Kaimo Gyventojų Likimai Pokario Lietuvoje: Valsčiaus Grigo Sodybos Istorijos

Pokaris Lietuvai - tai ne tik karas, bet ir kova be pasirinkimo, šiurpus susinaikinimas. Ypač vėlesniais metais, kai kelio atgal nebebuvo, kai baigėsi ginklai ir šoviniai, o priešas vis telkė naujas jėgas. Miškus užplūdo NKVD-MGB agentai ir provokatoriai, kurie viliojo vyrus amnestijomis ir gražiais pažadais. Su tais, kuriuos suviliojo, susidorojo žiauriai: kankino, trėmė į Sibirą, vertė išduoti savus.

Brolis išduodavo brolį, draugas - draugą. Kraujo upeliai tekėjo Lietuvos žeme, budeliai juose mazgojo savo rankas. Dabar galime pasiklausyti, ką apie save ir bendražygius pasakoja anų dienų liudininkai, patyrę tas baisias kančias. Beveik visi jie kilę iš Šiaurės Lietuvos - Aukštaitijos. Tačiau dar ne visi nori, kad jų vardai būtų paminėti viešai, teigdami, kad dar ne laikas.

Šiame straipsnyje remiamasi liudininkų prisiminimais, archyvine medžiaga iš buvusių partizanų ir sovietinių archyvų. Tai padeda geriau suprasti, kaip buvo planuojamos ir vykdomos enkavedistų operacijos prieš partizanus, kaip buvo verbuojami agentai, sekami ir provokuojami partizanai. Šiuos prisiminimus rinkti paskatino tragiškas daugelio likimas.

Darbą pradėjus dar 1970 metais, daug kas autorių laikė pamišėliu. Tačiau tik su dideliu patriotų pagalba ši medžiaga išvydo dienos šviesą. Atleidžiama tiems, kurie anuo metu įtarė esant KGB agentu, gąsdino, grasino, bandė provokuoti.

Šiame straipsnyje atskleidžiamos istorijos, kurios nutiko 1944 m. gruodžio mėnesį, kai NKVD daliniai siautėjo po kaimus, žudydami nekaltus žmones ir naikindami sodybas.

Žiaurūs NKVD veiksmai Petkūniškių ir Važdėlių kaimuose

Pasakoja P. F., P. J. 1944 m. gruodžio 22 d. Ankstų rytą rusų kareiviai (NKVD dalinys buvo apsistojęs Troškūnuose) kartu su Troškūnų skrebais įsiveržė į eigulio-žvalgo Juozo Pajuodžio sodybą Raguvėlės girininkijos eiguvoje, Petkūniškių vienkiemyje. Pas Pajuodį buvo užėjęs jaunas miško darbininkas, medienos brokuotojas Povilas Vareika. Jie abu turėjo dokumentus ir ruošė medieną pagal rusų karinį užsakymą. Du NKVD leitenantai (vienas šviesus, kitas azijatiškų bruožų) gryčioj ėmė mušti ir spardyti šeimininką Juozą Pajuodį.

Po to kartu su Povilu Vareika iš gryčios jį išsivarė raiti, o namą uždegė. Pakeliui užsuko į Krisiūno sodybą, iš kur išsivarė Jurgį Krisiūną, 42 metų vyrą (buvusį Lietuvos kariuomenės savanorį), tris mažamečius vaikus. Kiek pavarę juos į pamiškę, pradėjo šaudyti. Nušovė Povilą Vareiką, o Pajuodis staiga prisiminė, kad, kai šaudo, reikia gult, ir parkrito ant žemės, kareivis manė, kad jį nušovė, nors Pajuodis gulėjo net nesužeistas.

Važdėlių kaime enkavedistai rado tėvą ir sūnų Gašlūnus remontuojant šulinio svirtį. Jiems talkininkavo komjaunuolis Povilas Užusienis, kuris net parodė enkavedistams komjaunimo bilietą, bet tie nė dėmesio nekreipė, visus tris kieme sušaudė, o žmonai ir dukterims liepę išeit, padegė trobesius, net tvartus su gyvuliais.

Tuo pačiu metu Petkūnų kaime iš namų enkavedistai išsivedė 44 metų Benediktą Peleką (irgi buvusį Lietuvos savanorį), liepė pasiimt maisto. Liko žmona su trim mažamečiais vaikais. Išsivedė ir aštuoniolikmetį Juozą Kanapecką. Motina neleido, klausė enkavedistų, kur veda sūnų. Tie ją nustūmė šalin. Bevarydami šiuos vyrus, sutiko šakėm nešiną Antaną Deveikį, jauną berniokėlį, ką tik javus iškūlusį. Paėmė ir tą. Pavarę į pamiškę, visus tris nušovė. Jų artimieji nieko nežinojo, tik ryte žmonės rado sušalusius kūnus, nes naktį šaltis siekė -21 °C.

Grįžę atgal raudonieji budeliai dar padegė ir Krisiūno sodybą, tik gyvenamąjį namą Krisiūnienė su vaikais šiaip taip užgesino. Pasiautę po kaimus, „istrebiteliai“ vakare, apie dešimtą valandą, grįžo Troškūnų link.

Šeimos patirtis Subačiuje

1944 m. gruodžio 22 d. rytą dar buvo tamsu, kai miške išgirdom šūvius. Ir nebeišleido mūsų. Mano uošvis iš šulinio sėmė vandenį. Lauke išgirdom rusiškai rėkaujant ir pamatėm, kad du rusai karininkai už rankų ir krūtinės tampo uošvį ir kažką jam rusiškai šūkauja. Aš tuojau pat išbėgau pro gryčios duris.

- Kur banditai? Sakyk! Aš gyniausi, kad nieko nežinau. Tada mane ėmė daužyt pistoletų rankenom. Sužeidė galvą, visą sukruvino, keliais į pilvą spardė, krūtinę trankė rankom. Pargriovę ant žemės ėmė spardyt kojomis. Pakelia, pastato, atrėmę į sieną, ir vėl daužo. Vienas užsitaisė pistoletą ir jau ėmė taikytis. - Nelzia, zdiesj nelzia... Tas vis grasina nušausiąs čia, vietoj. Ilgokai taip jie mane kankino, gąsdino, kelis kartus net sąmonę buvau praradęs. Paskui liepė apsirengt ir išsivedė į kiemą. Pasivedėjo tolėliau. Matau - daužo gryčios langus, kad geriau degtų. Kareivių pilna, daugumas ant arklių. Viduj radę žibalo, visur prilaistė ir, nusikabinę žibalines lempas, ėmė padeginėt. Klojiman nunešę taip pat uždegė. Kieme buvo ir civiliai apsirengusių, kaip supratau, vietinių „liaudies gynėjų“.

Šitie privedė mane prie aukštesnio laipsnio rusų karininko, sėdinčio ant arklio, ir paliko, o patys nuėjo prie degančių trobesių. Prie mūsų prijojo dar vienas žemesnio rango karininkas. Vyresnysis jam kažką sakė į ausį. Tada tas nujojo prie dągančio klojimo, ir mačiau, kaip kažką vis traukė ir mėtė į ugnį. - Vidiš, u tebia estj sklad bojepripasov, oni uže vzryvajutsia.

Netoliese, matau, lauke susigūžę stovi mano uošviai, žmona ir septynerių metukų dukrelė. Karininkas pasišaukė vieną kareivį, irgi ant arklio. Sis prijojo ir mudu su Vareika ėmė varytis tolyn. Išėjom ant keliuko. Rankas liepė laikyt už nugaros, nesikalbėt. Kai išėjom iš miško netoli Krisiūno trobų, jau kiti kareiviai atvarė Krisiūną, ir mus visus tris tas pats kareivis nusivarė pirmyn. Krisiūnas su Vareika rusiškai visai nesuprato, kažką norėjo kareiviui aiškint, bet kareivis liepė tylėt ir eit greičiau.

Kiek tolėliau, pakrūmėj, užpakaly savęs išgirdau dvi automato serijas. Vareika, ėjęs vidury mūsų, krito pašautas. Aš ėjau kairėj, o Krisiūnas dešinėj. Nieko nelaukęs kritau ir aš kniūpsčias ant žemės, o Krisiūnas šoko bėgti. Šaudant turbūt arklys sujudėjo, nes šūviai buvo netaiklūs, - manęs net nesužeidė. Vareika dar sudejavo kelis sykius. Kai mokiausi, mums, miškininkams, per kriminalistikos pamokas aiškindavo, kad, išgirdus arti šūvius, reikia nedelsiant kristi ant žemės.

Pakėliau galvą - Vareika guli be jokių gyvybės žymių, aplinkui spengianti tyla. Čia pat griovys, kažin kokia daržinėlė. Aš atsistojau, apsidairiau ir pasileidau bėgt. Tolėliau buvo privatus miškelis, už jo - tuščias laukas, dar kokie 300 metrų iki valdiško miško. Aš nusimečiau pirštines, atsisegiojau drabužius ir lėkiau. Kairėj pusėj, visai netoli, pamačiau pulkelį kareivių ir skrebų. Jie į mane pradėjo šaudyt. Nuo medžių šakų tik šerkšnas krenta, kulkos zvimbia, vis vien reikia bėgt. Pribėgau juodalksnyną, paslydau ant ledo ir pargriuvau. Maniau, kad jau galas. Pasijudinau, atrodo, sveikas, niekur nieko, tik žiūriu - mano palto skvernai kulkų sukapoti. Atsikėliau, ir vėl bėgte. Atbėgu prie savo namų, namai jau liepsnoja. Šeimai pasakiau, kad iš čia kuo greičiau pasitrauktų, nes nežinia, kas jiems dar šaus į galvą.

SUBAČIUS: Skrebų siautėjimas ir nekaltų žmonių žūtys

1944 m. gruodžio 14-osios ryte kaimas kūlė javus. Pulkas skrebų, eidami iš Žudžgalio kaimo Taparevičiaus sodybos, pamatė jojant mano brolį Alfonsą Švilpą su draugu Vytautu Seibučiu. Seibutis nulipo nuo arklio, o skrebai pripuolę jį apdaužė ir nuėjo (Vytautą vėliau nušovė namuose). Mano brolis, nusiavęs batus, šoko bėgt. Nubėgo į Pagaidžiupių kaimą, niekam nieko nesakęs, užlipo ant namų aukšto ir pasislėpė. Netrukus jį atsivijo skrebai ir šeimininkams ėmė grasint padegsią gryčią, reikalavo parodyt, kur pasislėpęs banditas. Visur išvertė, net šulinį, ir tą išmaišė. Pagaliau radę Alfuką, numetė jį žemyn, peršovė ir liepė bėgt. Selevai, gyvenę maždaug už puskilometrio nuo mūsų namų, skrebams aiškino, kad čia joks ne banditas, o kaimynų vaikas. Sužeistas Alfukas puolė į kambarį, visas kruvinas, rėkdamas, dar bandė slėptis po lopšiu, bet skrebai jį ištempė laukan. Mes, nubėgę pas Selevas, brolį radom nebegyvą, suklupusį šalia gryčios darželyje. Gavę arklį, brolio lavoną parsivežėm į namus.

Tą pačią dieną skrebai nužudė dar keletą nekaltų žmonių. Nušovė senelį Povilą Valkavičių, pagriovy, prie Žviliūnų kaimo, pjaunantį vyteles keseliams pinti. Nušovė iš to paties kaimo 22 metų Motiejų Bartulį, bevedantį arklį; trisdešimtmetį siuvėją Gailiūną, kilusį iš Surdegio, kuris kieme lesino vištas; du brolius Astravus: Joną (22 m.) ir Vytautą (18 m.) ir jų pusbrolį iš Kanapynės kaimo, Juozą Belecką (20 m.) iš Upių kaimo, pusbrolius Pajuodžius iš Pajuodžiu kaimo.

Aš, jauna būdama, buvau gana smalsi, dažnai sėsdavau ant dviračio ir važiuodavau į Subačiaus geležinkelio stotį pažiūrėt ant grindinio išdarkytų žmonių. Mačiau ten nemažai ir buvusių savo jaunystės draugų, pažįstamų. Vėliau skrebai dar nušovė Žiūrą iš Pajuodžio kaimo (palaidotas Mitošiūnų kapinaitėse), Valą iš Žudžgalio kaimo (palaidotas Žviliūnų kapinėse). O Petras Ūzdras iš Mitošiūnų vaikščiodavo moteriškai apsirengęs. Labai darbštus buvo.

Pamenu, tai buvo 1944 metų gruodžio mėnesį. Tada aš mokiausi ketvirtoj klasėj. Grįžtu iš mokyklos į namus, o čia toks baisumas. Tėvas žiauriai sumuštas, gryčios pašalėj guli sušaudytas mūsų kaimyno sūnus Alfonsas Švilpa. Vėliau iš tėvų pasakojimo sužinojau, kaip viskas atsitiko. Alfonsas Švilpa su draugu dviese jojo ant arklio per kaimą. Kaime besivalkioją skrebai juos pamatė ir ėmė šaudyt. Alfukas nušoko nuo arklio ir pasileido link mūsų sodybos. Atbėgęs užlipo ant aukšto. Skrebai matė, kad jis įbėgo į mūsų gryčią, bet kur pasislėpė, tai nežinojo. Atėję ėmė viską verst ir ieškot Alfuko, tėvui net sušėrė keliskart, bet jis aiškino, kad nieko nežinąs apie jokį bėglį. Visur apieškoję ir neradę, jie kieme pasitarė ir vėl sugrįžo gryčion. Tėvui irgi liepė lipt ant aukšto. Pats Povilas Ramonas, užlipęs ant aukšto, Alfuką numetė žemėn. Apačioj buvę kiti skrebai į jį šovė. Vaikas palindo po mano sesutės vyge, bet skrebai jį ištraukė ir liepė bėgt. Jau sužeistas Alfukas nubėgo iki šulinio. Skrebai vėl į jį šovė kelis kartus. Visas kruvinas, sušaudytas Alfukas metėsi atgal, puolė skrebui Povilui Ramonui po kojomis, prašė pasigailėti, bet šis tik spyrė ir pribaigė jį. Mano tėvą Antaną Selevą skrebai po to smarkiai sumušė, statė prie sienos, grasino nušaut, kam slėpė Švilpą.

Tada aš buvau užprašyta pataikėt prie javų kūlimo pas gimines - Paryžės kaime. Ryte grįžau į namus, o čia - baisus dalykas. Petronių kieme guli nušautas mano brolis Juozas, namuose - klyksmas, ašaros. Pasirodo, jie du su pusbroliu Kaziu Petroniu jų klojime arpavo grūdus. Namiškiai pasakė, kad atvažiuoja skrebai. Tada jie metė darbą ir ėjo į gryčią. Skrebai, pamatę per kiemą einančius du vyrus, pradėjo į juos šaudyt. Brolis Juozas krito negyvas, o Kazimierą sunkiai sužeidė. Kazimieras ir tėvai matė, kaip į juos šovė skrebas Jonas Vasiliauskas.

Tarp skrebų buvo vietinis rusas Alionka Makarevičius, Juozas Ramonas iš Pavašakių ir dar keletas iš Subačiaus. Žiauriausias iš jų, kiek pamenu, buvo Juozas Ramonas. Kiek kartų jis mūsų namuose darė kratas, nesuskaičiuosi. Būdavo, įsiveržia su pulku skrebų ir šokdina, grasina, kad nušaus, tik pabandyk ką nors tarstelėt. Ir vis ieškodavo „banditų“. Mane ne sykį yra varęs kopėčiomis ant aukšto, o pats iš paskos - su automatu. Lipi ir bijai: ką žinai, kas tokiam durniui trinktelės į galvą. O žmogų nušaut jam buvo vienas malonumas. Išverčia, būdavo, spintas, komodas, stalčius, vis „banditų“ ieškodamas. Daug jų tokių šliaužiojo po kaimus ginkluotų. Nė vienas tikrai nėra gero darbo padaręs: tik šaudė, žudė ir gąsdino niekuo nekaltus žmogelius.

Tarybinis rašytojėlis kupiškėnas Jasinskas apie Juozą Ramoną parašė net knygą - „Ramonas pakėlė ginklą“. Kaip nesunku buvo popieriuj niekšą padaryt angelu. Bet vietiniai žmonės ilgai atmins skrebą Ramoną tokį, koks jis buvo iš tikrųjų, be visų Jasinsko palakavimų.

Subačiaus geležinkelio stoties partorgas Liepa ir Povilas Šulca plėšikavo bei trėmė žmones. Iš Žviliūnų jie išvežė keturis kiemus. Gaidžiupio kaime iš Kazio Šimonio atėmę išsivedė paskutinę karvę, mažus vaikus paliko be pieno lašo. Liepa vėliau išsikėlė gyvent į Panevėžį, buvo muilo fabriko direktorium. Šulca vėlesniais metais dirbo Kupiškio rajone „Vienybės“ kolūkio pirmininku. Dabar jau miręs.

Juozas Ramonas dar prieškario laikais per jaunimo suėjimus ir šiaip kur elgėsi labai išdidžiai. Jis nešiodavo plačią „burką“ su kapišonu, važinėdavo pasikinkęs širmą arklį, rankose nendrinis botagas; buvo ponas. Kartą kaimo vakaruškoje kažkas prišiko į jo „burkos“ kapišoną. Už tą seną jaunystės išdaigą vėliau kai kas nuo Ramono rimtai nukentėjo. Ramonas vis manė, kad tai mudviejų su broliu darbas, bet tai netiesa. Jo „burką“ išniekino visai kiti kaimo vakarušnikai. Tiesos jis taip ir nesužinojo. Kadangi niekas apylinkėj jo nemėgo dėl nepaprasto pasipūtimo, todėl ir pasijuokdavo iš jo. Juozas Ramonas keršijo ir keršijo visiems iš eilės, nė vieno nepagailėdamas. Jo rankos buvo kruvinos, jis pats turėjo vilko sielą.

Pokario metais mano brolis darbavosi su kuliamąja. Tą dieną jis kūlė Žviliūnuose pas Karvelytes. Matyt, peršalo, nes buvo gruodžio mėnuo, ir apsirgo gripu. Šeimininkės privirė liepžiedžių, jis išgėrė ir atsigulė. O anksčiau kaime po kūlimo būdavo patalkiai, visus kūlėjus vaišindavo. Tuo metu atėjo du skrebai: Justinas Ramonas ir Petrauskas. Brolis apsirengė ir jau ruošiasi eiti. Žmonės ėmė prašyti skrebų, kad pasigailėtų, nes nebus kas kulia javus. Tada Justinas Ramonas šautuvu užrėmė duris, kad žmonės neišeitų iš kambario, o skrebas Petrauskas liepė broliui bėgti. Kai šis pasileido bągt, tas ėmė šaudyt.

Gana. Brolis, išgirdęs šituos Ramono žodžius, suprato, kad su tokia aukšta temperatūra ir šitokiam šalty iki ryto klėtyje neišsėdėsi. Žiūri, Ramonas riejasi su žmonėm, tada jis griebė šautuvą iš Petrausko rankų, tvojo skrebui per pečius, o pats šoko bėgt. Prie upelio nuklimpo į sniegą ir apalpo, bet greit atsigavęs ėmė svarstyt, kur dabar dėtis.

Už kelių dienų pas tėvą atvažiavo skrebas Juozas Ramonas su visa „šaika“. Aš tuo metu buvau Panevėžy. Tėvą ėmė baugint ir reikalaut, kad pasakytų, kur sūnus. Tėvas gynėsi nieko nežinąs. Tada skrebai jį išsivedė į kiemą ir sumušė. Netoliese buvo sklepas, į kurį nulipt reikėdavo akmeniniais laiptais. Mama primokė aštuonmetę sesutę pult Ramonui po kojų ir prašyt, kad tėvo nemuštų. Ta, vaikas, ir paklausė: puolė Ramonui į kojas ir maldavo, kad tėvelį gyvą paliktų, bet Ramonas spyrė jai, kad ta akmeniniais laiptais taip ir nusikočiojo.

Skrebas Ramonas dažnai lankydavosi mūsų namuose. Kai tik atvažiuoja - ir muša tėvą. Kai tik atvažiuoja, ir muša. Tėvas nebeapsikentęs išėjo iš namų. Per pirmą vežimą Sibiran (1945 m.) skrebai užgulė Užusienius, Marcinkevičienę ir mūsų šeimą. Mes iš namų irgi pasitraukėm. Slapta sugrįžę, namus rasdavom...

Žuvusiųjų skaičius

tags: #zaideliu #kaimas #valsitiecio #grigo #sodyba