Šimtmečius kurtas Žeimių dvaro rūmų ansamblis glaudžiai susijęs su šalia išaugusio miestelio istorija. Žeimių dvaras istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas XV a. pab.
Praeityje Žeimiai - LDK kunigaikščio kiemas - dvaras, vėliau - didikų Zavišų, Medekšų, Kosakovskių giminių tėvonija. Žeimių dvaras pradėjo formuotis XV a. pab. - XVI a. pr. Žinoma, kad XVI a. Žeimius lygiagrečiai valdė Zavišos, Medekšos, Čechovičiai.
Žeimių dvaras, kaip ir pati gyvenvietė, minima nuo XIV a. Tai viena seniausių Jonavos rajono gyvenviečių, suvaidinusi svarbų vaidmenį įvairių laikotarpių politiniuose įvykiuose ir kovose už Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimą. Gediminaičiams priklausiusi valda ne kartą minima XIV a. kovų su kryžiuočiais istorijoje. Vėliau šeimininkus pakeitusio dvaro istorija mena ir kitus svarbius politinius įvykius.
Žeimių miestelis kūrėsi kaip privataus dvaro palydovas ir savarankišku vienetu tapo tik XIX a.
XVI a. dvarą valdė Zavišos, Čekavičiai, Navrilkovičiai, XVIII a. - Medekšos. 1780 m. iš Medekšų dvarą įsigijo vyskupas Juozapas Kazimieras Kosakovskis, vienas iš Targovicos konfederacijos vadovų, po jo mirties - sūnėnas Mykolas Kosakovskis.
Baro konfederacijos įvykius liudija dvaro prieigose stovinti koplytėlė, skirta buvusio dvarininko, konfederato Teodoro Medekšos, žuvusio 1768 m. atminimui.
Žeimius garsino ir skambi Kosakovskių giminė. Štai dvaro savininkas Juozapas K.Kosakovskis buvo ir Livonijos vyskupas, ir politikas, ir rašytojas, bet jo nesėkmei - ir Rusijos imperijos rėmėjas.
Kažin, ar bajoras Juozapas K.Kosakovskis bent vienoje širdies kertelėje nujautė, kad dėl paskiausiai paminėto „nuopelno“ jo giltinė bus tokia žiauri... Vykstant 1794 m. Lietuvos ir Lenkijos sukilimui prieš Rusijos imperiją, minėtasis kilmingasis visai nekilmingai sutiko savo gyvenimo pabaigą - už išdavystę buvo viešai pakartas Varšuvoje.
Tačiau Kosakovskių giminė dvarą valdė iki pat 1940 m. (giminės palaikai ilsisi Žeimių bažnyčioje). Paskui čia veikė biblioteka, žemės ūkio mokykla, bendrabutis. Kurį laiką dvaras buvo apleistas. Džiugu, kad šis tiek daug istorijos vingių išlaikęs architektūros šedevras pamažu bunda. Žmogaus rankos gali sukurti labai daug, bet sugriauti, net ir nepadedant laikui, jos gali kur kas daugiau...
Kosakovskiams dvaras priklausė iki pat jo nacionalizavimo 1940 m. Sovietmečiu dvare veikė žemės ūkio technikumas, moksleivių bendrabutis. Atgimimo metais kurį laiką dvaro pastatai buvo apleisti.
Po dvaro nacionalizavimo, jame buvo įrengti butai. 1956-1965 m. čia veikė Žemės ūkio technikumas. Vėliau dvare buvo įrengtos Žeimių mokyklos pradinukų klasės ir bendrabutis. Kurį laiką jame veikė ir siuvykla.
Šiuo metu dvaro sodyba priklauso menininkui Domui Noreikai.
Spėjama, kad Žeimių dvaro sodybos rūmai pastatyti 1787 m. arba ankščiau. Rūmų architektūrinis stilius - klasicistinis.
Žeimių dvaro sodyba yra vienas ryškiausių vėlyvojo klasicizmo laikotarpyje susiformavusių ansamblių, saugomų viešajam pažinimui, naudojimui bei pagarbai. Į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių registrą šis ansamblis įrašytas kaip statinių kompleksas, kurio priklausiniai yra: rūmai, svirnas, koplytėlė, ledainė, kumetynas, arklidė, bokštas, vartai ir parkas.
Dvaro sodybos pastatai ir želdiniai suformuoti lygumoje, kurią rytuose ir šiaurėje supa dirbami laukai bei pievos su atsiverenčiais peizažiniais toliais, o pietuose ir vakaruose - gyvenvietės užstatymas. Bendras teritorijos plotas 13,30 ha. Sodybos užstatymo struktūros tipas - mišrus, turintis koncentruotą centrinę ir kelių linijų ūkinę dalis.
Teritorijos planas - linijinis daugiaašis, nesusikertančių ašių, dalijančių ansamblį į kelias lygiavertes erdves. Kompozicijos centras yra rūmai. Į juos orientuota įvažiavimo alėjos ašis, jungianti gyvenvietę ir koplytėlę su rūmais, esančiais kitoje pusėje. Ašis simetriškai įsijungia į taisyklingą partero ovalą.
Žeimių dvaras 2023 m.
Architektūra ir statiniai
Manoma, kad pirmieji dvaro pastatai buvo mediniai, o dabartinis dvaro ansamblis išaugo XVIII a. pabaigoje. Klasicistinio stiliaus Žeimių dvaro sodybos rūmai pastatyti XVIII a. antroje pusėje, maždaug 8-9 dešimtmetyje.
Rūmai pailgo stačiakampio plano, jų planinė struktūra pirmame aukšte - koridorinė, antrame - anfiladinė. Pastato tūris centrinis, su portiku per antrąjį aukštą pagrindiniame vakarų fasade ir rizalitu su frontonu ir pompastiška laiptine, vedančia tiesiai į antrąjį aukštą, rytų fasade.
Pagrindinio vakarinio fasado kompozicinis centras yra keturių kresnų jonėninių kolonų portikas. Jo viršų užbaigia Lietuvos klasicizmo architektūroje retai pasitaikantis laiptuotas dvitarpsnis atikas. Kolonų ritmą sienoje atkartoja keturi jonėniniai piliastrai. Iš kiemo, kuriame yra sodas, pusės į antrąjame aukšte išsikišusią terasą ant stambių kolonų, sujungtų arkadomis, veda didžiuliai laiptai. Analogiškai pagrindiniam fasadui jonėniniai piliastrai akcentuoja ir šią centrinę dalį, kurią vainikuoja trikampis klasikinis frontonas.
Pirmąjį nuo antrojo aukšto skiria profiliuota trauka, viršutinę pastato dalį juosia karnizas su dantikulo ornamentu. Pirmasis aukštas rustuotas, žymiai žemesnis už antrąjį, su nedidelėmis langų angomis. Antrojo aukšto langai klasikinės formos, virš jų - trikampiai sandrikai su konsolėmis. Centrinėje dalyje abiejų aukštų langai stačiakampiai, vienodo dydžio, be sandrikų.
Seniausias dvaro kompleksui priklausantis statinys - koplytėlė, datuojama 1768 m. Baro konfederacijai atminti skirtas statinys, dažnai įvardijamas kaip Šv. Jono koplytėlė yra per kelis šimtus metrų nutolusi nuo dvaro rūmų - pagrindinio per Žeimių gyvenvietę vedančio kelio kairėje. Ji skirta Baro konfederato, Riterių mokyklos auklėtinio Teodoro Medekšos, žuvusio 1768 m., atminimui.
Be pagrindinio dvarvietės pastato - gyvenamųjų rūmų - yra išlikę ir kiti dvaro komplekso statiniai: svirnas, ledainė, kumetynas, arklidė, siloso bokštas.
Dvaro parko formavimo pradžia ir didžiojo parterio kairėje esantis svirno pastatas datuojami panašiu laikmečiu, kaip ir patys dvaro rūmai - XVIII a. pabaiga. Tiek dvaro parkas, tiek svirno pastatas pertvarkyti XIX a.: vėlyvojo baroko geometrinio plano dvaro parkas perplanuotas į mišrų, o svirno pastatui pritaikyta buvusi oficina - virš svirno pagrindinio įėjimo galima matyti iš tinko suformuotą datą „1893“ - tai rekonstrukcijos metai. Rekonstrukcijos metu svirnu tapusi oficina išsaugojo klasicistinio dekoro elementus - abipus durų esančius porinius piliastrus ir rupaus tinko rustais dekoruotą antresolės juostą.
Kitapus dvaro gyvenamojo pastato esanti ledainė, kumetynas ir arklidė dvaro teritorijoje atsirado XIX a. antroje pusėje. Visų šių pastatų plokštuminiai lygūs fasadai padengti šviesiu tinku, be dekoro elementų. Šalia arklidžių - netinkuoto raudono plytų apskrito plano statinio griuvėsiai. Tai naujausias dvaro komplekso statinys.
Dvaro parkas
Žeimių dvaro parkas pradėtas kurti XVII a. Pasak Domo, dabar matome hibridinį parko stilių - vėlyvojo baroko parko likučių ir angliško tipo peizažinio parko sintezę. Taip yra todėl, kad keičiantis dvaro valdytojams, perplanuojama ne tik pastatų architektūra, bet ir ją supantis peizažas. Visą sodybos teritoriją seniau supo apsauginės želdinių juostos. Parteris buvo apsodintas alyvų krūmais ir gėlių klombomis. Prie takų driekėsi gazonai, stovėjo suolai su akmens pagrindais. Iki šiol yra išlikę vartai su keturiomis kvadratinėmis tinkuoto mūro kolonomis. Valstiečiai galėjo pėsti ateiti iki jų ir per tarnus kreiptis į šeimininkus.
Iki dabar ošia 400 metų skaičiuojanti senųjų liepų alėja, vedanti nuo dvaro iki pat Jonavos-Šėtos kelio - vis dar barokinio parko fragmentai, kurti Dominyko Kosakovskio. Tiesa, senųjų medžių jau likę gana nedaug. Domas apgailestauja, jog kasmet audrų ir vėtrų neatlaiko po keletą parko senolių.
Pietų pusėje - ryškiausia peizažinio parko dalis. Ten pat auga juodauogių šeivamedžių giraitės - krūmai gana aukšti, žydintys baltomis, savito kvapo žiedų kekėmis. Šeimininkas pasakoja, jog seniau naujakuriai dėdavo šakeles po grindų lentomis, kad pelės, neapsikentusios stipraus kvapo, amžiams paliktų namus. Aukštuose parko medžiuose juoduoja daugybė lizdų. „Pilkieji garniai su mumis draugėje gyvena,- rodo dvaro šeimininkas. - Čia esančiuose tvenkiniuose ir žuvį traukia.“ Šalia garnių, skardžiai karksėdami ratus suka kovai. O netoliese ir didžiosios antys vaikus augina. Ne tik vasarą parkas pilnas gyvybės - žiemą ir kiškis ilgom ausim nustraksi alėja, ir lapės teritoriją patikrina - bene ras kur vištų tuščiam skrandžiui užpildyti.
Naujieji dvaro šeimininkai itin palaiko ekologijos idėjas: nors žolė apima didelius plotus, tačiau su burzgiančia technika jie žemės nekankina. Tik takelius praėjimams išryškina, o parko žolę leidžia nukramsnoti kaimynų triušiams, arba įleidžia karvę pasiganyti. Mainais valdų savininkai gauna šviežio pieno, bet ne maistui jį vartoja.
Stebėdami sparčiai augančią žolę, abu suvokiam, jog anuomet žoliapjovių tai nebuvo - jas atstojo avys, ožkos, dar arklys koks prarisnodavęs per kiemą. Pats dvaro parkas gana kompaktiškas, vidinė jo kiemo dalis nedidelė. Tačiau 1890 m. dvaro inventoriuje minimas didelis sodas. Tad ir dabartinis savininkas lygiuojasi į didikų pavyzdį ir siekia jį atkurti sodindamas senovines obelų veisles. O medelių - ąžuolų, klevų, liepų - parko tuščioms erdvėms pats prisiaugina. Smagu būtų sulaukti voveraičių šėliojimo. Tiesa, buvo keletas pūstauodegių anksčiau, tačiau atklydusi kiaunė visas išgainiojo.
D.Noreika sodo ir parko nei purškia, nei tręšia cheminėmis trąšomis, o pakraštėly iškastas duobes pildo organinėmis medžiagomis ir gamina biomasę, kuri puikiai praturtina žemę. Tokiame ekologiškame gamtinės žemdirbystės ūkyje vakarais ūbauja pelėdos, pupsi ežių šeimynos, o nuolatinių gyventojų baltųjų gandrų pora niekad neapleidžia senojo, apie 350 metų gyvuojančio klevo.
Sukame link rūmą puošiančio lenkto panduso su laiptais ir jaukia terasa antram aukšte. Domas ir čia eina autentiškumo keliu: sodina senovinius erškėčius, kuriuos parsisiunčia iš tolimų kraštų, senųjų veislių rožes, išvestų net 1886 m. Ūglius saulėn kelia keliasdešimt veislių vynui skirtų vynuogienojų eilės, iš kurių pats seniausias ir atspariausias šalčiui XVIII a.
„Parko restauracija ne tokia lengva kaip rūmų, - dėsto D. Noreika.- Gamta nuolat keičiasi. Ir tokios koncepcijos, kokią matė Kosakovskiai pasodinę medį, jau niekaip atgal nesugrąžinsi. Nors yra išlikę šiek tiek žinių, monografijos, betgi parkas - ne rūmai, kiekviena nuotrauka gali padiktuoti naujus sprendimus. Darbų čia dar laukia labai daug, o dar daugiau genialių idėjų sukasi veržlumo pilnoje galvoje - visa ko atkūrimo, tobulinimo, bendravimo su visuomene planai. Domas net nežada apsitverti aklina tvora ir slėpti nuo žmonių tokį turtą. Jis atviras visuomenei ir nori dalytis dvaro paveldu.
Tačiau kiekvienas parko lopinėlis, kiekviena rūmų kertelė net minimaliems irimo procesams sustabdyti reikalauja lėšų. Čia ne butas, ir ne kaimo sodybėlė, čia didžiuliai dvaro sodybos plotai ir vieniems savininkams ją tvarkyti, pildyti, lopyti - didelis iššūkis. Todėl šeimininkai mielai įsileidžia už tam tikrą mokestį vestuvininkus, fotosesijų, švenčių rengėjus, ar šiaip ekskursantus, o surinktas lėšas investuoja į šio dar nenušluoto nuo žemės paviršiaus perlo tvarkymą.
Jau vien ką reiškia prie rūmų įveista baltauogės meškytės gyvatvorė - senas tradicinis dvarų ir parkų krūmas, dar alyvų ir skroblų alėjos - tiesiog visa paletė senųjų dvarų sodybų želdinių palikuonių.
Dvaro sodybą sudaro:
- Dvaro rūmai
- Svirnas
- Koplytėlė
- Ledainė
- Kumetynas
- Arklidė
- Bokštas
- Vartai
- Parkas
Dabartis
Štai po visų neramumų neblogai išsilaikiusią ledainę siekia pritaikyti vynuogių vynui, obuolių sidrui gaminti iš čia pat auginamų sidrui skirtų obelų, šiltnamy sirpsta dar gausybė veislių desertinių vynuogių. Asmeninėms šventėms visada galima užsisakyti 1893 m.
Žeimių dvaras - ne tik jų dabartiniai D.Noreikos namai, bet ir verslas, ir gyvenimo būdas. Tuo labiau, jog pats Domas yra meniškos prigimties, rankoje tvirtai laikantis dailininko teptuką ir kasmet sukviečiantis savo kieman šiuolaikinius menininkus iš viso pasaulio bei rengiantis kūrybinių industrijų , dirbtuvių ar edukacines programas. Tai inkubatoriaus, ekologinių programų erdvė. Joje puoselėjama dvarų kultūra ir istorija, kultūriniai renginiai, įvairios parodos.
Dvaro rūmų parteryje lankytojus pasitinka vieno garsiausių Lietuvos menininko, premijos laureato Donato Jankausko skulptūra, vaizduojanti dėl aplinkos taršos pajuodavusią gėlę, kurios kiekviename žiede lindi beždžionės galva.
Žeimių rūmų architektūroje, pasak D.Noreikos, vyrauja vėlyvasis klasicizmas. Šeimininkas supažindina su biblioteka ir joje slypinčiais lobiais. Pasirodo, ten dabar ne šiaip biblioteka, bet ir visa Domo eksperimentų patalpa. „Šviesa - pagrindinis kenkėjas, - aiškina šeimininkas. - Eksperimentų medžiagos negali gauti stiprios šviesos“.
Ant plataus stalo išrikiuoti iš dvaro surinkti architektūriniai fragmentai. „Originalių detalių čia likę itin menkai - tik parketo grindys, siena ir lubų lopelis. Apie buvusios didikų bibliotekos knygas ir meno kūrinius, žinoma, net svajoti neverta. Nors kadaise knygos pagarbiai sudarė 4000 egzempliorių, galbūt ateityje vėl pamažu rikiuosis nauja kolekcija. O šiandien ant sienos kuriamas istorinis groteskas ir vykdomi dideli eksperimentų darbai.
„Smagiausia, kai visus metus kažką darai po gabalėlį ir vėliau, surengus parodą, atėjusieji tai pastebi ir įvertina. Restauracijai viskas naudojama iš natūralių medžiagų, kuo aš be galo nusistebiu - Domas rankose varto kamine rastas sudžiūvusių gyvūnėlių - šeškų ir kitokios smulkmės mumijas. Kita staigmena - iš gyvūnų kaulų ir odelių gaminamas plastikas. „Tokį unikalų plastiką išrado jau XVIII a. Ir dabar visa ši patalpa paklijuota apdorota triušio odele, - nustebina restauratorius. - O senų seniausias lakas gaminamas iš grindų vabzdžių išskyrų. Netgi smuikus anksčiau juo lakuodavo“.
Žinoma, jis pats gyvūnų nedobia, o apdorotus perkasi restauracinių medžiagų skyriuose. „Tai itin sena technologija, - aiškina Domas. - Karvės piene yra kažkiek procentų gryno kazeino. Todėl pieno baltymas yra pats stipriausias klijus iš senųjų polimerų. Tokį klijų naudojo senovės egiptiečiai, graikai.“ Lauke jis parodo rūmų sienos užlopytą plyšelį. Iš natūralios medžiagos pagamintas sukietėjęs klijus tampa kietas kaip cementas.
Pašnekovas sako, jog ateity norėtų praplėsti rūmų erdves ir atverti duris lankytojams. Kol kas tam skirtas tik vienas didelis kambarys, kuriame veikia A.Narkevičiaus istorijos archyvų ir jo paties gamintų dirbinių parodos, o jų autorius ten veda senųjų liaudies amatų edukacijas. Abu dvaro puoselėtojai tikisi sulaukti vis daugiau lankytojų, kuriems galėtų daug ką papasakoti ir parodyti. Argi galima pamiršti savo šaknis, iš kur atėjome ir ką turėjome?
Viskas, regis, keičiasi, dvaras pagal galimybes atgauna savo pirmykštį vaizdą, parkas plečiasi ir gražėja, sodai greit ves mūsų protėvių skanautus obuolius, tačiau, anot savininko, liūdina tik viena „smulkmena“ - žmonėms vis dar trūksta sąmoningumo. Kažkodėl visi galvoja, kad Žeimių dvaro sodyba vis dar priklauso visiems ir nieko nepaisydami, be leidimo klajoja po teritoriją. Nors ant vartų kabo lentelė, skelbianti, kad čia privati teritorija, o ir pasikeitusi aplinka nepalieka abejonių, kad jame gyvena nauji šeimininkai, netgi iš tolo baltai šviečiantys užtvarai bando sudrausminti nesusivokiančiuosius, tačiau pašaliniai vis tiek atkakliai braunasi vidun. Pasitaiko atvejų, kai Domo šeima per langą stebi jų kieme šeimininkaujančius atvykėlius. Nesmagu ir liūdna dėl tokios kultūrinės sąmoningumo stokos. Matyt, viskam reikia laiko, todėl Domas ir toliau optimistiškai žvelgia priekin, ir įgyvendina plačius savo užmojus.
Vietovardžio paminėjimas Žeimių miestelio istorijos klodus yra sukaupęs tautodailininkas Artūras Narkevičius, kuriam yra suteiktas garbės kraštotyrininko vardas. Neretai dėl miestelio duomenų į jį kreipiasi net profesionalūs istorikai iš Kauno ir Vilniaus. A.Narkevičius mielai sutiko papasakoti apie Žeimius, kurie yra svarbūs istoriniais įvykiais ir įtakingais žmonėmis.
„Rašytiniuose šaltiniuose istorikai nurodo Žeimius XIII-XIV amžiuje buvus valsčiaus centru. Tačiau pirmą kartą ši vietovė buvo paminėta kronininko Motiejaus Strijkovskio. Jis teigė, kad 1319 metais čia vyko maršalo Henriko von Plotzkės kautynės su LDK kunigaikščiu Gediminu, kuris išplėšė šlovingą pergalę. Tačiau dabartiniai istorikai abejoja, ar tikrai šis mūšis vyko ties Žeimiais. Ši data ir aprašyti įvykiai dar laukia kruopštaus ir išsamaus tyrimo“, - teigė A.Narkevičius.
Tačiau, pasak pašnekovo, labiau tikėtini Hermano von Vartbergės ,,Livonijos kronikoje“ ir Vyganto Marburgiečio ,,Naujosios Prūsijos kronikoje“ aprašomi mūšiai. Teigiama, kad 1363 metais vyko abiejų vokiečių ordinų magistrų žygis į Lietuvą, kurio metu Žeimiai buvo labiausiai nuniokoti. Kol nėra išsamių tyrimų, Žeimių miestelio bendruomenė nusprendė šios vietovės pirmąjį paminėjimą susieti su 1363 m. įvykiais ir nuo 1998 metų kas penkis metus Žeimiuose rengia šventes.
Dabartinė neogotikinė Švenčiausios Mergelės Marijos Gimimo šventovė Žeimiuose iškilo 1906-1909 metais.
Žeimių dvaras (1768 - 1900)
Žeimių šventovė
Pirmąją Romos katalikų bažnyčią Žeimiuose apie 1522 metus pastatė dvarininkai Zavišos. Dabartinė neogotikinė Švenčiausios Mergelės Marijos Gimimo šventovė Žeimiuose iškilo 1906-1909 m. klebono ir Jonavos dekano kunigo Mato Miežinio rūpesčiu. Šis kunigas nemažai nuveikė prisidėdamas prie parapijos lietuvinimo, įvesdamas lietuviškas pamaldas kas antrą sekmadienį. Prieš dešimtmetį, pagerbdami šio klebono atminimą, žeimiečiai jam atidengė memorialinę lentą.
Daug įvairių publikacijų, dokumentų iš archyvų ir senų leidinių bei pasakojimų apie bažnyčią surinkęs A.Narkevičius papasakojo klebono Eugenijaus Jokubausko prisiminimus, kuriuos dvasiškis užfiksavo 1944 metais.
Kai vokiečiai traukėsi, o rusai į miestelio pusę šaudė sunkiąja artilerija, buvo nutarta numušti bažnyčios bokštus. „Operacijai paskirtas karininkas, žiūrėdamas pro žiūronus, pastebėjo bokšte stovinčią moterį, rodančią karinius ženklus, jog priešo čia nėra. Įsakymas buvo atšauktas, o rusų kariuomenė be pasipriešinimo įžengė į Žeimius. Karininkas pirmiausia susirado kunigą ir nuėjo į bažnyčią pasiaiškinti, kas galėjo rodyti tuos ženklus. Tuomet pamatęs fasade tarp bokštų stovinčią Marijos statulą karininkas sušuko, kad štai ta moteris rodžiusi karinius ženklus. Jo nuostabai nebuvo ribų, o kunigas iš visos širdies dėkojo Dievo Motinai, kad ši išsaugojo tokią brangią ir didingą Žeimių šventovę“, - pasakojo A.Narkevičius.
Žeimių miestelio bendruomenė didžiuojasi, kad jų krašte vaikystę ir didžiąją gyvenimo dalį praleido architektas, inžinierius Vaclovas Michnevičius. Jis veiklai palankią terpę buvo radęs Vilniuje, o susikūrus Lietuvos valstybei dirbo Laikinojoje sostinėje. Daugiau kaip trisdešimt metų jis buvo laikomas autoritetingiausiu bažnyčių statytoju Lietuvoje. Šiuo metu žinoma 17 jo suprojektuotų ir pastatytų bažnyčių. Keletas bažnyčių pagal jo projektus buvo pastatytos Baltarusijoje. Jis prisidėjo prie stambiausių tarpukario inžinerijos projektų.
Šviesios atminties architektas yra palaidotas Žeimių bažnyčios šventoriuje. Po trijų dešimtmečių klebonas Eugenijus Jokubauskas išrūpino, kad ant V.Michnevičiaus kapo atsirastų bent kuklus paminklinis akmuo.
Mieste yra paminklas 1919-1920 metų nepriklausomos Lietuvos Žeimių krašto savanoriams ir Sukilėlių koplytėlė, vietinių žmonių dar vadinama Šv. Jono koplytėle. Ji yra Žeimių dvaro sodybos statinys, menantis pirmojo dvaro savininko Dominyko Medekšos laikus.
Žeimiuose tarp bažnyčios ir seniūnijos yra paminklas, menantis rezistenciją šiuose kraštuose. Tai balto mūro, tinkuota koplytėlė su Sopulingosios Marijos skulptūra. Šis nedidelis, bet įspūdingas lietuvišką koplytėlę primenantis paminklas tapo Žeimių sakralumo simboliu.
Žeimiškiai neleido užmarštin nugrimzti senosioms kapinėms. Medžio drožėjai Linas Heningas ir A.Narkevičius šiai vietai atminti sukūrė kryžių. Prieš du metus Žeimių miestelio centre buvo pastatytas stogastulpis Žeimių krašto savanoriams, o praėjusią savaitę - atidengta lenta skulptoriui K.Bogdanui (autorius Kęstutis Krasauskas).
A.Narkevičius savo namuose yra įkūręs muziejėlį, kuriame sukaupta Žeimiuose ir Jonavoje gyvenusių žydų istorija.
Žeimių dvaras 2023 m.