Kraštovaizdžio Architektūros Raida Lietuvoje
Jau yra žinių, kad 16 a. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, į pietus nuo rūmų, būta sodo. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Vilniaus priemiesčiuose buvo įsikūrę daugelis didikų sodybų bei vienuolynų su prabangiais sodais. Vilniuje, Neries slėnio terasose, išliko 17 a. Sapiegų rūmai su parku. Žvėrimis ir jų medžioklėmis garsėjo Radvilų žvėrynas Vilniuje (20 a. pradžioje prijungtas prie Vilniaus, užstatytas vasarnamiais).
Sapiegų rūmai Vilniuje - vienas iš išlikusių LDK laikų pavyzdžių.
Sodininkystės Pradžia ir Teorija
1775 m. A. Tyzenhauzo pakviestas iš Liono į Gardiną atvykęs botanikas J. E. Gilibert’as čia įkūrė botanikos sodą. 1782 jis (1781-83 dėstė Vilniaus universitete) dabartinės Pilies gatvės vietoje įkūrė mažą, bet su daugybe augalų (apie 2000 rūšių) Vilniaus universiteto botanikos sodą. 1799 m. Vilniaus universiteto botanikas S. B. Jundzilas jį pertvarkė ir išplėtė (iš Pilies gatvės perkėlė į Sereikiškes).19 a. parašyta kraštovaizdžio architektūros teorinių veikalų. Straipsnyje Apie sodininkystės meno ypatybes (O przymiotach potrzebnych w sztuce ogrodniczey 1815) S. B. Jundzilas siūlė želdyno erdvę sieti su jį supančiu kraštovaizdžiu, o sodinant augalus atsižvelgti į jų kilmės vietą, mėgstamas augimo sąlygas. Vilniaus universiteto absolventas J. Strumila Vilniaus priemiestyje, už Rūdninkų vartų (tarp dabartinių Sodų ir Šv. Stepono gatvių), įkūrė didelę sodybą, kurioje augino vaismedžius, sodinukus, gėles, daržoves, prieskoninius augalus ir vaistažoles.J. Strumilos Įtaka ir K. Podčašinskio Darbai
Savo žinias ir patyrimą jis išdėstė veikale Šiaurės sodai (Ogrody Północne 1820-80 lenkų kalba išleista 7 leidimai), kuriame daug vietos paskyrė sodybų projektavimui. Jo pateiktame dvaro sodybos teoriniame projekte parodyta, kaip sodybą pagal paskirtį sudalyti į dalis, nutiesti takus, išdėstyti želdinius, kita. J. Strumilos darbai padarė įtaką daugeliui Lietuvos parkų kūrėjų.Architektas K. Podčašinskis ne tik projektavo pastatus, bet ir davė pradžią architektūros mokslui Lietuvoje ir Lenkijoje. 1838 straipsnyje Bendrųjų tobulumo principų taikymas paveikslų ir skulptūrų amato kūriniams bei puošniems sodams arba parkams kurti (Zastosowanie ogólnych zasad doskonałośći w tworach przemyslu do obrazów i posągów, tudzieź do urządzenia ogrodów rozkosznych, czyli ogrojców) išdėstė savo požiūrį į kraštovaizdžio architektūrą. Parkų kūrimo meną jis priskyrė amatams, manė, kad parkai nėra prabangos dalykas, jie žmonėms reikalingi po darbų atgauti jėgas, pailsėti, todėl juos reikia kurti miestuose.Užsienio Įtaka ir Vietiniai Kraštovaizdžio Architektai
19 a. pabaigoje Lietuvos dvarininkai vis dažniau kvietėsi projektuotojus iš užsienio šalių. Tiškevičių giminės dvarų sodybas - Palangos, Užutrakio, Trakų Vokės, Lentvario - suprojektavo prancūzų kraštovaizdžio architektas E. F. André ir jo sūnus R. J. E. André. Prancūzų kūrybos principus taikė ir vietinis kraštovaizdžio architektas A. Zaleskis (baigė Sodininkystės institutą Prószkówe, Lenkija). 1907 jis suprojektavo Biržuvėnų parką, manoma, ir Paežerių parką (Šiaulių rajono savivaldybė).Nepriklausomos Lietuvos Metai ir Sodybų Tvarkymas
Nepriklausomos Lietuvos metais kaimuose ir miestuose kūrėsi naujos sodybos. Nuo seno gyvavusią valstiečių sodybų tvarkymo tradiciją puoselėjo 1921 įkurta Lietuvai pagražinti draugija (veikė iki 1940, 1995 atkurta), kuri kasmet skelbdavo medelių sodinimo dienas. Sodybų statyba (ir planavimu) rūpinosi Žemės ūkio ministerija, vėliau Žemės ūkio rūmų Statybos skyrius. Pastatus ir sodybų sutvarkymą projektavo užsienio šalyse mokslus baigę architektai. Statybos skyriuje dirbęs architektas V. Švipas (mokėsi Bauhauso mokykloje Weimare) knygoje Miesto gyvenamieji namai (1933) išdėstė miesto planavimo pradmenis, pateikė nemažai sodybų tvarkymo pavydžių.V. Švipo suplanuotoms kaimo sodyboms būdinga sekimas senosiomis tradicijomis: erdvus kiemas, medžiai sodybos pakraščiuose, gėlių darželis prie gyvenamojo namo. Miestų savivaldybėse pradėjo veikti sodininkystės skyriai, kurie rūpinosi miesto želdynais - parkais ir sodais. Kauno sodininkystės skyrius tvarkė miesto skverus. 1923 Lietuvos universitetas Aukštosios Fredos dvare įkūrė botanikos sodą (projektą parengė Rygos vokietis kraštovaizdžio architektas C. Rauthas); senojo dvaro parko pietinėje dalyje su tvenkiniais augalai buvo išdėstyti pagal jų sistematiką, meniškai sukomponuoti. Sodui vadovavęs botanikas K. Regelis daug rašė apie želdynų praeities stilius ir naujų želdynų kūrimo tendencijas pasaulyje bei būklę Lietuvoje.SSRS Okupacija ir Architektūros Pokyčiai
SSRS vėl okupavus Lietuvą atvyko architektų iš Rusijos. V. Mikučianis (1945-62 Vilniaus vyriausiasis architektas) ėmėsi pertvarkyti E. Ožeškienės skverą (palaidoti generolo I. Černiachovskio palaikai, pastatytas jo paminklas), suprojektavo Lenino (dabar Lukiškių) aikštę su Lenino paminklu (1952), skverą (1959, su architektu I. Laurušu, 1932-74) su P. Cvirkos paminklu. Buvo projektuojami dideli parkai. 1947 V. Veselovskis parengė Vingio parko projektą pagal tuo metu SSRS paplitusių kultūros ir poilsio parkų pavyzdį.1959 parengtas naujas Vingio parko projektas (architektės B. Kasperavičienė, N. Monstavičiūtė, I. M. Daujotaitė), kuriame t. p. laikytasi kultūros ir poilsio parkų kūrimo kanonų - suprojektuota fontanų alėja su 4 fontanais, numatyta daug paviljonų, kavinių, šokių aikštelių, planuota pasodinti egzotinių medžių (maumedžių, pocūgių, raudonųjų ąžuolų, kaštonų, tuopų; projektas neįgyvendintas). 1960 parko centre pastatyta estrada (estų architekto A. Kotli projektą pritaikė architektas R. Alekna) su žiūrovų aikšte. 1955 Kaune suprojektuotas centrinis kultūros ir poilsio Ąžuolyno parkas (architektas V. Zubovas su miškininku B. Matuliausku).Želdynų Tvarkymas ir Kraštovaizdžio Planavimas
Želdynų tvarkymas buvo išskirstytas po įvairias žinybas, kraštovaizdžio architektai nebuvo rengiami. Parkus dažniausiai projektuodavo architektai, pasitelkdami dendrologus arba kitus augalų žinovus. 1959 įkurtas LSSR Ministrų Tarybos Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto (pirmininkas S. Vabalevičius) Miestų ir gyvenviečių apželdinimo skyrius.Lietuvos želdynų apskaita ir apsauga rūpinosi 1957 prie LSSR Ministrų Tarybos įkurtas Gamtos apsaugos komitetas, pagal jo parengtą instrukciją 1958 patvirtinti 194 saugomi parkai; juos tyrinėjo M. Lukaitienė, L. Čibiras, K. Labanauskas, A. Tauras, L. Januškevičius. 1960 priimtas nutarimas dėl Palangos botanikos parko įsteigimo. Kraštovaizdžio architektai želdynų projektavimo patirtį pradėjo taikyti miestų ir rajonų planavime; sukurta teritorijų planavimo atskira pakopa - kraštovaizdžio planavimas.Kraštovaizdžio Planavimo Schemos ir Metodikos
1963 Statybos ir architektūros instituto Kaune Miestų ir gyvenviečių statybos sektoriuje parengta Lietuvos SSR poilsio zonų perspektyvinio išvystymo schema (autoriai F. Bielinskis, V. Stauskas, G. Daniulaitis, A. Šipaila; LSSR valstybinė premija, 1968). Architektų ir inžinierių projektams buvo būdinga technokratinės nuostatos, kraštovaizdžio perdėtas estetizavimas. V. Stauskas iškėlė mikroklimato svarbą, konkrečių jo duomenų kaupimo būtinybę ir pasiūlė jų panaudojimo būdus kuriant teritorijų planavimo modelius. 1967 institute įkurtame Rekreacinės architektūros sektoriuje (1968-93 vadovas V. Stauskas) 1974 parengta Lietuvos SSR nacionalinio parko planavimo schema (autoriai G. Daniulaitis, P. Kavaliauskas, V. Stauskas, I. Normantas; dabar Aukštaitijos nacionalinis parkas).
Aukštaitijos nacionalinis parkas - vienas iš svarbiausių Lietuvos gamtos perlų.
V. Stauskas pirmasis Lietuvoje poilsio rajonų planavimui parengė kraštovaizdžio įvertinimo metodiką; joje balais vertinta kraštovaizdžio komponentų tinkamumas poilsio įvairioms formoms, teritorija vertinta kaip visuma (pavienių komponentų vertinimas laikytas pagalbiniu veiksmu).Kraštotvarkos Koncepcijos ir Teorijos
Geografas A. Basalykas, oponuodamas ekonominio planavimo atstovams, paskelbė kraštovaizdžio geosisteminės organizacijos koncepciją ir determinuotos kraštotvarkos principus: funkcionalumas, gamtinė adaptacija ir etnografiškumas; jų esmė - ūkines funkcijas derinti su gamtos sąlygomis. Šias mintis jis išplėtojo monografijoje Lietuvos TSR kraštovaizdis (1977). A. Basalykas sudarė Lietuvos kraštovaizdžio tipologinio ir regioninio skirstymo sistemas, parašė knygą apie fizinės geografijos rajonus - Lietuvos TSR fizinė geografija (t. 2 1965).Kraštotvarkos problemas teoriniu atžvilgiu nagrinėjo ir geografas P. Kavaliauskas - ir ekonominį, ir gamtinį požiūrį į krašto tvarkymą jis laikė kraštutinumu, teigė, kad kraštotvarkai būtinas kompleksinis funkcinis požiūris, o svarbiausiomis laikė visuomeninę geografiją, kraštovaizdžio geografiją ir kraštovaizdžio architektūrą. Nemažas indėlis į kraštovaizdžio architektūros teoriją ir architektų, kurie daugiausia reikšmės teikė kraštovaizdžio pavidalui, o jame vykstančius procesus vertino tik regimuoju aspektu; tai labiausiai būdinga M. Purvino, J. Bučo, G. Daniulaičio ir V. V. Palio darbams.Kraštovaizdžio Analizės Metodika
M. Purvinas plačiausiai išplėtojo kraštovaizdžio analizės metodiką, jis siekė nustatyti gamtinės aplinkos psichologinius estetinius išteklius tiek objektyviais tų išteklių rodikliais (kraštovaizdžio erdvinės struktūros pobūdis, natūralumas bei įvairovė), tiek subjektyviomis jų suvokimo ypatybėmis. Panašiai kaip G. Daniulaitis, jis vartojo vizualinės erdvės sąvoką ir aiškino, kaip taikyti šią sistemą projektavimo įvairioms rūšims bei stadijoms. Kitaip nei kraštovaizdžio architektai, meninę kūrybą siejantys su gamtos mokslais, M. Purvinas rėmėsi psichologija. Šią kryptį plėtojo ir miškininkas A. R. Budriūnas bei ekologas K. Ėringis; jie sudarė Lietuvos kraštovaizdžio estetinių išteklių žemėlapį.Atkūrus Nepriklausomybę
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę suiro senosios valdymo struktūros, ministerijose ir savivaldybėse neliko nė vienos kraštovaizdžio architektūros institucijos (jų funkcijas vykdo giminingos struktūros). 1998 Aplinkos ministerijoje įkurtas Kraštovaizdžio skyrius (vadovas G. Gruodis), 2005 Vilniaus miesto savivaldybėje - Miestovaizdžio skyrius (vadovė V. Deveikienė). Dauguma kraštovaizdžio architektų dirba privačiose bendrovėse, rengia projektus privatiems užsakovams. Aplinkumos tvarkymo kultūra yra smuktelėjusi, mažai reikšmės teikiama prasmingam sodybos erdvių panaudojimui, daugiau tariamam grožiui - sekiama sodinti iš Vakarų Europos atvežtus svetimus Lietuvoje augalus.Pertvarkomos miestų centrinės aikštės ir skverai: Laisvės aikštės Saldutiškyje (1997, kraštovaizdžio architektai R. Pilkauskas, J. Paragytė), Rietave (2005, kraštovaizdžio architektai L. Dringelis, R. Pilkauskas, A. Lamauskas, A. Mlinkauskienė) ir Panevėžyje (2007, kraštovaizdžio architektai V. Klimavičius, J. Maslauskas), Nepriklausomybės aikštė Rokiškyje (1999, kraštovaizdžio architektės G. E. Miknevičienė, M. Ptašek), A. Strazdo aikštė Kamajuose (2002, kraštovaizdžio architektas A. Gvildys), Šventaragio skveras Vilniuje (2004, kraštovaizdžio architektai L. M. Daujotaitė, D. Želvienė, G. Laukaitytė, G. Malžinskas), Utenio aikštė Utenoje (kraštovaizdžio architektai A. Lamauskas, R. Pilkauskas), takas tarp Subačiaus ir Maironio gatvių Vilniuje (kraštovaizdžio architektė I. Sakalauskaitė, abu 2005), Sėlių aikštė Zarasuose (2006, kraštovaizdžio architektas A. Steponavičius ir kiti). Įkurtos Kairėnų kapinės Vilniuje (2001, kraštovaizdžio ... (Anykščia).Vyžuonų Apylinkių Dvarai ir Palivarkai
Utenos rajonas - ne išimtis. Čia yra išlikusių ir prižiūrimų dvarų, čia kai kurie statiniai yra kritinės būklės, o apie kitus galime sužinoti jau tik iš knygų puslapių. Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus specialistas Arvydas Mitalas sakė, kad Utenos rajone, pagal istorinius šaltinius, buvo apie 119 dvarų ir palivarkų.Žemiau pateikiama lentelė, kurioje apibendrinta informacija apie Vyžuonų apylinkių dvarus ir palivarkus:| Pavadinimas | Aprašymas |
|---|---|
| Avižienių Dvaras | XIX a. viduryje valdė Moigis, susirašinėjęs su S. Daukantu. Išliko altana, oficinos, dvi klėtys, ledainė. |
| Bikuškio Dvaras | XIX a. priklausė Drazdauskams. 1928 m. valdė M. Puzinauskienė. |
| Degsnio Dvaras | Nuo XIX a. vidurio priklausė Kozieloms-Poklevskiams. |
| Degulių Dvaras | XIX a. priklausė Marikoniams, pagal moterišką liniją - Piotuchovams. |
| Jotaučių Dvaras | XIX a. valdytas Kozielų-Poklevskių kartu su Degsniu ir Kastulyne. |
| Jasonių Dvaras | XIX a. priklausė Vilčinskiams. Po II pasaulinio karo įkurdinti vaikų namai. |
| Kuktiškių Dvaras | Iki 1796 m. priklausė Vilniaus vyskupijai. Po reformos prie dvaro buvo imta kurti palivarkus bei vs. |
| Leliūnų Dvaras | XVII a. valdė Arcimavičiai, Pomarnackiai ir kt. |
| Noliškio Dvaras | XIX a. priklausė Giedraičiams, vėliau - grafams Strutinskams. |
| Saldutiškio Dvaras | XIX a. pr. nusipirko Antanas Jaloveckis. |
| Tauragnų Dvaras | Nuo 1387 m. priklausė Vilniaus vyskupui. |
| Užpalių Dvaras | Iki XVIII a. vidurio priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam kunigaikščiui. |
| Vaikutėnų Dvaras | Minimas 1731 m. Kuktiškių dvaro inventoriuje. |
| Vyžuonėlių Dvaras | Sietinas su garsia dailininke Mariana Veriovkina. |
Dvarų Likimai ir Dabartis
Šiandien dvarai išgyvena renesansą. Siekiama juos saugoti, restauruoti, sugrąžinti gyvenimą. Dažnai tokie statiniai tampa muziejais, kuriuose vyksta plenerai, koncertai, konferencijos, parodos.tags: #vyzuonos #gyvenamieji #namai