitijos regionas Lietuvos žemėlapyje
Ekspozicija veikia nuo 1982 m. 2012 m. pavasarį ši ekspozicija priėmė lankytojus naujai įrengta: visi pastatai rekonstruoti, aptvertos tvoros, pastatyta naujų kryžių ir koplytėlių. Objektas pritaikytas judėjimo negalią turintiems žmonėms.
Ekspozicijos teritorija ir pastatai
Žemaitijos kaimo ekspozicijos 8,5 ha plote yra 16 autentiškų XIX a. pabaigos - XX a. pradžios pastatų, kurie suskirstyti į tris sodybas ir visuomeninį sektorių. Pastatai atvežti iš skirtingų Žemaitijos vietovių.
Muziejaus ekspozicija įrengta šiose sodybų sekcijose:
- Turtingo ūkininko sodyboje stovi aštuoni pastatai: gyvenamasis namas, svirnas, jauja, tvartas, daržinė, kiaulininkas, žardinė ir pirtis.
- Vidutinio valstiečio sodyboje stovi gyvenamasis namas, svirnas, kluonas ir tvartas su daržine.
- Mažažemio valstiečio sodyboje stovi du pastatai: trobelė ir tvartas su daržine.
Visuose pastatuose įrengtos ekspozicijos parodo to meto valstiečių gyvenseną, aplinką ir buitį. Ekspozicijose eksponuojami autentiški baldai, darbo įrankiai, buities apyvokos reikmenys, interjerus puošia kryžiai ir paveikslai.
Visuomeniniame sektoriuje yra angliško tipo vėjinis malūnas su sukinėjama prieš vėją kepure, kalvė ir simbolinės kapinaitės.
Sodybų pastatai ir jų ypatybės
Turtingo ūkininko sodyba
Pastatų skaičiumi turtingiausia yra stambaus ūkininko sodyba. Pirmasis pastatas, 1967 m. atvežtas į muziejų, buvo pirtis.
Gyvenamasis namas
Tradiciniai žemaičių gyvenamieji namai pasižymi masyvumu - ilgu ir plačiu korpusu, neaukštomis, vertikaliai lentomis apkaltomis sienomis. Stogas masyvus, keturšlaitis, su čiukuru. Trobos planas gana sudėtingas. Centrinę jos dalį užima kaminas, kuris su abiejose pusėse esančiomis priemenėmis skiria trobą į du galus.
Į buities muziejų žemaičių troba parvežta iš Telšių rajono Gadunavo apylinkės Juodėnų kaimo ir atstatyta 1970 metais. Ją 1870 m. buvo pasistatęs ūkininkas P. Rusikis, valdęs 80 ha žemės. Troboje yra 11 patalpų:
- Geroji priemenė - per ją retai vaikščiodavo, nes tai buvo išėjimas į gerąjį kiemą. Pro čia įvesdavo svečius, priimdavo piršlius.
- Geroji troba - pati didžiausia namo patalpa. Į ją yra durys iš gerosios priemenės. Taip pat iš čia galima patekti į šeimyninę trobą, t. y. virtuvę ir alkierių. Grindys ir lubos iškaltos lentomis, sienos išklijuotos tapetais. Kambarį šildo sienelė iš šeimyninės trobos. Šalia sienelės - minkštasuolis. Galvūgaliu į alkierių stovi lova. Virš jos - paveikslas ir krucifiksas. Kitoje durų į alkierių pusėje stovi komoda, ant sienos kabo laikrodis ir veidrodis.
- Alkierius - žemaičių gyvenamiesiems namams būdingas nedidelis kambarys, skirtas svečiams apnakvindinti, nors dažniausiai naudojamas kaip šeimininkų miegamasis. Jame yra lova, skrynia, stalas su dviem kėdėmis. Virš lovos pakabinta rankšluostinė su rankšluosčiu.
- Špižarnė (blogasis alkierius) - paprastai čia buvo laikomi maisto produktai. Name, kuris parvežtas į muziejų, įrengtas vaikų kambarys. Palubėje pri balkio parištas lopšys, stovi lova, staliukas.
- Šeimynos troba (užpečkinė) - turi virtuvės ir darbo kambario paskirtį. Kartais čia ir miegama. Minėtu atveju pastatyta piemenuko lovelė. Virtuvėje virdavo valgį, valgydavo ir atlikdavo pagrindinius namų apyvokos darbus.
- Blogoji priemenė - pagrindinis šeimos narių išėjimas į blogąjį kiemą, tvartus.
- Kaminas - vienas iš būdingiausių žemaičių gyvenamųjų namų bruožų - tai kamino, kaip atskiros patalpos, buvimas. Kamine vasaros metu virdavo maistą, žiemą - jovalą kiaulėms, šildė vandenį. Kamine rūkė ir laikė mėsą. Pagrindinė vieta kamine - ugniakuras, įrengtas ant akmenimis krauto paaukštinimo.
- Priešininkė - tradicinio žemaičių gyvenamojo namo patalpa prie gerosios priemenės. Ji skirta nusenusiems tėvams (karšinčiams), įnamiams. Patalpoje yra mūris su šildoma sienele, lova, stalas, skrynia. Kampe stovi verpimo ratelis, lanktis.
- Dvi kamarėlės - trobos gale esančios dvi kamarėlės buvo įvairios paskirties. Jose laikoma manta.
Svirnas
Greta gyvenamojo namo svarbų vaidmenį valstiečių gyvenime atliko svirnas, skirtas grūdams, maistui, mantai laikyti, miegoti. Lietuvos teritorijoje svirnai išplanavimo ir išorės formos atžvilgiu skirstomi į du pagrindinius tipus: aukštaičių ir žemaičių. Pagrindinis skirtumas - patalpų dydis ir skaičius. Jei aukštaičių klėtis yra vienos, dviejų ir tik retai kada trijų patalpų, tai žemaičių svirnai turi penkias, šešias ir daugiau patalpų.
Dabar muziejuje esantis svirnas anksčiau stovėjo Telšių rajono Gadūnavo apylinkės Brėvikių kaimo ūkininko Stanislovo Mikalausko sodyboje. S. Mikalauskas svirną statė 1909 m. Statybos metai įrėžti fasado vidurinių durų viršutinėje staktoje.
Pagal galinę ir šoninę sieną įrengti aruodai. Prie sienos, kur nėra aruodų, stovi laiptai į palėpę. Derlingais metais, kai grūdai netilpdavo aruoduose, pildavo juos į palėpę. Durys į grūdinę, kaip ir į kitas tris patalpas, dvigubos. Durų sudvigubinimo viršutinės lentelės sukaltos įstrižai, sudarydamos geometrines figūras, primenančias aštuonyčio audinio raštą. Visos durys užrakinamos įleidžiamomis masyviomis spynomis. Priešais svirno duris padėti plokšti akmenys palipti ant priesvirnio.
- Špikierius - kraštinė patalpa kairėje fasado pusėje turi grindi, lubas, mažą langelį. Čia miegodavo šeimininkas, kartais samdiniai. Yra lova, stalas, skrynia.
- Drabužinė - tai patalpa tarp grūdinės ir vazaunės. Čia laikydavo senus ir nešiojamus drabužius, įvairius rakandus. Kamaros gale plona medine siena atitverta patalpa mėsai kubiluose laikyti.
- Vežiminė (vazaunė) - svirno dešiniajame šone. Jos tik viena (vidinė) siena yra iš apipjautų rąstų, o kitos trys vertikaliai apkaltos lentomis.
Svirnas tiek savo architektūriniu sprendimu, tiek patalpų skaičiumi ir išdėstymu yra žemaitiško tipo ūkinis trobesys, atspindintis pasiturinčio valstiečio ekonominį pajėgumą, kaimo buitį. Pastatytas blogajame pasiturinčio valstiečio sodybos kieme.
Kiaulininkas
Muziejuje esantis kiaulininkas anksčiau stovėjo Plungės rajono Bubėnų apylinkės Užpelių kaimo ūkininko Juozo Kupetausko ūkyje. Kiaulininkas be pamatų, pakeltas ant akmenų. Sienos tašytų rąstų, stogas keturšlaitis, dengtas skiedromis. Vidinė tašytų rąstų siena dalija pastatą į dvi dalis. Durys dvivėrės. Kiaulininko gale, po tuo pačiu stogu, yra pastogė, paremta mediniais stulpais.
Tvartas
XIX-XX a. Lietuvos teritorijoje aptinkame keletą tvartų tipų. Turtingo ūkininko sodyboje esantis tvartas yra L raidės plano. Tvartas buvo pastatytas XIX a. pabaigoje Telšių rajono Gadūnavo apylinkės Juodėnų kaimo ūkininko D. Putvinskio sodyboje. Tvartas pakeltas ant stambių akmenų. Sienos iš tašytų rąstų, galuose suleistų į sąsparas. Vietoj lubų uždėtos kartys, ant kurių kraunamas šienas ar šiaudai. Stogas keturšlaitis, dengtas skiedromis. Durys plačios, dvivėrinės, kad per mėšlavežį į tvartus būtų galima laisvai įvažiuoti su vežimu. Tvarto vidaus įrengimas nesudėtingas: viename pasienyje įtaisytos ėdžios pašarui arkliams, kitame ant paaukštinimų pritaisytas lovys vandeniui, pelams bei avižoms. Nors bendras pastato terminas - tvartas žinomas visoje Lietuvoje, tačiau žemaičiai jį dar vadina staldu, vidurio Lietuvoje - kūtėmis.
Kluonas
Kluonas - ūkinis pastatas javams, linams laikyti ir kulti. Kluonas stovi sodybos pakraštyje, kad kilus gaisrui neužsidegtų kiti pastatai. Kluonas yra dvilinko plano su gegninės konstrukcijos valminiu stogu. Tokie dvilinko plano kluonai XIX a. buvo gana plačiai paplitę centrinės Žemaitijos šiaurinėje dalyje. Pamatus čia atstoja po apatiniu rąstų vainiku padėti dideli akmenys.
Įėjus pro fasadines duris, kairėje pusėje yra daržinė. Daržinėje sukraudavo vasarojų, linus, rugius. Šalia, skersai viso pastato, yra plūkto molio laitas, vadinamas grundymu ar klojimu. Čia suklodavo linus, kai juos kuldavo spragilais. Į dešinę pusę nuo klojimo yra douba su krosnimi. Krosnies pakuros anga keturkampė, sustatyta iš tašytų akmenų. Klojime viskas sudėta taip, tartum tuoj sugužės talkininkai į linamynio talką. Linamynis prasidėdavo vėlyvą rudenį ir užtrukdavo iki žiemos. Prieš minant linus džiovindavo jaujoje. Talkos dažnai vykdavo naktį, kai visi apsidirbdavo ūkio darbus. Todėl krosnį jaujoje pakurdavo iš ryto ir kūrendavo per dieną.
Kluonas stovėjo Juozo Eičino sodyboje (Plungės rajone, Žemaičių Kalvarijoje). Pastatytas 1896 metais. Kluonas yra tipiškas XIX a.
Daržinė
Tai ūkinis pastatas šienui, šiaudams sukrauti ir laikyti. Daržinė stovi atokiau nuo trobos - tarp tvarto ir ir jaujos. Daržinė 1973 m. parvežta iš Telšių rajono Rainių kaimo. Ją buvo pasistatęs ūkininkas P. Kaminskas. Vėliau dalį šio ūkininko žemės su daržine ir kitais pastatais tuometinė Lietuvos vyriausybė nupirko ir padovanojo dainininkui Kiprui Petrauskui. Daržinė stačiakampė, 18 m ilgio ir 8 m. pločio. Ištisinių pamatų neturi. Daržinėje yra du šoniniai įvažiavimai. Sienos apkaltos lentomis. Daržinė yra XX a.
Žardinė
Žardinė skiriasi nuo žardo ne tiek savo paskirtimi, kiek konstrukcija. Aprašomąją žardinę sudaro du lygiagrečiai sustatyti žardai. Jų stulpai ąžuoliniai, 35-40 cm skersmens, 2,60 m aukščio, stovi ant į žemę įleistų akmenų. Žardinės ilgis - 12 metrų. Stulpai su pagegniniais sujungti įkerpant griovelį į viršutinį stulpo galą, o apatiniame pagegnyje padaromas atitinkamas įpjovimas su iškilimu. Tokiu būdu sujungus, pagegninės neturi nei išilginio, nei skersinio laisvumo. Toks sujungimo būdas gana patvarus. Žardai tarpusavyje sujungti 6 metrų atsumu pagegniniais rąstais kampuose sąsparų. Tai tvirtas kryžminio sujungimo būdas. Skersinės sijos įtvirtintos tarp pagegninių rastų kryžminiu būdu į sasparą. Kampuose pagegniniai sujungti įstrižainėmis kartelėmis, įleistomis į tarpus tarp pagegninių ir perkaltomis medvinėmis.
Žardinė - tai statinys, kuris buvo statomas ten, kur iš visų pusių pūsdavo vejai. Tokia jos paskirtis. Žardinės karkasinė konstrukcija, pučiant stipriems Vakarų Lietuvos vėjams, negalėjo būti aukšta. Todėl pastato stogas keturšlaitis, gegnės 5 m ilgio. Gegnės viršuje sujungtos templėmis, kurioms gegnėse padarytos įpjovos. Templių galai patašyti, prikalti medinėmis vinimis. Apatiniai gegnių galai įtvirtinti į išpjautus tarpus pagegniniuose rąstuose, užkalant iš šonų medinius pleištus, kad vėjas neišklibintų gegnių pagrindo. Pastogės užleistos, nedidelės - 70 cm, tačiau pilnai uždengia pagegnių sujungimus kampuose.
Žardinė stovėjo XX a. pradžioje Plungės rajono Platelių apylinkės ūkininko Prano Šetkausko sodyboje. 1951 m., vykdant kolektyvizacijai, žardinė atiteko kolūkio nuosavybėn. Vėliau kolūkiui kaip gamybinė patalpa ji tapo nebereikalinga ir 1975 m.
Architektūriniu požiūriu žardinė reikšminga tuo, kad parodo, kaip apgalvotai liaudies dailidės sudarė statinio konstrukciją, pasirinko jos tūrį ir formą. Ūkiniu požiūriu žardinė yra vakarų Žemaitijai būdingas ūkinės paskirties pagalbinis pastatas, susijęs su linininkystės vystymusi, nes tiesioginė žardinės paskirtis - patalpa linų galvutėms džiovinti.
Pirtis
Pirtis parvežta iš Telšių rajono Tryškių apylinkės Sukončių kaimo ūkininko Stasio Bukausko sodybos 1967 metais. Pirtį Sukončių kaime pasistatė S. Bukausko uošvis Stasys Silkinis 1929 metais. Pirtis pastatyta prie iškasto tvenkinio. Tai buvo pirmasis eksponatas, atvežtas į Žemaitijos kaimo muziejų. Pastatas yra keturkampis, padalytas į dvi nelygias dalis, kurių didesnioji yra šildoma ir skirta maudymuisi. Pirtis medinė. Toks pirties tipas būdingas visai Lietuvai. Pirties sienų konstrukcija yra rentinė. Čia dvejos durys. Pirmosios veda iš lauko į priepirtį, o antrosios - iš priepirčio į maudymuisi skirtą patalpą.
Stasys Daunys straipsnyje „Lietuvių kaimo pirčių tyrinėjimai“ rašo, kad pirtys yra bene vienintelis per ištisus šimtmečius mažiausiai pakitęs trobesys. Todėl aprašytoji pirtis atspindi ne tik XX a.
Mažažemio valstiečio sodyba
Aplankę turtingo ūkininko sodybos pastatus, takeliu palei karčių tvorą nueikime į mažažemio valstiečio sodybėlę. Ji įsikūrusi pačioje pamiškėje. Sodyba aptverta žiogrių tvora.
Trobelė
Trobelė 1974 metais parvežta iš Telšių rajono Gadūnavo apylinkės Uikių kaimo. Ją buvo pasistatęs S. Gramauskis. Pastatas yra vientiso plano su dviem galais. Stogas gegninės konstrukcijos, pusvalminis, su paražine viename šone ligi žemės. Įėję pro fasadines duris, atsiduriame koridoriuje. Į dešinę iš jo veda durys į gyvenamąjį kambarį. Priešais - durys į tamsią kamarėlę. Į kairę - durys į kamarą su langeliu. Gyvenamajame kambaryje - plūkto molio asla. Prie lango pastatytas stalas, suoliukai. Prie kito lango - lova. Dar yra verpimo ratelis, grūstuvas. Ši trobelė yra tipiškas XIX a.
Tvartas
Šioje sodyboje esantis tvartas parvežtas iš Plungės rajono Alsėdžių apylinkės Žvirblaičių kaimo 1978 metais, iš buvusio Lietuvos savanorio Aleksandro Kavaliausko ūkio. Jis 1926 m.
Vidutinio valstiečio sodyba
Iš turtingo ūkininko sodybos takeliu, perėję medinį tiltelį, už tvenkinio pamatome vidutinio valstiečio sodybos pastatus: trobą, svirną, tvartą ir jaują. Kadangi minėtų pastatų vidus dar neįrengtas, tai plačiau jų ir neaptarsime.
Visuomeninis sektorius
Vėjo malūnas
Malūnas yra vienas iš paskutiniųjų palikuonių tų vėjo malūnų, kurie Lietuvoje pradėti statyti dar XVI amžiuje. Vėjo malūnas yra angliškojo tipo su pasukama prieš vėją kepure. Tokie malūnai Lietuvoje buvo statomi iki Antrojo pasaulinio karo. Malūną 1924 metais Telšių rajone Nerimdaičių kaime pasistatė 90 ha ūkio savininkas T. Prialgauskas. Jį statė vietinis meistras S. Banys. Veikė malūnas iki 1948 metų. Į muziejų jis parvežtas 1968 metais. Kai būdavo geras vėjas, šis malūnas sumaldavo iki 200 kg grūdų per valandą.
Kalvė
Šalia malūno, muziejaus teritorijos pakraštyje, pastatyta kalvė, parvežta iš Telšių rajono Mitkaičių kaimo 1971 metais. Kalvę 1911 metais buvo pasistatęs vietos ūkininkas K. Visminas.
Ekspozicijos veikla ir renginiai
Žemaitijos kaimo ekspoziciją papildo Lietuvos genofondiniai gyvuliai - žemaitukų veislės arkliai.
Žemaitukų veislės arkliai Žemaitijos kaimo muziejuje
Ekspozicijoje organizuojami įvairūs renginiai: gegužinės pamaldos, folkloro festivaliai, klojimo teatrai. Muziejininkai veda edukacinius renginius. Vienas iš populiariausių yra „Jau ir Jurgis“. Pavasarį pasitinka sugrįžtančius paukščius. Vidutinio valstiečio sodyboje įrengtoje edukacijos klasėje mokoma austi, daryti žaisliukus, velti vilną, siuvinėti.
Čia kasmet vyksta: užgavėnės, naktišokiai, klojimo teatrai ir kiti, su etnine kultūra susiję ir tradiciniais jau tapę, muziejaus renginiai.
Žemaičių kaimo muziejaus istorija
Muziejus pradėtas kurti 1963 m., kai Lietuvos Ministrų taryba, parėmusi muziejininkų ir kultūros veikėjų siūlymą, priėmė sprendimą įkurti Liaudies buities muziejų (dabar Rumšiškių) prie Kauno marių ir tris regioninius muziejus (Telšiuose, Rokiškyje ir Alytuje). Alytuje darbai nebuvo nė pradėti, Rokiškyje pastatyti tik keli trobesiai, o Telšiuose pastatytas antrasis pagal dydį Lietuvoje (po Rumšiškių) buities muziejus.
Pirmasis, 1967 m. į muziejų perkeltas eksponatas - pirtis iš Tryškių apylinkės. 1982 m. Žemaičių kaimo muziejus atvertas lankytojams.
Praktinė informacija
Žemaitijos kaimo muziejus duris lankytojams atvėrė 1983 m. Muziejuje, kuris Masčio ežero pakrantėje užima 7,5 ha plotą, šiuo metu yra 16 autentiškų XIX a. pab.-XX a. pr. pastatų, kurie suskirstyti į tris sodybas ir visuomeninį sektorių.
Adresas: Malūno g.
Darbo laikas:
- Nuo birželio 1 d.: antradienis-penktadienis: 10:00-17:00 val.; šeštadienis: 10:00-17:00 val.; sekmadienis: 10:00-15:00 val.
- Nuo spalio 1 d.: antradienis-penktadienis: 10:00-17:00 val.; šeštadienis: 10:00-16:45 val.
Ekspozicija nedirba šių valstybinių švenčių dienomis: Tarptautinė darbo diena, Naujųjų metų, krikščionių Velykų, Visų Šventųjų, Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) diena, Kūčių, Kalėdų dienomis.
tags: #zemaitijos #kaimo #sodybos #ekspozicija