Žadvainių Medžiotojų Sodyba: Istorija ir Dabartis

Lietuva garsėja savo saugomomis teritorijomis, kurios užima virš 785 tūkst. ha, t. y. apie 12% šalies ploto. Svarbiausios saugomų teritorijų rūšys yra rezervatai (gamtiniai ir kultūriniai) ir draustiniai, nacionaliniai ir regioniniai parkai, biosferos rezervatai ir poligonai, taip pat gamtos ir kultūros paveldo objektai (paminklai). Didžiausią saugomų teritorijų sistemos dalį sudaro nacionaliniai ir regioniniai parkai, kuriuose ne tik saugomos gamtos ir kultūros paveldo vertybės, kraštovaizdžio ir biologinė įvairovė, bet ir sudaromos sąlygos su jomis susipažinti, plėtojama rekreacinė veikla, pirmiausia pažintinis ir kaimo turizmas.

Lietuvos saugomų teritorijų žemėlapis

Nacionaliniai Parkai Lietuvoje

Nacionaliniai parkai - saugomos teritorijos, įsteigtos nacionalinės svarbos gamtiniam ir kultūriniam kraštovaizdžiui, reprezentuojančiam šalies etnokultūrinių sričių gamtos bei kultūros savitumus, saugoti ir tvarkyti. Istorinių Lietuvos valstybingumo centrų kultūriniams kompleksams ir jų gamtinei aplinkai išsaugoti steigiami istoriniai nacionaliniai parkai. Lietuvoje turime penkis nacionalinius parkus:

• Aukštaitijos nacionalinis parkas
• Dzūkijos nacionalinis parkas
• Kuršių nerijos nacionalinis parkas
• Trakų istorinis nacionalinis parkas
• Žemaitijos nacionalinis parkas

Aukštaitijos Nacionalinis Parkas

Aukštaitijos nacionalinis parkas - pirmasis Lietuvos nacionalinis parkas garsus puikiais švariais ežerais, sujungtais vaizdingomis protakomis, etnografiniais kaimais, pasižymintis raiškiomis žemės paviršiaus formomis, miškų gausa. El. Nacionalinio parko paskirtis yra išsaugoti unikalią trijų kraštovaizdžio sričių sandūroje esančią žeimenos aukštupio ekosistemą, Ažvinčių (Gervėčių) sengirės ir Balčio ežero gamtinius kompleksus, Baluošo, Linkmeno-Ūkojo, Tauragno ir Uteno miškingų ežeruotų dubaklonių, Šiliniškių tarpežerinio gūbrio su Ladakalniu bbei Benediktavo (Makių) moreninio masyvo ir Kiaunos slėnio kraštovaizdį, Petriškių geomorfologinį ir Būkos, Juodupės, Švoginos, Pliaušės, Labažės, Asalnų bei žeimenio hidrografinius kompleksus, Vilkaraisčio, Kriogžlio, Siūrių ir Pagilūtės pelkes, savitas Ažvinčių bei Minčios girių, Kretuono, Kretuonykščio, Knyčio ir Pažeimenės biocenozes, retų rūšių augalus ir gyvūnus, kitas gamtos vertybes ir paminklus; išsaugoti Šiaurės Rytų Lietuvos XII-XV a.

Aukštaitijos nacionalinio parko kraštovaizdis

Jame saugoma unikali trijų kraštovaizdžio sričių sandūroje esanti žeimenos aukštupio ekosistema, Ažvinčių sengirė ir Balčio ežero ekosistema. Nacionaliniame parke gausu ežerų (126 ežerai). Didžiausi jų: Kretuonas (829 ha), Dringis (725 ha), Baluošas (442 hha). Aukštaitijos nacionaliniame parke tyvuliuoja giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras (60,5 m). Vienas įdomiausių Šiliniškių gūbrys, kurio tąsoje yra Ginučių ir Papiliakalnės piliakalniai, Ladakalnis - viena gražiausių apžvalgos vietų Lietuvoje. Didžiausios girios: Ažvinčių (čia yra pušynų, sulaukusių net 200 ir daugiau metų), Linkmenų, Minčios. Gamtos paminklai: Dringio ir Ožių ragai-pusiasaliai Dringio ežere, Baluošo ežero sala Ilgasalė, Ešerinio ežerėliai. Įspūdingi Salų, Puziniškio, Trainiškio, Varniškių kaimų ąžuolai, Asalnų, Labakaršio, žeimenio ežerų pušys, Obelų rago kadagių grupė ir kiti unikalūs medžiai.

Unikalūs etnografiniai Salų (II), Varniškių (II), Vaišnoriškių, Šuminų (Pabaluošės), Strazdų, Kretuonių, Benediktavo (Maknių) bei kiti kaimai, Kaltanėnų urbanistinis kompleksas, Palūšės bažnyčios architektūrinis ansamblis, vandens malūnai, 1863 m. Bene įdomiausias Stripeikių senovės bitininkystės muziejus. Nacionaliniame parke yra net 6 vandens malūnai. Viename jų, Ginučių, yra išlikusi visa autentiška įranga, tad malūnas paskelbtas technikos paminklu. Reškutėnuose veikia Švenčionių rajono Nalšios kraštotyros muziejaus filialas, turintis daugiau kaip 2000 eksponatų. Išsamią informaciją apie nacionalinį parką galima gauti nacionalinio parko informacijos centre, esančiame Palūšėje.

Nacionaliniame parke yra Palūšės, Jonalaukio, Vaišniūnų, Gaveikėnų, Ginučių ir Pavajuonio rekreacinės zonos. Apsistoti su palapinėmis galima 8-iose direkcijos bei 4-iose privačių asmenų įrengtose stovyklavietėse. Jas paprasta surasti keliaujantiems automobiliu. Norint suvokti Aukštaitijos nacionalinio parko kraštovaizdžio savitumą, būtina pasižvalgyti iš apžvalgos aikštelės ant Ladakalnio. Ežerų virtinės tarsi specialiai sukurtos vandens turizmui. Nacionalinio parko ežerais ir jų protakomis galima nuplaukti iki 70 km. Norintys ggali pasiekti net Kuršių marias. Maršruto ilgį ir sudėtingumą pasirenka patys turistai, jiems gali padėti žygio vadovai.

Pėstieji gali leistis į kelionę vaizdingomis ežerų pakrantėmis ir įspūdingais gūbriais pažymėtu maršrutu nuo Palūšės per Meironis, Ginučius, Stripeikius iki pat Tauragnų (42 km). Aplink Palūšę esančiuose miškuose įrengtas 5 km ilgio pėstiesiems skirtas sveikatingumo takas. Prie Palūšės girininkijos prasideda 3,5 km ilgio žiedinis pažintinis pėsčiųjų takas apie Taramos ežerą. Lūšių ežere 1999 m. vasarą įvyko pirmosios tarptautinės buriavimo varžybos .Aukštaitijos ežerai.. Palūšėje įrengta maudykla. Daugelis vandens telkinių garsėja geromis sąlygomis maudymuisi, žuvų ištekliais. Palūšėje galima ne tik rasti nakvynę ar užkąsti, bet ir išsinuomoti slides.

Dzūkijos Nacionalinis Parkas

Dzūkijos nacionalinis parkas - tai didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje. Čia didžiausia upių įvairovė - nuo mažiausio šaltinėlio iki didžiausios Lietuvos upės. Unikalios Skroblaus upelio ištakos - Bobos daržo šaltinis ir pats upelis. Kito tokio trumpo (17,3 km) ir vandeningo upelio Lietuvoje nėra. Unikalus ir jo slėnis. Ūla, kertanti žemyninių kopų ruožą ir tekanti siauru kanjoniniu sslėniu su vaizdingais, ardomais skardžiais, yra viena įspūdingiausių Lietuvoe upių. Jos slėnyje kunkuliuoja unikalus Ūlos akies šaltinio ežerėlis.. Grūda pasižymi plačiu salpiniu slėniu, labai gausiomis kilpomis. Įdomu susipažinti ir su senosios bitininkystės reliktais - drevėtomis pušimis arba drevėmis. Drevėtų pušų yra net kelios dešimtys - tvirtų, ne visada labai aukštų, tačiau turinčių iki 70-90 cm skersmenį.

Dzūkijos nacionalinio parko kraštovaizdis

Ypač vertingi Merkinės ir Liškiavos urbanistiniai kompleksai. Prie Nemuno, Merkio ir Ūlos gausu akmens amžiaus stovyklaviečių. Nemuno ir Merkio santakoje stovėjo Merkinės pilis. Ant Liškiavos piliakalnio stūkso mūrinės pilies bokšto likučiai. XVIII a. pradžioje, Liškiavoje, pastatytas Švč. Trejybės bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblis. Septyni rokoko stiliaus altoriai - vieni gražiausių Lietuvoje. Labai vertingi etnokultūriniai girinių bei panemunių dzūkų kaimai. Keturi kaimai - Dubininkas, Lynežeris, Musteika ir Zervynos paskelbti architektūros paminklais. Ne mažiau įdomūs iir garsūs savo tradicijomis Žiūrų, Mardasavo, Puvočių, Margionių ir kiti kaimai. Jonionyse savita tvarka išdėlioti rieduliai rodo, kad čia galėjusi būti astronominė stebykla. Labai daug akmenų su įvairiomis įspaudomis, vadinamomis „velnio pėdomis“, „jaučio kanopomis“.

Nacionaliniame parke yra 10 architektūros, daugiau nei 40 dailės paminklų (daugiausia Merkinės, Liškiavos ir Marcinkonių bažnyčiose bei jų šventoriuose). Pokario kovas mena atstatytos partizanų žeminės Viršurodukyje ir Kasčiūnų kaime, Kazimieraičio (pulk. Dzūkijos nacionaliniame parke yra Merkinės kraštotyros ir MMarcinkonių etnografinis, taip pat Čepkelių gamtos muziejai. Subartonyse įkurtas rašytojo Vinco Mickevičiaus-Krėvės muziejus (sodyba). Turistų patogumui įrengti du lankytojų centrai Marcinkonyse ir Merkinėje. Čia suteikiama informacija apie lankytinas nacionalinio parko vietas, turistinio inventoriaus nuomą, apgyvendinimą.

Poilsiui skirtos Mergelių akių, Dubaklonio, Ešerinio, Kastinio ir Marcinkonių rekreacinės zonos nacionaliniame parke yra 15 stovyklaviečių, dažniausiai prie nedidelių šio krašto ežerų bei upių. Tinkamiausi maudytis - Merkinės apylinkių ežerai. Marcinkonyse galima pasivaikščioti 3 km ilgio Girinio sveikatingumo taku, o aplink kaimą veda 13,8 km Zackagirio pažintinis pėsčiųjų takas. Greta Musteikos kaimo - pusantro kilometro ilgio senovinės bitininkystės takas. Vandens turizmo mėgėjams parengti įvairaus sudėtingumo ir trukmės maršrutai Ūlos upe. Kadangi per dieną čia leidžiama praplaukti tik 40 baidarių, lankytojų centruose reikia iš anksto įsigyti mokamus leidimus. Nuo Merkinės ir Liškiavos piliakalnių atsiveria nuostabūs nacionalinio parko vaizdai. Nacionalinis parkas ribojasi su Čepkelių rezervatu. Jame pastatytas apžvalgos bokštas, įrengtas trumpas takas. Paukščius galima stebėti prie Nemuno, Grybaulios žuvininkystės tvenkinių teritorijoje.

Kuršių Nerijos Nacionalinis Parkas

Įsteigtas 1991 m., plotas 26 394 ha ( iš jų 9 761 ha - sausuma, 4 200 ha - Kuršių marios, 12 500 ha - Baltijos jūra), miškingumas 74%. Kuršių nerijos nacionalinis parkas išsiskiria unikaliu kraštovaizdžiu. Tai neabejotinai vertingiausia Lietuvos saugoma teritorija. 2001 m. Kuršių nerija įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Čia saugomas unikalus gamtos darinys - siaura ilga (98 km ilgio) smėlio juosta tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių, savitas etnokultūrinis paveldas. Kuršių nerijos pusiasalis sudarytas iš vandens srovių sunešto ir vėjo perpustyto smėlio.

Kuršių nerijos kraštovaizdis

Įdomiausia įvairi didžiųjų kopų grandinė, besitęsianti beveik per visą Kuršių neriją. Čia, kaip niekur kitur, ryški gamtos veiksnių ir žmogaus veiklos įtaka kraštovaizdžio kaitai, neigiama neapgalvotos veiklos įtaka gyvenimui bei harmonijos paieškos. Kadaise, iškirtus miškus, pajudėjusios kopos užpustė ištisus kaimus. Taigi žmogui teko gerokai pasidarbuoti sutramdant smėlio kopas, sugrąžinant mišką. Kuršių nerijos didysis kopagūbris, senosios parabolinės kopos ties Juodkrante, pilkosios kopos Agilos - Naglių ruože, pustomos Parnidžio ir Sklandytojų kopos, užpustyti senieji dirvožemiai, taip pat pajūrio ir pamario palvės, kupstynės gamtiniai kompleksai, apsauginis pajūrio kopagūbris, savita KKuršių nerijos augalija, taip pat miškai su sengirės fragmentais, gyvūnija. Kuršių nerijoje ir mariose gausu paukščių.

Svarbiausios kultūros paveldo vertybės: savitas kultūros paveldas, įskaitant autentiškas pamario nekilnojamąsias kultūros vertybes, etnografines žvejų sodybas, senąsias XIX a. pab..XX a. pr. Nida, Juodkrantė, Preila, Pervalka ir Smiltynė - senosios vasarvietės, pasižyminčios puikiais rekreaciniais ištekliais: smėlio paplūdimiais, švariu jūros vandeniu, saulėtais pušynais ir greta esančiomis gamtos ir kultūros paveldo vertybėmis. Šiose gyvenvietėse gausu viešbučių, poilsio namų, nakvynės paslaugas teikia ir vietiniai gyventojai. Kuršių nerijoje nutiestas 26 km ilgio dviračių takas. Greitai jis nusidrieks per visą Kuršių neriją.

Su Pilkųjų kopų kraštovaizdžiu nerijos lankytojai gali susipažinti apsilankę Naglių gamtos rezervato pažintiniame take (ilgis 1,2 km). Juodkrantės sengirėje įrengtas pažintinis pėsčiųjų takas (ilgis 1,6 km), skirtas susipažinti su Kuršių nerijos medžiais, Nidos apylinkėse - Parnidžio pažintinis takas (ilgis 1,8 km). Netoli Juodkrantės paukščių mylėtojai gali stebėti pilkųjų ggarnių ir didžiųjų kormoranų gyvenimą. Čia - didžiausia Lietuvoje šių paukščių perimvietė. Kuršių marios ir Baltijos jūra sudaro puikias sąlygas buriavimui, žūklei.

Trakų Istorinis Nacionalinis Parkas

Įsteigtas1991 m., plotas 8 200 ha, miškingumas 41,2%. Trakai - Lietuvos proistorę ir istoriją menanti žemė. Tai išskirtinis archeologijos, istorijos, urbanistikos, architektūros, dailės ir gamtos vertybių kompleksas. Trakų istorinis nacionalinis parkas kol kas vienintelis istorinis nacionalinis parkas Lietuvoje. Trakų apylinkės - ištisi Lietuvos istorijos ir archeologijos klodai. Čia susipynusi Trakų ir visos Lietuvos istorija. Istorinio nacionalinio parko branduolys - Trakų Salos ir Pusiasalio pilių kompleksas bei Trakų senamiestis, besidriekiantis siaurame pusiasalyje tarp Galvės, Totoriškių ir Bernardinų ežerų.

Trakų pilis

Beveik penktadalį Istorinio nacionalinio parko ploto užima vandenys. Garsiausia yra visą Galvės ežero Pilies salą užimanti Salos pilis, kadaise vadinta Mažąja - Tai vienintelė išlikusi iš Lietuvos ežerų salose stovėjusių pilių. Didžiąja Trakų pilimi buvo vadinama Pusiasalio pilis. Šiandien galime matyti šios pilies bokštų ir gynybinių sienų griuvėsius. Pirmoji mūrinė pilis yra stovėjusi Senuosiuose Trakuose, senojoje Lietuvos valstybės sostinėje. Bražuolės kaime yra didžiausia LLietuvoje Bražuolės piliavietė. Neatskleistomis paslaptimis dvelkia Daniliškių (Totorių kalno), Varnikų piliakalniai, XIX-XII a. Bražuolės pilkapiai, XIV-XV a. Trakai tai ir miestas, kuriame gyvena karaimai. Užutrakio dvaro sodyba su parku, kurį komponavo vienas garsiausių XIX a. pab.-XX a. pr. prancūzų peizažistų Edouard.as Francois André.

Lygiagrečios ledyno suformuotos kalvų bei gūbrių grandinės kaitaliojasi su siaurais ir giliais arba plačiais ir plokščiais ežeringais tarpgūbriais. Įspūdingiausi Skaisčio ir Galvės ežerai su gausiomis salomis, protakomis susijungę tarpusavyje ir su mažesniais Bernardinų (Lukos) ir Totoriškių ežerais, sudaro vientisą sistemą. Didžiausias ir gražiausias Galvės ežeras su 21 sala, o švariausias - Akmenos ežeras. Galvės ežeras yra ir vienas giliausių Lietuvoje - didžiausias jo gylis - 46,7 m. Trakų pilyje įsikūręs istorijos muziejus lankytojus supažindina su krašto istorija, pilies kazematuose eksponuojami taikomosios dailės kūriniai iš senųjų Lietuvos didikų rinkinių. Be istorinių ekspozicijų galima apžiūrėti medžioklės, unikalias pypkių, antspaudų kolekcijas, lobius. Didžiojoje menėje rengiami koncertai. Iš sargybos bokšto galima apžvelgti Trakus, pasigrožėti apylinkių panoramomis, pasidžiaugti eežerų platybėmis ir miškų kupetomis.

Trakų istorinis nacionalinis parkas žymus regyklų skaičiumi bei vaizdų patrauklumu. Galvės ežero šiaurinėje pakrantėje yra kalvos viršūnė, gavusi aukščiausią įvertinimą Lietuvoje už estetinį vaizdą ir apžvalgos galimybes. Parko ežerai sudaro puikias galimybes vandens sportui ir pramogoms, buriavimui. Galvės ežere organizuojamos plaukiojimo baidarėmis ir kitos varžybos. Puikios galimybės pasiirstyti valtimis, paplaukioti 1950 metais pastatytu motorlaiviu. Buvusiame Totoriškių dvare - vienas geriausių Lietuvoje kempingų. Užutrakio dvaro sodyboje įsikūręs žirgininkystės klubas „Perkūno žirgai“. Informacija apie poilsiavimo galimybes teikiama Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijoje, įsikūrusioje Trakų centre. Čia galima įsigyti leidimus mėgėjiškai žūklei, stovyklavimui su palapinėmis.

Žemaitijos Nacionalinis Parkas

Įsteigtas 1991 m., plotas: 21 720 ha, miškingumas 44,6%. Nacionalinis parkas yra 3 upių - Minijos, Bartuvos, Ventos - baseinų takoskyroje. Bene vertingi...

Nykstantys Lietuvos Kaimai

Tyli senstančių kaimų atokiose rajono vietose dabartis, miglota ateitis. Endriejavo seniūnijoje keli kaimai ištuštėję - nė vieno gyventojo. Šlepštikų kaimas dar gyvas - keliose trobose sruvena gyvenimas. Seniausioje, iš praėjusio šimtmečio pradžios išlikusioje sodyboje gyvena Aldona Papievienė. Nelengvas šios moters ir neįgalaus sūnaus gyvenimas atokiame, nuo pasaulio atskirtame vienkiemyje. Šlepštikų kaime prie magistralinio kelio Klaipėda-Vilnius atsidūrusio vienkiemio šeimininkė A. Papievienė guodėsi pačioje pekloje gyvenanti: „Užkampis - toli Endriejavo miestelis, autobusų stotelė prie Judrėnų kelio - už trijų kilometrų. Už kelių šimtų metrų nuo jos namų - Plungės rajono teritorija. Taigi čia ne tik Endriejavo seniūnijos, bet ir Klaipėdos rajono pakraštys. Užkampis, nors pro pat sodybą magistrale be paliovos skrieja automobiliai. Vienkiemis atskirtas nuo pasaulio - nusivylusi šeimininkė ir ją aplankantieji.

Tai atsitiko prieš 5 metus, kai rajono paribyje magistraliniame kelyje panaikino automobilių apsisukimo vietą. Nuo to laiko apsilankiusieji pas A. Papievienę negali čia pat apsisukti: tenka riedėti 8 kilometrus magistrale pirmyn, kol pasiekia Žadvainių kaimą Plungės rajone, ir ten apsisukti. Štai kodėl paskutiniaisiais metais per 16 kilometrų nutolo čia gyvenimą praleidusios moters namai. A. Papievienė, skaičiuojanti 75-uosius metus, gyvena 1920 m. Genčų statytoje troboje. Nuo 4 metelių, kai mirė mama ir našlaitę auginti pasiėmė teta Basė, mamos sesuo. Atrodo, esminių permainų per savo amžių senasis Genčų pastatas išvengė. Troboje tebėra autentiška duonkepė krosnis, nors duona nebekepama jau porą dešimtmečių. A. Papievienė, su vyru užauginusi 5 sūnus ir dukrą, gyvena su sūnumi Vitu, neįgaliu nuo vaikystės. Našle tapo prieš 7 metus.

Aldona pasakojo, kad visi jos bendraamžiai draugai jaunystėje išėjo į miestą - niekas nepasiliko kolūkyje dirbti. „Aš viena likau - manęs netraukė miestas“, - prisipažino pašnekovė. Jai teko sunkiai plušėti laukininkystės brigadoje už menką atlygį. O reikėjo užauginti, išleisti į gyvenimą gausią šeimą. Beje, šiemet valstybė suskato daugiavaikėms motinoms, užauginusioms 5 ir daugiau vaikų, mokėti antrojo laipsnio valstybinę pensiją - 400 litų. A. Papievienė tvarko dokumentus jai gauti. Savo gyvenimą praleidusi Šlepštikų kaime, A. Papievienė yra jo tuštėjimo liudininkė. Moteris pasakojo vaikystėje lankiusi Šlepštikų pradinę mokyklą. „Klumpeliais per tyrelį - į mokyklą. Oi, kiek vaikų mokėsi. Juk tais laikais didelės šeimynos buvo, - dalijosi prisiminimais Aldona ir pridūrė, kad mokyklos pastatas nudegęs.

Ji suskaičiavo, kad anuomet Šlepštikų kaime buvusios 25 sodybos. „Daug žmonių aplinkui gyveno: Drobovolskio, Bukio, Venslauskio, Juškų, Lygnugarių šeimos. Taigi kadaise čia virė gyvenimas. Bet žmonės išmirė, sunyko sodybos, buvę kolūkio pastatai. Nugriauta karvidė, grūdų sandėlis, tik buvusioje kiaulidėje įsikūrusi šeima. A. Papievienė sakė, kad Šlepštikuose belikusios 6 trobos, viena jau keleri metai tuščia. Jos seniausia - kitos vėliau statytos, renovuotos. Artimiausias kaimynas - beveik už kilometro. Su kaimynėmis pasišneka susitikusi prie mobiliosios parduotuvės, kuri porą kartų per savaitę atvažiuoja į Stančaičius už trijų kilometrų. Bet nedaug maisto produktų jai tereikia pirkti. Juk tvartelyje mykia neseniai apsiveršiavusi karvė, duodanti porą kibirų pieno per dieną. Jo užtenka ne tik abiem su sūnumi, bet ir veršeliui, bekonui. Anksčiau ateidavo kaimynai - ir jiems duodavo pienelio.

Aldona dar augina triušių, kelias ožkeles ir paukščių. Tvartelyje yra ir arklys. Pavasarį pasikviečia kaimyną, kad išvagotų sklypelį ir galėtų pasisėti bulvių bei kitų daržovių. Moteris pasiguodė, kad baugu eiti į autobusų stotelę prie Judrėnų kelio, nes ties Stančaičiais iš sodybos miške išpuola du didžiuliai palaidi šunys. Jie baugina ir kitus žmones. Seniūnė Laimutė Šunokienė įspėjusi šeimininkus, tačiau šie atsikirto, kad šunys nekanda. Pašnekovė prasitarė, jog sunku pasiekti bažnyčią Endriejave. Ir prisipažino, kad kartais sėdanti ant dviračio ir minanti magistralės pakraštėliu, nors suprantanti, kad tai nuodėminga ir rizikinga kelionė.

Endriejavo seniūnijos seniūnė Laimutė Šunokienė: „Prieš kelis dešimt­mečius visi kaimai buvo dešimteriopai didesni. Endriejavo seniūnijoje yra 28 kaimai, bet jau mirę Dausynų, Kačių, Viržintų, Naujokų kaimai - nebeliko nė vieno gyventojo. Šlepštikų kaimas irgi nykstantis. Endriejavo seniūnijoje kasmet mažėja gyventojų. Pernai čia savo gyvenamąją vietą deklaravo 1 735 žmonės. Praėjusiais metais amžino poilsio atgulė 18, o gimė 15.

tags: #zadvainiu #mateliu #sodyba