Vinisas: Žmogus ir Turtas – Gyvenimo Kronikos

Gyvenimas yra netoli, šalia mūsų, mumyse.

Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip asmenybė manifestuojasi keisdama aplinkinių daiktų tvarką, pasislenkantį arčiau statistikos bei paralelinių biografijų.

Kitas: Paslaptis ir Akibrokštas

Vienintelė tau būtina figūra - Kitas. Jis nėra kiti, jis žengė žingsnį tavo pusėn, ir akyse dilina sapno palaikus.

Jis, Kitas, dažniausiai būna vienas, tačiau jis sėdi priešais tave ir tyli. Žodžiai, kuriuos jis tyli savo moteriai, yra ir tavo žodžiai. Numirėliai kažką kalbėjo tavo sielai.

Svarbu ne pasimokyti iš jo klaidų, tik jomis pasidžiaugti. Su Kito ir viena nėra kitos tąsa. Viena yra kitos liudininkė.

Kitas, paslaptis, akibrokštas, ir jis nežino, kur tu eini. Spėji pastebėti stiklinį jo žvilgsnį.

Stalas: Dvasinės Ramybės Simbolis

Stalas dosniai paslepia mūsų išdaigas. Per pobūvį galima rodyti špygas viršininkui arba glostyti kelius jo sekretorei.

Stalas irgi basas, kaip didžiuma keturkojų, atrama net ir tiesiogine prasme. Tikrai susikraunam alkūnes, imam remtis net krūtinėm bei pečiais.

Stalas yra itin universalus. Jis tiesiog yra - dvasinės ramybės simbolis.

Yra dvi grupės: pietų (pobūvio) stalas bei žurnalinis (kavos) staliukas. Žurnalinis staliukas garantuoja, jog šalia jo liudininkų bus mažai, o sofos daug.

Kitataučiai dažnai būna ir kitastaliai, skirtingo intelekto bei temperamento. Tuo didesnis malonumas atidarius, jei jų stalčių taip lengvai neatidarysi.

Rūbai: Žmonių Defektų Slepiamoji Priemonė

Rūbai daro žmones, anot žinomo posakio. Jie slepia žmonių defektus, kartu išryškindami savuosius. Jie neslepia nieko, išskyrus pamušalą, etiketes bei mus pačius.

Visų rūbų protėvis yra figos lapas, kuris pridengė svarbias Adomo ir Ievos kūnų vietas. Tarp kelnės bei sijonai nevysta. Gal todėl jie ir išstūmė lapus iš apyvartos.

Žmonės slepiasi juose, kaip vanduo kriauklės čiaupe.

Kišenės: Smulkių Daikčiukų Karalystė

Žmogus ima ir pameta nosinę, ir visa rūbų atvirumo iliuzija subyra. Ar žinote, kas guli kišenėse?

Knygos - lentynose, o šunys pririšti prie būdų. Viskas kišenėse!

Kišenės paprastai būva įdomios, kalbintinos, kviestinos į namus arbatos. Smulkiems daikčiukams rodo aukštąjį išsilavinimą bei skonio subtilumą.

Geografine prasme kišenės būva klaidžios kaip Kalahario dykuma. Kuo jų turime daugiau, tuo didesnė galimybė pamesti jose raktus ar 50 USD.

Per mėnesį Lietuvoje ištraukiama pora šimtų piniginių. Atlikti kišenvagiui užtenka trijų sekundžių.

Kišenėje apstu MGL-ų tokiam pragyvenimui užtikrinti. Tad Lietuvoje XXa. du šimtai milijonų kišenių, jei į kiekvieną Lietuvos pilietį įdėta bus.

Žmogaus Faktografija: Siela ir Kūnas

Žmogaus faktografija - visa jo siela bei kūnas, mūsų mikroskopais. Akmeniu guli pasaulio istorija, guli pasaulio demografijos nuolauža.

Rinkimuose jis irgi dažniausiai ne matomas, o jaučiamas, susumavus rezultatus. Vėl išsirinkome ne tą valdžią.

Laimėjus vienam, potencialiai laimi visi. Ji dažniausiai atsitiktinė.

Raudonkepuraitei buvo vilkas. Kūriniuose apie paprastą žmogų randame kelissyk perfiltruotą jo pakaitalą.

Pagirios: Profesinė Bohemos Liga

Kalbu apie profesinę bohemos ligą - pagirias. Ryte teatrodo esąs paprastas pagiringas pagyrūnas.

Ryte nepageidautina žiūrėti į veidrodį, nes atrodo, kad varnos išlesė akis. Akys drumstos, bet ne nuo žvilgsnio.

Bohemininkai yra prasti sinoptikai. Paliki viltį čia įžengdamas už durų.

Rūta, Aleksandra ir Jurga rytoj nejaus pagirių, nes jų grafiko, viršininko ir žurnalo Moteris neketina pratęsti.

Kiekviena jų ilgainiui skyla į šiukšles ir atminimus. Ir, visgi, pagirios.

Stulpelio Rašymas: Neįmanoma Misija

Pasidaryk pats, parodyk kitam. Tai žanras, formatas. Kaip tu prirašai tiek Stulpelių?

Paguoda - geras oras. Sodinkit, tokiu oru ir sėdisi su šypsena.

Gaivus vėjelis ką tik nupūtė jų kortas. nematė praskrendant kozirio.

Stulpelio parašyti teoriškai neįmanoma.

Frydricho Nyčės Biografijos Detalės

Fridrichas Nyčė (Friedrichas Nietzsche, 1844-1900 m.) gimė liuteronų pastoriaus šeimoje. Jis augo globojamas motinos ir sesers.

Nyčė mėgo kalnus. Čia jis rašydavo: fragmentiškai, aforizmais. Mylėjo ir ketino vesti iš Rusijos kilusią Lu Salomę.

1888 m. turine Nyčei aptemo protas. Dešimt metų jį globojo sesuo. Nyčė mirė Veimare.

Nyčės gyvenimas - tai nuolatinė kova su kančia. Tačiau jo kūryba visiškai kitokia nei jo likimas.

Dalios Tamulevičiūtės Būties Linija

Taip ir Dalios Tamulevičiūtės būties linija - blykstelėjusi ji nepasklido dzindromis kaip kalamas metalas, o sušvito lyg deglas daugelio kelyje.

Dalia buvo labai atsakinga, darbšti, ypač reikli sau. Ji kažkaip susirasdavo, pasisiūdavo, suderindavo… Dažnai labai netikėtai, tačiau visada pataikydavo.

Daliai visada buvo itin svarbu, kad ja tikėtų ir pasitikėtų. Ir kaip režisierė, ir kaip aktorė, ji kitokio kontakto su žmogumi, su žiūrovu nepripažino, todėl nesunku atpažinti jos režisuotus spektaklius.

Dalia nepaprastai mylėjo ir savo gimtinę, ir Tėvynę. Ką pradėjo, turėjo atlikti iki galo - žodžio žmogus buvo, galėjai visada pasikliauti.

O tikriausias teisėjas visada yra laikas. Jis buvo palankus Daliai Tamulevičiūtei: sėkminga karjera, surežisuotas 41 spektaklis Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos teatruose.

Motiejaus Miškinio Gyvenimas

Tai žmogus, kuris galėjo Lietuvai duoti labai daug. Labiausiai gaila jo nepalankiai sovietų okupacijos kataklizmuose susiklosčiusio gyvenimo, paženklinto vienatve ir nereikalingumo jausmu.

Motiejus Miškinis - pirmasis Monikos Puslytės ir Juozapo Miškinio sūnus, gimė 1897 m. per Kalėdas, gruodžio 27-ąją. Nuo pat mažens buvo paskirtas leisti į mokslus.

1918 m. tapo savanoriu, buvo priimtas į karo mokyklą. Jos nebaigė, kelerius metus dirbo karo valdininku Kauno komendantūroje, 1923 m. buvo paskirtas vicekonsulu Hamburge.

1931-1935 m. redagavo jaunimui skirtą žurnalą „Šviesos keliai“, parašė knygą „Didžiųjų rašytojų siluetai“, vadovėlį „Lietuvių literatūra“ I d. (1939 m.). Lietuvai atgavus Vilnių, universitete dėstė rusų literatūrą.

Karui baigiantis bomba pataikė į namą, kuriame buvo Miškinių butas. Žuvo biblioteka, rankraščiai, visas turtas. Motiejus su žmona 1944 m. grįžo į Juknėnus.

Iki pensijos Juknėnų septynmetėje mokykloje vaikus mokė matematikos.

Burmistro Istorija

Atsitiko taip, kad miesto gyventojai išsirinko burmistru žmogų, gyvenantį kitoje šalyje, bet turintį giminystės ryšių su aukštais asmenimis.

Atvykėlis buvo vidutinio ūgio - nei per ilgas, nei per trumpas - dailių manierų, draugiškas ir sąmojingas. Naujojo burmistro politiniai ir administraciniai gabumai gana riboti.

Vis dėlto netiesa, kad naujasis burmistras miestui nieko nedavė. Jis davė gana nemažai, reikia būti objektyviems, ir davė tai, ko reikia, tik, deja, ne taip, kaip reikia.

Pirmiausia jis išnuomojo iš miesto valdybos senovinę pilį ir iš senovinės rotušės perkėlė ten visą miesto valdybą.

Gatvėje buvo dideli sodai ir stambūs bitynai, o bitės, kaip žinoma, nepakenčia arklių kvapo. Greitai ėmė nykti bitynai, o su jais ir sodai.

Pirtis buvo pastatyta, ir statytojai įteikė burmistrui raktus. Kartu sudegė greta riogsojęs didžiulis nereikalingų daiktų sandėlis.

P.Getty Biografija

Getty šeima buvo paprasta ir labai puritoniška. Kai mažametė G.Getty duktė mirė nuo vidurių šiltinės, jis susižavėjo okultizmu.

Augdamas jis buvo mažas, liesas ir labai negražus berniukas. Mokyklos istorijos vadovėlyje P.Getty dėmesį patraukė Romos imperatoriaus Adriano atvaizdas.

Būdamas 14 metų Paulas pareiškė tėvams, jog prarado nekaltybę. Berniukas, kurio žinios pranoko mokyklinę programą, netikėtai suvedžiojo dvi bendraklases.

P.Getty susigriebė, išvyko į kelionę po Europą, čia įstojo į Oksfordo universitetą ir jį sėkmingai baigė iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Būdamas 23-ejų be šeimos pagalbos P.Getty uždirbo savo pirmąjį milijoną.

Paryžiaus viešbutyje „Georg V“ jis įkūrė biurą ir čia planavo drąsiausius pasaulio naftos rinkos „karinius veiksmus“.

1957 m. P.Getty tapo turtingiausiu pasaulio žmogumi. Toks liko iki mirties. Septintąjį dešimtmetį jo kompanija kapitalą kasdien didino puse milijono dolerių.

Po Antrojo pasaulinio karo jis įsikūrė Jungtinėje Karalystėje, kur iš vieno nuskurdusio britų aristokrato įsigijo prabangų dvarą. Milijardierius garsėjo neįtikėtinai prabangiais vakarėliais, į kuriuos sukviesdavo visuomenės grietinėlę, bet buvo šykščiausias pasaulio turtuolis.

P.Getty meilės pergalių kolekcijoje - keli šimtai moterų. Milijardierius turėjo penkias žmonas ir su kiekviena jų pragyveno ne daugiau kaip 4 metus.

1973-iaisiais Romoje Kalabrijos mafija pagrobė P.Getty anūką 16 metų Paulą Getty III. Jį laikė penkis mėnesius reikalaudami 17 milijonų dolerių išpirkos.

1976 m. P.Getty buvo diagnozuotas prostatos vėžys. Nuo šios ligos jis ir mirė tais pačiais metais. Tuo metu jo turtas buvo vertinamas 6 mlrd. - tai dabar atitiktų 26 mlrd. dolerių (23,6 mlrd. eurų).

P.Getty įkūrė labdaros fondą „Getty Trust“, į kurį pervedė didžiąją savo turto dalį, faktiškai atėmęs palikimą iš vaikų ir anūkų.

Czesławo Miłoszo Grįžimas į Lietuvą

1940 m. vasarį Czesławas Miłoszas grįžo į Lietuvą kaip karo pabėgėlis. Pirmasis tekstas, kurį Cz. Miłoszas paskelbė po šios sukrečiančios karo patirties, buvo jo esė „Apmąstymai apie gaisrų sezoną“, pasirodžiusi žurnalo „Naujoji Romuva“ 1940 m. vasario 25 d. numeryje.

Anot J. Keliuočio, kurį laiką grįžęs iš karo suirutės Cz. Miłoszas net nakvodavęs „Naujosios Romuvos“ redakcijoje. Tikėtina, kad esė tekstas buvo parašytas prancūziškai, o J. Keliuotis ar kas kitas jį išvertė į lietuvių kalbą (publikacijoje vertėjas nėra nurodytas).

Cz. Miłoszas kalba kaip žmogus, kuris tiesiogiai patyrė košmarišką ligtolinio pasaulio griūtį. Tekste be galo stiprus pojūtis, kad ištiko epochos lūžis, kurio sukrėsta sąmonė dar nepajėgia aprėpti ir įvardinti.

Anot jo, tokia patirtis staiga perveria žmogaus sąmonę, jos dirbtinius socialinius apvalkalus, jos uždarumą ir susvetimėjimą, ir grąžina pamatinį tikrumą.

Tikėtis, kad ankstesnis pasaulis netrukus sugrįš, būtų bergždžia. Jei šioje siaubingoje katastrofoje, rašo Cz. Miłoszas, yra kokia nors pamoka, už kurią buvo verta taip brangiai sumokėti - tai paprastumo ir realybės jausmo grįžimas.

Dabartiniu metu ši „Poetinio traktato“ genezė nelauktai ima rezonuoti su nauju laiko lūžio pojūčiu, kurį lemia Rusijos pradėtas karas Ukrainoje ir jo apnuoginta realybė.

Pirmiausia - apmąstyti lenkų poezijos kelią ir poetų likimus nuo XX a. pradžios iki pokario, tačiau per tai atskleisti ir kur kas universalesnę žodžio, istorijos bei tikrovės akistatos problemą.

Būtent šiame „talpesnės formos“, kurios Cz. Miłoszas savo eilėms ieškojo jau nuo jaunystės, kūrinyje bene pirmą kartą suskamba visi jo poetinės galios registrai - tarsi gaustų pilna jo kalbos vargonų polifonija, sujungianti asmeninę patirtį, kolektyvinę istorinę atmintį, vaizduotę, literatūros tradiciją, filosofiją, daiktišką konkretumą ir tikėjimo klausimus.

Lentelė: Asmenybės ir Jų Santykis su Turtu

tags: #vinisas #zmoguds #ir #turtas