Žano Talandžio Sodyba: Atspirtis Priklausomybėms ir Naujam Gyvenimui

Kelmės rajone, Padubysio kaime, gyvena Žanas Talandis, žmogus, kurio gyvenimas kupinas iššūkių, kovos ir atsidavimo padėti kitiems. Prieš dešimtį metų alkoholis buvo jį visiškai užvaldęs, tačiau vyras sugebėjo ne tik atsitiesti ir pakilti naujam gyvenimui.

Sunku patikėti, kad dar visai neseniai Žanas buvo alkoholio prie žemės priplotas ir meldė mirties.

Daugelį metų jo namų durys atviros kiekvienam, kuris nebijo tiesos ir nori blaiviomis akimis pažvelgti į savo širdį. Daugybė žmonių slapta svajoja, kad kas nors apie juos pastatytų filmą ar parašytų knygą, bet yra tokių asmenybių, kurių istorija netilptų į jokius rėmus.

Žanas Talandis - žmogus, kurio gyvenimas kupinas iššūkių, kovos ir atsidavimo padėti kitiems. Kelmės rajone gyvenantis Žanas Talandis už nugaros paliko Dubysos vingį ir Padubysio mišką, alkoholizmą ir kalėjimą.

Sunkus kelias į blaivybę

Žanas prisimena, kaip gerti pradėjo nuo trylikos metų, kai skyrėsi tėvai. Pirmą kartą prisigėrė ir labai patiko. Galvojau, kodėl anksčiau to nedariau. Prisigėriau ir nebeskaudėjo, tik labai verkti visada norėjosi. Net jei primušdavo, nebijojau. Jau geriau fizinis skausmas nei sielos… Man tai buvo geriausias pabėgimas. Gal kad alkoholiko vaikas… Kai išgerdavau, patogu buvo, nebaisu gyventi. Nereikėjo taip sunkiai gyventi, kaip dabar gyvenu.

Jis sako, kad „Ilgiausiai gėriau 42 paras. Vos nenumiriau. Dabar galvoju, kad alkoholizmas atėjo tik todėl, kad nemokėjau kurti tarpusavio santykio, su stikliuku rankoje tai padaryti būdavo kažkaip lengviau“.

Kai 2002 metais atvažiavau pas tėvą Stanislovą Krikšto prašyti, tai nesupratau, kai jis sakė, jog turiu dėkoti už savo ligą. Stebėjausi: „Už ką dėkoti? Už tai, kad beždžione pavirtau?“ O jis sakė: „Ne. Jums, alkoholikams, lengviausia. Kai tik klynas iš baimės sušlampa, tuoj galva nulinksta ir puikybė išgaruoja, o būtent pastaroji yra pati didžiausia žmogaus nelaimė.“ Man tada keisti tie žodžiai atrodė, ir tik vėliau supratau, kad jis visiškai teisus. Regis, šeštaisiais negėrimo metais pradėjau dėkoti Dievui už alkoholizmą.

Ž. Talandis: „Kai „klyniuks“ su­šlamp, gal­vi­kė nu­linkst. Nie­ko nė­ra blo­giau už pui­ky­bę“, - tė­vo Sta­nis­lo­vo jam pa­sa­ky­tus žo­džius ci­tuo­ja vy­ras, da­bar be­si­džiau­gian­tis gau­sia šei­ma ir pa­de­dan­tis į al­ko­ho­lio ir nar­ko­ti­kų liū­ną įklim­pu­siems vy­rams ir mo­te­rims at­ras­ti švie­są.

Sodybos Įkūrimas Ir Pagalba Priklausomiems Asmenims

Už šešių kilometrų nuo namų Žanas įkūrė sodybą vyrams, pasiryžusiems ištrūkti iš priklausomybės gniaužtų. Nevadina to reabilitacijos namais.

Sodyba įkurta 2007 metais. Nuo įkūrimo pradžios čia apsilankė per 100 asmenų, turėjusių priklausomybių. Dalis gyvenusiųjų sėkmingai ištrūko iš priklausomybės gniaužtų ir surado savo kelią: sukūrė šeimas, dirba ir gyvena pilnavertį gyvenimą.

Aštunti metai nevartoju, tačiau mano vartojimas iki šiol labai didelę reikšmę turi dabartiniam gyvenimui. Negaliu būti geras tėvas, geras vyras, geras draugas, sugadintas visas mąstymas. Gal net ne sugadintas, gal jo ir nebuvo… Tikrai nesu toks, koks norėčiau būti. Reikėjo porą metų gyventi šeimoje, kad suvokčiau, jog alkoholis mano gyvenime padarė daug baisių dalykų. Labai greitai užsiplieskiu, prisipildau pykčio. Susiginčijęs su kitu žmogumi dažniausiai renkuosi paprasčiausią kelią - trenkti durimis ir išeiti. Seniau, kai gėriau, man buvo aišku, kur ir ko. O ką dabar daryti? Alkoholizmas paliko daugybę žaizdų, ir jas man dar gydyti ir gydyti - čia kaip žydams per dykumą eiti. Kiek dar reikės eiti? Viskas, matyt, priklauso nuo to, kaip nuolankiai eisiu.

Die­vas yra Mei­lė“, - toks už­ra­šas ant pa­sta­to sie­nos pa­si­tin­ka įsu­kant į ant Du­by­sos kran­to esan­čią Ža­no Ta­lan­džio, jo žmo­nos Li­nos ir ke­tu­rių pa­me­ti­nu­kų - Gab­rie­lės, My­ko­lo, Ra­po­li­nos ir Jur­gio - so­dy­bą.

Priklausomybių turintys asmenys augina gyvulius, dirba žemę ir patys išsilaiko. Žmonės mokosi gyventi iš naujo: neprašydami pinigų iš valstybės, savivaldybės. Ž. Talandis, su čia gyvenančiais asmenimis, dalijasi viskuo, ką pats turi.

Žanas pasakoja, kad su žmona čia gyvena gal 12 metų ir nepasakytų, kad daug padarėme. Tik tiek, kad mūsų durys atrakintos: kažkada taip išmokė brolis Gediminas (Numgaudis OFM, - aut. past.), kuris mus priėmė, su mumis pasidalijo, kas geriausia. Neturime moralinės teisės kitaip gyventi. Nuo pat pradžių viską dėjome į bendruomenę, niekada nesislėpėme, kad skaniau pavalgytume ar patogiau išmiegotume. Gal ne visiems reikia taip gyventi, bet pasidalyti ir prisidėti prie to, kas kuriama, nori daugelis.

Sodybos Gyventojų Istorijos

• Kęstas, 35-erių, narkomanas, priklausomas nuo heroino: "Reikiamu metu atsidūriau reikiamoje vietoje".
• Edgaras, 28-erių, narkomano karjerą pradėjo 11-os metų: "Mano tėvai buvo nepasiruošę turėti vaikų. Gėrė ir mušėsi".
• Algis, 51-erių, alkoholikas: "Konkreti nesąmonė su tuo gėrimu. Buvo, kad gėriau kasdien, be poilsio minutės. Maniau, kad per metus mirsiu".
• Antanas, sodybos senbuvis, gėrė 35-erius metus, rūkė 40: "Į tą mėšlo krūvą grįžti nebenoriu. Kai gėriau, norėjau kuo greičiau numirti".

Ats­ki­ro­je so­dy­bo­je gy­ve­nan­tys sveiks­tan­tys vy­rai pri­va­lo lai­ky­tis die­not­var­kės. Ta­da ir pa­si­ma­to mo­ty­va­ci­ja, ar iš tik­ro no­ri žmo­gus blai­vė­ti. „Jei ne­su­sit­var­kai su kas­die­ny­be, apie dva­si­nius da­ly­kus ir blai­vy­bę ga­li tik šū­kaut. Die­not­var­kė pa­pras­ta - 6-tą ry­to kel­tis, mels­tis, pus­ry­čiau­ti, dirb­ti ūkio dar­bus, klau­sy­tis ka­te­che­zių, šv. Mi­šių. 13-tą va­lan­dą pie­tau­ja­ma, il­si­ma­si iki 15-tos va­lan­dos, ta­da ge­ria­ma ar­ba­ta, tvar­ko­ma­si, 18-tą va­lan­dą va­ka­rie­niau­ja­ma, o iki 20-tos va­lan­dos - lais­vas lai­kas.

„Ma­no rei­ka­las - kad žmo­gus ne­be­tu­rė­tų pre­ten­zi­jų kaž­kam, kas ne­va su ta­vi­mi pa­siel­gė blo­gai. Bu­vo žmo­nių, ku­rie man at­vė­rė šir­dį ir da­li­jo­si ma­te­ria­li­nė­mis gė­rybė­mis su ma­ni­mi. Aš da­rau tą pa­tį“, - sa­ko Ža­nas.

Ža­nas sa­ko, kad dar prieš dve­jus me­tus la­bai iš­gy­ve­no, kad ne­pa­vyks­ta kiek­vie­nam bro­liui pa­dė­ti. Da­bar ne­be­si­kan­ki­na. Sup­ra­to ne­sąs Die­vas. „Aš bu­vau iš­gel­bė­tas mei­le ir pa­si­gai­lė­ji­mu, o ne tie­sa. Su Die­vu rei­kia elg­tis są­ži­nin­gai, o ma­ny­je skau­dė­jo pui­ky­bę, kad no­riu bū­ti Die­vas. Pats žmo­gus tu­ri ap­si­spręs­ti. Te­gul Die­vas jį lau­žo.

Tragiška Netektis

Visgi atrodo, kad net gyvenimui pradėjus keistis į gera, nesėkmės jo neapleido. Prastomis oro sąlygomis į kelionę namo su dviem vaikais traukęs Žanas pateko į avariją. Nesuvaldytas automobilis atsitrenkė į tilto bortą ir įkrito į upę.

Kūnų Supainiojimas Po Avarijos

Tragiška avarija įvyko vasario 24-osios popietę Kelmės rajone esančiame Lyduvėnų miestelyje. Mikroautobusu „Volkswagen Caravelle“ važiavo penkiese - netoliese, Padubysio kaime, esančios sodybos priklausomybę turintiems žmonėms įkūrėjas 46 metų Žanas Talandis su savo dviem mažamečiais sūnumis, sodybos gyventojai A.Banišauskas ir V.Medvedevas. Nesuvaldyta mašina trenkėsi į tilto atitvarus ir įkėlė į Dratvinio upę. Per avariją žuvo A.Banišauskas, V.Medvedevas ir geraradystės akcijomis garsėjančio Ž.Talandžio 6 metų sūnus.

Po įvykio įvyko šiurpus incidentas, kai buvo supainioti žuvusiųjų kūnai. A.Banišausko motina I.Snarskytė atgavo ne savo sūnaus kūną, o V.Medvedevo. Vėliau paaiškėjo, kad A.Banišauskas buvo kremuotas vietoje V.Medvedevo, o pastarojo kūnas liko Kėdainių krematoriume kaip nežinomas asmuo.

Painiavos Detalės Ir Pasekmės

Artimiesiems kilo abejonių Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus (morgo) atstovai tariamo A.Banišausko kūną motinai atidavė antradienį. V.Medvedevui ant peties buvo tatuiruotė kaip ir A.Banišauskui. „Morgo darbuotojui prasegus maišą nepažinau sūnaus“, - prisiminė I.Snarskytė. Tačiau svetimo žmogaus kūną ji pasiėmė manydama, kad tai vis dėl to yra jos sūnus. I.Snarskytė tvirtino, jog ją suklaidino tatuiruotė. „Kūnas buvo nugrimuotas, galva sudaužyta, lūpos susiūtos“, - pasakojo kaunietė.

Tariamas A.Banišauskas buvo pašarvotas Kauno laidojimo namuose. Velionio draugai ir giminaičiai ėmė sakyti motinai, jog čia - ne jis. Tačiau žmonės dėl to nebuvo visiškai tikri - svarstė, kad įspūdis, kūnui ilgą laiką išbuvus vandenyje, gali būti apgaulingas.

Trečiadienį tariamo A.Banišausko kūnas buvo kremuotas Lenkijoje, o ketvirtadienį įvyko laidotuvių ceremonija - urna su velionio pelenais pristatyta į Kauno Eigulių kapines. Visi manė, kad ten - A.Banišauskas. A.Banišausko motina ketvirtadienį per gedulingus pietus sulaukė Lyduvėnų kaimo (Kelmės r.) bendruomenės nario skambučio. „Pasakysime labai negerą naujieną - palaidojote ne savo sūnų“, - išgirdo I.Snarskytė. Tiesa išaiškėjo, Lyduvėnų bendruomenės atstovams penktadienį atvykus į Šiaulių morgą. Vietos gyventojai tikėjosi išvysti V.Medvedevo kūną, tačiau morgę atidengę karstą, aiktelėjo - jame gulėjo A.Banišauskas. Su žmona išsiskyręs V.Medvedevas turėjo būti pašarvotas Lyduvėnų miestelyje, šio krašto gyventojai ketino pasirūpinti ir jo laidotuvėmis. Jo vardu palaidotas kitas žmogus. „Tikrasis mano sūnus Kėdainių krematoriume pažymėtas kaip nežinomas asmuo. Be dokumento sūnaus negalima kremuoti“, - sielvartavo I.Snarskytė.

Tyrimas Ir Atsakomybė

„Morgo darbuotojai ir teisėsaugos pareigūnai pademonstravo visišką nekompetenciją. Manęs net nebuvo atsiprašyta“, - piktinosi I.Snarskytė, penktadienio rytą atvykusi į Kauno apylinkės prokuratūrą rašyti pareiškimo dėl bylos iškėlimo atsakingiems darbuotojams už aplaidumą.

I.Snarskytei reikės rašyti prašymą, kad būtų panaikinta kremacija A.Banišausko vardu jį supainiojus su V.Medvedevu: „Užuot sėdėjusi prie sūnaus ir gedėjusi, dabar turiu spręsti teisinius kazusus.“

A.Banišausko artimieji siekia, kad įvyktų urnos perlaidojimo ceremonija Kauno Eigulių kapinėse, bet nežinia, kada tai pavyks padaryti.

tags: #zano #talandzio #sodyba