Šiame straipsnyje aptarsime Evangelijos pagal Luką ir Evangelijos pagal Matą palyginimus, atskleidžiančius ypatingą dvasinį turtą.
Įvadas į demonologiją
Dažnai diskusijos apie demonus yra pradedamos Jono Auksaburnio žodžiais: „Svarstome šiuos dalykus ne todėl, kad mums patiktų kalbėti apie velnią, bet kad jūs aiškiai suvoktumėte visą mokslą apie jį“.
Todėl pradžioje būtina išsiaiškinti ar velnias egzistuoja, kas jis yra ir kokios prigimties yra šis mūsų priešininkas. Laikydamiesi chronologijos, turėsime susipažinti, ką apie demoną mums byloja šv. Rašto šaltiniai, ką apie jį galvojo Bažnyčios Tėvai, bei kaip demonologijos temą suvokė Viduramžių ir Naujausiųjų laikų teologai.
Ne visi paskutiniųjų dešimtmečių teologai galėjo ramia širdimi priimti tradiciškai nusistovėjusį mokymą apie šėtoną. Jie verčiau pasirinko atstovauti neaiškiai, kartais net akivaizdžiai priešingai pozicijai iki šiol be ypatingų sunkumų priimtos tikėjimo tiesos atžvilgiu.
Ištyrę, kokia mokymo apie šėtoną padėtis šių dienų visuomenėje, galime šių dienų kalba ir supratimu iš naujo perskaityti pirmuosius šaltinius ir iškelti į dienos šviesą atsakymus į rūpimus klausimus.
Senasis Testamentas
Kalbant apie demonus ir Šėtoną, arba velnią, reikia pabrėžti, kad šių terminų, kurių teologinė prasmė yra panaši, tačiau kilmė ir reikšmė, priklausomai nuo laiko ir kultūrinės, biblinės arba ne biblinės, erdvės, iš tikrųjų skiriasi.
Klasikinėje aplinkoje žodis daìmōn turėjo pozityvų atspalvį, o jo būdvardinė forma buvo žodis- daimónion. Piktosios dvasios, kaip daimónion / daimónia buvo pavadintos LXX (Septuagintos, tai yra graikiškojo Senojo Testamento varianto) autorių. Iš čia šie žodžiai perėjo ir į Naujojo Testamento raštus. Tačiau ir pas krikščioniškuosius rašytojus, kai šie norėdavo apibrėžti piktąją dvasią, terminai daìmōn / daìmonēs ne visada įgaudavo vienodą reikšmę.
Mokyme apie demonus būtina skirti du laikotarpius: laikotarpį prieš tremtį ir laikotarpį po tremties (586-538).
Atrodo, kad kai kurie angelai, kaip antai - mirties angelas, yra pristatomi kaip įrankiai, kuriais Jahvė naudojasi, norėdamas ką nubausti (Pr 19,13; 13,3; 2 Sam 24,16; 2 Kar 19,21; Iz 38,36; 2 Kr 32,21), „tačiau iš tikrųjų kalba eina apie paklusnumą Dievui ir jo numatyto teisingumo įvykdymą.
Iš tikrųjų tai, ką kaimyninės tautos noriai priskirdavo demonams (ligas, bausmes, mirtį ir t.t.), Šventasis Raštas priskirdavo tiesiogiai Dievui“.
Atrodo, kad griežtas magijos uždraudimas užkirto kelią Izraelyje ir visam tam, kas yra susiję su demonais. Senajame Testamente teturime kelias užuominas apie paprastų žmonių tikėjimą demonais. Tai blogio būtybės, kurios gali būti sutapatinamos su mitologine pabaisa Leviatanu (Iz 27,1; Ps 74,14).
Tobito knygoje, parašytoje tarp III ir II šimtmečio prieš Kristų, randame ryškesniais bruožais pristatytą demoną vardu Asmodėjus. Jis yra „nedorasis demonas“ (Tob 3,8), kuris užmušė septynis vyrus, norėjusius vesti Sarą. Dievo pagalba pasakojimo herojus pasiekia angelo Rafaelio pavidalu, kuris pamoko, kaip pagyti iš ligos ir kaip išvaryti žmones žudžiusį velnią. Vėliau angelas Rafaelis pasiveja išvarytąjį demoną Egipte ir jį ten sukausto.
Izraelitams sugrįžus iš tremties Senojo Testamento raštuose atsiranda naujas personažas, taip vadinamas Satan. Šis žodis beveik visada (tai yra, išskyrus 1 Kr 21,1) yra pavartotas su žymimuoju artikeliu. Toks tikrinio daiktavardžio naudojimas parodo jau pažengusį blogio jėgų pažinimą.
Naujasis Testamentas
Evangelium Vitae“ (liet. „Gyvenimo Evangelija“) - tai popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika, paskelbta 1995 m. kovo 25 d. Dokumentas skirtas žmogaus gyvybės šventumui ir apsaugai nuo įvairių grėsmių, su kuriomis susiduria šiuolaikinė visuomenė. Enciklika yra Bažnyčios mokymo apie gyvybės neliečiamumą ir jos apsaugą pagrindas, atskleidžiantis moralinius, dvasinius ir teologinius šio klausimo aspektus.
Enciklika pabrėžia, kad žmogaus gyvybė yra Dievo dovana, kuri turi būti gerbiama ir saugoma nuo pradėjimo iki natūralios mirties. Ji remiasi Šventuoju Raštu, Bažnyčios Tradicija ir Bažnyčios magisteriumu, nurodydama, kad gyvybės neliečiamumas yra įsišaknijęs pačiame žmogaus orume ir Dievo kūrybos plane.
Dokumentas aiškiai pasisako prieš tokias praktikas kaip abortas, eutanazija ir kitus veiksmus, kuriais siekiama sąmoningai nutraukti žmogaus gyvybę.
Enciklika pabrėžia Biblijos mokymą, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, todėl kiekvienas asmuo turi prigimtinį orumą ir teises. Popiežius atskleidžia, kaip šiuolaikinė visuomenė dažnai renkasi „mirties kultūrą“, kuriai būdinga gyvybės nuvertinimas dėl ekonominių, socialinių ar kultūrinių priežasčių. Dokumente pabrėžiama atsakomybė saugoti gyvybę visais jos etapais, o tikinčiųjų bendruomenė kviečiama aktyviai priešintis blogiui ir skleisti gyvybės kultūrą.
Popiežius ragina valdžios institucijas priimti teisės aktus, kurie apsaugotų žmogaus gyvybę nuo pradėjimo iki natūralios mirties, ir griežtai smerkia įstatymus, kurie legalizuoja gyvybės nutraukimą. Enciklika pabrėžia, kad Bažnyčios misija yra būti gyvybės gynėja, skatinti pagarbą žmogaus orumui ir rūpintis silpniausiais bei labiausiai pažeidžiamais visuomenės nariais.
Enciklika yra laikoma vienu iš svarbiausių popiežiaus Jono Pauliaus II dokumentų, nes ji nuosekliai apibendrina ir gina Bažnyčios mokymą apie gyvybės neliečiamumą. Dokumentas taip pat skatina Bažnyčią ir visą visuomenę atpažinti gyvybės vertę ir veikti siekiant išsaugoti žmogaus orumą kiekviename gyvenimo etape. „Evangelium Vitae“ tapo reikšmingu įkvėpimu daugybei judėjimų už gyvybę visame pasaulyje.
Šėtonas ir demonai
Šėtonas ir demonai yra svarbūs veikėjai krikščioniškoje teologijoje, ypač kalbant apie blogio kilmę ir jo įtaką žmonėms. Kun. Gabriele Nanni savo knygoje analizuoja juridines Bažnyčios normas egzorcizmo atžvilgiu, remdamasis juridiniu, istoriniu, teologiniu ir liturginiu tiriamos temos aspektu.
Egzorcizmų egzistavimas yra pagrįstas giliu įsitikinimu, kad velnias nėra kažkoks blogio simbolis ar metafora, bet sugedusi ir kitus suvedžiojanti būtybė, kurios gundymai gali įvairiais būdais ir lygmenimis suvedžioti žmogų. Pats žmogaus išganymas dramatišku būdu susikerta su demonų egzistavimu, nes „Dievo Sūnus pasirodė, kad sugriautų velnio darbus“ (plg. 1 Jn 3,8), savo mirtimi ir prisikėlimu išraudamas nuodėmės šaknį ir išlaisvindamas didelį skaičių apsėstųjų ir įgaliodamas savo mokinius daryti tą patį.
Bažnyčia naudojasi šia potestas (lot. - galia) ir šiandien, išmintingai numatydama ir reguliuodama egzorcizmų atlikimo sąlygas ir būdus. Tokios yra neatsiejamos prielaidos, kurios reikalingos aiškiam liturginių ir kanoninių šaltinių supratimui.
Autorius, apžvelgdamas egzorcizmų istoriją pradedant nuo Bažnyčios Tėvų raštų ir pirmųjų egzortinių maldų iki pat šių dienų, aprašo, kaip istorijos bėgyje Bažnyčia stengėsi ištikimai ir atsakingai prisiimti šį Kristaus jai suteiktą įpareigojimą, ir ypatingai pabrėžia teisminį egzorcizmo kontekstą: velnias daugiau niekuo negali reikalauti iš žmogaus, kuris yra Kristaus atpirktas ir išlaisvintas, ir todėl jam nieko kito nelieka, kaip paklusti ir išeiti iš žmogaus.
Kun. Nanni kviečia teisingai suprasti išgydymų - išlaisvinimų problematiką, kad pastarieji nebūtų sumaišomi su „paprastais“ Jėzaus stebuklais, ir primena, jog būtina naujausių mokslinių tyrimų šviesoje skirti apsėdimo faktą nuo ligos. Tačiau reikia vengti išankstinio nusistatymo, kuris galimą apsėdimą linkęs suvesti į ligos patologiją, ir tuo pačiu atmesti demoniškų jėgų pasireiškimą žmoguje.
Šis veikalas visų pirma skirtas kunigams ir visiems pastoraciniams darbuotojams, kurie, norom ar nenorom, visgi susiduria su tokio pobūdžio problemom, tai yra, su žmonių vargais, tikrais ar įsikalbėtais, kuriuos pastarieji aiškina antgamtine kilme.
Dažnai dvasininkai, susidūrę su tokiom problemom, deja, pasirodo esantys nekompetentingi šiuo klausimu, dažnai net netikintys piktosios dvasios veikimu, lengva ranka suvesdami viską į patologijas, įsikalbėjimus, fantazijas arba prietarus.
Apibendrinant galima teigti, kad prieš akis turime labai opią pastoracinę problemą, kurią vyskupai ir kunigai turėtų imtis spręsti pasitelkdami tikėjimą ir gailestingą meilę, bei atsisakydami per daug supaprastintos, sudvasintos arba socio-politinės Dievo Žodžio interpretacijos.
Paimdami, pavyzdžiui, Dievo reikalavimą: „Gelbėkite iš skriaudiko nagų nuskriaustąjį!“ (Jer 22,3), labai lengvai užmirštame, kad, pagal Apreiškimą, didžiausias žmogaus skriaudikas yra ir išlieka šėtonas.
Kitaip tariant, nesame toli nuo tam tikros agnostinės tikėjimo išpažinimo formos, kurioje pažinimas prilyginamas galiai, o gydančiosios ir išlaisvinančiosios Dievo Dvasios dėka prisikėlusio ir visada gyvo Jėzaus Kristaus apsireiškimas nukeliamas į antrą planą.
Alfa ištraukos 06/5 Tikėjimo Dievu ir mokslo santykis
Šėtono ir demonų veikla
Pirmasis skyrius yra grynai teologinis. Egzorcizmų egzistavimas yra pagrįstas giliu įsitikinimu, kad velnias nėra kažkoks blogio simbolis ar metafora, bet sugedusi ir kitus suvedžiojanti būtybė, kurios gundymai gali įvairiais būdais ir lygmenimis suvedžioti žmogų. Pats žmogaus išganymas dramatišku būdu susikerta su demonų egzistavimu, nes „Dievo Sūnus pasirodė, kad sugriautų velnio darbus“ (plg. 1 Jn 3,8), savo mirtimi ir prisikėlimu išraudamas nuodėmės šaknį ir išlaisvindamas didelį skaičių apsėstųjų ir įgaliodamas savo mokinius daryti tą patį.
Antrasis skyrius skirtas ištirti Kristaus veiksmus susidūrus su demonu, kaip su juo susigrumdavo apsėdimo atvejais ir kokiu būdu perdavė šią galią savo mokiniams. Autorius, apžvelgdamas egzorcizmų istoriją pradedant nuo Bažnyčios Tėvų raštų ir pirmųjų egzortinių maldų iki pat šių dienų, aprašo, kaip istorijos bėgyje Bažnyčia stengėsi ištikimai ir atsakingai prisiimti šį Kristaus jai suteiktą įpareigojimą, ir ypatingai pabrėžia teisminį egzorcizmo kontekstą: velnias daugiau niekuo negali reikalauti iš žmogaus, kuris yra Kristaus atpirktas ir išlaisvintas, ir todėl jam nieko kito nelieka, kaip paklusti ir išeiti iš žmogaus.
Trečiasis skyrius svarsto klausimus, susijusius su egzorcizmo sakramentalijos teisinėmis normomis, kurios tiesiogiai liečia egzorcizmų būdus, atlikėjus ir egzorcizmo reikalingus asmenis. Kartu neužmirštama vienintelė Mokytojo nuoroda, kurią jis davė savo mokiniams: „Ta veislė neišvaroma nieku kitu, tik malda [ir pasninku]“ (Mk 9,29).
Paskutinis, ketvirtasis skyrius, remdamasis evangelijos pagal Luką žodžiais: „Jėzus išgydė daugelį iš ligų bei negalių ir nuo piktųjų dvasių, daugeliui aklųjų dovanojo regėjimą“(Lk 7,21), kalba apie galimo apsėdimo atpažinimą, bei su tuo susijusias teisines normas. Jame kun. Nanni kviečia teisingai suprasti išgydymų - išlaisvinimų problematiką, kad pastarieji nebūtų sumaišomi su „paprastais“ Jėzaus stebuklais, ir primena, jog būtina naujausių mokslinių tyrimų šviesoje skirti apsėdimo faktą nuo ligos. Tačiau reikia vengti išankstinio nusistatymo, kuris galimą apsėdimą linkęs suvesti į ligos patologiją, ir tuo pačiu atmesti demoniškų jėgų pasireiškimą žmoguje.
Šis veikalas visų pirma skirtas kunigams ir visiems pastoraciniams darbuotojams, kurie, norom ar nenorom, visgi susiduria su tokio pobūdžio problemom, tai yra, su žmonių vargais, tikrais ar įsikalbėtais, kuriuos pastarieji aiškina antgamtine kilme. Dažnai dvasininkai, susidūrę su tokiom problemom, deja, pasirodo esantys nekompetentingi šiuo klausimu, dažnai net netikintys piktosios dvasios veikimu, lengva ranka suvesdami viską į patologijas, įsikalbėjimus, fantazijas arba prietarus.
Apibendrinant galima teigti, kad prieš akis turime labai opią pastoracinę problemą, kurią vyskupai ir kunigai turėtų imtis spręsti pasitelkdami tikėjimą ir gailestingą meilę, bei atsisakydami per daug supaprastintos, sudvasintos arba socio-politinės Dievo Žodžio interpretacijos.
Paimdami, pavyzdžiui, Dievo reikalavimą: „Gelbėkite iš skriaudiko nagų nuskriaustąjį!“ (Jer 22,3), labai lengvai užmirštame, kad, pagal Apreiškimą, didžiausias žmogaus skriaudikas yra ir išlieka šėtonas. Panašūs užsimiršimai parodo, kad „Tikėjimo išpažinimas“ šiandien virsta daugiau intelektualiniu, arba net ideologiniu „išpažinimu“.
Tai reikalauja, kad tikėjimo perdavimas įgautų vis daugiau informacinį ir katechetinį pobūdį, kuris vėliau patikimas pastoracinių darbuotojų pasiruošimui ir erudicijai. Tokiame tikėjimo racionalizavime ir perdavime mažai telieka Dievo Dvasios apie kurią apaštalas Pauliaus bylojo: „Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe“ (1 Kor 2,4-5).
tags: #ypatingasis #turtas #evangeliju #lukas #ir #matas