Vilnius, miestas su turtinga ir daugiasluoksne istorija, visada buvo įvairių kultūrų ir tautų sankirta. Šiandien panagrinėsime vieną iš svarbių Vilniaus architektūros paminklų - Visuomeninius draudimo namus „Gediminas“, įsikūrusius Gedimino prospekte 27. Šis pastatas ne tik atspindi tarpukario Vilniaus moderniosios architektūros dvasią, bet ir kelia diskusijas dėl jo išsaugojimo ir rekonstrukcijos.
Gedimino prospektas 1938 m.
Vilnius tarpukariu: miestas tarp praeities ir ateities
Tarpukaris Vilniuje buvo sudėtingas laikotarpis. Po Pirmojo pasaulinio karo miestas neteko sostinės statuso, kuris atiteko Kaunui. Visos investicijos naujai atsikūrusiose/susikūrusiose valstybėse buvo nukreiptos sostinėms modernizuoti, todėl Vilnius, kaip Lenkijos pakraščio (Kresy) miestas tuo metu nebuvo prioritetiniame sąraše. Juo labiau, jis buvo suvokiamas ir puoselėjamas kaip istorinis LDK miestas, tą gerai atskleidžia romantiškos Jano Bulhako nuotraukos, kuriose užfiksuotas Vilniaus senamiestis.
Tačiau apie 1930-1935 m. Vilnius pradėjo atsigauti kaip regiono centras, ir Gedimino prospektas, tuometinė Adomo Mickevičiaus alėja, pradėta aktyviau vystyti. Čia planuota statyti valstybinius pastatus, įrengti Adomo Mickevičiaus paminklą. Taip Gedimino prospekte atsirado modernūs nauji pastatai, kurie buvo svarbių valstybinių Lenkijos institucijų filialai - Taupomojo banko, Krašto ūkio banko ir Gedimino pr. 27 pastatytas Visuomeninio draudimo rūmų pastatų kompleksas.
Visuomeninių draudimo namų „Gediminas“ architektūra
Šis pastatas yra vienas vertingiausių, jei ne pats vertingiausias, tarpukario Vilniaus moderniosios architektūros statinys. Tai - savotiška laiko kapsulė, nepaisant to, kad kai kurie elementai jau yra sunaikinti. Čia vis dar yra išlikę labai daug autentiškos medžiagos, planavimo sprendimų ir netgi funkcija - poliklinika, vaistinė. Kito tokio avangardiško, modernaus pastato pavyzdys būtų nebent mokykla Liepkalnio g.
Visuomeninio draudimo įstaigos būstinė yra moderni ir būdinga laikmečiui ne tik savo architektūra, bet ir funkcija. Visuomeninė sveikatos apsauga ir draudimas apskritai yra modernių laikų reiškinys, Kaune ir Vilniuje tokia valstybinė sveikatos apsaugos sistema įsigali tik apie 1930 m. Tam projektuojami ir statomi specialios paskirties statiniai, kokių iki tol nebūta. Pavyzdžiui, Vilniuje tai yra ne tik administracinis pastatas su kabinetais, bet kartu ir poliklinika (skirta nemokamam greitam gyventojų aptarnavimui) ir vaistinė, kuri išliko iki šiol. Šalia pastatytas labai modernus namas su butais valdytojui ir keliems specialistams. Taigi tai yra toks multifunkcinis kompleksas, modernios įstaigos ir modernaus administravimo pavyzdys.
Architektai
Jam, kaip valstybiniam pastatui, 1937 m. buvo paskelbtas architektūrinis konkursas, kurį laimėjo architektų Jerzy Sołtan ir Stanisław Murczyński duetas. Jerzy Sołtan tuo metu buvo labai jaunas architektas, tik baigęs Varšuvos politechnikos mokyklą, o Murczyński šiek tiek metų vyresnis, vėliau jis tapo labai žymiu architektu Krokuvoje. Jerzy Sołtan apskritai yra vienas žymiausių lenkų architektų-modernistų, padaręs svaigią karjerą - jis dirbo Le Corbusier biure, buvo pakviestas profesoriumi į Harvardo universitetą, kur dirbo 1959-1979 m. ir netgi užėmė Architektūros fakulteto dekano pareigas. Taigi Vilniuje turime vieną pirmųjų kūrinių, projektuotą architektų, kurie po to pasaulyje labai išgarsėjo.
Pastate matyti daug drąsos. Karkasas yra gelžbetoninis, susižavėjimą naujomis medžiagomis išduoda ir gelžbetoninis poliklinikos įėjimo stogelis, ir labai daug stiklo. Išorės apdailos elementai - smiltainis, tašytas akmuo, įvairių spalvų rupus tinkas rodo glaudžias sąsajas su varšuvietišku modernizmu, kuriame naudotos panašios apdailos medžiagos. Apskritai modernioje architektūroje išorės fasaduose nebelieka dekoro, lipdinių, raitytų formų, įprastos ornamentikos, baliustradų, stogelių ir frontonėlių. Išryškinama medžiagų estetika.
Apskrito plano kolonos, kurios iš išorės pereina į vidų (nes jos yra karkaso dalis), vestibiulį nuo gatvės skirianti lenkta stiklinė siena, virš atviro praėjimo su kolonomis pakabintas sunkus stačiakampis korpusas demonstruoja konstrukcijų ir medžiagų naujumą, o atviras praėjimas - socialinį atvirumą, kai erdvės persilieja, vieša erdvė persilieja iš išorės į vidų, jas skiria tik lenkta skaidri stiklo siena. Tai tarptautinė modernizmo kalba, kurios prototipą galime matyti Le Corbusier 1928 m.
Diskusijos dėl rekonstrukcijos
Administracinio pastato Vilniuje, Gedimino pr. 27 pirmojo aukšto perimetrinis įstiklinimas 2018 m. birželį sukėlė nemažai triukšmo. Kai kurių architektų ir visuomenės veikėjų pasisakymai kėlė diskusijas viešojoje erdvėje, neigiamas išvadas pateikė ir Vilniaus regioninė architektūros taryba. Komentatoriai pasidalijo į dvi grupes, vieni piktinosi sužalota architektūra, kiti teigė, kad pagaliau buvo sutvarkytas pastato kampas. Šis ginčas tapo teisiniu klausimu, nes gindami viešąjį interesą Lietuvos architektų rūmai pateikė ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl šio kultūros paveldo statinio vertingųjų savybių naikinimo ir projektavimui keliamų reikalavimų (privalomos architektūrinės dalies) nesilaikymo.
Pastatų kompleksas yra dar 1993 m. įrašytas į LR Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas 37270), o kompleksui priklausantis administracinis pastatas yra saugomas savivaldybės lygmeniu (unikalus kodas 15904).
Šiandien net nuėmus įstiklinimą, nebebus galimybės laisvai praeiti. Apgailėtina, bet šiame pastate vertingosios savybės naikinamos po truputį. Pavyzdžiui, 2012 m. į saugomų vertybių sąrašą buvo įrašytos sukamosios durys, kurios buvo vienos iš labai retų išlikusių Vilniuje, dabar jų nebėra, likęs tik apskrito plano tambūras. Pagrindinio įėjimo mozaikinėse grindyse dar galima matyti buvusių durų vietos kontūrą. Taip pat išnyko vertingos medinės langų konstrukcijos, dvigubi langai nudažyti pagal to laiko madą - iš vidaus baltai, iš išorės tamsiai.
Šiuo atveju mes kalbame apie pastatą, kuris yra vienintelis, unikalus ir vertingas visom prasmėm - architektūrine-menine, technine, socialine, išlikusia funkcija, jo interjerai taip pat yra išlikę, o architektų asmenybės yra išskirtinės.
Svarbu, kad pastatas galėtų veikti, funkcionuoti šiuolaikinėje visuomenėje, tačiau kartu išsaugant pagarbą architekto sumanymui. Architektas Davidas Chipperfieldas teigia, kad darbas modernaus paveldo objektuose jam yra įdomus iššūkis. Kaip jis pats sako, prie stalo sėdasi „trise“ - užsakovas su savo poreikiais, šiuolaikinis architektas, kuris ieško kaip juos įgyvendinti ir trečiasis nematomas - originalaus istorinio pastato autorius.
Paveldas visada yra kompromisas. Tai požiūrio, skonio, išsilavinimo ir meistriškumo klausimas, ir aš tikiuosi to iš šiuolaikinio architekto. Apskritai, šiandien tendencija yra tokia, jog ateityje bus dirbama labai daug su jau pastatytais pastatais ir renovacija gali užimti iki 50 proc. architektų veiklos. Ši šiuolaikinė pastatų archeologija - tai bendras architektų, tyrėjų, istorikų, inžinierių, technologų darbas.
Apibendrinant, Visuomeniniai draudimo namai „Gediminas“ yra ne tik architektūros paminklas, bet ir svarbi Vilniaus istorijos dalis. Jo išsaugojimas reikalauja atsakingo požiūrio, pagarbos praeičiai ir kūrybiškumo ieškant sprendimų, kurie leistų pastatui gyvuoti ir tarnauti visuomenei ateityje.
tags: #visuomeniniai #draudimo #namai #gedimino