Vlado Didžioko Sodybos Istorija ir Indėlis Į Lietuvos Meną

Vladas Didžiokas (1889-1942) - lietuvių tapytojas, grafikas, dailininkas scenografas, dėstytojas, palikęs ryškų pėdsaką Lietuvos meno istorijoje. Jo kūryba apima lyrinius ir epinius peizažus, portretus, Valstybės teatro spektaklių apipavidalinimus, lakštinės grafikos darbus ir litografijas. Šiame straipsnyje apžvelgsime V. Didžioko gyvenimą, kūrybą ir jo sodybos istoriją.

Lietuvos žemėlapis

Vlado Didžioko Biografija

Vladas Didžiokas gimė 1889 m. rugsėjo 1 d. Vilniuje. Jo tėvas buvo kariškis, kilęs iš Ukmergės, o motina - valstietė iš Baltarusijos. Būsimasis dailininkas pradinį mokslą įgijo privačioje realinėje gimnazijoje, vėliau lankė I. Trutnevo piešimo mokyklą Vilniuje.

Mokslo Metai ir Studijos

• 1910 m. - išvyko į Sankt Peterburgą.
• 1911 m. - įstojo į Centrinę A. Štiglico techninio piešimo mokyklą, kur studijavo dekoratyvinę tapybą, stilių ir ornamento istoriją (1911-1915).
• 1915 m. - pašaukiamas į kariuomenę, vėliau grįžo į A. Štiglico mokyklą iki 1917 m.
• 1917-1918 m. - studijavo Peterburgo dailės akademijoje.

Kūrybinės Veiklos Pradžia

• 1917 m. vasara - dirbo Gatčinoje, caro rūmuose, inventorizuodamas meno turtus.
• 1918 m. pradžia - su žmona dailininke Barbora Didžiokiene apsigyveno Vitebske, dirbo dekoratoriaus padėjėju dramos teatre.
• 1918 m. ruduo - grįžo į Vilnių ir dirbo teatre, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, inventorizuodamas dailės kūrinius nacionalizuotuose dvaruose.
• 1919 m. - persikėlė į Kauną.

Darbas Kaune ir Indėlis Į Teatrą

Kaunas 1920-1939 m. buvo svarbiausias meninės kultūros centras, lėmęs visos šalies teatro raidą. 1920 metais įkurtame Valstybės teatre per du dešimtmečius buvo pastatyta arti dviejų šimtų spektaklių. Iš pradžių dirbo braižytoju, vėliau - dekoratoriumi Tautos teatre. Apipavidalino du spektaklius, dėstė meno istoriją vaidybos studijoje. Per dešimtmetį apipavidalino daugiau nei dvidešimt spektaklių. Išliko tik kelios mėgėjiškos fotografijos, paskutiniųjų dailininko dekoracijų bei kostiumų eskizai.

Kauno žemėlapis

Svarbūs Vlado Didžioko Gyvenimo ir Kūrybos Etapai

• 1920 m. - išvyko į Rusiją, buvo suimtas.
• 1922 m. - pradėjo dėstyti Kauno meno mokykloje, vadovavo dekoratyvinės tapybos skyriui (18 metų).
• 1922 m. - išvyko tobulintis į Vokietiją, grįžęs išbandė linograviūros ir litografijos technikas.
• 1923-1930 m. - kūrybos pakilimo laikotarpis, kasmet kūrė dekoracijas spektakliams, aktyviai dalyvavo dailės parodose.
• Nuo 1922 metų iki pat mirties dėstė piešimą ir dekoratyvinę tapybą.
• Po 1930-ųjų paliko teatrą.
• 1936 m. - įsigijo namą Dovainonyse, kaimo gyvenimas įtakojo kūrybą - daugiau tapė apylinkių peizažus.
• 1940 m. - mirė sūnus Jurgis.
• 1941 m. - priimtas į LTSR dailininkų sąjungą, tačiau karas ir okupacija nutraukė kūrybą.

Kūrybos Bruožai ir Darbai

Vlado Didžioko kūrybai būdingas tapybiškumas, realistinis piešinys ir santūrios, harmoningos spalvos. Daugiausia jėgų dailininkas atidavė tapybai, todėl didžiąją jo palikimo dalį sudaro molbertinė tapyba: portretai, peizažai ir figūrinės kompozicijos. Jis tapė įvairių žanrų kūrinius, mokėjo subtiliai pagauti peizažo nuotaikas, imdavosi natiurmorto, nutapė nemažai portretų.

Žymiausi Kūriniai

• „Ronžė“ (1926) - vienas geriausių peizažų, nutapytas Palangoje.
• „Bitynas“ (1938)
• „Kapitoniškių miškas žiemą“ (1939)
• „Dovainonys“ (1930)
• „Skardis“ (1930) - artimiausių apylinkių peizažai Dovainonyse.
• „Miškas žiemą“ (1941) - poetiškas ir dekoratyvus kūrinys.

Vladas Didžiokas taip pat mėgo portreto žanrą. Jis nupiešė keletą autoportretų, „Merginos portretą“ (1921), „Žmonos portretą“ (1925 m.) ir kitų žymių žmonių portretų, tokių kaip režisierius A. Sutkus, kalbininkas J. Jablonskis ir J. Basanavičius. Taip pat anglimi piešti „Studentės“ ir P. Vaičiūno portretai.

Miškas žiemą

Vlado Didžioko Kapas Kruonyje

Kruonyje, miestelio kapinėse, galima aplankyti dailininko Vlado Didžioko (1889-1942) kapą (greta palaidota žmona Barbora Didžiokienė, sūnus Jurgis). Vlado Didžioko palaikai perkelti iš Rumšiškių kapinių prieš užtvindant miestelį. V. Didžioko kapas - respublikinės reikšmės istorinis paminklas. 1975 m. pastatytas antkapinis paminklas (archit. A. Meškauskienė).

Maršrutas Po Kaišiadorių Rajoną

Maršruto ilgis - apie 60 km (pradedant ir baigiant skaičiuoti ties Kruonio miesteliu). Atvykusiems automagistrale Vilnius - Kaunas, sukti ties rodykle į Alytų. Važiuoti keliu Nr. 129. (Jei važiuojama nuo Kaišiadorių važiuoti 18 km Kaišiadorių - Jiezno keliu.) (Pakeliui galima aplankyti Kruonio HAE. Į Kruonio HAE priimamos ekskursijų grupės iš anksto susitarus su administracija. 8 528 30259, el. p.

Kruonis

Kruonis nuo seno žinomas kaip daugiatautis miestelis. Jame gyvento lietuviai, lenkai, karaimai, totoriai, rusai, žydai. Kruonio seniūnija garsėja savo istorija, kultūros, istorijos paminklais, gamtos paveldo objektais. Miestelis siejamas su garsia Lietuvos didikų gimine - Oginskiais. Kažkada čia stovėjo jų didingas dvaras, pastatyta bažnyčia. Labiausiai Kruonį garsina Kruonio HAE - vienintelė tokio tipo elektrinė Baltijos šalyse. Pradėta statyti 1978 m., o baigta - 2000 m.

Kruonio HAE

1. Akmuo su miestelio herbu, atstatytas Kryžius. Atvykstančius į Kruonį pasitinka akmuo su iškaltu miestelio herbu, pastatytas 2007 m. Miestelio herbas su žaibo motyvu. Šis motyvas pasirinktas dėl Kruonį garsinančios ir netoliese esančios Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės. Šiek tiek toliau už akmens - kryžius „Raudonojo teroro aukoms atminti“ (1989 m.).Važiuoti tiesiai iki aikštės.
2. Istorinis miestelio centras. Senoji miestelio dalis yra susiformavusi iki XVII a. vid. Kruonio miestelio istorinis centras - vietinės reikšmės urbanistikos paminklas. Miestelio centre - aikštė, kurioje - skulptūrų parkas.
3. Kruonio Švč. Mergelės Marijos, Angelų karalienės bažnyčia. Teigiama, jog pirmoji bažnyčia Kruonyje galėjo būti pastatyta dar XV a., kuriai 1472 m. aprūpinimą suteikė LDK Kazimieras. 1610 m. Teodoras Bogdanas Oginskis pastatė stačiatikių cerkvę. 1628-1629 m. prie jos įsteigtas vienuolynas. Apie 1840 m. vienuolynas buvo panaikintas, vienuoliai išsikėlė. Tuo metu katalikai naudojosi nedidele medine bažnyčia su 2 varpinėmis. Ši bažnyčia buvo nugriauta, o cerkvę 1919 m. atiduota katalikams. Švč. Mergelės Marijos, Angelų karalienės bažnyčia - architektūros paminklas. Bažnyčioje yra 5 dailės paminklai,Oginskių bareljefai. 8 346 5 72 06. Toliau važiuoti Darsūniškio gatve iki Kruonio gimnazijos. Už jos - buvusi Kruonio dvarvietė.
4. Kruonio pilies liekanos. Nuo 1570 m. Kruonis buvo valdomas didikų Oginskių. XVII a. pradžioje pastatyti puošnūs mūriniai renesanso rūmai su erdviomis salėmis, gražiais kambariais. Kruonis nukentėjo 1812 m. karo metu. Stipriai apgriauti ir vėliau neatstatyti pilies (dvaro) rūmai. Po 1831 m. konfiskavus Oginskių valdas, Kruonio miestelis ir dvaras atiteko carinei administracijai. Iki šių dienų išliko tik buvusių dvaro rūmų fragmentai. Senieji Kruonio gyventojai pasakoja, jog pamena, kaip patys gyventojai ardė apgriautus rūmus, o plytas naudojo krosnių statymui. Šiuo metu piliavietė - archeologinis paminklas. Toliau nuo aikštės važiuoti Darsūniškio gatvele tiesiai iki T formos sankryžos. Joje sukti į dešinę, į Slavų gatvę, ja važiuoti iki galo.
5. Kruonio Dievo Motinos Globėjos cerkvė. 1919 m. cerkvę atidavus katalikams, stačiatikiai liko be maldos namų. Todėl 1926 m. Kruonio miestelio pakraštyje pastatyta medinė cerkvė. Cerkvėje saugoma XVIII a. pab. - XIX a. pr. Ikona „Kazanės Dievo motina“ su aptaisais. Parduotuvės: Kalvių g. 1; Vilniaus g.Biblioteka, internetas: Vilniaus g. 13. Šalia - informacinis stendas.Nuo cerkvės grįžti atgal iki aikštės, važiuoti atgal iki miestelio pradžios, sankryžoje sukti į dešinę. Važiuoti keliuku link Gojaus miško.
6. Kryžiaus ir 30 kryželių kompozicija šioje vietoje užkastų 1944-1953 m. Kruonio apylinkėse žuvusių „Didžiosios kovos“ apygardos partizanams (miške, kelio dešinėje pusėje). Gojaus miškelis - tai didžiausia žinoma partizanų laidojimo vieta rajone. Čia gali būti palaidota nuo 40 iki 60 partizanų. Lietuvos liaudies buities muziejaus darbuotojų V. Markevičiaus ir E. Morkūno iniciatyva čia pastatyti 2 kryžiai. 1995 m. V. Markevičius prie medžių pritvirtino dar 30 kryželių. Miške yra Gojaus poilsiavietė. Grįžti atgal iki miestelio istorinio centro, pasukti į Paupio g. visą laiką važiuoti tiesiai. Ties kelio išsišakojimu sukti dešiniau (keliukas vedantis į mišką), ties kitu kelio išsišakojimu sukti kairiau ir važiuoti tiesiai iki nuorodos į poilsiavietė ir sukti į dešinę.Iš Kruonio grįžti į pagrindinį kelią (Nr. 129) važiuoti į Migonis. Prie T formos sankryžos sukti į dešinę. Pasiekus kelio pirmąjį išsišakojimą sukti kairiau, ties antruoju kelio išsišakojimu sukti dešiniau. Privažiavus privačia sodyba eiti tiesiai iki piliakalnio. Ant piliakalnio auga didelis medis.

Migonys

Migonių kaime yra piliakalnis su gyvenviete ir IV-VI pilkapynas. Migonių piliakalnis - Kruonės upės kairiajame krante. Piliakalnį supa slėnis. Pietuose - kiek žemesnė už jį kalva. Apie piliakalnį pasakojama įvairių legendų. Pasakojama, jog Migonių piliakalnį supylė besitraukiantys iš Rusijos Napoleono kariai. Esą šiame kalne prancūzai paslėpę didelius turtus, kurių nenorėjo palikti rusams. Slėpdami juos prakeikė taip, kad niekas išskyrus tikrus prancūzus, jais negalėtų pasinaudoti. Prie ribos su Kleboniškiu yra pilkapiai, vad. Milžinkapiais.

Kalviai

1. Kalvių buvusio dvaro svirnas. (Neprivažiavus pačios gyvenvietės, kairėje pusėje). Kalvių kaimo istorija siejama su Vavžeckių, Chrapovickių ir Pliaterių giminėmis. Kažkada buvęs Kalvių dvaras priklausė Vavžeckiams, vėliau už skolas parduotas Chrapovickiams. Tačiau ir šios giminės atstovams valdant, dvaras buvo visiškai praskolintas. Dvaras buvo parduotas iš varžytinių, didžiąją jo dalį įsigijo Adomas Pliateris. Šiuo metu yra likęs tik vienas buvusio dvaro pastatas - svirnas.
2. Kalvių šv. Apaštalo Antano Paduviečio bažnyčia ir varpinė. Dabartinę Kalvių bažnyčią 1800 m. pradėjo statyti dvarininkas Tomas Vavževskis. Bažnyčia buvo pašventinta 1806 m. Kalvių bažnyčia priklauso apskritų kupolinių sakralinių pastatų tipui. Ne vieną kartą bažnyčia buvo stipriai nukentėjusi nuo audrų, uraganų - išdaužti langai, keliskart nuplėštas stogas. Apie 1908 m. bažnyčia suremontuota ir pertvarkyta. Bažnyčia neoklasicistinio stiliaus, su kupolu ir cilindriniu žibintu, prieangio ir zakristijos prietaisais. Sienos išorėje nuklotos smulkia rusvų akmenukų skalda, visos architektūrinės detalės sukurtos vietos amatininkų. Šiuo metu bažnyčia ir varpinė - respublikinės reikšmės architektūros paminklas. 8 346 44236.

Kalvių ežeras - tai didžiausias ežeras Kaišiadorių rajone. Ežeras užima 178,3 ha plotą, krantinės ilgis 5740 m. Į ežerą įteka 9 upeliai - Lapainia, Melnyčia, Muilinyčia, Žydų revas, Panelės revas ir keturi bevardžiai. Išteka vienas - Lapainia. Yra vieša maudykla (ten, kur įteka Lapainia).

Vilūnai

1. Vilūnų koplytėlė. Stačiakampio formos mūrinė koplytėlė. Viršuje yra šventųjų paveikslai ir kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra. Pasakojama, jog ją pastatė Plytninkų dvaro savininko Orvydo žmona. Anksčiau per šv. Jurgio atlaidus iš bažnyčios iki koplytėlės eidavo procesija su kunigu priešakyje.
2. Vilūnų šv. Apaštalo Petro ir Pauliaus bažnyčia. Bažnyčią Vilūnuose pastatė Tadas Orvydas. Po 1863 m. sukilimo rusų valdžią bažnyčią pavertė cerkve. Po I pasaulinio karo vietos gyventojai stengėsi susigrąžinti bažnyčią. Buvo surašytas prašymas Vilniaus Rymo - Katalikų vyskupijos valdytojui, kuriame 49 Vilūnų ūkininkai prašė sugrąžinti bažnyčią. Iki 1921 m. bažnyčia buvo grąžinta. Šiuo metu bažnyčioje saugomi du vietinės reikšmės dailės paminklai - monstrancija ir ornamentuotas kryžius. Šalia bažnyčios yra medinė varpinė. Pati bažnyčia stačiakampio plano, su bokšteliu ant stogo. Šventorių juosia medinė tvora, jame stovi medinis kryžius. Mob. 8 694 88622.

Užgirėlis

1. Šv. Jono koplytėlė Užgirėlyje. (pravažiavus kaimą, kairėje pusėje). Koplytėlė pastatyta XIX a. pradžioje prie šv. Jono upelio (už vieno kilometro nuo Užgirėlio upelis vadinamas Astraga). Koplytėlę pastatė Užgirėlio gyventojai. 1963 m. koplytėlė nugriauta, o atstatyta ir pašventinta 1989 m. Koplytėlėje dvi skulptūros: Kristaus su kryžiumi ir šv. Jono Nepomuko su kryželiu ir knyga.

Darsūniškis

Prie Nemuno išsidėstęs Darsūniškis viduramžiais buvo svarbiausia šio regiono gyvenvietė, minima jau nuo 1372 m. Kryžiuočiai ne kartą sudegino Darsūniškio pilį. Pasakojama legenda, kad esą dar prieš Smetonos laikus kaime gyveno kunigaikštis Darsūnas, kurio pilis stovėjo ant kalnelio prie Nemuno, bet vieną naktį sudegė pilis ir pats kunigaikštis su savo šeima, po to žmonės kunigaikščio atminimui kaimą ėmė vadinti Darsūnų kaimu, sulietuvinus šį vardą, pavadino Darsūniškiu. Čia, prie didžiojo kryžiuočių kelio į Trakus ir Vilnių pastatyta pilis minima nuo 1372 m. Čia bene pirmą kartą Lietuvos žemėje kryžiuočiai panaudojo artileriją. Darsūnškio pilyje didysis kunigaikštis Vytautas 1430 m. rašė vieną paskutinių savo laiškų, kviesdamas Ordino magistrą į karūnaciją. Nors dar XVIII a. pirmoje pusėje Darsūniškyje degino žmones, apkaltintus raganavimu, to paties amžiaus pabaigoje čia jau veikė mokykla, o 1791 m. miestelis gavo savivaldos privilegiją su herbu, vaizduojančiu šv. Kazimierą.

1. Žydų genocido aukų kapai Darsūniškyje. Neprivažiavus Darsūniškio, kairėje, miške - žydų kapinės Išlikę antkapiniai paminklai. Nuo kapinių važiuoti į Darsūniškį. Atvykstančiuosius pasitinka šventi vartai - koplytėlės.
2. Darsūniškio mineralinis šaltinis (netoli nuo pagrindinio kelio). Šaltinis užima 0,2 aro. Mineralinis vanduo trykšta iš kelių vietų, vidutiniškas debitas - 4 kub. metrai per parą. Tyrimai parodė, kad Darsūniškio šaltinio natūrali sudėtis atitinka mineralinio vandens sudėtį.
3. Darsūniškio miestelio vartai. Labiausiai Darsūniškis išgarsėjo trejais miestelio vartais - daug kartų miestelis degė, karta iš kartos perduodavo pasakojimus apie gaisrus. Darsūniškiečiai nutarė prie visų trijų kelių, vedančių į Darsūniškį, pastatyti šventuosius vartus, pro kuriuos negalėtų prasibrauti jokia ugnis. Maždaug 1818 m. pastatyti vartai-koplytėlės (jos nugriautos 1963 m., atstatytos 1990 m.). Atvykstančiuosius pasitinka šv. Jurgio, šv. Agotos ir šv. Kazimiero vartai.
4. Darsūniškio dvarvietė. Darsūniškio pilis pirmąkart paminėtą 1372 m. Minima, kad 1418 m. Darsūniškio dvare buvo apsistojęs Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir Lenkijos karalius Jogaila bei jų palydovai. Darsūniškyje 1430 m. Vytautas parašė laišką Vokiečių ordino didžiajam magistrui, kviesdamas jį į savo karūnaciją. XVI amžiuje Žygimantas Augustas dvarą užrašė Barborai Radvilaitei. Deja, šiandien ne tik pilies, bet ir jos kalno nebelikę - nuo XIX a. piliakalnį nuolat ardė Nemunas. XX a. pradžioje dar buvo išlikęs aikštelės kraštas, pylimas ir griovys. Galiausiai piliakalnio liekanos buvo užlietos ir sunaikintos įrengus Kauno marias. Spėjamoje Darsūniškio dvarvietės vietoje pastatytas paminklas.
5. Darsūniškio Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia. Pirmoji bažnyčia Darsūniškyje pastatyta apie 1418 m. Miestelis ne kartą degė, gaisrai neaplenkė ir bažnyčios. Nauja mūrinė bažnyčia pastatyta 1848-1855 m. Pagal vietos gyventojų pasakojimus, bažnyčia pastatyta už pinigus, gautus pardavus lobį. 1944 m. patrankų sviediniai bažnyčią apgriovė. Iki 1950 m. bažnyčia buvo atstatyta. Bažnyčia klasicistinio stiliaus, be bokštų, turi baroko bruožų. Šalia bažnyčios - varpinė. 8 346 46334.
6. Darsūniškio akmuo. Kairėje pagrindinio kelio pusėje. Akmens aukštis - 1,6 m, ilgis - 2,9, plotis - 2,2 m. Anksčiau prie jo buvo pritvirtinta memorialinė lenta apie čia vykusių II pasaulinio karo pabaigos mūšius. Už akmens - regykla į Nemuną. Polderis (iškeltas pylimas). Per visą Darsūniškio kaimą tęsiasi iškeltas pylimas - polderis. 1958 m. supiltas 4 km ilgio ir 4 m aukščio pylimas saugo visą gyvenvietę nuo Nemuno vandens, kurio lygis pakilo pastačius Kauno HE. Taip siekiama apsisaugoti nuo potvynių. Ties Darsūniškiu - Kauno marių pradžia, sustoja Nemuno vanduo. Prie Nemuno yra viešos maudyklos.

Valstybės Teatro Dailininkai: Vladas Didžiokas

Kaunas 1920-1939 m. buvo svarbiausias meninės kultūros centras, lėmęs visos šalies teatro raidą. 1920 metais įkurtame Valstybės teatre per du dešimtmečius buvo pastatyta arti dviejų šimtų spektaklių.

Lietuvos bankas

Lietuvos bankas veiklą pradėjo 1922 m. spalio 2 d. Užsisakyti ekskursiją galite Lietuvos banko Pinigų muziejaus interneto svetainėje. Pasivaikščiojimai - nuo antradienio iki penktadienio, lietuvių, anglų ir rusų kalbomis. „Kaunas 2022“ programos dalis, Yoko Ono instaliacija „Ex It“, kurios organizatorius - Šiuolaikinio meno centras, veiks iki rugsėjo 11 d. Norite nepraleisti svarbiausių naujienų?

tags: #vlado #didzioko #sodyba