Padubysys klega, čirpia, ūžia ir šnara - tiesiog sklidinas pavasario. Žano ir Lino namai - visai netoli gražuolės upės. Namai, kuriuos šeimyna atrado nelengvai ir ne iš karto.
Šiame straipsnyje pasakosime apie Žano ir Linos Talandžių sodybą Kelmės rajone, jų gyvenimo istoriją ir atsiliepimus apie jų veiklą.
Nuo alkoholizmo dugno iki naujo gyvenimo
Liepą sueis septyneri metai, kai Žanas Talandis iš vaizdingo Padubysio kaimo (Kelmės rajonas) nevartoja alkoholio, nors prieš tai vyriškis buvo nugrimzdęs žemiau dugno. Ar kada nors vėl nepakels taurelės, Žanas nežino, todėl save vadina laukiančiu alkoholiku. Kai šalia Žano žmona Lina ir trys jų atžalos, gyvenimo vertybės susidėlioja taip, kaip ir dera.
„Dievas, šeima ir bendruomenė“ - dabar gyvenu taip“, - sako Žanas.
Sodybos paieškos ir atradimas
Pirmąją sodybą su broliu Remigijumi Žanas įsigijo Butkiškėje, netoli Kražių. Tačiau, laikui bėgant, reikalaujančių pagalbos atsirado daugiau negu tų, kurie išgali padėti. Į savo namus Žanas grįždavo po vakarinių maldų, apie pusę vienuoliktos vakaro. „Žmona laukėsi Mykolo, o aš negalėjau su ja būti. Žmona pyko. Tvenkėsi pyktis ir man, dužo svajonės“, - sakė Žanas.
Tada vyriškis nuvažiavo pas Šiaulių vyskupą Eugenijų Bartulį. Papasakojo, jog kažkas ne taip su žmona darosi. „Vyskupas išklausė ir atsakė, jog su manimi kažkas atsitikę. Vertybes ne taip esu susidėliojęs. Ne - Dievas, bendruomenė, šeima, bet - Dievas, šeima ir bendruomenė turėtų būti“, - prisiminė. Tą patį patvirtino ir Žano nuodėmklausys. „Viską darai puikiai. Bet penktą vakaro būk pas žmona ir vaikus“, - citavo nuodėmklausį vyriškis. Nors ir labai sunkiai, Žanas priėmė sprendimą su šeima apsigyventi atskirai.
Iš Butkiškės trumpam Žanas grįžo į tėviškę, Rusnę. Tačiau kiekvieno mėnesio 13-tą dieną su šeimyna važiuodavo melstis į Šiluvą. „Buvau supykęs ant Dievo, kad pusantrų metų neleido mums kur nors netoliese susirasti namų. Bet ant Dievo negalima pykti. Vieną vakarą parašiau žmonos, kad pažiūrėtų internete, tarytum jaučiau - bus. Ir tikrai. Sodyba Padubysyje, netoli Lyduvėnų, ir kas mums svarbiausia - šalia Šiluvos. Su nuosava žeme ir gražuole upe pašonėje. Nė neatvažiavę, tik pradėję leistis nuo Laugalio kalno, pažiūrėjome su žmona vienas į kitą ir nusprendėme: “Perkam“. Nematę, širdim pajautę. Neapsirikom“, - sakė Žanas.
Taip treti metai šeimyna ir yra Padubysyje su trimis atžalomis - Gabriele, Mykolu ir Rapolina.
Pagalba kitiems ir bendruomenės kūrimas
„Mūsų giminėje daug alkoholikų. Norėjau padėti jų vaikiukams. Surengėme savo sodyboje stovyklą. Su palapinėmis. Kaip tiems vaikams buvo gera, mačiau. Atvyko Raseinių bardų klubo nariai, visą savaitę prabuvo“, - į praėjusią vasarą nusikelia Žanas. Tik kaimas į daugybę automobilių, palapinių ir žmonių keistai žiūrėjo.
Žanas šypsodamasis pasakojo, jog vietinis žmogus, jo namuose vedžiojęs elektrą, pavaišintas, tiesiai į akis šeimininkui išrėžęs: „Pasakyk man, kaimyne, ar jūs tik kokie sektantai nesate“. Žanas, nenorėdamas žmogaus įžeisti, klausimais į klausimą atsakęs: „Ar krikštytas esi? Ar katalikas?“ O sulaukęs galvos linksėjimo, pridūrė: “Tai, išeina, abu vienoje sektoje“.
Bet kaimynas vis nerimo, klausinėjo, kodėl Žanas su Lina kitiems vis padeda. O kaip nepadės, jei ir patys ne sykį iš kitų pagalbos yra sulaukę. „Dar kiti klausinėjo, gal kokią bendruomenę čia mes kuriame. Bet juk nieko kurti seniausiai nebereikia. Viskas jau gražiausiai sukurta. Yra viena bendruomenė - katalikų bažnyčia, o kita - mano kaimas. Juk taip?“, - šypsosi Žanas.
Kol Žanas šeimininkauja virtuvėlėje, pasivaikščiojusi su trimis dar nedideliais vaikais grįžta ir Lina. Vaikai pučia sužvarbusias rankeles, bet jų akys šypsosi, o skruostai dega sveiku raudoniu.
„Gyventi čia labai smagu“, - sakė iš Pakruojo kilusi Lina, visuomet svajojusi apie sodybą kaime.
Išsipildė ir dar viena Linos svajonė - Talindžiai augina 30 avių, pačių gražiausių jai gyvuliukų. Talandžiai sako esantys prie burtininkų. Vaikus pavasarį išsiveda į lauką, duobelę iškasa, bulvę įdeda, peržegnoja. Ar ne burtai, jei rudenį jau tris bulves mažiausiai randa, iš vienos išaugusias? Iškastas bulvikes suberia į židinį ar laužą, iškepusias - perlaužia, užberia druskos ir duoda vaikams. Kad kitą sykį patys žinotų, kaip elgtis.
„Užaugusiam be žemės - prapultis. Išvarys tokį iš darbo, tai ir numirs vidury gatvės. O mano vaikai pas mane važiuos bulvių sodinti“, - savąją burtininkiškąją filosofiją dėstė Žanas.
Ir Žanas, ir Lina tvirtino, jog gyvena gerai, gražiai ir laimingai. Net nesitikėję, kad taip įmanoma. Turi tvirtą pamatą - Dievą. „Patrauktų kas tą pamatą, ir nebeliktų nieko“, - įsitikinę.
Talandžiai nenori spėlioti, kaip bus, pavyzdžiui, po dešimtmečio. Visko gali nutikti. “Galiu ir užgerti. Bet tikiu, kad ir užgėręs nebebūčiau toks baisus, nemylintis gyvenimo, koks buvau, be tikslo. Dabar viskas apsivertė“, - ramiai kalbėjo Žanas.
- Tai koks tas tikslas? - nesusilaikiau nepaklaususi.
- Dangus, - atsakė Žanas.
- Bet iki jo toli...
- Ne, jis čia, žemėje prasideda. Yra pragaras. Nelygu, ką pasirinksi. Aš jau pasirinkau.
Talandžiai gyvena paprastai ir kukliai, vis prašydami Dievo apsaugoti juos nuo pinigų ir valdžios. „Manęs dažnai teiraujasi, ar aš nenorintis geriau apsirengti pats, žmonai madingesnį drabužį nupirkti. Bet, kad jūs žinotumėt, mano žmonos ir Versači skoniai nesutampa“, - šypteli Žanas.
Abu sutuoktiniai spėjo įsitikinti, kad žmogui nieko kito nereikia - tik žmogaus, nuolatinio į jį ėjimo. Lina studijavo socialinį darbą, bet praktikoje susidūrė su jo ribotumu. „Mokė mus, mokė, o nuvažiavau dirbti ir supratau, kad nieko iš mano darbo nebus. Valstybė žmogui duoda garantijas, bet ne džiaugsmą. Jis vis vien lieka vienišas, nemylimas ir niekam nereikalingas“, - svarstė jauna moteris.
Lina atnešė per vieną gimtadienį iš vyro gautą knygą, kurioje popiežiaus Jono Pauliaus antrojo žodžiai, tapę Talandžių šeimos moto: „Tapkite draugais tiems, kurie neturi draugų, tapkite šeima tiems, kurie neturi šeimos, tapkite bendruomene tiems, kurie neturi bendruomenės. Visa, ką turime, pasidalykime vieni su kitais“.
Talandžiai svarsto, ar nevertėtų šių šventai teisingų žodžių užsirašyti didelėmis raidėmis ir pasikabinti ant sienos?
Ūkininkavimas ir šeimos vertybės
Žanas Talandis su žmona Lina ir būriu mažamečių vaikų gyvena Padubysio kaime. Šis padubysiškis žinomas visoje šalyje dėl savo unikalios veiklos. Talandžių sodyba kasdien gausiai lankoma paprastų ir garsių žmonių iš visų šalies kampelių. Kai pernai Lietuvoje lankėsi popiežius Pranciškus, būtent Žano ir Linos šeima buvo paprašyta nešti atnašas (auką šv. Mišių metu) ir gavo Šventojo Tėvo palaiminimą.
Talandžiai turi ne vieną, o tris karves ir 30 ožkų. Iš karvių ir ožkų pieno Žanas gamina fermentinius sūrius. Kadangi Žanas anksčiau turėjo darbą, jis dabar išėjęs tėvystės atostogų. Gauna šiokią tokią paramą iš valstybės. Pašalpų neprašo.
„Puikiai gyvenam, - nesiskundžia šešių vaikų tėvas. - Valgom tikrą mėsą, tikrą varškę, tikrus savo gamybos jogurtus, geriam tikrą pieną. Kelis kartus per dieną eina prie Dubysos maudytis. Į vežimaitį pakinkytas asiliukas parveža nuo maudynių pavargusius mažylius ir šlapius rankšluosčius. Vaikai kada panorėję jodinėja ant žemaitukės kumelaitės.
„Miesto vaikai apie tokius dalykus galėtų tik pasvajoti.
Laikas brangiau už auksą. Tačiau rytą mes galime be skubos palaiminti vaikus, susėsti bendrai vakarienei ir bendrai maldai. Lieka laiko ir poilsiui, ir pokalbiams su vaikais, ir šuns paglostymui. Na ir kas, kad mūsų drabužiai iš „Humanos“ parduotuvių.
Tėvystę, o ne darbą svetimiems pasirinkęs vyras sako, jog uždirbdamas net du tūkstančius eurų negalėtų suteikti vaikams tokio gyvenimo, kokį suteikia dabar.
Linos ir Žano Talandžių šeima džiaugiasi tuo, ką turi: būrį sveikų ir gabių vaikų, švarią gamtą, upę, ekologišką maistą ir daug laiko bendravimui.
Sodybos problemos ir kaimynų atsiliepimai
Tačiau Kelmės r. Dubysos regioniniame parke esančio Padubysio kaimo šeimos šiuo grožiu nebesidžiaugia. Priežastis paprasta. Kelmės r. Skiručių kaime - Regioninio parko pašonėje - ant aukšto kalno prieš gerus metus ėmė veikti kiaulių ferma. Užsidarę langus ir duris, vyrai, moterys ir vaikai ne vaizdingomis apylinkėmis grožisi ar dirba ūkio darbus lauke. Jie bando kvėpuoti likusiu oru kambariuose. Bet ir jis greitai baigiasi - kiaulių fermos dvokas prasiveržia į namus pro menkiausius plyšelius.
Padubysiškė Evelina, kurios šeimos namas yra slėnyje, tiesiai po Skiručių kaime įkurta kiaulių ferma, neviltyje - nebeįmanoma tapo gyventi.
„Mus smarvė jau žudo. Tokiam gražiam kampely gyvenam, bet va. Praėjusią savaitę - trečiadienį ir ketvirtadienį - tokia baisi smarvė buvo“, - baisisi Evelina.
„Aš ne tam sodybą kaime nusipirkau, kad kiaulių mėšlą uostyčiau. Pernai dar nebuvo tiek smarvės. Bet šiemet... Kai ferma kūrėsi, žmonės baiminosi, kad bus baisu. Bet kad taip baisu, niekas negalėjo pagalvoti“, - sako Žanas Talandis.
I. Sutkus teigė esąs veterinarijos gydytojas. Padirbėjęs stambioje įmonėje, auginančioje kiaules, iš jos išėjo ir nusprendė įkurti savo fermą. Skiručiuose su broliu nusipirko fermą, parengė reikalingus dokumentus ir dabar augina vos 1 000 kiaulių.
Fermos savininkas mano, kad gyventojai kvapus prisigalvoja. Kol nežinojo, kad ferma veikia, nesiskundė, o kai sužinojo, esą ir pradėjo užuosti kvapus. „Tai jei jau tokiame užkampy negalima fermos kurti, tai tik po žeme turbūt galima“, - stebėjosi I.
Kova už blaivų gyvenimą ir pagalbą kitiems
Prieš devynerius metus alkoholis buvo Žaną taip užvaldęs, kad vyras meldė mirties. Dabar Žanas dėkoja Dievui už alkoholizmą. „Kai „klyniuks“ sušlamp, galviukė nulinkst. Nieko nėra blogiau už puikybę“, - tėvo Stanislovo jam pasakytus žodžius cituoja vyras, dabar besidžiaugiantis gausia šeima ir padedantis į alkoholio ir narkotikų liūną įklimpusiems vyrams ir moterims atrast šviesą.
Žanas pasakoja, kad prieš ketverius metus, jam su šeima įsikūrus Padubysyje, jo pagalbos ėmė prašyti įvairaus plauko nuo alkoholio ir narkotikų priklausomybės kenčiantys, lagerį po lagerio keičiantys vyrai. Negalėjo jis jų…
Žanas įkūrė sodybą vyrams, pasiryžusiems ištrūkti iš priklausomybės gniaužtų. Nevadina to reabilitacijos namais. Aštunti metai nevartoju, tačiau mano vartojimas iki šiol labai didelę reikšmę turi dabartiniam gyvenimui.
„Negaliu būti geras tėvas, geras vyras, geras draugas, sugadintas visas mąstymas. Gal net ne sugadintas, gal jo ir nebuvo… Tikrai nesu toks, koks norėčiau būti“, - atvirai kalba Žanas.
Reikėjo porą metų gyventi šeimoje, kad suvokčiau, jog alkoholis mano gyvenime padarė daug baisių dalykų. Labai greitai užsiplieskiu, prisipildau pykčio. Susiginčijęs su kitu žmogumi dažniausiai renkuosi paprasčiausią kelią - trenkti durimis ir išeiti. Seniau, kai gėriau, man buvo aišku, kur ir ko. O ką dabar daryti? Alkoholizmas paliko daugybę žaizdų, ir jas man dar gydyti ir gydyti - čia kaip žydams per dykumą eiti. Kiek dar reikės eiti? Viskas, matyt, priklauso nuo to, kaip nuolankiai eisiu.
Man tada keisti tie žodžiai atrodė, ir tik vėliau supratau, kad jis visiškai teisus. Regis, šeštaisiais negėrimo metais pradėjau dėkoti Dievui už alkoholizmą.
„Kai reikia priimti kokį sunkų sprendimą dėl namiškių, kurie sodyboje gyvena, kai kuris nors užgeria ar prasideda kivirčai, skauda man puikybę, kad nesu Jėzus, kad negaliu to žmogaus pakeisti“, - dalinasi Žanas.
Gerti pradėjau nuo trylikos metų, kai skyrėsi tėvai. Pirmą kartą prisigėriau ir labai patiko. Galvojau, kodėl anksčiau to nedariau. Prisigėriau ir nebeskaudėjo, tik labai verkti visada norėjosi. Net jei primušdavo, nebijojau. Jau geriau fizinis skausmas nei sielos… Man tai buvo geriausias pabėgimas. Gal kad alkoholiko vaikas… Kai išgerdavau, patogu buvo, nebaisu gyventi. Nereikėjo taip sunkiai gyventi, kaip dabar gyvenu.
Nuo vaikystės dar ir kito dalyko visada norėjau - tiesos, tačiau nemačiau nė vieno, kuris tiesa gyvena. Darželyje mačiau, kaip viena sakoma, o kita daroma. Mokykloje - tas pat, technikume - vėl tas pat, kalėjime - taip pat. Niekur nemačiau tiesos. Jaučiau jos alkį, bet nebuvo, kas pasotina.
Kai pas tėvą Stanislovą atvažiavau, sakiau jam, kad noriu Krikšto, bet nenoriu būti katalikas. Išdėsčiau jam visus savo argumentus, jog nematau Bažnyčioje žmonių, kurie tikrai gyventų, kuo tiki. Jau kai į Pakutuvėnus patekau, tai brolį Gediminą vis persekiojau su tuo savo tiesos siekiu. Buvo toks keistas troškimas demaskuoti, parodyti dviveidiškumą. Tai aš sakiau broliui Gediminui: per pamokslus, konferencijas šnekate vienaip, o patys elgiatės kitaip. Pamenu, jis pažiūrėjo į mane ir tarė: „Toli pažengei.“ Tada nusivedė į koplyčią, parodė Nukryžiuotąjį ir pasakė: „Jei nori tiesos, jį sek, o ne mane persekiok. Aš esu tavo brolis, ir dar mažesnysis. Konferencijose kalbu sau, pamokslus sakau sau, kad nepamirščiau, kaip gyventi.“ Tada suvokiau, ką iš tiesų turiu sekti. Pabandžiau ir… tos tiesos skonis patiko: toks sunkus, sūrus, kaip gatvės gyvenimas. Tikras. Nuolatinė kova nuo ryto iki vakaro.
Kai pasikrikštijau, tėvas Stanislovas klausė, gal turiu problemų dėl alkoholizmo. Sakiau, kad tikrai ne. Taip, išgeriu, tačiau galiu ir negerti, negerti ilgą laiką - kai kalėjime sėdėjau, tris mėnesius negėriau. Jis sako: „Eik pas anoniminius alkoholikus.“ Aš sutrikau: „Nelabai galiu ten eiti. Mano draugas, iš kurio visada dėl to šaipiausi, ten yra nuėjęs.“
Šilutėje anoniminių alkoholikų grupę jau lankiau kokį mėnesį, kai išgirdau, kad Pakutuvėnuose tokiems kaip mes vyksta stovyklos ir jas, kaip man sakė, veda vienuoliai, panašūs į tą, pas kurį krikštijausi. Iš karto pasakiau: „Varom.“ Kai atvažiavome į Pakutuvėnus ir įėjome į bažnyčią, brolis Gediminas stovėjo baltai apsirengęs ir Švenčiausiąjį Sakramentą iškėlęs laikė. Prašiau brolio Gedimino, kad leistų pasilikti, tas nustebęs klausė: „Ar tu neturi kur gyventi?“ Sakiau, jog turiu. Tada jis dar labiau nustebo ir sakė važiuoti namo, o kai bus kitos stovyklos, vėl galėsiu atvažiuoti.
Tada nusiuntė pas zakristijoną Modestą. Paprašiau pievos gabalo palapinei pastatyti, sakiau, jog valgyti neprašysiu, tik kad leistų čia ką nors padirbėti. Pavyzdžiui, medžius galiu kirsti, tvarkyti. Taip ir likau. Po kurio laiko pakvietė prie savo stalo, sakė, nenormalu, jog kartu dirbame, bet atskirai valgome. Man buvo nejauku pas juos eiti - jie visi tokie išprotėję atrodė - krykštavo, džiaugėsi kaip pacanai. Keista buvo.
Kai parodė taisykles, pagal kurias privalau gyventi, bėgau daiktus dėtis. Beje, dabar labai panašias taisykles savo sodyboje ant sienos esu pakabinęs. Nuo išvažiavimo sulaikė ir tai, kad esu nemažai ortodoksų dvasinės literatūros skaitęs, kur rašoma apie ištikimybę mažuose dalykuose.
„Praėjo metai Pakutuvėnuose ir pajutau tuštumą bei suvokiau, kad per tuos metus mano gyvenime nieko esmingo neįvyko. Pamenu, sėdžiu ant lentų krūvos, ir ašaros per veidą bėga“, - prisimena Žanas. Brolis Gediminas nusigando, kad būsiu užsigavęs. Papasakojau jam, kaip jaučiuosi, tačiau jo nenustebinau. Jis man sako: „Nieko ir negali įvykti, nes, jei nori, kad kažkas tikrai keistųsi, pirmiausia, save turi pradėti mylėti.“
Su Šventuoju Raštu koplyčioje visą vakarą prasėdėjau, ieškodamas formulės, kaip aš esu mylimas, tačiau neradau. Tada prisiminiau savo tėvą, amžiną atilsį alkoholiką, kuris, nepaisydamas šios savo ligos, man daug nuostabių akimirkų padovanojo: vesdavosi kartu žvejoti, kartu sode būdavome.
Kai buvau Pakutuvėnuose, ne kartą galvojau, kad noriu gausios šeimos, tačiau man labai sunku ir net gėda buvo sau prisipažinti, jog taip pat noriu moters artumo. Čia vėl padėjo Šventasis Raštas. Tuomet jau buvau pažįstamas su Lina, socialine darbuotoja, kuri vėliau ir tapo mano žmona. Tuo metu ji buvo ką tik baigusi universitetą, gerokai jaunesnė už mane. Pradžioje apie kažkokią draugystę net negalvojau, tačiau jaučiau, jog su ja mano santykiai kitokie nei su kitomis merginomis, buvusiomis Pakutuvėnuose. Taip susiklostė, kad mes tapome savotiška viena komanda: aš, mano bičiulis Remyga, Audra ir Lina.
Vieną vakarą prie stalo likome dviese, išsigandau kaip berniokas, nes jaučiau, kad tuoj kažkas bus. Ji manęs klausia: „Gal turi ką man pasakyti?..“ Aš pradžioje kažką mikčiojau, paskui išstenėjau, jog esu įsimylėjęs ją. Vėl kreipiausi į brolį Gediminą ir sakiau jam, kad įsimylėjau. Jis man: „Aš irgi ne vieną moterį myliu, tad sveikinu. Tačiau žinok, jog įsimylėjimas niekaip tavęs neatpalaiduoja nuo skaistumo priesako. Bažnyčiai šiuo metu labai reikia žmonių, kurie savo priesakų laikosi.“ Man nuo tų jo žodžių gerokai palengvėjo.
Po keliolikos dienų Lina grįžo. Pusę metų gyvenome tokiame rūke - eidavome į bažnyčią, bet negalėjome priimti sakramentų ir jausdavomės labai slogiai. Žinau, jog man tas laikas buvo duotas, kad ant kitų neločiau ir nemoralizuočiau, nemokyčiau, kaip turi elgtis ir gyventi. Na, o kai sulaukėme pirmagimės Gabrielės, supratau, kaip Viešpats mane myli ir niekas nebeįrodys man kitaip. Rusnėje, kabake, man niekas alaus skolon neįpildavo, o čia žmogaus gyvybę Viešpats patikėjo… Tai begalinė Jo meilė yra.
Pakutuvėnai man ne tik padėjo pradėti stiebtis į gyvenimą, bet ir žmoną padovanojo. Tiesą pasakius, kai iš Pakutuvėnų atvažiavome su Lina į Klaipėdą, paprasčiausiai nežinojau, kaip toliau gyventi.
Bičiulis Remigijus po kurio laiko pasiūlė keltis iš Klaipėdos ir pirkti per pusę sodybą, kurioje galėtume gyventi kartu su valkatomis, kuriems reikia pagalbos. Iš tiesų tuomet ir pas mus, ir jo bute visada koks nors sunkumų ištiktas žmogus gyveno, tad jis pasiūlė, jog daug geriau bus, jei specialią sodybą įkursime. Remigijaus pastangomis pavyko pelningai perparduoti vieną butą ir per pusę nusipirkome sodybą prie Kražių. Iš karto čia apsigyveno aštuoni priklausomi žmonės.
Laukėmės antro vaikelio, ir Lina vieną dieną pasakė, jog nebenori taip gyventi. Man baisu pasidarė, kad velnias apsėdo žmoną. Nustebęs jai priminiau, jog visada svajojome gyventi sodyboje, norėjome padėti kitiems žmonėms. Ji vis vien kartoja, kad nebegali taip gyventi. Nusigandau: ką dabar daryti? Paklausiau Linos: „Ar Bažnyčia tau vis dar autoritetas?“ Ji sako: „Aišku.“ Kiek apr…
Žano Talandžio mintys apie priklausomybes ir pagalbą kitiems
Žanas Talandis dalinasi savo mintimis apie tai, kaip svarbu padėti kitiems, išgyvenantiems priklausomybes, ir kaip svarbu turėti tvirtą pamatą - Dievą. Jis tiki, kad kiekvienas žmogus gali rasti kelią į šviesą, jei tik yra pasiryžęs keistis ir priimti pagalbą.
Žano ir Linos istorija įkvepia ir parodo, kad net iš sunkiausių situacijų galima rasti išeitį, jei yra meilė, tikėjimas ir noras padėti kitiems.