Smilkinių Turtas: Kas Tai?

Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas sudaro smilkinių turtą, remiantis Arno istorija, jo santykiu su gamta ir vidinėmis kovomis. Taip pat aptarsime vaistininko patarimus dėl galvos traumų ir migrenos.

Arno Vidinės Kovos ir Santykis su Gamta

Kartais Arnas išgirsdavo skambtelint: tilin tilin! Toks muzikalus, nekaltas skambėjimas, lyg kas švelniai kviestų - panašiai kaip vaikystės pavasariais, kai paupėj po ledonešio it stikliniai eižėdavo lyčių vamzdeliai. Arnas puldavo prie durų. Nieko, jokio varpelio, jokio žmogaus. Nubėgo?

Agnė nujautė, kas iš tiesų Arną, o ir ją pačią, nuolat slegia, liūdina. - Kodėl niekas? - Būtent… - nurydavo kartėlį Arnas, sliūkindamas į savo kambarį. Po tokių pliūpsnių jis užsisklęsdavo mažiausiai pusdieniui. Nusiraminęs pagalvodavo: et, be reikalo savo erezijom gadinu Agnei sveikatą, ji su klebetuojančia širdele ir taip kasnakt per miegus vartosi, krūpčioja. Viską neigti, bambėti - gryniausias senatvės marazmas, nieko daugiau.

Bet kai Arnas pabandė jam atsispirti… Tas įkyrus, bjaurus mašalas „išeisiu, išeisiu“ smelkdavosi į smilkinius, pakaušį, paširdžius, kaustydamas protą ir valią. Toji dvikova truko gal du mėnesius, gal keturis. Vieną ūkanotą lapkričio rytą Arnas vėl išgirdo skambutį: tilin tilin!

Kaip paprastai už durų nieko neradęs, buvo bepasukąs atgal, bet… tuo metu… nuo upės nelauktai netikėtai siūbtelėjo vėjo gūsis. Visi jie buvo kažkur matyti, lyg išplėšti iš kadaise perskaitytų knygų, šiugždėjo palei veidą spalvotom skiautėm. Kairėje pusėje Arnas pajuto srūvant upę, o tai reiškė, kad jis buvo atsidūręs pažįstamoj senvagėj.

Tarsi paukštis pralėkė prošal, sparnų galiukais brūkšteldamas per Arno akis ir smilkinius. Žybsintys dygsniai dešiniojo kranto audiny - kas tai? Jei taip vakar ar užvakar, Arnas ties kiekvienu būtų stabtelėjęs lyg mokslininkas ar maldininkas, šį bei tą prisiminęs, apmąstęs. Keisčiausios žmogaus sąsajos su pasauliu, kapiliarai, tekantys į visas puses - jokie veikalai visko neaprėps, neišsakys…

Šlaito pušynėlyje šen ar ten sukalendavo genys. Užvertęs galvą, Arnas kaip vaikas ieškodavo sausos šakos: kurgi tratina tas margaspalvis? Pamatęs apsidžiaugdavo: dar įžiūriu! Kiek paėjėjus, takas būdavo nuklotas gilėmis; vos joms pradėjus kristi, Arnas prisirinkdavo pilnas kišenes. Agnei išvirus ąžuolo galia prisodrintos kavos, vyras girdavo žmonos receptą, ir ne tik jį: kas tie tolimų kraštų gardėsiai bei aromatai, palyginti su gimtosios žemės syvais?

Jei taip vakar ar užvakar, prieš Arno akis būtų atsivėrusi ir stati laukymė. Jos pačiame pakriaušyje, beveik padebesiuose, kyšojo gruoblėta grabšteino galva; taip, tokie vaismedžiai auga tik ant aukštų šlaitų! Prinokę obuoliai riedėdavo pakalnėn, pabirdavo ant tako, ir Arnas kasryt išsirinkdavo keletą sveikata trykštančių dangaus dovanėlių.

Vakar ar užvakar Arnas būtų sustojęs ir prie šaltinėlio, išsiveržusio iš požemių. Taip, stebuklai ir galios - po mūsų kojomis! - švytėdavo Arnas. Kaimynas nuo kalno buvo sumeistravęs laiptelius su turėklais, ant įbesto dvišako pagalio pakabinęs puodelį; pasisėmęs gyvojo vandens, Arnas šauniai mosteldavo kalno pusėn: „Į sveikatą, Albiniuk!“ Paskui lėtai, iškilmingai nusiprausdavo, prasiplaudavo akis, ir tos atsiverdavo kaip zuikio. Arnas neištverdavo neatvertęs įsivaizduojamam klausytojui savojo elementoriaus: „Šaltinėlis siaurutis, kuklutis, net vardo neturi, o!

Žingsniuodamas palei upę, Arnas matydavo basakojį strazdanotą berniūkštį, lakstantį su meškerėle rankoje. Bet nuo to laiko praėjo amžiai! Ten, kur ankstyvais pavasariais sūkuriuodavo gilūs užutėkiai, o žvejai nekvėpuodami, išpūtę akis stebeilydavo į plūdes, dabar išvis sausa, vien krūmokšnių prižėlusi senvagė; iš Žaliosios salos, brastos priešais ją - jau irgi tik prisiminimai.

Dešinėje pusėje pro šešėlių draiskanas vis ryškiau blykčioja ilgas, vientisas dygsnys. Upė! Ypatinga Arno žygių pakeleivė, būsenų burtininkė: ateini prie jos nuleidęs pečius, pavargęs, nusiminęs - grįžti tiesesnis, nusiraminęs, pralinksmėjęs, romantiškai nusiteikęs.

Visai neseniai Arnas, tapnodamas krantu, pastebėjo neįprastą reiškinį. Padai užkliuvo už šaknų krumplių. Posūkis. Arnas žengė vieną žingsnį, kitą - ir sustojo. Į jį žilpino milžiniškas padaras, juosvas lyg aprūkusi krosniadangtė. - Nejaugi?! Jo neatpažinti galėjo tik aklas: tai buvo Juodgalvis, akmuo, didžiausias ir seniausias krašto gyventojas. Granito riedulys - amžinybės akys ir ausys, jos viską mato ir girdi tūkstančius, milijonus metų! Jis - toks pat kosmosas, kaip ir žvaigždės!

Taip ir panašiai, žavėdamasis šiuo akmeniu, nesyk įkvėptai kalbėjo Arnas. Vakar ar užvakar jis būtų užsiropštęs ant Juodgalvio kupros, apžvelgęs spygliais ir kankorėžiais nužertą pievelę, egles, kurių šakos paauglystėj virsdavo žaliom kopėčiom į dangų. Dabar jis nustėręs žiūrėjo į savo batus - tai buvo ne batai, o kambarinės šlepetės! Išeitų, jis visą šitą kelią atsiyrė nieko negirdėdamas, nematydamas?

Arnas apsidairė, lyg ieškodamas gelbėjimosi rato - ir išvydo savo numylėtąjį beržą! Pelenų spalvos paveiksle jo aureolė švietė vos už keliolikos žingsnių, kalniuko šlaite arčiau upės. Lyg Nojaus arka… Smilkiniuose sutvinkčiojo dar vienas kapiliaras, Arnas lengviau atsikvėpė - ir bemat atsidūrė prie medžio. Šalia rymojo to paties Albiniuko sukaltas suolelis. Balsas pažįstamas ir savaime suprantamas, nes Arnas jau senokai buvo prisijaukinęs beržą. Juodu suvienijo bendra paslaptis: amžius.

- Betgi ir suktas esi, berželi!- Ne suktas, o garbanotas!- Ačiū, kad atsiradai, narsusis kunigaikšti! - pasitaisė Arnas. Nuo to karto juodu ir susibičiuliavo. Dabar medžio žievė buvo stora, raukšlėta, priminė senovines runas, kurių kiekviena turėjo kažkokią neišskaitytą reikšmę. Nors įsižiūrėjus buvo aišku, kad žievė tarnavo beržui kaip gerai nukalti šarvai. Kartais jie svilino ledu, o kartais ramino žmogiška šiluma. Vis kitokia būdavo ir Arno savijauta bei nuotaika.

- Jeigu tu iliuzija, tai ir aš iliuzija, - guosdavosi Arnas.- Mūsų turtas ne šventės, o kasdienybė, tiesa?- Išskleisi, nebijok, tikrai išskleisi, - ramindavo beržas.- Kaip jos tave puošia - šitos gilios, minkštos samanos, žilos kerpės!- Kodėl vienam? - staiga atšlijęs, atšauna beržas. - Mane nuolat aplanko paukščiai, bitės, drugeliai, vėjas ir spinduliai.- Kur lenki, berželi?- Tu ne vienišas! Tokio rūstaus, pasipiktinusio balso Arnas dar nebuvo girdėjęs - tarsi ledonešio aidai nudundėjo klonio skardžiais. Suglumęs tyli, sustirusiais pirštais glosto žievę ir samanas, glosto… ir jo delnus, rankas, visą kūną palengva užlieja šiluma.

Tai nutiko labai seniai, speiguotą žiemą. Juodviem su Agne vaikščiojant po šilelį, šioji nuslydo nuo kalniuko ir kvatodama paskendo pusnyje. Tokia ji buvo. Visą gyvenimą šildė Arną. Abu drauge pagal žvaigždėlapį ieškojo danguje žvaigždynų, klausėsi muzikos, varpė lysves, karpė gyvatvores, skaitė, paupiais vaikščiojo. Kol, žuvus Raimondui, vieninteliam sūnui, sutriko Agnės širdelės ritmas. Vis vartydavos pro miegus, dūsaudavo.

- Dieve, Agnė! Tą akimirką nuo upės siūbtelėjo stiprus vėjo gūsis, prisodrintas aitraus gėlos ir ajerų kvapo, jis taip tvoskė Arnui veidan, kad tas, sumostagavęs rankomis, tekinas pasileido namo. Kojos kilnojosi pačios, jis net nebesuvokė, kiek jam metų: septyniasdešimt - ar septyneri?

Artėdamas prie laukymės, kurioje rinkdavo giles, iš tolo pamatė vidury tako juoduojant kažkokį tumulą, kur kas didesnį už kurmiarausį ar kupstą.

Vaistininko Patarimai dėl Galvos Traumų

Pasak „Gintarinės vaistinės“ vaistininkės Giedrės Tautkevičienės, viena yra galvos susitrenkimas, einant pro žemą staktą nespėjus pasilenkti, bet visai kas kita yra kritimas visu ūgiu ar daikto iš didesnio aukščio nukritimas ant galvos. Pastaruoju atveju sužalojimai gali būti rimtesni ir vien ledinio kompreso neužteks.

„Jei nukrito vyresnio amžiaus žmogus, visada vertėtų nuvykti į traumatologijos skyrių. Dažnai po kritimo gali atrodyti, kad nieko per daug ir neįvyko. Nejaučiama, kad ką skaudėtų, tik širdis daužosi kaip pašėlusi. Kritimo metu išsiskiria adrenalinas ir kūnas yra pasiruošęs gynybai, todėl skausmas yra slopinamas. Tik praėjus įtampai, kūnas pradeda grįžti į savo įprastinį būvį ir tada pradedama jausti skausmą ar kitus simptomus“, - teigia ji.

Galvą neretai susitrenkia pradedantys vaikščioti vaikai - dėl neproporcingai didesnės galvos jiems sudėtinga išlaikyti pusiausvyrą. „Sutrenkimo stiprumas vertinamas pagal tai, iš kokio aukščio vaikas nukrito. Vaikus reikėtų stebėti itin atidžiai, nes mažyliams būna sunku išreikšti jausmą, todėl bloga savijauta gali pasireikšti nerimastingumu ir įprastinio miego sutrikdymu“, - pastebi G. Tautkevičienė.

Blogiausia - nekreipti dėmesio

Vaistininkė sako neretai susidurianti su vyresnio amžiaus pacientais, į vaistinę atėjusiais pasikonsultuoti dėl galvos sutrenkimo. Vienas tokių - senjoras, paprašęs apžiūrėti galvos žaizdą. „Jam praskleidus galvos plaukus, įžvelgiau tik kraujo krešulį. Paklaustas, kas nutiko, pacientas pasakojo, kad prieš kelias dienas namuose susipainiojus kojoms paslydo. Jis tvirtino sąmonės nepraradęs, tačiau prisipažino, kad sutrenkta vieta negausiai kraujavo, todėl kelias dienas iš namų niekur nėjo. Vyras į gydytojus nesikreipė, tik pasipasakojo artimiesiems. Savo šeimos ir mano rekomendacijų pasitikrinti, ar sužeidimas nebuvo stipresnis, nei atrodo, vyras neklausė tikindamas, kad nejaučia pablogėjimo. Šis atvejis dar baigėsi laimingai, tačiau bet kuriuo atveju skatinčiau susitrenkus galvą nuvykti į gydymo įstaigą, nes žmonės pernelyg dažnai nuvertina situacijos rimtumą“, - dalijasi istorija G. Tautkevičienė.

Sprendimą, ar vykti į gydymo įstaigą ar ne, padės priimti jaučiami simptomai. Pavyzdžiui, esant vidutiniam galvos sutrenkimui, sužalojimas yra uždaras: gali matytis mėlynė, gumbas, jaučiamas skausmas toje vietoje. Jei neatsiranda kitų simptomų, tokiu atveju gali užtekti ir ledo kompreso, o norint pagreitinti atsiradusios mėlynės išsisklaidymą, rekomenduojama į pagalbą pasitelkti tepalus su heparinu arba arnika.

„Esant stipriam sutrenkimui, pasireiškia stiprūs galvos skausmai, sąmonės netekimas, budrumo pokyčiai, pykinimas, vėmimas, jaučiama dezorientacija. Tokiu atveju būtina skubiai vykti į gydymo įstaigą. Tačiau simptomai gali „išlįsti“ ir po traumos praėjus kelioms dienoms. Dėl šios priežasties paciento būklę reikia akylai stebėti mažiausiai 48 val. po traumos“, - akcentuoja G. Tautkevičienė.

Nuo kraujavimo iki kaukolės lūžio

Anot vaistininkės, smegenys yra atsakingos už sėkmingą kūno funkcionavimą, pažeidus atitinkamus centrus, galima prarasti ar stipriai pažeisti regą, klausą, pusiausvyrą, kognityvines funkcijas: atmintį, dėmesio sutelkimą, samprotavimą, problemų sprendimą. Stipresni galvos pažeidimai gali būti ir mirtini.

Galvoje yra daugiau kraujagyslių nei bet kuriame kitame organe, todėl traumos metu kraujavimas smegenų paviršiuje ar pačiose smegenyse kelia susirūpinimą. „Tarp blogiausių scenarijų yra hematoma - tai kraujo susitelkimas ar krešėjimas už kraujagyslės sienelės. Krešėjimas smegenyse didina spaudimą, kas gali sukelti sąmonės praradimą ar smegenų pažeidimą. Taip pat gali grėsti nesustabdomas kraujavimas smegenyse - jis gali būti smegenų išorėje, kas sukelia galvos skausmus ir vėmimą, arba iš smegenų audinio, kas priklausomai nuo kraujo kiekio gali didinti slėgį smegenyse ir sukelti pažeidimus. Kita galima pasekmė patyrus galvos traumą yra smegenų sukrėtimas - kai smūgis yra pakankamai stiprus į smegenis. Su smegenų sukrėtimu susijusių funkcijų praradimas gali būti laikinas, bet tam pasikartojus, gali sukelti liekamąją žalą“, - vardija ji.

G. Tautkevičienė tęsia sakydama, kad kita pavojinga būklė yra edema - kai patinsta smegenys. Kadangi kaukolė nėra paslanki plėtimuisi, smegenys yra spaudžiamos prie kaukolės sienelės.

„Dar viena kritinė būklė - kaukolės, kuri sudaryta iš 22 kaulų, lūžiai. Šiuo atveju kyla didžiulė smegenų pažeidimo rizika. Tuo tarpu difuzinis aksonų pažeidimas (sunkus trauminis smegenų sužalojimas) yra smegenų pažeidimas, nesukeliantis kraujavimo, bet tiesiogiai pažeidžiantis smegenų ląsteles, dėl ko smegenys negali veikti. Nors toks sužeidimas išoriškai nėra matomas, bet yra vienas pavojingiausių galvos traumų tipų, kuris gali sukelti pastovų smegenų pažeidimą ar net mirtį“, - pabrėžia ji.

Vaistininkės teigimu, dėl stipraus smegenų sutrenkimo atsiranda šie simptomai: sąmonės netekimas, traukuliai, vėmimas, pusiausvyros problemos, rimta dezorientacija, negebėjimas sutelkti žvilgsnio, nenormalūs akių judesiai, raumenų kontrolės praradimas, nuolatinis ar stiprėjantis galvos skausmas, atminties praradimas, nuotaikos pokyčiai, skaidraus skysčio tekėjimas iš nosies ar ausies. Pajutus šiuos simptomus, itin svarbi greita reakcija, mat greičiau nustačius rimtą sužeidimą ir suteikus reikiamą pagalbą, galima sutrumpinti sveikimą ar sumažinti traumos padarinius.

„Nestipriam sutrenkimui pakanka šalto kompreso, o jei yra žaizda - būtina ją sutvarstyti, o pacientui ilsėtis. Taip pat svarbu toliau stebėti, ar neatsiranda stipresni simptomai, tokie kaip sąmonės netekimas, sumišimas, dezorientacija, vėmimas, stiprėjantis galvos skausmas ir kiti anksčiau minėti sunkaus smegenų pažeidimo simptomai. Pasireiškus bent vienam, būtina susisiekti su gydytoju. Vaistai nuo skausmo turėtų būti vartojami atsargiai, kadangi gali užslopinti atsirandančius papildomus simptomus, kurie signalizuotų apie stipresnį pažeidimą, nei atrodė pradžioje“, - pataria G. Tautkevičienė.

Galvos traumų simptomai ir pirmoji pagalba:

Migrena: Simptomai ir Iššūkiai

Vilnietė su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais pasidalino savo ligos istorija, kas jai sukelia migrenos priepuolius bei kaip ji tai išgyvena. Dominyką galvos skausmai užklupdavo jau seniai, tačiau jie nebūdavo tokie dažni ir skausmui numalšinti padėdavo įprasti vaistai, tačiau viskas prasidėjo prieš aštuonerius metus, kai skausmai darėsi vis sunkiau pakeliami.

Nebuvo aišku, kodėl skauda galvą ir dėl to ji pradėjo savo keliones pas gydytojus ir neurologus. Migrena pasireiškia skirtingai. Vieni serga migrena su aura - vaizdo ir juslių sutrikimais prieš priepuolius, kiti be auros. Taip pat ir simptomai skiriasi, vienus stipriai pykina, skauda akis nuo šviesos, kitiems stipresni kiti simptomai. Dominyka jaučia itin stiprų silpnumo jausmą.

Ji neturi migreninės auros, bet prieš priepuolius jaučia didelį fizinį silpnumą, energijos stygių, nenumaldomą norą saldumynams ir galvos svaigimą. „Patį migrenos priepuolį lydi tas pats silpnumas, bet kartu ir itin stiprus galvos skausmas, dažnai juntamas vienoje galvos pusėje. Skausmas kitoks nei įprastas galvos skausmas, visada jį jaučiu ne tik galvoje, bet ir dantyse, tartum būtų uždėta suveržta dantų plokštelė, sinusuose, už akių. Jaučiu pykinimą, bet ir didžiulį alkį, nes nuolat trūksta energijos ir norisi kaloringo maisto, sotumo ir alkio jutimai sutrinka. Taip pat stipriai šąla galūnės, tirpsta kojos, jaučiamas šaltkrėtis, kurį keičia karščio bangos. Tiek pats priepuolis, bet dar labiau vaistai, kurių neišvengsi, sukelia virškinimo sutrikimus, skrandžio skausmą, stiprų troškulį. Dar galima būtų išskirti sutrikusią koncentraciją, nemigą, emocinius sunkumus ir tai, kad po priepuolio irgi reikia laiko organizmui atsigauti, kol jautiesi darbingas“, - apie sunkumus kalba pašnekovė.

Mergina tikina, jog migrenos priepuolio metu, skausmas būna toks stiprus, kad norisi tik gulėti ir negali net miegoti. Be vaistų stipraus priepuolio metu iš lovos sunkiai pavyktų pakilti. Suveikus vaistams nuo skausmo, ji jaučiasi prastai, bet gali kažkiek padirbėti prie kompiuterio, padaryti lengvus tempimo pratimus, pasitvarkyti namuose ar pavedžioti šunį. Bet darbingumas, gebėjimas koncentruotis ir energingumas būna itin žemas.

„Turint sunkią migreną, dirbti įprastą dieninį darbą labai sudėtinga, nebent turi itin supratingą darbdavį. Aš stengiuosi rinktis projektus, kurie leistų man kuo laisviau dėliotis darbo valandas, kur galėčiau atšaukti planuotus susitikimus, turėčiau galimybę dirbti iš namų, kai noriu. Išlaikyti įprastą darbą turint sunkią migreną tikrai labai sudėtinga. O priepuolio metu kankinti save ir vis tiek stengtis normaliai dirbti ir funkcionuoti tik dar labiau sunkina migreną ir blogina savijautą. Tad tenka ne tik darbo pasiūlymų atsisakyti, apriboti savo karjeros galimybes, bet ir stipriai sutrikdoma kita veikla: kūryba, sportas, net ir buities darbai, kaip maisto gaminimas. Ypač kenčia ir socialiniai ryšiai, tenka praleisti renginius, draugų šventes ir susibūrimus, kyla sunkumų ir pačiuose artimiausiuose santykiuose, sunku kažką planuoti. Migrenai nesvarbu, kad turi pabaigti svarbų darbą iki vakaro, kad rytoj geriausios draugės vestuvės ar kad reikia išskristi į kelionę, kuriai taupei ilgą laiką ir turi visus bilietus, kurių neatšauksi“, - nusivylimo neslepia Dominyka.

Todėl priepuolio metu ji geria įvairius vaistus nuo skausmo - dažnai tenka maišyti keletą jų rūšių. Kasdien mergina geria magnį, B vitaminus ir papildus, kurie galėtų padėti migrenai. Iš nemedikamentinių priemonių, migrenos priepuolio metu smilkinius tepa šaldantį efektą suteikiančiu eukalipto tepaliuku, ant galvos deda šaltus kompresus, stengiasi kuo daugiau ilsėtis, gerti daug skysčių, praustis po vėsiu dušu.

„Man padeda maistas, ypač šalta kokakola, kuri nėra sveikatai palankus pasirinkimas, bet šaltas gėrimas su cukrumi ir kofeinu padeda priepuolio metu. Taip pat juoda kava man padeda, nors kitiems gali sukelti priepuolius, tai labai individualu, bet esu linkusi į žemesnį kraujo spaudimą, tad saikingai vartojamas kofeinas man padeda. Deja, stebuklingų priemonių nėra, bet kiekvienas sau randa receptą, kuris bent kažkiek padeda ištverti priepuolių metu“, - tikina Dominyka.

Kas iššaukia migrenos priepuolius?

Dominyka atskleidžia, kad net ir vengiant dirgiklių, migrena vis vien gali paguldyti ant lovos. Valgymų praleidimas, nereguliarus valgymas, nepakankamas vandens kiekis kasdien yra būtina. Saikingas alkoholio vartojimas (o vartojant labai daug vandens ir būtinai su maistu) arba visiškas atsisakymas, metimas rūkyti taip pat svarbu. Migreną veikia ir stresas, nekokybiškas miegas ar jo trūkumas, per didelis fizinis aktyvumas ar krūvis.

Įsisukus į chroniškos migrenos ratą, merginai nepadėjo niekas, išskyrus neurologo paskirtą biologinę terapiją ir medikamentinį gydymą. Dominyka pabrėžia, kad nuo vaistų skausmui malšinti gali išsivystyti medikamentinis galvos skausmas, todėl svarbu žymėtis, kiek ir kokios rūšies vaistų per mėnesį išgeriama ir ieškoti profilaktinio gydymo, kuris padėtų sumažinti nuskausminamųjų kiekį.

„Turiu policistines kiaušides ir įtariamą endometriozę, patiriu itin stiprius pilvo skausmus, labai stiprų kraujavimą mėnesinių metu, tad migrena taip pat yra atsakas į tai. Dabar endometriozės simptomus šiek tiek apmalšino hormoninė spiralė, su ginekologe ieškome tinkamų būdų, nes išbandyta daug kas, migreną itin pablogino kontraceptinės tabletės, kurių man reikėjo endometriozės reguliavimui. Jas nutraukus priepuoliai vis tiek liko dažnesni. Tad migrenai man didžiausią įtaką daro natūralus moters organizmo ciklas ir hormonų svyravimai, kurių negaliu išvengti ar lengvai, greitai pakeisti“, - atvirauja mergina.

Neurologė paskyrė biologinę terapiją, injekcijas, kurias mergina leidžiasi kas mėnesį, migrenos prevencijai. Efektas buvo puikus ir keletą metų ji jautėsi geriau, būdavo maždaug trys-penkios migreninio skausmo dienos per mėnesį. Vėliau situacija vėl pradėjo blogėti, nes pasikeitė tam tikros aplinkybės, atsirado kiti vaistai, kurie išderino organizmą.

„Dabar naudoju kitos rūšies biologinę terapiją ir leidžiuosi injekcijas. Tikrai jaučiuosi geriau nei be jų. Bet priepuoliai būna itin sunkūs ir ilgi. Vieną mėnesį jų nebūna visai, o kitą užklumpa ir trunka apie 10 dienų iš eilės. Yra tekę ir į priėmimo skyrių važiuoti dėl užsitęsusio priepuolio, kuris jau medikų įvardijamas kaip migreninė būklė, kai trunka ilgiau nei 72 valandas. Tad su laiku priepuolių specifika kinta ir žmonėms būna labai skirtingai“, - tikina Dominyka.

Dominyka paneigė visuomenėję vyraujantį mitą, kad migrena yra tiesiog galvos skausmas. Svarbus mitas apie migreną, kurį reiktų sugriauti, tai, kad užtenka nueiti pas gydytoją ir tai nesunki liga, kurią lengva gydyti. Nes tikrai taip nėra. Migrena gali būti nenuspėjama ir kelionė su ja pašonėje yra ilga ir sudėtinga, tad aplinkos supratingumas ir atjauta labai reikalingi.

Migrenos simptomai ir gydymo būdai:

tags: #visas #mano #turtas #smilkinius