Vilijampolė ir Antakalnis - du unikalūs Vilniaus ir Kauno rajonai, turintys turtingą istoriją ir savitą architektūrą. Šiandien panagrinėsime šių rajonų nekilnojamojo turto raidą, pradedant nuo seniausių laiku iki šių dienų.
Vilijampolės Istorija ir Urbanistinė Raida
Vilijampolė - vienas seniausių Kauno priemiesčių, kurio istorija siekia XVII amžių. LDK etmonas ir Vilniaus vaivada Jonušas Radvila 1652 m. į šias žemes kvietė kitataučius pirklius ir amatininkus. Šis priemiestis pasižymėjo unikaliu urbanistiniu planavimu, kuris buvo derinamas prie natūraliai susiformavusių žaliųjų zonų ir parkų.
XIX a. antroje pusėje Vilijampolė ėmė sparčiai augti: 1861-1862 m. čia gyveno 3000 žmonių, o 1888 m. - jau apie 9000. Gyventojų gausėjimą lėmė ir Vilijampolės, kaip savarankiško teritorinio vieneto, statusas.
Svarbūs istoriniai faktai apie Vilijampolę:
- 1652 m.: Jonušas Radvila kviečia kitataučius pirklius ir amatininkus.
- 1772 m.: Pastatyta pirmoji mūrinė sinagoga Kaune.
- 1818 m.: Vilijampolės miestelį valdo pakamaris S. Medekša.
- 1853 m.: Pirklys R. Volfas pastato garinį alaus bei salyklo fabriką.
- 1882 m.: Įkurta Vilijampolės ješiva „Kneset - Izroel“.
- 1926 m.: Vilijampolėje atidarytas kino teatras „Union“.
- 1929 m.: Baigus statyti naują tiltą per Nerį, susisiekimas su miesto centru tapo patogesnis.
- 1932 m.: Duris atvėrė katalikiška Šv. Juozapo bažnyčia.
- 1935 m.: Pradėjo veikti kino teatras „Lituanika“.
- 1936 m.: Čia įsikūrė Lietuvos veterinarijos akademija.
Vilijampolės urbanistinė struktūra derinta prie istoriškai susiklosčiusių gatvių - 1924 m. atidaryta autobusų linija Geležinkelio stotis-Vilijampolė, 1925 m. iki Vilijampolės pašto nutiestas požeminis telefono-telegrafo tinklas. 1929 m. baigus statyti naują tiltą per Nerį, susisiekimas su miesto centru tapo kur kas patogesnis. Tais pačiais metais buvo parengtas ir naujas gatvių tinklo projektas, kuriame numatyti parko, Sąjungos aikštės planai, sumanytas net utopinis tunelio, turėjusio sujungti Seimo gatvę su P. Vileišio tiltu, projektas.
Priemiesčio vaizdą ir gyvenimą keitė visuomeninių pastatų statyba: 1926 m. Vilijampolėje atidarytas kino teatras „Union“, 1932 m. duris atvėrė katalikiška Šv. Juozapo bažnyčia, 1935 m. pradėjo veikti kino teatras „Lituanika“, o 1936 m. čia įsikūrė Lietuvos veterinarijos akademija, rašoma pranešime spaudai.
1818 m. sudarytame inventoriuje įrašyta, kad Vilijampolės miestelį, paveldėjimo teise priklausantį kunigaikštytei Stefanijai Radvilaitei, įkeitimo (užstatymo) teise valdo pakamaris S. Medekša. Stefanija Radvilaitė (1809-1832) buvo paskutinė Nesvyžiaus Radvilų atšakos palikuonė.
1849 m. Liudvikas nesėkmingai bandė parduoti Vilijampolės dvarą valstybės iždui, motyvuodamas patogia dvaro vieta, geromis pajamomis ir galimybe plėstis Kauno miestui.
1912 m. rugsėjo 4 d. Sankt Peterburge rūmų tarėjas Nikolajus Romanovas ir Valstybės tarėjas Stepanas Serebriakovas pasirašė Vilijampolės dvaro pirkimo pardavimo sutartį (73 tūkstančius rublių už 483 dešimtines ir 2360 sieksnių žemės).
1919 m. de fakto prie Kauno buvo prijungti artimieji priemiesčiai: dalis Vilijampolės, Žemieji Šančiai, dalis Aleksoto ir Žaliakalnio, tačiau de jure Kauno miesto ribos buvo nustatytos Kauno miesto Tarybos posėdyje tik 1924 m.
1922 m. į Lietuvą grįžo paskutinė Vilijampolės dvaro savininkė Viera Serebriakovienė ir ėmėsi dvaro tvarkymo reikalų, samdydama advokatus ir įgaliotinius.
Pagrindiniai Vilijampolės gyventojai buvo žydai, kuriems buvo uždrausta apsigyventi Kaune. Vilijampolėje 1772 m. buvo pastatyta pirmoji mūrinė sinagoga Kaune, 1882 m. įkurta viena žymiausių Europoje rabinų mokyklų - Vilijampolės ješiva „Kneset - Izroel“.
Vystėsi ir Vilijampolės pramonė: 1853 m. pirklys R. Volfas pastatė garinį alaus bei salyklo fabriką (veikė iki 1927 m.), 1868 m. atsidarė Finkelšteino degtukų fabrikas.
Vilijampolės panorama
Nematoma Lietuvos istorija: „Tulpinių“ mirties konvejeris pats nebūtų sustojęs
Antakalnio Istorija ir Nekilnojamojo Turto Ypatumai
Antakalnis - vienas žaliausių ir nevienalytis Vilniaus rajonų, turintis turtingą istoriją ir unikalų kraštovaizdį. Šis rajonas pasižymi ne tik gamtos grožiu, bet ir įvairia architektūra, pradedant istoriniais pastatais ir baigiant moderniais statiniais.
Antakalnis yra žinomas kaip pats žaliausias Vilniaus miesto rajonas. Apie 70 proc. Antakalnio užima miškai ir parkai.
Svarbūs istoriniai objektai ir įvykiai Antakalnyje:
- Smėlio gatvė: Istoriškai įdomi gatvė, kurioje buvo rasti mamuto kaulai ir gyveno keliautojas Antanas Poška.
- Šv. Petro ir Povilo bažnyčia: Vienas iš architektūrinių Antakalnio simbolių.
- Sapieginės kalneliai: Tarnaudavo kaip slidininkų trasos.
- Antakalnio kapinės: Žinomos kaip našlaičių kapinės, kuriose palaidoti partizanai ir KGB kalėjimo kankiniai.
- Sluškų rūmai: Istorinis pastatas, kuriame veikė kalėjimas ir kitos įstaigos.
- Apaštalinė nunciatūra: Pastatas, kuriame anksčiau buvo įsikūrusi Lietuvos dailininkų sąjunga.
T.Kosciuškos gatvėje daug tuščių istorinių pastatų, garsiausi vis dėlto ne jie, o J.Petraičio rūmai. Keliaujant T.Kosciuškos gatve link Olandų žiedo vis nejučiomis pasuki galvą į kairę - gal jau pajudėjo statybos? Ir kiekvieną kartą tenka nusivilti. J.Petraičio rūmų tebėra tik griaučiai.
Anksčiau statybvietę dar saugojo šuo, kuris priartėjus prie vartų imdavo skalyti. Dabar iš J.Petraičio valdų nė šuns balso negirdėti. Pastato vaiduoklio kieme stovi tik aprūdijęs ir grafičiais išterliotas mikroautobusas.
Nors T.Kosciuškos gatvė labai žalia, vadinama viena gražiausių Vilniuje, jos istorijoje būta tikrai kraupių įvykių. Pavyzdžiui, 1955 metų gegužės 24-ąją girto vairuotojo vairuojamas automobilis „Pobeda“ rėžėsi į gatve žygiuojančią kareivių koloną. Per avariją net 4 kareiviai žuvo ir 19 buvo sužeista.
Arčiausiai nunciatūros yra Prekybos, pramonės ir amatų rūmai - buvusi dvarininko Justino Konopackio rezidencija. Joje kadaise buvo apie 40 kambarių, skirtų nuomai. Pagal Julijono Januševskio projektą 1888 metais pastatyta trijų aukštų rezidencija labai išsiskyrė iš tais laikais Antakalnyje įprastų medinių namų. Nuo to laiko pastatas tuščias.
Apgailėtinos būklės Sluškų rūmai, kuriuose šeimininkauja Lietuvos muzikos ir teatro akademija, - toliau nuo gatvės. Per tris šimtmečius buvo daugybė rūmų savininkų, juose veikė net lentpjūvė, ligoninė, kareivinė, alaus darykla ir amunicijos sandėliai. Bet kraupiausias rūmų istorijos puslapis - nuo 1872 metų, kai rūmuose įsteigiamas persiunčiamasis katorgos kalėjimas. Kaip kalėjimas rūmai naudoti ir 1919-1940 metais. Šiame kalėjime buvo laikomi nuteisti kaliniai, laukiantys etapavimo į lagerius Rusijoje.
Vyresnio amžiaus vilniečiai dar prisimena, kad Apaštalinėje nunciatūroje, kurioje nakvos popiežius, seniau buvo įsikūrusi Lietuvos dailininkų sąjunga. Pastatas, kuriame dabar įsikūrusi Apaštalinė nunciatūra, iškilo 1937 metais. Jis buvo skirtas Vilniaus magistrato darbuotojų klubui.
Antakalnio gatvė
Saulius Vagonis, nekilnojamojo turto agentūros „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkos departamento vadovas, teigia, kad T.Kosciuškos gatvėje pastatai pereina į privačią nuosavybę ir ši vieta neatpažįstamai pasikeis, nes nekilnojamojo turto plėtotojams ji atrodo labai patraukli.
tags: #vleisio #rumai #nekilnojamojo