Žaliakalnio mediniai namai: istorija ir architektūra

Žaliakalnis - unikalus Kauno rajonas, garsėjantis savo žaluma, medine architektūra ir turtinga istorija, kuriame gyveno daug žymių meno, architektūros ir sporto veikėjų. Šiame rajone spalvingi mediniai namai dera su modernizmo architektūros pavyzdžiais, o už kiekvieno kampo slypi intriguojančios istorijos.

Prie Kauno prijungtas daugiau nei prieš 100 metų, Žaliakalnis išsaugojo savo unikalų žavesį ir identitetą. Šiandien pakviesime pasivaikščioti po Žaliakalnio gatves ir susipažinti su jo istorija, architektūra bei gyvenimo ypatybėmis.

Žaliakalnio panorama

Žaliakalnio istorijos vingiai

Neretai, kalbėdami apie Pirmosios Respublikos laikotarpį, vadinamą "tarpukariu", įsivaizduojame jį apibendrintai. Tačiau tiesa ta, kad auksiniu Laikinosios sostinės periodu laikomas XX a. 4 dešimtmetis, galbūt net 3-iojo pabaiga.

Tokie buvo 1919 m., kai Kaunas tapo de facto Lietuvos valstybės Laikinąja sostine, nes į miestą persikėlė Lietuvos valstybės centrinės valdžios institucijos. 1922-ieji buvo "pavaros perjungimo metai" - Kaunas perėjo iš pokario suirutės į atsikūrimo laikotarpį.

Medinė Žaliakalnio architektūra

Žaliakalnyje iki šiol išlikę mediniai namai, kurių istorijos skiriasi nuo eilinio medinuko, kadangi tarpukariu čia namus statėsi Kauno elito atstovai. Virtualus maršrutas suteikia galimybę neišeinant iš namų apžiūrėti medinius Žaliakalnio namus, kuriuos statėsi ar nuomojosi žymūs Lietuvos visuomenės veikėjai, kūrėjai.

Galima atrasti kalvos šlaite suręstą kompozitoriaus Juozo Gruodžio namą, apžiūrėti namus, kuriuose gyveno žymusis keliautojas Matas Šalčius, tapytojai Jonas Šileika bei Viktoras Vizgirda ir kiti. Maršrute taip pat pristatomi mediniai namai, kuriuose šiuo metu įrengti memorialiniai muziejai, skirti ten gyvenusių žmonių atminimui.

Kauno gatvės 1922 metais

Su bibliografu Mindaugu Balkumi verčiant 1922-ųjų archyvus, galima sužinoti, kad V. Putvinskio gatvės 1922-aisiais dar nebuvo! Tiksliau, pati gatvė buvo - pirmiau vadinta Gornaja, tuomet Bergstrasse, o Lietuvai tapus nepriklausoma - Kalnų. Ir tik 1931-aisiais ji pakrikštyta čia stovinčiuose A. Žmuidzinavičiaus namuose, pas tapytojo žmoną, savo seserį, paskutinį gyvenimo mėnesį praleidusio Lietuvos šaulių sąjungos kūrėjo garbei.

1922 m. Auksiniu Laikinosios sostinės periodu laikytume 4 dešimtmečio pabaigą, kai miesto veidas (infrastruktūros prasme) jau buvo gerokai atsinaujinęs (įvestas vandentiekis, kanalizacija, pastatyti modernūs tiltai, kapitaliai sutvarkyta daug gatvių ir kt.), viešumoje dominavo moderni lietuvių kultūra.

Laisvės alėja buvo pilna žmonių judėjimo, transporto (daugiausia varomo vieno ar kelių arklių galia, automobilių mieste dar buvo labai nedaug). Gatvė buvo grįsta paprastais lauko akmenimis, jos šonuose driekėsi grioveliai lietaus nuotekoms subėgti (centralizuotos kanalizacijos sistemos dar nebuvo), virš šių griovelių kas keliasdešimt metrų buvo maži mediniai "tilteliai" pereiti ant šaligatvio, kuris neretai būdavo išklotas lentomis.

Gatvės viduryje augo liepos (kaip ir dabar), vidurinė gatvės dalis buvo atskirta medinių kuoliukų eilėmis iš abiejų pusių. Tarp liepų suformuota pėsčiųjų alėja. Joje stovėjo mediniai suoliukai (be atlošo). Laisvės alėja kursavo arklių tramvajus ("konkė").

1922 m. Laisvės alėjoje buvo gausu įvairių verslo įstaigėlių (parduotuvių, kavinių, viešbučių, įvairių kontorų ir kt.). Tuomet šioje gatvėje skambėdavo įvairios kalbos. Be lietuvių, buvo plačiai paplitusios rusų, lenkų, jidiš kalbos. Privačių įstaigėlių iškabos dažniausiai būdavo parašytos keliomis kalbomis, didžiausiu šriftu lietuviškai (neretai su klaidomis), o mažesni užrašai - lenkų bei jidiš kalbomis. 1922 m. trikalbiai užrašai buvo visiškai legalūs.

Kauno gyventojai 1922 metais

1922-ųjų Kaunas buvo daugiatautis ir daugiakultūris miestas. Tų metų birželio 1 d. Kauno miesto valdybos užsakymu atliktas visuotinis Kauno miesto ir priemiesčių gyventojų bei būstų surašymas. Jo duomenimis, Kaune gyveno 84 352 gyventojai.

Tad apie pusę tuometinio Kauno gyventojų save laikė lietuviais. Tikėtina, kad daugiau negu pusė lietuvių 1918-1922 m. buvo atvykę į Kauną iš kitų Lietuvos vietovių. Čia jie mokėsi, ieškodavosi darbo. Gimusių ir augusių Kaune lietuvių tuomet dar buvo ženkli mažuma.

1922 m. Kaune ir priemiesčiuose veikė 5 kino teatrai. Visi buvo įrengti kino teatrams nepritaikytose patalpose. Kino teatruose dominavo amerikietiški bei vokiški begarsio kino filmai.

Pagal tuometinę tvarką filmų titrai būtinai turėjo būti lietuviški, greta jų galėjo būti ir titrai kitomis kalbomis (dažniausiai rusiškai). Tačiau praktiškai lietuviški titrai neretai būdavo su stambiomis gramatinėmis klaidomis. Tuo metu kino teatruose buvo rodoma daugiausia lengvo, pramoginio turinio filmų, būta ir erotinių.

Kinas kaip pramoga buvo viena prieinamiausių masėms, bilietai nebuvo brangūs. To meto Kaune veikė neblogų restoranų ("Metropolis", "Versalis"), tačiau kainos juose buvo aukštos ir eiliniai kauniečiai teikiamais gardumynais nelabai pasimėgaudavo. Kurortuose galėjo sau leisti atostogauti tik aukštesnieji visuomenės sluoksniai. 1922 m. Lietuvai dar nepriklausė Klaipėdos kraštas.

1922 m. Kaune buvo vadinamoji "butų krizė". Mieste labai stigo būstų, jų nuomos kainos buvo išaugusios, tad neretai kelios šeimos gyvendavo viename kukliame bute. Šeimos stalas ir gardumynai ant jo priklausė nuo socialinio statuso. Turtingesnieji galėjo sau leisti ir įvairesnę mitybą, daugiau mėsiškų patiekalų, įvairesnių vaisių ir daržovių.

Dauguma šeimų maisto produktus įsigydavo turguose, rečiau parduotuvėse. Turtingesnės šeimos turėjo tarnaitę, kuri turguose ar kitur nupirkdavo maisto, iš upių ar šulinių atnešdavo vandens (vandentiekio dar nebuvo), sutvarkydavo namus, išskalbdavo drabužius. Darbininkų, smulkiųjų tarnautojų šeimose namų ūkį dažniausiai prižiūrėdavo šeimos moterys.

Prie Kauno tuomet jau buvo prijungtos aplinkinės gyvenvietės: Šančiai, Žaliakalnis, dalinai Aleksotas, šiandien turinčios ryškius savo veidus, istorinį identitetą. 1922 m. Kauno teritorinės ribos nebuvo tiksliai nustatytos.

Brazilka - Žaliakalnio dalis

Brazilka - tai neoficialus Žaliakalnio rajonas, kuris pradėjo kurtis apie 1930 m. Šiame rajone, kuris ribojosi su P. Dovydaičio ir Anykščių gatvėmis, apsigyveno skurdūs žmonės, kurie nuomojosi žemę iš J. Sabaliausko.

Brazilkos gyventojai statėsi namus iš bet kokių medžiagų - kartono, šiferio, metalo lakštų. Brazilkos gyventojai buvo vieningi, vienas kitą palaikė, buvo gana draugiški.

Bendraudavo vieni su kitais, turėdavo susitikimo vietas, kur moterys kartu gamindavo vakarienę, vyrai kortom žaisdavo, vaikai visuomet šalimais lakstydavo.

Brazilkos gyventojai buvo ganėtinai skurdūs.

Apie „Brazilką“ portalui „Kas vyksta Kaune“ pasakojo jos gyventoja, jauna istorikė, apie kvartalą šįmet parašiusi baigiamąjį darbą - Austra Meidutė, įdomybių aptikome ir tarpukario spaudoje. „Brazilka“ yra Šiaurės Žaliakalnio dalyje, link Neries upės. Šį kvartalą riboja Jonavos, Varnių, Žemaičių, P. Dovydaičio, Širvintų gatvės bei Savanorių prospektas.

Brazilka XX a.

Žaliakalnio gatvių pavadinimai

Kauno gatvių pavadinimai - tai istorijos atspindys, liudijantis apie miesto raidą ir permainas. Senieji pavadinimai, tokie kaip Kalnų gatvė (dabartinė V. Putvinskio gatvė), mena ankstesnius laikus, o naujieji pavadinimai įamžina žymių asmenybių atminimą.

Paveldosauga Žaliakalnyje

Po liūdnai pagarsėjusios Perkūno alėjos Art deco vilos griovimo istorijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybų inspekcija, atrodo, pradeda atidžiau žvelgti į tarpukario pastatų rekonstrukcijos atvejus Kauno Žaliakalnyje.

Kaip praneša Valstybinė teritorijų planavimo ir statybų inspekcija (VTPSI) prie Aplinkos ministerijos, neseniai pradėtas tyrimas dėl galimai neteisėtai išduoto statybą leidžiančio dokumento Aušros g.

Nustačiusi, kad 2020 metų lapkričio 10 dieną Kauno miesto savivaldybės administracija yra išdavusi statybą leidžiantį dokumentą statiniui Aušros g.

Remontuojant pastatą numatyti objekto prarastų fizinių savybių atstatymo darbai: stogo dangos, fasadų, langų, durų, turėklų ir kt. elementų dažymo spalviniai, apdailos keitimo sprendimai. Šiuo projektu esamo pastato tūris keičiamas didinant pastato aukšto skaičių iki 3 aukštų.

Iki šios dienos statybos darbai Aušros g. Pagal viešai prieinamus Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registro duomenis, žemės sklypas, esantis Aušros g. 23, Kaune, į saugomą teritoriją nepatenka.

Kadangi šiuo metu vis dar nėra sukurtos vieningos duomenų bazės, kurioje institucijos galėtų rasti informacijos apie visus kultūros paveldo statinius (informacija prieinama tik apie registruotus kultūros paveldo objektus), Statybos inspekcija, siekdama užtikrinti, kad Žaliakalnio vertingosioms savybėms nebūtų padaryta žala vykdant statybos darbus, kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyrių ir Kultūros paveldo departamentą dėl išvados, ar daugiabučio gyvenamojo namo Aušros g.

Kaunas šiandien

Įsibėgėjantis renginių sezonas, medžiams metant lapus atsiveriantys architektūra ir gatvės menas - puikus fonas atrasti niekur kitur pasaulyje neaptinkamą kaunastišką atmosferą. Kaunas - turtingas savo istorija miestas, skaičiuojantis ne tik šimtmečius, bet ir epochas, palikusias neištrinamų bruožų miesto veide.

Hanzos pirklių dvasia tebegyva senamiestyje, kuriame telpa ir žydiškojo Kauno pėdsakai. Naujamiestis ir Žaliakalnis žavi į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtraukta modernistine architektūra, kuria malonu grožėtis tiesiog vaikštinėjant.

Šiandien Kaunas - ne tik sporto, studentų, bet ir Lietuvos gatvės meno sostinė. Tai vienintelis miestas šalyje, kuriame šį žanrą aktyviai - ir morališkai, ir finansiškai - palaiko savivaldybės atstovai.

Gastroliavimas Kaune neatsiejamas nuo gastronominių patirčių. Kas tai bebūtų - ar skandinavų liaupsinamas restoranas "Uoksas", ar istorinės spurgos Laisvės alėjoje, ar "Oskaro" laureatės Helen Mirren įvertintų valgių ragavimas ir nakvynė imperatoriškuose apartamentuose baroko vienuolyne veikiančiame svetingumo komplekse "Monte Pacis".

Neries, Nemuno ir Nevėžio, be abejo, ir Kauno marių pakrantės - nuostabios visais metų laikais. Itin gražus ir Jiesios draustinyje esantis pažintinis takas, o netikėtai atsiveriančios atodangos kiekvieną privers išsitraukti fotoaparatą. Na, o urbanistinių sprendimų nesibodinčių laukia net keliolika Kauno parkų, skaidrinančių ne tik miesto centro, bet ir gyvenamųjų rajonų atmosferą.

Itin patogus kelionės į Kauną "asistentas" - žemėlapių serija "It’s Kaunastic". Joje - per tris dešimtis unikalių maršrutų, vedančių istorijos ir dabarties takais. Naujausi, pastaraisiais metais pasirodę leidiniai, pasakoja apie Kauno tvirtovę, maldos namus, teatrus, Aleksoto bei Šilainių mikrorajonų įdomybes ir daug kitų dalykų.

Amžininkų atsiminimai apie Kauną

Amžininkų atsiminimai, įspūdžiai, įžvalgos - tai tarsi gyvi istorijos liudytojai, kartais papildantys, o kartais paneigiantys istorikų teiginius. Sužinokite, kaip Kaunas atrodė XV-XX a. keliautojams, žurnalistams ar vietiniams gyventojams.

Iš Magdeburgo kilusio vokiečių literato bei mokytojo Fryderiko Šulco (Fryderik Schulz) 1793 m. aprašyme teigiama: "Nusileidę nuo kalno, netrukus privažiuojame Viliją, per kurią reikia persikelti, jeigu nori patekti į Kauną. Upę pasiekiau tuoj po devynių, nuo šeštos valandos ryto nuvažiavęs septyniolika mylių. Ir čia sutikau rusų, apgyvendintų žydiškoje miesto dalyje. Namus, stovinčius aplinkui ir sudarančius tvarkingą miestą su turgaviete, vadina žydiškais, nes juose gyvena vien žydai, kurių čia yra apie du tūkstančius ir kurie turi čia savo tvarkingą sinagogą. Malonu matyti šiuos žmones, užsiėmusius kuo nors kitu, bet ne smulkia prekyba ir sukčiavimu. Čia jie verčiasi visokiais amatais, kokių tik reikia gyvenimui ir patogumui."

Steponas Medekša, karaliaus sekretorius, Kauno žemės teismo teisėjas ir Vyriausiojo tribunolo deputatas, 1655 m. rašė: "Persikėlę ties Kaunu, ilgai sugaišę perkėloje, nes teko keltis valtimis, o arklius plukdyti, tądien nuvažiavome tik keturias mylias. Važiavome per Kauną, per patį miestą, kad ir labai buvo draudžiama. Užėjome į parapijos ir moterų vienuolyno bažnyčias, nes tik jos buvo likusios sveikos, tačiau viduje altoriai išvartyti, išdaužyti, vietomis apdeginti, knygos suplėšytos, numirėliai iš karstų išmėtyti. Į visa tai su širdgėla vos galėjome žiūrėti. Sveiko mūrinio namo tiesiog nė vieno nebuvo matyti."

Žilibero de Lanua (Ghillebert de Lannoy), prancūzų didikų kilmės riterio, 1413-1414 m. keliavusio po Lietuvą, trumpi įspūdžiai apie Kauną: "Greitomis jis pravažiuoja, vis dar rogėmis ir Memelės upę, taip pat pro Kauną (Cauve), didelį sustiprintą miestą su labai gražia didele pilim (moult beau gros chastel)."

Žaliakalnis - Kauno rajonas

Žaliakalnis - vienas žymiausių Kauno rajonų, iki galo suformuotas tarpukariu. Tuo metu čia ėmė kilti įvairių tipų gyvenamieji mediniai namai - nuomojamų butų dviaukščiai, vieno aukšto sodybinio tipo medinukai. Dėl puikios strateginės padėties rajone ėmė kurtis Kauno inteligentai.

Pradėtos statyti įmantrios medinės vilos, kotedžai. 1923 m. buvo suformuota viena svarbiausių urbanistine, architektūrine, istorine vertėmis pasižyminčių Žaliakalnio dalių - trapecijos formos plano teritorija tarp Radvilėnų plento, K. Petrausko gatvės bei Vydūno alėjos.

Tai danų inžinieriaus M. Frandseno įgyvendintos bei to meto Kauno miesto inžinieriaus Antano Jokimo parengtos Kauno miesto schemos dalis. Erdvūs sklypai, nuo gatvės atitraukti namai, puoselėjami daržai bei sodeliai suformavo savitą rajono vaizdą, kuris kartais apibūdinamas kaip „miestas-sodas“.

Vieni svarbiausių Žaliakalnio charakterį palaikančių objektų - autentiški mediniai gyvenamieji namai. Ne tik medinės architektūros išorės elementai, bet apskritai išsaugota gyvenamoji aplinka: išlaikytas sklypo apželdinimas, eksterjero ir interjero detalės, tradicinė gyvensena.

Šie segmentai formuoja ypatingą rajono charakterį, suteikia jam filotopinę vertę. Būtent gyvenamąją aplinką kaip itin vertingą šio rajono tapatumo, traukos elementą pabrėžia ir kultūros paveldo specialistai.

Kaip teigia Kultūros paveldo apsaugos ekspertė, ICOMOS narė, Jūratė Markevičienė, „į senąsias gyvenvietes, kuklią kasdienę aplinką, kur nėra architektūros šedevrų ar iškilių paminklų, šiuolaikinius žmones traukte traukia.

Vienas iš aplankytų autentiškų Žaliakalnio medinukų - Žemuogių g. 2/Aukštaičių g. 44 esantis nuomojamų butų tipo namas. Leidimą statyti šį pastatą 1927 m. gavo Lietuvos kariuomenės kapitonas, Šaulių sąjungos štabo adjutantas Antanas Gedmantas.

Pagal namo projektą pirmame bei antrame aukštuose suplanuota po 4 kambarių butą. A. Gedmantas su šeima gyveno antrame namo aukšte, o dalį pirmojo aukšto nuomojosi krautuvininkas, kur laikė nedidelę maisto prekių krautuvėlę. Asimetriško tūrio namo antrame aukšte įrengta uždara galerija.

Daugiašlaičio stogo stoglangis puoštas saulės spindulių motyvu. Pastato sienos apkaltos vertikaliai bei horizontaliai sudėtomis lentelėmis, kurios pabrėžia namo langus. Išorėje bei viduje išlikę daug autentiškų elementų: balkono tvorelė, durys, langai, jų rankenos. 2010 m. pastatas įrašytas į kultūros vertybių registrą.

Namas Žemuogių g. 2/Aukštaičių g. 44

Kitas įdomus ir itin autentiškas medinis namas yra Minties r. 24. Jis nuo pastatymo mažai tvarkytas, todėl puikiai išlaikęs pirminį vaizdą. Tai Žaliakalnio pradžios mokyklos vedėjui Jonui Dereškevičiui priklausęs pastatas, kuriame iki šiol gyvena jo dukra.

Namo projektas parengtas dar 1928 m. Tai buvo ne tik vienai šeimai, bet ir nuomai skirtas pastatas, kuriame suplanuoti keturi butai. Iš viso name įrengta dešimt kambarių. Pradėjęs statyti namą, J. Dereškevičius paėmė paskolą, kurią vėliau išmokėjo gaudamas pinigus už butų nuomą.

Savininkas gyveno antro aukšto bute, kitas patalpas nuomojo. Pokario metais šeimos finansinė padėtis buvo sudėtinga, J. Dereškevičius kurį laiką dėl ištrėmimo grėsmės net negyveno Kaune, todėl jokių žymesnių remonto darbų neatlikta.

Vėliau name įvykdyti kai kurie pakeitimai, pavyzdžiui, dar septintajame dešimtmetyje įvedus dujas, išgriautos koklinės krosnys. Tačiau namo viduje išlikę daug autentiškų elementų - durys, laiptai, dalis tarpukariu įsigytų baldų.

Nuo pastatymo beveik nesikeitė ir namo išorė. Namas apkaltas medinėmis lentelėmis, originaliai skaidyti mediniai langų rėmai, kampinėje namo dalyje esantis balkonas. Virš jo - trikampis frontonėlis su nedideliu pusapskričiu langu.

Dar vienas objektas, iki šiol palaikantis tarpukario Žaliakalnio dvasią - Tulpių g. 21 esanti vila, vertinga ne tik dėl išsaugotų pastato architektūros, interjero elementų, bet ir dėl čia gyvenusių asmenybių atminimo.

1927 metais pastatytas namas priklausė Juozui ir Stasei Geniušams - pianisto Petro Geniu...

tags: #zaliakalnio #mediniai #namai