Šiame straipsnyje remiamasi pasakotojų atsiminimais apie kovą už laisvę Utenos apylinkėse 1944-1954 metais. Žmonių atsiminimai pateikiami beveik netaisyti, užrašyti prieš 10-20 metų. Kita sudarytojo pastaba ar data įterpiama laužtiniuose skliaustuose.
Šiame straipsnyje minimi Utenos krašto žmonės: Povilas Gasiūnas, Adelė Miškinytė, Antanas Musteikis, Emilija Vaišnoraitė, Ona Ramanauskaitė, Juozas Inčirauskas, Stasys Buitvydas, Aleksandras Prokopjevas, Stasė Jakštonytė, Valė Tumienė, Elena Keraitė, Aleksas Šimelis, Vladas llčiukas, Aldona Liuimaitė, Vytautas Krugiškis, Vytautas Ruzgas, Juozas Veteikis, Ona Putrimaitė, Valė Kalytytė, Juozas Žibėnas, Balys Barysa, Vytautė Čipkutė, Emilija Musteikytė, Vytautas Jasiunevičius, Elena Tarulytė, Elena Labuckaitė, Marijona Ryliškytė, Jonas Graužinis, Bronius Dijokas, Vaclovas Viburys, Aleksas Pajeda, Jonas Tutinas, Vytautas Braukyla, Stasė Daujotytė, Bronė Šatkutė, Edvardas Švaikauskas, Elvyra Petrulionienė, Jonas Marganavičius, Balys Juodzevičius, Jonas Vanagas, Ona Leiputė, Elvyra Medinytė, Antanas Vaškelis, Valerija Pladaitė, Adelė Dūdėnaitė, Jeronimas Laurinėnas, Mykolas Balčiūnas, Alfonsas Pelėda, Emilija Godaitė, Paulina Gaidelytė, Antanas Dikmanas, Bronius Baliūnas, Bronius Judickas, Eleonora Lauciūtė, Bronė Petronienė ir kt.
Tauragnų, Daugailių ar Užpalių, Saldutiškio apylinkių gyventojų likimai atsiskleidžia per jų pačių pasakojimus apie to meto įvykius.
Etninė Lietuva
Balys Juodzevičius: Atsiminimai
Balys Juodzevičius, gimęs 1927 m., pasakoja apie savo gyvenimą ir kovą už laisvę. Turėjo 11,5 ha žemės. Brolis Petras, gimęs 1923 metais, buvo paimtas skrebų. Antanas, gimęs 1915 metais, slapstėsi. Juozapas buvo Vokietijoje darbuose. Antaną ir Balį pradėjo slapstytis. Balį suėmė Daugailių skrebai ir uždarė 3 paroms. Atvarė į Uteną ir pralaikė 6 savaites milicijos rūsyje. Brolį Petrą buvo nuvežę į Vilnių, bet iš ten pabėgo. Grįžusį vėl suėmė. Policijos rūsyje susitiko su broliu Petru.
Brolis Petras buvo mažesnis, liesesnis, 4 metais vyresnis, bet jį pripažino jaunesniu, o Balį vyresniu. Balį išvežė į Vilnių. Varant per Aušros vartus, du pabėgo. Prabuvę 5-6 paras, visi išbėgiojo. Liko 1 užpalėnas ir 1 molėtiškis. Pabėgo, paskui mieste vėl susitiko. Nuėjo pas molėtiškio tėvus, paskui užpalėnas užsivedė pas seserį į Biliakiemio kaimą. Netrukus pakliuvo į skrebų rankas ir atvarė į miliciją. Išlaikė 3 paras ir išvežė į Gaižiūnų poligoną. Ten prabuvo 8 paras.
1945 m. gruodžio 23 d., beeinant į stotį, Balį vėl sulaikė skrebai ir atvarė į dalinį, bet paleido. Nuėjęs į Gaižiūnų geležinkelio stotį, sutiko atvarant pulką žmonių, bet jo nesulaikė. Kubiliuose sužinojo, kad jų namai iškonfiskuoti. Dirbo iš pusės žemę. 1948 m. užrašė ir juos. Paskui taip ir trynėsi apie namus. Padėjo gydytojas Garalis. Tada išdavė ir pasą, ir karinį bilietą.
Malvinos Gurkšnienės Atsiminimai
Malvina Gurkšnienė, gimusi 1914 m., gyveno Drobų kaime, Degučių valsčiuje. Jos vyras Albertas Gurkšnys turėjo 12 hektarų žemės. Gyveno gražiai, vienas kitam pikto žodžio nepasakė. Gaidžiuose, prie Pagrabių, kariuomenėn nebuvo paimtas. Partizanus rėmė beveik visi kaimo žmonės. Kiek vien Kubiliuos iššaudė! O Gaidžiai - kaip šventa žemė. Labai vieningi buvo. Antilgėje nušovė Adolfą Miškinį iš Papiliakalnės, dar Praną Vaitiekūną. Sirvydžių ruskiai jų labai nepuolė.
Sužinojusi, kad nušovė Antilgės Antaną Jackūną, nuskubėjo pranešt, o ten namie tik vaikai. Surado tas aveles ir pasakė partizanų vaikams, kad niekur iš namų neitų, o ji paganiau už ją aveles. Vaišnoraitė ją ir suvedė su partizanais. Buvę tada pas juos nuvažiavę į pirkion tada kokie 5-6 vyrai. Pakalbėjo ir grįžo namo.
Partizanai sugalvojo išsikast bunkerį, bet aparė. Pranešė tiems vyrams, jie ir išbėgo. Skrebai pabadė strypais ir tą bunkerį surado. Pradėjo iš bunkerio mėtyt daiktus. Bunkery žmonių nebuvo. Rado tik šautuvus. Parsivarė Malviną namo ir pradėjo rėkt. Suėmė ir jau varys į Tauragnus. Metai, o paskutinis buvo dar visai mažutis. Nuvarė į Tauragnus. Reikėjo išsigint: nemačiau, nežinau... Daužė, mušė ir vis klausė: „Kas buvo? Kas jį įrengė?" Sumušė, sudaužė kaip obuolį. Nuvarė į sandėliuką. Ruduo, šalta, vėjas pučia. Ir pasnigo. Nei kam pasiskųsti. Guliu ir drebu susitraukus. Po to vėl tardymas, vėl mušimas.
Lietuvos apskritys
Antano Vaškelio Atsiminimai
Antanas Vaškelis, gimęs 1915 m., pasakoja, kad mes į frontą niekas nėjom, tai reikėjo slėptis. Žemėm buvo vieta - ir tai susekdavo. Į mišką organizacija, ryšio nėra... Karišku atžvilgiu jie buvo nepasiruošę, be apsaugos, o šnipų jau buvo. Kada užpuola, daug mūsiškių žūsta. Nebuvo ir tvarkos.
Stundžia buvo vietinis. Jį patys partizanai nušovė. Jis norėjo mane priverst miškan eit, tai aš net pabėgau. Vadas jis buvo menkas: turėjo gal apie šimtą vyrų, o liko tiktai keletas. Pradėjo labai gert. Elgesys jau mum buvo nepriimtinas. Kiek mes terboj nešamės, tai tiek ir mūsų. O rusam mašinom veža. Taikliai šaudyt ir veltui šūvių neleist.
Man baisiausia buvo pereit per saugumą. Apklausė centriniam Kauno pašte. Ten buvo kambarys saugumo. Sesuo ir suveikė. Būč nesuėjęs. Dirbt - gink sviete, legalizuotis! Dabar dirbu tenai. Mūsiškiai jokio ryšio neturi su niekuo, su pačiu centru. Stakučiu išgeria - atviresni. Ir pradėjo šnekėt pirma apie save, bet aš dar bijau. Sakau, ar galima susirišt su štabo viršininku? Sako, gerai, sako, suvesiu. Na tai gaunu raštelį nuo jo. Ir sutariam: susitinkam Kaune, centriniam pašte.
Laiškam. Aš pagal nusakymų salėn įėjau, o jis jau vaikšto vaikšto. Neprakalbėję pirma susijuokėm: iškart viskas atitiko pagal susitarimą. Tada išėjom Laisvės alėjon. Vaikščiojam. Sako, mane seka du jauni vyrai. Išsišnekėjom. Jis pasakė taip. Kovot su jais [rusų kareiviais] nėra prasmės, reikia slėptis kaip galima. Matai, sako, yra tokių: sueina ir lošia kortom. Šnipai praneša. Atlekia kareiviai, partizanai išbėga, o žmones šaudo ir degina. Žodžiu, jis aiškino, kad reikia saugot ir kitus.
Jie patikėjo pažadais. Reikia jūsų laisvėj. Pasakyk viską, ir dovanosim. Paduok tuos, kurie klaidina. Jie ir išdavė mane. Tada mums duoda kailin. Pristigsiu jėgų atlaikyt, pasidaryt galą. Protą: paminėjau žmones, kurių gyvenime nebuvo. Atitiko. Parodymus perduodu.
Suėmė mane darbe iš Kauno. Aiškinau, kad dirbu ir gydaus. Šiokio tokio darbo buvau gavęs pašte. Skyriaus vedėjas mane lenkiškai truputį pamokė. Lenkiškai neatsakai, tai jau blogai. Rusiškai jau irgi kiek pradėjau suprast. Ir neblogai sekės. Aš per tardymus daug prišnekėjau, norėdamas laiko išlošt. Prirašė daug protokolų. Pradėjo kitaip sakyt. Matau, kad reikia kas daryt. Reikia man prisipažint. rodos, buvo budeliai. pradėjau gal siusint. Iš savo bylos dabar nežinau nė vieno. Visiems buvo duota po 25 metus.
Partizanaut darės vis sunkiau. Žuvo Šinkūno du sūnūs, dar Vaikšnoras, Kučinskas. Gyvų neliko nė vieno. Jo žmona agitavo, kad vyrai eitų į frontą - bus geriau. Tada pasakė, išvertė. Aš, sakau, niekur nedalyvavau, nebuvau, aš įrodysiu. Pašto viršininko neužtenka. savaitėj važiuoja tarnybiniais reikalais į Kauną pinigų parsivežt. Tai, sako, brolį pristatei? Pristačiau, sako. Ir anas įėjo NKVD kambarin. Įšaukė mane. Aš juos mušdavau, o anys mus mušdavo. Azijonas ir pasakė, kai mama paklausė, kaip dabar bus. Sako, va teip bus. Išsikask duobę, griūk pati ir lauk, kada žemėm apipils. Mažiau pergyvensi!
Sirvydžiuos suimtus žmones bulvių rūsy sumetę laikydavo. Smetonos laikais buvo agitatorius, komunistas. Agitavo ten Zizus, Semėnioką. kunigą šaukė, ir viską. sugadino. Va Bajorų Linkiokas Kaziukas. Jo brolis [Antanas] buvo studentas. Gaudavo pinigų ir ėjo mokslą. Pirmojoj ekskursijoj važiavo kaip delegacija Maskvon. O Linkų buvo visi broliai į kairę pakrypę. prakalbas sakydavo, ir Jonas prakalbas sakydavo. Aš pats pamačiau gyvenimą. Baigiantis karui, pasiėmė ginklą ir išėjo miškan. Partizanaudamas aš dar su Antanu susikirtau. Šunio vietoj, sako, nugnybt, ir viskas. Tai aš jam sakau: Antanai, tu važinėjai raudonu dviračiu mitinguos. Nesikarščiuok. paskui visą žiemą pas jį išmito, pas tą, kurį norėjo nušaut. Pats man sakė. sirvydiškių atlyginimo: gal žemės duos ar tarnybą. Va tave išveš, tave išveš.
1941 m. išvežė Stundžios (vėliau partizano) šeimą. Laurinavičių šeimą - 4 brolius ir seserį. Vyrai žuvo visi. Tauragnų inteligentus vežė su pirmu Romanovo ir Ruzgo parašu. Romanovas buvo žydas, daktaras. Reikėdavo trijų parašų.
Šie atsiminimai atskleidžia Viliaus Juodvalkio ir jo amžininkų kovą už laisvę, jų patirtus sunkumus ir išgyvenimus sovietinės okupacijos metais.
Lietuvos partizanai | Nepaprasta herojų istorija, kurią privalome atsiminti
tags: #vilius #juodvalkis #aruodas