Mažóji Lietuvà - istorinė sritis, susidariusi per šimtmečius Priegliaus upyne ir prie Nemuno žemupio, iš kryžiuočių XIII a.-XIV a. pradžioje užkariautų vakarų baltų žemių.
Mažosios Lietuvos žemėlapis
Mažosios Lietuvos Susidarymas
Kaip savitas etnokultūrinis regionas, Mažoji Lietuva susiformavo iki XVI a. pradžios, iki Kryžiuočių ordino žlugimo 1525 m. Mažosios Lietuvos pagrindą sudaro skalvių ir nadruvių (vadinamų vakariniais lietuviais), pietų kuršių, vakarų sūduvių žemės. Mažosios Lietuvos plotas plačiąja prasme apie 17 000 km2 (Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštai bei Geldapės apylinkės), siaurąja prasme - apie 11 500 km2. Tai teritorija, kurioje lietuvininkų iki XIX a. kaimuose buvo dauguma.
Mažosios Lietuvos branduolį sudarė Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Įsruties ir Labguvos apskritys (iki 1815-1518 administracinės teritorinės reformos). Mažosios Lietuvos pagrindinė dalis - dabartinis Karaliaučiaus kraštas. Vokiečių valdžios raštuose lietuviškiausios žemės (daugiau kaip 90% gyventojų - lietuvininkai) neretai vadintos Lietuvos provincija, arba tiesiog Lietuva, Prūsų Lietuva (vok. Preussisch-Litauen).
Tilžės apylinkių lietuvininkai, XVIII a.
Lietuvininkų Etnogenezė
Lietuvininkai, arba mažlietuviai, dar vadinti prūsų lietuviais (nuo XIX a. - ir Rytprūsių lietuviais) - lietuvių etnokultūrinė grupė, Mažosios Lietuvos autochtonai. Kaip ir jų kraštas, lietuvininkai susiformavo per daugelį šimtmečių, iki XVI a. pradžios. Tuo metu lietuvių tautos susidarymo procese etnoteritorinio bendrumo pagrindu vyko vietinių gyventojų baltų konsolidavimasis.
Į lietuvininkų grupę įsiliejo ir dalis sulietuvėjusių artimų giminaičių prūsų: sembų, šiaurės bartų, šiaurės notangų ir šiaurės varmių. Mažojoje Lietuvoje įsikūrė ir didlietuvių karo belaisvių, t. p. negausių migrantų iš kaimyninės Didžiosios Lietuvos. XVI-XVIII a. vokiečių humanistai tyrinėtojai lietuvininkus traktavo ne kaip tautinę mažumą (tokie jie tapo XIX a. II pusėje Prūsijos karalystėje, nuo 1871 - Vokietijos imperijoje), o kaip vientisą tautą, gyvenančią šiapus ir anapus Prūsijos sienos.
Mažosios Lietuvos Pavadinimai
Augusto Hermanno Lucanaus ir Augusto Gotthilfo Krausės teigimu, skalvių ir nadruvių žemės jau XIII-XIV a. vadintos Lietuva. Mažosios Lietuvos vardas (vok. Klein Litau, Klein Litauen) pirmą kartą paminėtas XVI a. vokiečių kronikose (Simono Grunau, Luco Davido). Vėliau vokiečių istoriografijoje labiau vartotas ir tebevartojamas Prūsų Lietuvos (vok. Preussisch-Litauen) terminas.
XVI-XIX a. Prūsijos aktuose, kitų šalių dokumentuose, nuo XVII a. Prūsijos žemėlapiuose lietuvininkų kraštas dar vadintas Lietuviška apskritimi (vok. Litauischer Kreis), Lietuvos provincija (vok. Provinz Litauen). Tas kraštas Lietuvos, Mažosios Lietuvos, Prūsų Lietuvos vardais pažymėtas angliškuose, prancūziškuose, flamandiškuose, lenkiškuose, rusiškuose ir kituose žemėlapiuose bei istoriografijoje.
Kryžiuočių Valdymas
Prūsoje XIII a. įkurta Kryžiuočių ordino teokratinė karinė valstybė (vok. Deutschordens Staat in Preussen). Klaipėdos apylinkes (vok. Memelgebiet) XIII a. II pusėje užgrobė Livonijos ordinas su Kuršo (vok. Kurland) vyskupu, tačiau dėl žemaičių nuolatinių puldinėjimų nepajėgdami išlaikyti tos teritorijos, 1328 jį perleido daug galingesniam siuzerenui Kryžiuočių ordinui.
Skalva ir Nadruva buvo valdomos Lietuvos valdovo Mindaugo (už krikštą ir karaliaus karūną tas baltų žemes XIII a. viduryje jis buvo dovanojęs Livonijos ordinui, šis įsitvirtino tik Klaipėdoje ir apylinkėse). Dėl šių dviejų Ordinų Prūsijoje ir Livonijoje agresijos (kryžiaus karai Baltijos šalyse, kryžiaus žygiai) baltai nespėjo susijungti į vieną valstybę.
Marienburgas - Vokiečių ordino administracinis centras
Mažoji Lietuva Prūsijos Kunigaikštystės Sudėtyje (1525-1701)
Martynui Liuteriui Vokietijoje ėmus reformuoti krikščionybę, paskutinis katalikiško Kryžiuočių ordino didysis magistras Albrechtas 1525 Ordino valstybę pavertė protestantiška pasaulietine kunigaikštyste. Albrechtas (valdė 1525-1568) tapo jos kunigaikščiu (hercogu). Vietoj katalikybės valstybine religija Albrechtas paskelbė liuteronybę, susikūrė Evangelikų Liuteronų Bažnyčia. Prūsija tapo pirmąja protestantiška šalimi Europoje; joje, skirtingai nuo Didžiosios Lietuvos, įsigalėjo Reformacija.
Prūsijos kunigaikštystės siuzerenu ir toliau buvo Lenkijos karalius. 1525 Krokuvos sutartimi Albrechtas savo dėdei Žygimantui Senajam davė ištikimybės priesaiką ir titulavosi Dux in Prussia (kunigaikštis Prūsijoje). Vietoj didelių kryžiuočių komtūrijų įkurta apskričių, valsčių bei seniūnijų.
Prūsų ir Lietuvininkų Padėtis
Mažąją Lietuvą bei visą Prūsiją paveikė 1525-1528 valstiečių karas, kuriame dalyvavo ir prūsai, lietuvininkai, kuršininkai, atsisakę vokiečių feodalams atlikti prievoles. Sukilimą numalšino kariuomenė; nužudyta ir sukilėlių baltų. Nors XVI a. pradžioje Prūsijoje pasikeitė politinė santvarka, socialinė ekonominė sankloda ir gyventojų konfesija, autochtonų lietuvininkų ir dar išlikusių prūsų gyvenimas nepagerėjo ir po sukilimo.
Vokiečiai feodalai toliau vykdė vietos gyventojų ekonominio išnaudojimo bei socialinio engimo, tautinės priespaudos politiką. 1577 įstatymu baudžiauninkams uždrausta pasitraukti nuo savo pono bei žemės. Stiprėjo baudžiava, XVI-XVII a. daugelis lietuvininkų buvo paversta lažininkais (1701 Lietuvos provincijoje jie sudarė iki 94% valstiečių). Kadangi Ordino valstybėje prūsams ir vakariniams lietuviams drausta verstis prekyba, amatais, apsigyventi miestuose, susikūrus kunigaikštystei juose telkėsi daugiausia vokiečių, Mažosios Lietuvos kaimas liko ištisai lietuviškas.
Brandenburgo-Prūsijos Valstybės Susidarymas
Pasibaigus Albrechto Brandenburgiečio dinastijos kunigaikščių vyriškajai giminei, Prūsijos kunigaikštystės sostą paveldėjo Brandenburgo kurfiurstai: 1618 Prūsijos kunigaikštystė asmenine unija sujungta su Brandenburgo kurfiurstija į Brandenburgo-Prūsijos (vok. Brandenburg-Preussen) jungtinę valstybę. Ją pradėjo valdyti Brandenburgo kurfiurstas Georgas Wilhelmas (1619-1640).
Brandenburgo-Prūsijos valdovas Friedrichas Wilhelmas pasinaudojo galimybe atsikratyti Prūsijos vasalinės priklausomybės nuo Lenkijos karalystės. Abiejų valdovų pasirašytame Labguvos traktate (1656 lapkričio mėn.) paskelbta, kad Švedija pripažįsta visišką Prūsijos kunigaikštystės nepriklausomybę. Suverenios Brandenburgo-Prūsijos valstybės sostinė iš Karaliaučiaus 1660 perkelta į Berlyną.
Mažoji Lietuva Prūsijos Karalystės Sudėtyje
Brandenburgo-Prūsijos valdovo Friedricho Wilhelmo įpėdinis Friedrichas III 1701 pavadintas Friedrichu I (1701-1713) „karaliumi Prūsijoje“ (König in Preussen). Karūnavimo Karaliaučiaus pilies bažnyčioje ceremonialą papildė baltų tradiciniai motyvai. Karaliui įteiktas lietuvių kalba išleistas Naujasis Testamentas.
Mažąja, arba Prūsų, Lietuva XVI a. vokiškose kronikose vadinta rytinė Prūsijos dalis, kurioje gyveno lietuviškai kalbantys žmonės. Lietuviams šis vardas labiausiai asocijuojasi su Klaipėdos kraštu. Istorinės Mažosios Lietuvos centras buvo Tilžė, dabar esanti Rusijos Federacijoje. Šiandien Mažosios Lietuvos sostine dažniausiai tituluojama Šilutė.
Šilutės Dvaro Istorija ir Architektūra
Straipsnio objektas - Šilutės dvaro komplekso atgaivinimo projektas ir jo likimas. Straipsnio tikslas - pristatyti iki šiol neįgyvendintą Šilutės dvaro prikėlimo projektą, išanalizuoti nesėkmingų bandymų jį įgyvendinti priežastis. 1999 m. parengtas Šilutės dvaro komplekso renovavimo ir modernaus Mažosios Lietuvos regioninio kultūros centro jame įkūrimo projektas nebuvo įgyvendintas.
Šilutės dvaras. Vaizdas iš kiemo pusės
Friedrichas II savo politiniame testamente 1752 m. rašė: Bajorija sudaro didelį ir vientisą darinį, kuris nusipelno pagarbos [...]. Šitas gerbtinas bajoras dėl tarnystės valstybei paaukojo viską: ir savo turtą, ir kraują. Už jo ištikimybę ir nuopelnus visi valdovai turi užtikrinti jam apsaugą (...). Nes bajorijos luomas yra valstybės atrama ir pagrindas.
Tad, regis, pagrįstai galima teigti, kad žemvaldys arba dvarininkas buvo vienas iš svarbiausių Prūsijos ūkio, politinės, socialinės ir kultūrinės raidos elementų, o jo dvaras (dvarvietė) - ryški ir neatskiriama istorinio kraštovaizdžio dalis.
Žemaitijos ir Klaipėdos Krašto Dvarų Bruožai
Kaip ir kiekvieną vasarą, o ypatingai šią, daugelio lietuvių atostogų ir poilsio planai vienaip ar kitaip siejasi su pajūriu: jūra, kopomis, saulėlydžiais, o gal ir triukšmingomis lietuviškų kurortų linksmybėmis. Mažoji Lietuva, arba Prūsų Lietuva - istorinis-etnografinis Prūsijos, o vėliau Rytprūsių regionas, apėmęs šiaurrytines Prūsijos provincijos dalis. Veikiama protestantų bažnyčios ir Prūsijos valstybės Mažojoje Lietuvoje susiformavo savita lietuvių kultūra, kuri skyrėsi nuo Lenkijos ypač paveiktos katalikiškos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių kultūros.
Šiame krašte Lietuvių kalba ne tik dominavo, bet ir buvo skatinama. Liuteronai laikėsi nuostatos, kad maldos ir pamaldos visuomet vyktų sava kalba - todėl būtent čia, Mažojoje Lietuvoje, buvo pradėtos spausdinti lietuviškos knygos.