Šiais metais Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimo ir Lietuvos vietovardžių metais. Norėdama atkreipti dėmesį į vietovardžius, Vilniaus universiteto (VU) biblioteka pasikvietė VU Chemijos ir geomokslų fakulteto docentę dr. Filomeną Kavoliutę pasikalbėti apie vietovių ir vietų vardus, jų prasmes ir praradimus XX a. Tai didžiulis praradimas mūsų valstybei.
Tikriausiai atkreipėte dėmesį, kad skirtinguose Lietuvos regionuose tuos pačius miestų, miestelių ar kaimų pavadinimus tariame skirtingai - štai žemaičiai miesto vardą taria Telšē, nors oficialiai yra Telšiai, dzūkiškai kaimo vardas skamba Dzirmiškės, tačiau bendrine kalba turėtų būti Dirmiškės, o rytų aukštaičiai sako Balundiškės, nors oficiali forma yra Balandiškės.
Oficialios vietovardžių formos
Lietuvių kalbos instituto (LKI) mokslininkas dr. Laimutis Bilkis paaiškina: visos oficialios vietovardžių formos nustatomos remiantis gyvosios vietinių gyventojų kalbos duomenimis. Nuo tarmėse vartojamų jos skiriasi tik tuo, kad oficialiai perteikiamos bendrine kalba. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad norminami tik tarmių fonetiniai ir kirčiavimo dalykai, o morfologinius stengiamasi atspindėti.
Pavyzdžiui, palikta žemaičių priesaga -alis, taigi yra oficiali kaimo vardo forma Kalnalis (ne Kalnelis), oficialiai vartojame miestelio vardą Kretingalė (ne Kretingėlė). Rytų Aukštaitijoje oficialūs yra kaimų vardai Ažubaliai (ne Užubaliai), Antalamėstė (ne Antlamėstė) ir pan.
„Šios nuostatos nusistovėjo jau labai seniai, dar tarpukario Lietuvoje. Tuomet veikė Pavardžių ir vietovardžių komisija, jos vadovai buvo žymūs to meto kalbininkai Antanas Salys, Juozas Balčikonis. Komisija apie 1935 m. suorganizavo vietovardžių (daugiausia gyvenamųjų vietų vardų) rinkimą iš vietinių gyventojų, po to juos svarstė, nustatė oficialiai vartotinas formas. Buvo planuojama išleisti pagal apskritis ir valsčius suskirstytų gyvenviečių vardų žinyną, bet iki karo nespėta. Vėliau, jau gerokai po karo, šiais duomenimis buvo remtasi sudarant 1976 m. Lietuvos administracinio-teritorinio suskirstymo žinyną, kurio vietovardžiai ir yra dabartinių oficialių miestų, miestelių, kaimų, viensėdžių vardų pagrindas“, - pasakoja L. Bilkis.
1940 m., jau atgavus Vilniaus kraštą, šios teritorijos gyvenviečių lietuviškus vardus nustatė tuomečio Lituanistikos instituto mokslininkai, kurie taip pat keliavo po tą teritoriją, klausinėjo vietinių lietuvių ir taip sudarė sąvadą „Vilniaus srities vietovardžiai“. Jo korektūra saugoma Lietuvių kalbos institute.
Taigi dabartinių oficialių formų pamatas sukurtas tarpukariu, vėliau tik kai kurie pavadinimai tikslinti sulaukus pastabų ar kitokių duomenų iš vietinių gyventojų ar tarmes išmanančių kalbininkų.
„Bendrinė kalba yra mūsų tautos telkimo, bendravimo, susižinojimo priemonė. Sunormintos formos leidžia visiems gyventojams, visų tarmių ir šnektų atstovams geriau suprasti vietovardžių kilmę, reikšmę, nes, tarkime, žemaitiškai užrašytas pavadinimas gali būti visai neaiškus rytų aukštaičiui. Dar labiau būtų neaišku, kaip ištarti ar užrašyti kitus jo linksnius, nes užrašą Telšē pamatęs kitos tarmės žmogus tikrai nežinotų, kokia yra jo kilmininko, naudininko ir kitų linksnių forma, o žemaitis nesuprastų rytų aukštaičių ištarto kaimo vardo Untauksnā (Antalksnė) prasmės“, - sako mokslininkas.
Lietuva per 10 minučių (geografija, žmonės, istorija)
Vietovardžiai - duomenų šaltinis apie gentis
Vietovardžiai yra ir duomenų apie kadaise mūsų teritorijoje gyvenusias gentis šaltinis. Mūsų vietovardžiai dažnai yra Lietuvos teritorijoje gyvenusių ar iki šiol gyvenančių kitų tautybių gyventojų kalbų pėdsakų atspindys. Ankstesni vandenvardžių tyrimai atskleidė, kad Lietuvoje gali būti apie 30 archajiškų finougrų kilmės upių ir ežerų vardų. Šie vardai rodo, kad mūsų teritorijoje prieš baltus ar kartu su baltais būta finougrų etnoso, kurio liekanos atsispindi vandenvardžiuose.
Vietovardžiuose išliko ir mums artimų išnykusių baltų tautų ženklų. Pagal tokių vardų paplitimą netgi galima spręsti, kokiose teritorijose gyveno mirusios mums artimos jotvingių, sėlių, žiemgalių, kuršių gentys.
Vietovardžiuose galima rasti ir kitų (ne baltų) kalbų pėdsakų. Štai Jurbarko pilį pastatė kryžiuočiai, vadinę ją Georgenburgu, Jurgenborgu, o lietuviai šį vardą persidarė į Jurbarką. Lietuvoje yra bemaž 20 kaimų vardu Kaniūkai. Šis vietovardis sietinas su lenkų kalbos žodžiu koniuk, koniuch (arklių šėrikas, arklininkas), taigi lenkiškos kilmės žodžiu kaniūkai, matyt, vadinti žirgų, arklių prižiūrėtojai ar augintojai.
Be abejo, turime ir gudiškos kilmės vietų vardų. Pavyzdžiui, tokie yra iš pelkėtą, samanotą vietą reiškiančių baltarusių žodžių imšar, imšara kilę įvairių vietų pavadinimai Imšarina, Imšarinė, Imšarnia, Imšarnikas ir pan.
„Analizuojant kitų kalbų įtaką nereikia pamiršti ir didelės grupės perkeltinių vietovardžių, mat vien tokių kaimų, viensėdžių vardų Lietuvoje yra keliasdešimt: Amerika, Arabija, Fliorencija, Kaukazas, Londonas, Madagaskaras, Paryžius, Šveicarija ir t. t.“, - apie kitų tautybių įtaką lietuviškiems vietovardžiams pasakoja mokslininkas.
Vietų vardų, ypač atsiradusių seniai, kilmę nustatyti labai sunku, todėl dažnai esama kelių kilmės versijų. Anot pašnekovo, pasitaiko išties įdomių atvejų, kai patyrinėjus vietovardžių užrašymus istorijos dokumentuose, perskaičius daug literatūros, apsvarsčius daug galimų sąsajų pradeda aiškėti tikroji jų kilmė.
Pavyzdžiui, gerai Lietuvoje žinomo Ilzenbergo dvaro ir kaimo vardas greičiausiai suvokietintas, kilęs iš šalia esančio ežero vardo Ilgė ir vokiečių Berg ‘kalnasʼ. Šis vietovardis yra Latvijos pasienyje, todėl gali būti išsirutuliojęs iš latviškos formos, kurią paliudija jo istoriniai užrašymai de Ildzmuyza (1701 m.), de Ildzemuyze (1704 m.), de Ilzemuyźe (1690 m.).
Neabejotinai yra ir tokių lietuviškų vietovardžių, kurių prasmė ar kilmė iki šiol išlieka paslaptimi - ypač upių ir ežerų vardų, kurie susidarė prieš kelis tūkstančius metų.
„Iki šiol neišaiškinta upės Butrimonių apylinkėse vardo Ymilsa kilmė, Nemunėlio Radviliškio krašte tekančios upės vardo Kalimbetiškis radimosi ištakos ar Merkinės apylinkių ežero pavadinimų Kazamkas, Kozamkas, Kuzamkas susidarymo aplinkybės. Tačiau ir kitokių vietų vardų kilmė neretai vis dar neaiški. Štai ir Lietuvos vietovardžių žodyno išleistuose 5 tomuose bent keliasdešimt straipsnių baigiasi sakiniu Kilmė neaiški“, - pasakoja L. Bilkis.
Buvę ir atvejų, kai vietiniai gyventojai aktyviai priešinasi oficialiai nustatytam vietovardžiui. Pavyzdžiui, Vilkyškių gyventojai norėjo savo miestelį vadinti Vilkiškiais. Ankstesnės kartos vietovardžių tyrėjai yra daug rašę aiškindami, kad Vilkyškiai tikrai yra autentiškas vietovardis, todėl siūlomam keitimui nepritarė. Tačiau tie argumentai vietinių gyventojų, ko gero, neįtikino, todėl nepasitenkinimo, matyt, likę iki šių dienų.
Daug iečių sulaužyta dėl per Klaipėdą tekančios upės oficialaus vardo Danė, mat vietiniai gyventojai norėtų kitos formos - Dangė. Čia būta ir skirtingų kalbininkų nuomonių. Šiuo metu priimtas saliamoniškas sprendimas: Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimu, be pagrindinės oficialios formos Danė, leidžiama vartoti ir papildomą variantą Dangė.
Vietovardžių lituanizavimas Kaune
Vietovardžių svarbą mūsų kalboje puikiai iliustruoja Kaunas, kurio pavadinimai ir gatvių vardai per amžius keitėsi kartu su istorijos tėkme. Kiekvienas pokytis atspindėjo politinius, kultūrinius bei visuomeninius procesus, o tarpukario laikotarpiu vietovardžių politika tapo neatsiejama nuo lietuviškos tapatybės formavimo.
Laikinosios sostinės vietovardžius tyrinėjantis knygos „Kaip Kovno tapo Kaunu“ autorius, Ąžuolyno bibliotekos vyresnysis bibliografas istorikas dr. Mindaugas Balkus pasakoja, kad Kauno vardo kilmė neturi vienareikšmio atsakymo, nes skirtingais laikais buvo siūloma ne viena hipotezė.
„Vienas iš seniausių pasakojimų yra susijęs su romėnų kunigaikščiu Palemonu, kurio sūnus Kūnas neva įkūrė Kauną. Tačiau ši legenda, užfiksuota XVI a. Bychovco kronikoje, vertinama skeptiškai, nes ji labiau atspindi romantinį kilmingos Lietuvos istorijos konstravimą nei tikrus įvykius. Visgi, tai rodo, kad dar XVI amžiuje žmonės stengėsi suteikti miestui garbingą kilmės istoriją“, - sako istorikas.
Be legendinės kilmės, esama ir lingvistinių teorijų. Pasak jų, Kauno vardas gali būti kilęs iš senovės lietuvių dievaičio Kaunio vardo, veiksmažodžio „kautis“, siejant miestą su dažnomis kovomis, asmenvardžio „Kaunas“, kuris buvo paplitęs šiame regione, taip pat senovėje vartoto būdvardžio „kaunus“, reiškiančio „žemas slėnis“.
„Lingvistinės teorijos atrodo tvirtesnės, ypač atsižvelgiant į faktą, kad Kauno centrinė dalis iš tiesų yra žemumoje, tačiau negalime atmesti ir asmenvardinės kilmės varianto - juk daugelis Lietuvos vietovių pavadintos žmonių vardais“, - pastebi dr. M. Balkus.
Dr. M. Balkus pasakoja, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. Kaunas tapo laikinąja sostine, o jo vietovardžiai - tautinės politikos dalimi. Miestas, ilgą laiką tarptautinėje vartosenoje žinotas kaip „Kovno“, oficialiai tapo „Kaunu“.
Viena iš svarbiausių gatvių reformų įvyko 1919 m., kai Kaizerio Vilhelmo prospektas buvo pervadintas Laisvės alėja, o vokiečių feldmaršalo Hindenburgo gatvė tapo Kristijono Donelaičio gatve.
„Tai nebuvo atsitiktiniai pavadinimai - Lietuvos valdžia siekė pabrėžti lietuviškąjį miesto veidą ir sukurti naują simbolinį miesto žemėlapį, kuriame atsispindėtų tautinė ideologija. Laisvės alėjos pavadinimas turėjo stiprią emocinę reikšmę, nes lietuvių sąmonėje laisvė buvo pagrindinis valstybingumo siekis. Be to, plečiantis miestui ir atsirandant naujoms gyvenvietėms, buvo suteikiami lietuviški pavadinimai - taip susiformavo Dainavos, Kalniečių rajonai“, - pasakoja dr. M. Balkus.
Tačiau ne visi Kauno gyventojai entuziastingai priėmė vietovardžių sulietuvinimą. Kaune gyveno didelė žydų, lenkų ir vokiečių bendruomenė, kuriems lietuviški pavadinimai nebuvo savaime suprantami.
„Dar 1920-aisiais kai kuriose miesto dalyse, pavyzdžiui, Žemuosiuose Šančiuose, gatvių pavadinimai tebebuvo rašomi vokiškai. Be to, iki 1923 m. Kauno gatvių lentelėse dažnai būdavo trys kalbos: lietuvių, lenkų ir jidiš. Tai buvo patogu vietos gyventojams, tačiau sukeldavo problemų paštui ir administracijai. Dėl to ilgainiui nuspręsta oficialius gatvių užrašus palikti tik lietuvių kalba“, - sako dr. M. Balkus.
Istorikas pasakoja, kad Kauno vietovardžių kaitoje pasitaikydavo ir komiškų situacijų. Vienas ryškiausių atvejų - Nemuno gatvės istorija.
„Dabartinė Nemuno gatvė tarpukariu garsėjo kaip prostitucijos židinys. 1920-aisiais jai buvo suteiktas Klaipėdos vardas, bet klaipėdiečiai dėl to pasipiktino. Jiems nepatiko, kad jų miesto vardas siejamas su abejotinos reputacijos vieta, todėl 1926 m. gatvė buvo pervadinta į Nemuno gatvę“, - ne daug kam girdėta istorija dalinasi pašnekovas.
Kauno vietovardžių politika atspindėjo ir to meto tautinę ir kultūrinę viziją. Pasak dr. M. Balkaus, tarpukariu vyravo trys pagrindinės gatvių pavadinimų temos: istorinės asmenybės, istoriniai įvykiai ir gamtos reiškiniai.
„Dominuojantis lietuviškų asmenybių įamžinimas rodo, kad siekta sukurti lietuvišką miesto tapatybę. Ši tendencija išliko ir vėliau, nepriklausomai nuo režimų pokyčių. Lietuviški vietovardžiai yra ne tik ženklai mieste, bet ir mentalinis orientyras. Tarpukariu, keičiant gatvių pavadinimus, buvo formuojama lietuviška Kauno tapatybė. Tai buvo svarbi tautinio identiteto stiprinimo dalis“, - teigia istorikas.
Laisvės alėja Kaune - vienas iš simbolių, atspindinčių tautinę ideologiją.
Vietovardžių išsaugojimo reikšmė
Taigi akivaizdu, kad vietovardžiai yra kur kas daugiau nei tik pavadinimai, todėl jų išsaugojimas yra didelės svarbos klausimas. LKI kartu su Valstybine lietuvių kalbos komisija visai neseniai baigė vykdyti Kalbos komisijos remtą reikšmingą projektą - „Mažeikių, Telšių, Kretingos, Tauragės apskričių tarpukario Lietuvos žemės vardyno anketų skaitmeninimas, sklaida ir anketose pateiktų duomenų moksliniai tyrimai“.
Kaip pasakoja šio projekto vadovė, žymi kalbininkė akad. prof. dr. Grasilda Blažienė, jo metu buvo išsaugota ir visuomenei prieinama padaryta unikali istorinė medžiaga, leidžianti giliau pažinti Lietuvos vietovardžių istoriją ir raidą.
„Projekto metu buvo atrinktos ir paruoštos skaitmeninti Mažeikių, Telšių, Kretingos bei Tauragės apskričių tarpukario Lietuvos žemės vardyno anketos. Jos buvo perduotos Lietuvos centriniam valstybės archyvui, kur nuskenuota beveik 10 tūkst. anketų vaizdų TIFF formatu. Taip pat, remiantis tarpukario vietovardžių bylomis, buvo sukurtas apskričių administracinio suskirstymo klasifikatorius, padėsiantis toliau analizuoti ir sisteminti surinktą informaciją“, - sako profesorė.
Dabar ši medžiaga yra saugoma LKI, specialiose archyvų saugyklose, tačiau svarbiausia, pasak akad. prof. dr. G. Blažienės, buvo padaryti ją prieinamą plačiajai visuomenei ir mokslininkams.
„Vizualiai tai atrodo labai gražiai - daugybė dėžių, kuriose saugomos tarp 1935-1939 metų surašytos anketos. Tai didžiulė informacijos saugykla apie mūsų vietovardžius, jų kilmę, istoriją ir vartojimą. Šį darbą dirbo mokytojai ir kiti raštingi žmonės - jie užrašė vietovardžius tam, kad išsaugotų juos ateities kartoms“, - sako kalbininkė.
Anot jos, vietovardžiai gali padėti atsekti senąsias gyvenvietes, jų raidą, tautų migraciją ir netgi istorinius įvykius.
„Vietovardžiai yra seniausi mūsų istorijos liudininkai. Jei pažvelgtume į Prūsijos vietovardžius, matytume, kad net ir kryžiuočių ordino dokumentuose išlikę lietuviški bei prūsiški vardai leidžia atsekti mūsų protėvių gyvenimo būdą. Deja, istorijos tėkmėje daugelis vietovardžių buvo pakeisti. Po Antrojo pasaulinio karo Karaliaučiaus krašto prūsiški vietovardžiai buvo pakeisti rusiškais, o dalis Lenkijos rytų Lietuvos vietovių - sulenkinti. Projekto metu išsaugoti tarpukario anketose užfiksuoti vietovardžiai leidžia atkurti ir suvokti, kaip jie skambėjo autentiškai“, - pasakoja pašnekovė.
Šio projekto rezultatai yra itin reikšmingi ne tik istorikams, kalbininkams, etnografams, kraštotyrininkams, bet ir visiems, besidomintiems savo krašto istorija.
„Svarbiausia, kad ši informacija nebūtų paslėpta archyvuose - dabar kiekvienas gali ieškoti savo krašto vietovardžių, analizuoti jų kilmę, o mokslininkai - atlikti naujus tyrimus. Vietovardžiai priklauso visiems, todėl jų išsaugojimas yra ne tik mokslinė, bet ir kultūrinė misija“, - sako akad. prof. dr. G. Blažienė.
Skaitmenintos anketos dabar prieinamos internete per Lietuvos žemės vardyno katalogą vardynas.lki.lt.