Saulėtą rugsėjo popietę į Navickų sodybą Vyšnialaukyje (Marijampolės sav.) rinkosi moterys, paviliotos ne tik kvapo, bet ir iš širdies sklindančio poetinio žodžio.
Atokioje sodyboje romantiškai skambančiame Vyšnialaukio kaime, esančioje vos 6 km nuo Marijampolės, užtūpusioje nemažą kalvelę, toks dvikryptis laiko tekėjimas - visiškai natūralus dalykas. Čia laikas teka tarsi dviem, viena kitai netrukdančiomis kryptimis: tolygiai alsuoja XXI amžiaus dabartimi, tuo pat metu bent šimtmečiu grįždamas praeitin, kurią čia pat, ant galingų savo šakų, sūpuoja didžiuliai medžiai.
Kitaip ir būti negali, mat jos šeimininkai, marijampoliečiai Stefanija ir Alius Navickai, vos tapę šios didelės, tiesa, tuomet labai apleistos valdos savininkais, žinojo, jog praeities dvasios net nemėgins iš čia išguiti, atvirkščiai: savo rūpesčiu, nepaliaujamu darbu sieks, jog ji gražiai skleistųsi šiuolaikinio gyvenimo fone.
Per beveik 12 metų (tiek laiko Navickai šeimininkauja sodyboje) čia daug kas pasikeitė, tačiau pagarba praeičiai, etnografiniam paveldui bei meilė gamtai ne tik nepasikeitė, bet net sustiprėjo. Šiandien erdvioji Navickų sodyba, kurios plotas - per 2 ha, - jaukus kampelis, kurio geroji aura priglaudžia kiekvieną, čia apsilankiusį. O kokie nuostabūs čia vakarai!
Pabėgti nuo miesto, kasdienių darbų rutinos, turėti atokią erdvę tik sau ir savo šeimai - tokių minčių vedini Navickai, dar prieš įkeldami kojas į Vyšnialaukį, įsigijo sodybą Kazliškių kaime (Kazlų Rūdos sav.). Nors atstumas nuo Marijampolės buvo nemažas, šeima dėjo dideles pastangas, kad sodyba nušvistų jų darbo vaisiais: tvarkė kiekvieną kampelį, genėjo medžius, tujomis apsisodino sodybos ribas - bus gyva tvora.
Entuziazmas ėmė blėsti, kai vieną dieną atvažiavę rado visas tujas išrautas ir pavogtas, o kai kitą kartą atvažiavę sužinojo, jog nužudytas netoliese gyvenęs mielas senukas, kaimynas, suprato, jog šios vietos jau negalės vadinti jaukiais namais.
Tačiau sprendimas juos pagavo pats! Tiesa, iš pradžių šeimos galvą. Alius, viešėdamas pas pusseserę Padovinyje, išgirdo, jog netoliese parduodama sodyba. „Buvo ruduo, lapkričio pabaiga, kai pirmą kartą išvydau naująją mūsų sodybą, - pasakoja S. Navickienė. - Vyras tik tiek tepasakė, jog tai kažkas ypatingo“.
Vos pasikeitus Vyšnialaukio sodybos šeimininkams, prasidėjo didieji darbai. Pirmiausiai - griovimas pastatuose: šalin lėkė supuvę rąstai, sutrūnijusios lentos, taip pat - didysis genėjimas lauke: diena po dienos nyko šabakštynai, o tvarkingai apgenėti medžiai ėmė skleistis tvirtu šimtamečiu grožiu, kurį ypač išryškino pirmaisiais sodybos įsigijimo metais iškastas gana didelis tvenkinys.
Navickai sutarė be žodžių: sodybą tvarkys, kiek tik leis jėgos, tačiau jos senosios autentikos nepažeis. Šiam susitarimui Stefanija ir Alius ištikimi iki šiol. Sodyba po daugiau nei dešimtmečio nuolatinio Navickų triūso liko ir tokia pati, ir pakito.
Tokia pati - mat saugo ją tie patys šimtamečiai medžiai, mat senoji kaimo dvasia tebesklando po didžiules erdves, o natūrali kaimo pieva (Navickai užtikrina: angliškos vejos čia niekada nebus!) ir kruopščiai nušienauta išlaiko nepakartojamą garuojančios žemės ir rytmečio rasos kvapą. Sodyba iki šiol kuriama, nors joje gyvenimas išties intensyvus.
Jų namai prieš keletą metų išaugo šalia Vidmanto tėviškės. Pačių rankomis sodinta beržų alėja bei meilė žmonėms ir grožiui tėvų ir Vilės su Vidmanto namus sujungė į vieną didelę sodybą. Taigi, savo aplinką šeima kuria jau 27 metus. Kasmet vis ką nors naujo bei gražaus sugalvoja ir idėjas įgyvendina. Dabar šeimos puoselėjamuose gėlynuose ir alpinariumuose tarpsta daugiau negu 40 rūšių daugiamečių krūmų ir gėlių. Patiems seniausiems sodybos augalams 60 metų. Juos sodino Vidmanto tėvai.
Na, o Vilė su Vidmantu šalia savo namų pasodino pušų, klevų, maumedžių, liepų ir beržų sodinukų, kurie ateityje suaugs į jaukų parką. Šalia augančio parko ir alpinariumų prisišliejęs prie vasaros žieduose skendinčios pirtelės tyvuliuoja didžiulis tvenkinys. Jo skaidriame vandenyje plūduriuoja vandens lelijos.
Paklausus šeimininkų, kodėl jie ryžosi puoselėti beveik hektaro kiemą, jie šyptelėję lakoniškai atsako: ,,Savo malonumui. Tik malonumui. Ir poilsiui po sunkių dienos darbų.“ Tikrai, niekas nepaneigs, kad patys maloniausi dalykai sukuriami pačių pastangomis. Už tai susilaukiama ir gražaus atpildo - savo kiemo, nuo pavasario iki vėlyvo rudens skendinčio žieduose, pavasariais kukuojančių gegučių, vasaros naktimis lakštingalų giesmių, paryčiais gandrų kalenimo.
S. Navickienė prisimena, kaip greitai šis dviejų hektarų plotas juos prisijaukino: darbų galo nesimatė, triūsdavo kiekvieną laisvesnę valandėlę, tačiau niekada nebuvo kilęs apmaudas ar apgailestavimas dėl tokio pirkinio. Atvirkščiai. Sodyba tapo ir poilsio vieta ne vien jos šeimininkams, bet ir jų artimiesiems, draugams, bičiuliams. O vėliau ši vieta, kaip geroji erdvė, lyg magnetas ėmė žmones traukti gražiems kultūriniams susibūrimams.
Čia, po šimtamečiais klevais, vyko Navickų dukters Rugilės pirmosios poezijos knygos pristatymas, taip pat tapytojų pleneras ,,Paglostyk katę“, baikerių susitikimas (Alius Navickas savęs be motociklo neįsivaizduoja), čia ne kartą vakarojo teatralai, jaunieji politikai… Geroji sodybos aura apgaubdavusi kiekvieną tokį susibūrimą, tad natūraliai kilo mintis šia erdve dalintis su visais, kurie ieško autentiškos aplinkos pobūviams, konferencijoms, susitikimams, mokymams, plenerams, knygų pristatymams, bendraklasių susitikimams, fotosesijoms, mergvakariams, bernvakariams ir t.t.
Verslo idėja? Senovnių raudonų plytų pastatai sodybai suteikia ypatingo žavesio. Stefanija ir Alius Navickai.
Navickų sodyba nuotraukose
Vyšnialaukis
Kaimo sodyba
tags: #vysnialaukio #kaimas #navicku #sodyba