Trakų Vokės dvaro sodyba - vienas iš trijų Vilniaus miesto dvarų. Unikalus architektūros paminklas ir čia įsikūręs išpuoselėtas parkas mena grafų Tiškevičių laikus. Šiandien Trakų Vokės dvaro sodyba pasitinka lankytojus atsinaujinusiais rūmais, išpuoselėtu sodu, pasivaikščiojimo takais. Rūmuose vedamos ekskursijos, edukacijos, vyksta parodos, koncertai ir kiti atviri bei privatūs renginiai. Dvaras yra tik 15 km nuo Vilniaus miesto centro.
Trakų Vokės dvaro sodyba
Dvaro Istorija
Istoriniai šaltiniai liudija, kad pirmą kartą Vokės vardas paminėtas 1375 m., kai pro šią vietovę žygiavo kryžiuočių kariuomenė. 1396-1397 m. Vytautas Didysis čia apgyvendino mūšiuose paimtus totorių belaisvius. Vokės žemės ilgą laiką keliavo iš rankų į rankas. Iš išlikusių dokumentų matyti, kad žemės valda Vokė - dabartinės Trakų Vokės dalis - priklausė totoriui Atikiezui Bezgimovičiui (Biezgimowicz), kurią jis gavo iš savo žmonos, bet jam mirus be paveldėtojų, atiteko totoriui Abrahimui Zavackiui (Zawacki), o šis XVII a. pradžioje ją pardavė tuometiniam LDK arklininkui Povilui Sapiegai. Sapiegos Trakų Vokę valdė iki XVIII a. pabaigos. Vėliau ji priklausė didikams Dombrovskiams. Trakų Vokės dvaro sodyba formavosi XIX a. pirmoje pusėje, kai iš tuometinių savininkų Dombrovskių dvarvietę įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius (1805-1844). Tada ir buvo pastatyti rūmai ir kiti dvaro pastatai, išlikę iki mūsų dienų. Valdant J. Tiškevičiui dvaras klestėjo, iš jo buvo nutiesta telefono linija, kuri buvo viena pirmųjų Lietuvoje.
Po grafo Jono Vytauto Tiškevičiaus mirties 1892 m. Vokės dvarą paveldėjo jo jaunesnysis sūnus Jonas Juozapas (1867-1903). Po J. Antrasis pasaulinis karas sujaukė paveldėjimo seką. 1939 m. tuometinis Trakų Vokės šeimininkas Jonas Mykolas Tiškevičius žuvo, o jo žmona su vaikais pasitraukė į vakarus. Dvaras liko be šeimininkų. Karo metais dvaras nyko, daug kas buvo sunaikinta.
Architektūra
Pastatų architektūrai būdinga istorizmo laikotarpio stilistinių formų įvairovė. Reprezentacinė, griežtai geometriškai suplanuota sodybos dalis kontrastuoja su peizažine parko dalimi Vokės upės šlaituose. Trakų Vokė įžymi neoklasicistinio stiliaus grafų Tiškevičių rūmais, išlikusiais dvaro pastatais, parku. Sodybai priklausė rūmai, oficina, virtuvė-skalbykla, ūkvedžio namas, kluonas, svirnas, šulinys, signalinis bokštas, arklidė, sargo namelis. Iš dvaro pastatų seniausias - medinė oficina-fligelis, išlikusi iš tų laikų, kai šios žemės dar priklausė dvarininkams Dombrovskiams (XVIII a. pab.-XIX a.
Rūmus pastatė Vilniaus bajorų maršalka, grafas Jonas Tiškevičius (1831-1892 m.). Juos projektavo italų kilmės architektas Leandras Liudvikas Markonis (1834-1919), kuris, šeimininkams pageidaujant, puošnius rūmus Trakų Vokėje suprojektavo pagal Varšuvos karalių rezidencijos pavyzdį. Dviejų aukštų rūmus puošė aštuonios skulptūros, prieangį - gipso skydas su Tiškevičių giminės Lelyvų herbu, kurį galima pamatyti ir šiandien. Dvaro vidus irgi tviskėjo prabanga - ant sienų vertingi paveikslai, pagal užsakymą užsienyje pagaminti baldai, kambarius šildė marmuro židiniai, o šviesą skleidė krištolo sietynai.
Dvaro Sodybos Pastatai
- Oficina: Vienas seniausių Trakų Vokės dvaro statinių. 1 aukšto pastatas su rūsiu ir pastoge statytas XIX a. pabaigoje.
- Ūkvedžio namas: Atskiras gyvenamasis pastatas dvaro sodyboje buvo skirtas valdas prižiūrėjusiam ūkvedžiui. 1 aukšto medinis pastatas įrengtas ant mūrinio pamato.
- Kumetynas: Dvaro tarnams skirtas pastatas, kumetynas, savo ilgiu prilygo patiems dvaro rūmams. Skaičiuojama, kad kumetyno ilgis net 15 sieksnių. Vieno aukšto pastatas įrengtas itin paprastai. Čia suplanuota 18 visiškai vienodų kambarių.
- Virtuvė-skalbykla: Mūrinė virtuvėje, kurioje įmantriausius patiekalus šeimininkams ruošė dvaro virėjos su rūmais buvo sujungta požeminiu tuneliu. 1 aukšto statinys su dviaukšte centrine dalimi, pastoge ir rūsiu, dvaro inventoriuje aprašytas dar 1875 m.
- Kalvė: Dvaro kalvė įrengta itin kompaktiškai. Kalvės pastato sienos mūrytos iš lauko akmenų ir plytų sienų.
- Ledainė: Šaldytuvo paskirtį atlikusi dvaro ledainė Trakų Vokėje įrengta neįprastos formos pastate. Ledainei skirtas apskritas statinys su pastoge.
- Arklidės ir tvartas: Ištrupėjusių sienų pastate, kur dabar veikia vaistinė, Tiškevičių laikais buvo arklidės. Tai vienas įdomiausių dvaro statinių, savo forma primenantis nukirstą pasagą. Mūrinės, neobaroko bruožų turinčios arklidės buvo dengtos aukštu laužytu mansardiniu stogu.
- Kluonas: Kluonas bene ilgiausias Trakų Vokės sodyboje esantis dvaro statinys. Medinio pastatas su mūriniais stulpais ilgis siekė net 31 sieksnį. Kluone buvo prikrauta įvairiausių grūdų.
- Koplyčia-mauzoliejus: Pats pirmasis dvare atsiradęs pastatas - sodybos pakraštyje pastatyta neogotikinė Švč. Mergelės Marijos koplyčia. Koplyčios frontoną puošia keturios šventųjų skulptūros. Viduje, ant grindų, iš įvairiaspalvių mozaikinių elementų sudėtas didžiulis Tiškevičių herbas. Altorių Tiškevičių laikais gamino italų meistrai.
- Pirtis-skalbykla: Dar ankstyvais Trakų Vokės gyvavimo laikais dvare veikė baltoji pirtis. Joje buvo net trys skyriai. Patalpas šildė mūrinė skliautuota krosnis. Iš išorės pirtis buvo dengta skiedromis, vidus išgrįstas akmenimis.
- Svirnas: Vokės dvaro svirnas statytas apie 1863 metus. Dviejų aukštų svirnas pastatytas ant 10 medinių kolonų. Svirnas turėjo dvi galerijas.
- Dvaro sodybos tvora ir vartai: Visą dvaro sodybą juosia mūrinė tvora. Jos mūro kolonos net trijų metrų aukščio. Tarpuoase per pus žemesnė plytų ir akmens siena. Virš jos puošni metalinė ornamentuota tvorelė. Į dvarą buvo galima patekti per trejus vartus: pietų, šiaurės ir vakarų. Pagrindiniai vartai įrengti pietinėje pusėje išlikę iki šiol.
Parkas
1892 m. Trakų Vokės dvarą paveldėjęs grafas Jonas Juozapas (1867-1903) pasamdė garsų landšafto architektą Eduardą Fransua Andre (1840-1911) suprojektuoti dvaro parką. Tas pats architektas Lietuvoje suprojektavo dar trijų, taip pat Tiškevičių giminei priklausiusių, dvarų parkus - Palangos, Užutrakio ir Lentvario. Visi keturi parkai yra tarptautinės reikšmės kraštovaizdžio architektūros paveldo objektai. Šiandien vaikščiodami po parką galime išvysti išlikusius originalius, E. Iki šių dienų išliko visi senieji parko keliai ir takai, lapuočių medžių alėjos, deja, per karą nukentėjo dvaro rūmai.
Po grafo mirties 1892 m. Trakų Vokės dvarą paveldėjo jo jaunesnysis sūnus Jonas Juozapas. Jo pakviestas landšafto architektas E. Andre pertvarkė parką. Jame net atsirado damoms ir ponams skirtos akmeninės vonios, įtaisytos šlaito kaskadose. Juose dvaro klestėjimo laikais veistos vertingų rūšių žuvys. Jis į dvarą pakvietė garsų landšafto architektą E. Andre. Šis pertvarkė parką taip, kad jame net atsirado damoms ir džentelmenams skirtos akmeninės vonios, įtaisytos šlaito kaskadose. Tačiau dažnai jomis šeimininkai nesimėgavo. Šiaurinę ir pietrytinę sodybos dalį užima laisvo planavimo parkas ir trys tvenkiniai.
Trakų Vokės dvaro parkas
Parkas dabar yra Vilniaus miesto savivaldybės žinioje. Dvaras dabar yra Vilniaus miesto savivaldybės žinioje. Jų dėka rūmai neblogai išsilaikė. Karo metais dvare gyveno vokiečių atkelti kolonistai iš Olandijos.
Trakų Vokės dvaro sodyba
Nuo 2014-ųjų Trakų Vokės dvaras priklauso Vilniaus savivaldybės viešajai įstaigai „Trakų Vokės dvaro sodyba“, prasidėjo dvaro atgaivinimo laikotarpis.
Grafų Tiškevičių Gyvenimas Dvare
Iš pradžių Tiškevičiai dvare lankydavosi tik vasaromis. Nusprendus čia persikelti, italas architektas Leandras Markonis puošnius rūmus suprojektavo pagal Varšuvos karalių rezidencijos pavyzdį. Dvaro šeimininkas sprendė visus dvaro klausimus: rūpinosi šeimos reikalais, rengdavo medžiokles ir priėmimus, organizuodavo netgi apdarų ir skrybėlaičių pirkimą savo gražuolei žmonai Izabelai Tiškevičienei. Salone jis turėjo nuosavą krėslą, ant kurio atsisėdęs mėgo skaityti laikraštį. Tada jo niekas negalėdavo trukdyti. Dvaro šeimininkė šaltuoju metų laiku iš rankų nepaleisdavo virbalų: megzdavo šalikus, pirštines, kepures, kojines. Šias dovanas rūmų darbininkams, sustojusiems į eilę pagal hierarchiją, įteikdavo per Kalėdas. Pavaišindavo degtinės taurele, o vaikus apdalydavo saldainiais. Už tai vietiniai grafienę itin gerbė. Su pavaldiniais ir svečiais Tiškevičiai kalbėdavo prancūziškai, tarpusavyje - lenkiškai. Patogiai įsikūrę, dvarininkai mėgavosi gyvenimu. Pusryčius valgydavo savo kambariuose. Iki 12 valandos po namus vaikščiodavo vilkėdami chalatais. Po vidurdienio traukdavo puošnius apdarus. Kasdien 15 valandą patiekiamus pietus valgydavo pasidabinę. Grafienė iš vakaro su šeimininkėmis suderindavo valgiaraštį. Pietums visada būdavo paruošiami šeši patiekalai.