Lietuvos Visuomeninės Paskirties Pastatai po 1990 m.

Lietuvos architektūra - besikeičianti ir moderni; joje atsispindi šalies kultūros tradicijos ir socialinė bei ekonominė padėtis. Iš pirmo žvilgsnio tai gana deklaratyvus pareiškimas, kurio teisingumą pabandysime įrodyti ne tik šiuo tekstu, bet ir kataloge pateikiamu objektų bei jų autorių sąrašu. Kita vertus, taip abstrakčiai galima apibūdinti kiekvienos šalies pastatytąją aplinką (angl. built environment). Visų pirma, Lietuvos architektūros tapatumą nulėmė ne tiek nepertraukiama raida, kiek savitai susiklosčiusi istorinė situacija, kurią čia ir norime apžvelgti.

Juk architektūra, balansuodama tarp meno ir funkcijos, akumuliuoja abiejų terpių ypatumus ir taip perteikia to meto visuomenės bei politinės valios poreikius ir pasaulėžiūrą. Be to, architekto profesija, viduje glaudžiai susijusi meistro ir pameistrio saitais, neišvengiamai, nors ir ne visuomet tiesiogiai, iš kartos į kartą perduoda tam tikrą informaciją, kultūros kodą. Šiandienos pastatuose susipina tiek didžiausi atradimai, tiek praradimai ir lūkesčiai, tiek neįgyvendintos lakios idėjos, tiek miesto ženklų kaita. Lietuvos architektūroje, ypač nuo 1990 m., jaučiamas aktyvus savęs ieškojimo periodas, kuriame galima įžvelgti tiek savito nacionalinio arba asmeninio tapatumo paieškas, tiek tradicijų kūrimo ir tąsos momentus, tiek pasaulinių tendencijų įtakas. Aktyviausių šiandienos architektų darbuose pastebimi drąsūs kūrybiniai eksperimentai ir jų mokytojų įdiegtos vertybės: lakoniška raiška, konceptualaus sumanymo svarba, medžiagos grynumas, išbaigtos detalės reikšmė.

Į šį katalogą pateko ne visi geriausi pavyzdžiai. Jame stengėmės atskleisti kuo įvairesnę Lietuvos architektūros paletę tiek funkcijos, tiek mastelio, tiek asmeninės autorių raiškos ir profesionalumo prasme. Modernios lietuvių architektūros mokyklos tradicijos siekia tarpukarį (1918-1939), kai laikinojoje šalies sostinėje Kaune suklestėjo ankstyvasis modernizmas. To meto architektūra Kaune žengė koja kojon su pasauliniais architektūros procesais, o miesto statybos tempas to meto masteliais buvo neįtikėtinas. Per šį trumpą laikotarpį iškilusiais pastatais, išsiskiriančiais saikinga, modernia architektūros kalba ir tautinių motyvų interpretacijomis, žavimasi iki šiol. Jų savitumas ir atsiradimas specifinėmis aplinkybėmis - įkvėpimo šaltinis ištisoms architektų kartoms.

Ryškus šio laikotarpio funkcionalizmo architektūros pavyzdys Kaune - architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio suprojektuoti bendrovės „Pienocentras“ rūmai, 1937 m. apdovanoti tarptautinėje parodoje Paryžiuje. Tautinio stiliaus paieškas iliustruoja lietuviškų audinių raštais dekoruotas Kauno centrinio pašto (architektas Feliksas Vizbaras) ir kiti laikinosios sostinės pastatai. Galbūt stiliaus prasme tai nevienareikšmiškai vertintini ieškojimai, tačiau, be jokios abejonės, šis labai ryškus, nors ir trumpas, Lietuvos architektūros istorijos periodas padėjo pamatus ateičiai. Lietuvai tapus Sovietų Sąjungos dalimi, šios architektūrinio savitumo paieškos buvo nutrauktos dėl istorizmo principais paremtos stalinistinės architektūros įsiveržimo. Iš sovietų Rusijos į Lietuvą atsiųsti architektai čia diegė kraštui svetimus tipinius architektūros projektus.

Laimei, 1956 m. Sovietų Sąjungos architektūros politika pakeitė kryptį, o stalinizmo architektūra atmesta kaip neekonomiška. Sovietmečiu šie energingi architektai sugebėjo Lietuvoje suformuoti savitą architektūros mokyklą ir sukurti ne vieną išskirtinį objektą, kuris ilgainiui tapo vizitine lietuvių architektūros kortele visoje to meto Sovietų Sąjungoje. Lazdynų gyvenamasis rajonas Vilniaus mieste (autoriai V. E. Čekanauskas, V. Brėdikis ir kt.), Elenos Nijolės Bučiūtės suprojektuotas Operos ir baleto teatras, V. E. Čekanausko Parodų rūmai ir daugybė kitų objektų rodė labai aukštą Lietuvos architektų lygį Sovietų Sąjungos kontekste. Dėl profesinių kelionių tuo metu lietuvių architektūroje ir urbanistikoje buvo juntama stipri skandinavų architektūros įtaka, bet nepamiršti ir savaip interpretuoti tautinio tapatumo ženklai.

Kadangi tiesioginių nacionalinių elementų to meto architektūroje būti negalėjo, lemiamą vaidmenį atliko konteksto - pastatą supančios aplinkos, ypač gamtinės - svarba, suvokta kaip nacionalinis bruožas. Architektų kelionės į Suomiją iš esmės keitė jų požiūrį į naudojamas medžiagas ir detales. Architektūra švarėjo, tapo lakoniškesnė, atkreiptas dėmesys į vietai būdingas medžiagas, siekta jas naudoti kuo mažiau apdailintais paviršiais, atrastas natūralumo grožis. 1990-aisiais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šalies laukė nauji iššūkiai. Jie ypač paveikė architektūrą.

Stipriai pasikeitė lietuvių architektūros kūrimo terpė - iširo didieji projektavimo institutai, vis daugiau architektų ėmėsi savarankiškos kūrybinės veiklos. Valstybė, kaip užsakovė, prarado pagrindinį vaidmenį architektūros procesuose. Privačiosios nuosavybės įsigalėjimas, naujų medžiagų antplūdis ir vėlokai Lietuvą pasiekę postmodernizmo atgarsiai sukūrė unikalią situaciją, kai architektai turėjo galimybę drąsiai interpretuoti, kurti ir mokytis. Per šį lūžį įkurta daugybė nedidelių architektų biurų, iš jų ilgainiui išaugo stiprios asmenybės ir kūrybiniai kolektyvai, kurie tapo aktyviausia ir produktyviausia šiuo metu dirbančių architektų karta. Iki pat 2003-2004 m. statybų piko, kai šalies sostinė dėl erdvę raižančių kranų gausos ėmė panėšėti į uostamiestį, tai buvo nesibaigiantis eksperimentų poligonas. Mokykla statybinėje aikštelėje. Statant daug, greitai ir vis kokybiškiau.

Vėliau į architektūrinį gyvenimą įžengė ir pirmieji jau nepriklausomoje Lietuvoje mokslus baigę architektai, kupini drąsių vizijų ir konceptualių sumanymų. Sovietinėje Lietuvoje individualių gyvenamųjų namų architektūra beveik neegzistavo, todėl ši sritis patyrė drastiškiausių kiekybinių ir kokybinių pokyčių, joje ryškiausiai atsispindi stiliaus kaitos tendencijos. Masines milžiniškų namų statybas nepriklausomybės pradžioje ilgainiui pakeitė tikrai individualių, savitų namų poreikis. Kiekybę keitė kokybė ir originalumas. Gyvenamojoje architektūroje savo jėgas išbandė daugelis architektų, todėl būtent čia pavyko įgyvendinti kai kuriuos netikėtus sumanymus, drąsiausiai eksperimentuoti, išbandyti įvairias medžiagas ir kurti originalias architektūrines detales.

Įdomių gyvenamųjų namų projektų yra sukūrę bene visi šiame leidinyje pristatomi architektai ir daugybė kolektyvų, kuriems išvardyti reikėtų atskiros publikacijos. Neatsitiktinai architektas Gintaras Balčytis 2010 m. surengė parodą „HOUSES LT“, skirtą individualiai gyvenamajai statybai Lietuvoje. Paroda apkeliavo ne vieną šalį ir sulaukė daug dėmesio. Joje atskleidžiamas Lietuvos architektams svarbus gamtinis, urbanistinis ir kultūrinis kontekstas, taip pat pastebimas skirtingų kūrėjų individualus braižas ir kūrybos stilistika. Netikėtais ir dėmesį prikaustančiais kompoziciniais sprendimais žiūrovą provokuoja Gintauto Natkevičiaus biuro, Virginijaus Juozaičio, „Arches“ kolektyvo projektai. Konceptualius sumanymus demonstruoja Dariaus Čiutos, Eugenijaus Miliūno, Rolando Paleko, Audrio Karaliaus originalūs gyvenamieji namai. Gausu labai solidžius ir taurius pastatus projektuojančių architektų (Alvydas Šeibokas, Audrius Ambrasas, Gintaras Balčytis, Gintautas ir Asta Vieversiai).

Viena sričių, kurioje, kaip ir gyvenamojoje architektūroje, svarbus santykis su vietos gamtiniu bei kultūriniu kontekstu, tradiciškai yra rekreacijai ir turizmui skirti pastatai. Tai suvokė ne viena Lietuvos architektų karta, todėl dar iki atgaunant nepriklausomybę įgyvendinta nemažai labai kokybiškų rekreacinės architektūros projektų. Prieš daugiau nei keturis dešimtmečius Algimanto Lėcko sukurti poilsio namai „Žilvinas“ Palangoje ir kiek vėliau tame pačiame mieste Vytauto Dičiaus ir Leonido Ziberko suprojektuoti Mokslų akademijos poilsio namai aukštai kilstelėjo rekreacinės architektūros kartelę. Geriausias rekreacinės architektūros tradicijas šiandien sėkmingai tęsia Lietuvos architektų kolektyvai „Arches“, „Aketuri“, „A2SM“, G. Natkevičiaus biuras, Laimos Tumynienės ir G. Vieversio duetas. Jų darbuose bene stipriausiai juntama gamtos artumo, natūralių medžiagų, jaukaus mastelio svarba ir konteksto įtaka.

Kiek kitokiame kontekste nei gyvenamoji architektūra per nepriklausomybės dvidešimtmetį buvo projektuojami nauji komerciniai statiniai. Su kiekviena ekonominio pakilimo banga į Lietuvos miestus plūstelėdavo vis daugiau komercinės architektūros projektų, čia jėgas sutelkdavo pajėgiausi ir daugiausia patirties turintys architektų biurai. Komerciniai pastatai projektuoti ir statyti labai greitai, naudojant naujausias iš Vakarų perimtas technologijas. Dalis užsakovų dėmesio skyrė architektūrai kaip priemonei, formuojančiai jų įvaizdį, kuriančiai palankias sąlygas darbuotojams ir klientams, architektūrinius sprendimus rinkosi organizuojant konkursus.

Sėkmingi tokios sinergijos pavyzdžiai: architekto A. Ambraso Lietuvoje projektuoti „Hanner“, „Swedbank“ administraciniai pastatai, taip pat banko būstinė Latvijos sostinėje, kuri pripažinta geriausiu 2011 m. projektu Rygoje. Subtilumu išsiskiria biurų pastatas „Victoria“ Vilniuje, kurį suprojektavo „Paleko archstudija“. Svarbų vaidmenį Lietuvos komercinių pastatų sektoriuje atlieka ne tik administraciniai, bet ir prekybai skirti pastatai. Reikia pripažinti, kad pirmieji prekybiniai statiniai sulaukė neigiamų visuomenės ir architektų vertinimų, nes stambūs prekybos ir pramogų centrai atsirado arti miestų centrų ir savo masteliu užgožė ilgą laiką besiformavusią istorinę bei urbanistinę aplinką.

Ilgainiui architektai išmoko pagarbos masteliui ir kontekstui pamokas, sukūrė nebanalių ir kokybiškų objektų, kurie atlaikė standartinių, utilitarinių sprendimų spaudimą. Per pastarąjį dvidešimtmetį verslininkai dosniai investavo į prekybinių pastatų statybą, todėl šioje srityje dirbę kūrėjai (Gediminas Jurevičius, Algimantas Kančas, A. Karalius, A. Ambrasas) įgijo neįkainojamos profesinės patirties, kuri įvertinta tarptautiniu mastu. Sėkmingai įgyvendintuose prekybinės paskirties statiniuose sukurtos estetiškos vidaus erdvės, įrengti įdomūs interjerai, o išgrynintos funkcinės schemos iki šiol taikomos projektuojant naujus statinius. Lietuvoje iškilę originalūs prekybos centrai labai vertinami ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Socialinė ir ekonominė šalies padėtis lėmė, kad per pastaruosius porą dešimtmečių miestuose pastatyta daugiau administracinių ir komercinių nei kultūrai skirtų pastatų.

Tačiau dėl nuoseklesnės ir vėlesnės raidos bei dėl bendros architektų brandos šioje srityje įgyvendinama labai meistriškų sprendimų. Kadangi kultūros pastatų poreikis mažas, realizuoti nekomercinio statinio projektą tapo garbės reikalu daugumai patyrusių architektų. Ko gero, pirmiausiai ir dažniausiai buvo statomos bei renovuojamos bibliotekos (naujoji Vilniaus universiteto biblioteka, Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka), kurių funkcinis ir erdvinis pobūdis keitėsi iš uždaro ir specializuoto į atvirą ir socialiai orientuotą. Muziejinės arba galerijos tipo erdvės dažniausiai buvo rekonstruojamos (Nacionalinė dailės galerija, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus galerija). Tai ne tik tapo iššūkiu derinant nauja ir sena, bet ir sukūrė papildomos architektūrinės vertės, suteikė statiniams išskirtinumo tarptautiniu mastu.

Labai išgirta Nacionalinė dailės galerija tapo pavyzdžiu, kaip sovietinis Revoliucijos muziejus gali tapti unikalia, šiuolaikines architektūros tendencijas pristatančia baltojo kubo galerijos tipo erdve. Ketinimai statyti naujus muziejus ėmė brandinti pirmuosius vaisius. Pavyzdžiui, Modernaus meno centro Vilniuje statybos vyksta pagal pasaulyje gerai žinomo architekto Danielio Libeskindo studijos parengtą pasiūlymą. Ne vienus metus vykusios diskusijos, konkursai ir vietos muziejui paieška tapo išskirtiniu architektūriniu įvykiu Lietuvoje. Viešojoje erdvėje buvo kalbama tiek apie architektūros konkursų problemas, tiek apie architektūros žvaigždžių vaidmenį, tiek apie muziejaus kultūrinę misiją ir reikšmę. Taip pat svarbu paminėti vizijas sostinėje įkurdinti „Guggenheimo-Ermitažo“ muziejaus filialą, kurio projekto konkursą buvo laimėjusi architektė iš Londono Zaha Hadid. Nors šie planai taip ir liko tik idėja, trijų visame pasaulyje žinomų architektų Z. Hadid, Massimiliano Fukso ir D.

Lietuvoje organizuojami architektūros konkursai - tarsi lakmuso popierėlis, parodantis architektų kūrybinį potencialą. Jie ne tik suteikia galimybę skirtingais rakursais pažvelgti į tą pačią problemą, bet ir atlieka edukacinę misiją. Per pastaruosius kelerius metus būta labai ryškių konkursų, kuriuose kūrybines jėgas išbandė daugelis aktyvių Lietuvos architektų. Tokie įvykiai - tai parodų paviljonų Nidoje ir Palangoje, Lukiškių aikštės, Modernaus meno centro konkursai. Stebina tokiai mažai šaliai kaip Lietuva rekordiniai konkursų dalyvių skaičiai ir skirtingų idėjų gausa. Nauja tendencija - Kauno mieste rengiami tarptautiniai architektūriniai konkursai, sulaukiantys itin daug pasiūlymų iš viso pasaulio.

Lietuvos architektams, aktyviai dalyvaujantiems ne tik vietos, bet ir tarptautiniuose architektūros konkursuose, pavyko iškovoti ne vieną prizinę vietą. R. Paleko kolektyvas Stokholmo bibliotekos priestato konkurse tarp 1 170 dalyvių užėmė trečią vietą su drąsiu ir konceptualiu pasiūlymu „Cut“. Džiugu, kad 2011 m. Tadas Jonauskis ir Justina Muliuolytė nugalėjo konkurse „Europan“ Reimso mieste Prancūzijoje. Miesto kadro - R. Kraujutytės ir B. Architektūros konkursuose dažnai laimi jaunų ir ambicingų kolektyvų sukurti projektai.

Savarankiški jaunųjų architektų biurai jau įgyvendino ne vieną brandų darbą; rinkoje įsitvirtina ir tie, kurie pirmieji baigė mokslus nepriklausomos Lietuvos universitetuose. Šiuo metu potencialą pradeda demonstruoti nauja jaunų profesionalų karta, pasisėmusi patirties užsienio architektūros mokyklose ir žinomuose tarptautiniuose architektų biuruose. Šių architektų kūryboje svarbu visuomeniškumas, dėmesys ne vien savo kiemo problemoms. Dalis jų deklaruoja tyrimo, diskusijos ir eksperimento svarbą kaip kertinius profesinės veiklos elementus. Jaunųjų kūrėjų noras geriau suvokti gyvenamąją aplinką, sparčios miestų kaitos priežastis ir padarinius kartais peržengia profesinės veiklos ribas. Pastebimas šių architektų socialinis atsakingumas, aktyvus dalyvavimas viešajame miesto gyvenime.

Trečiadienį Finansų ir Energetikos ministerijos bei UAB „Viešųjų investicijų plėtros agentūra“ pasirašė sutartį dėl Energijos efektyvumo fondo (ENEF) steigimo. Fondas skatins investicijas į energijos vartojimo efektyvumą didinančius projektus, teikdamas lengvatines paskolas centrinės valdžios viešiesiems pastatams atnaujinti bei garantijas už komercinių bankų suteiktas paskolas gatvių apšvietimui modernizuoti. Fondo dydis - 79,65 mln.

„Finansuojant energijos vartojimo efektyvumo didinimo projektus šio fondo lėšomis bus taupoma energija valstybei nuosavybės teise priklausančiuose pastatuose ir savivaldybių gatvių apšvietimo tinkluose. „Džiugu pranešti, kad šis fondas - pirmasis Europos Sąjungoje (ES), įsteigtas pagal 2014-2020 m. ES struktūrinės paramos periodo reikalavimus. Kaip rašoma Energetikos ministerijos pranešime, poreikis steigti Energijos efektyvumo fondą nustatytas atlikus energijos vartojimo efektyvumo išankstinį vertinimą (ex ante). Energijos efektyvumo direktyvoje numatyti įpareigojimai Lietuvai - 2014-2020 metų laikotarpiu kasmet renovuoti ne mažiau kaip 3 proc. (t. y. ne mažiau kaip po 60 tūkst. kv. m per metus) centrinės valdžios pastatų ploto, kad būtų įvykdyti bent minimalūs energinio naudingumo reikalavimai (t. y. Lietuvoje 64 proc. visų viešosios paskirties pastatų pastatyti 1961-1990 m. laikotarpiu, kai vyravo plytinių ir stambiaplokščių pastatų statyba. Dauguma šių pastatų turi D, E, F energinio naudingumo klases. Iki 1990 m. Šiuo metu Lietuvoje gatvių apšvietimo ir elektros įrangos remonto sąnaudos beveik 2 kartus didesnės už apšvietimo ir elektros įrangos priežiūros sąnaudas.

Be to, gatvių apšvietimui Lietuvoje daugiausia naudojamos natrio lempos (jos sudaro 83 proc. visų gatvių apšvietimui naudojamų lempų), kurios, palyginti su LED lempomis, yra labai neefektyvios. Gatvių apšvietimo problemas spręsti padės finansavimas, gautas pasinaudojus Energijos efektyvumo fondo suteikiamomis garantijomis. Taikant garantijų finansavimo modelį, tikimasi iki 2022 m. atnaujinti daugiau nei 57 tūkst. „Raginu visas savivaldybes rengti investicinius projektus ir dalyvauti konkursuose. Pagaliau bus galima išspręsti viešųjų pastatų energinio efektyvumo problemą ir, kas ypač svarbu, pakeisti gatvių apšvietimo sistemą savivaldybėse. Įsteigto fondo dydis - 79,65 milijonai eurų. Lietuvoje 64 proc. visų viešosios paskirties pastatų buvo pastatyti 1961-1990 m. Vyriausybės patvirtintoje viešųjų pastatų energinio efektyvumo didinimo programoje iki 2020 metų numatyta atnaujinti 700 tūkst. kvadratinių metrų viešojo sektoriaus pastatų ploto, atnaujintiems pastatams pasiekiant ne mažesnę kaip C pastato energinio naudingumo klasę. Tikimasi, kad pirmąsias paskolas ir garantijas Energijos efektyvumo fondas suteiks 2015 m. vasarą.

Nuogąstaujama, kad sparčiai nyksta unikalūs visuomeniniai pastatai, pastatyti Lietuvoje 1960 - 1990m. Jų vietoje intensyviai vystoma komercinė statyba. Kai kam atrodo, kad nereikėtų dėl to per daug jaudintis - juk tai sovietmečio laikotarpio kultūros paveldas. Paradoksalu, kai, pasitraukus iš okupuotos šalies daugumai lietuvių architektų, jų vietą užėmė atvykėliai architektai iš Rusijos (pagrinde iš Leningrado), atsinešdami tuo metu idealogiškai įtvirtintą pompastinį puošybišką architektūros stilių, kuris mums buvo svetimas. Jų suprojektuoti pastatai įtraukiami į saugotinų pastatų sąrašus, jie rekonstruojami ar kitaip išsaugomi.

Šeštojo dešimtmečio viduryje atsisakoma socrealizmo stilistikos, radikaliai keičiasi ir idėjinė architektūros programa. Savo stilistika Lietuvos architektūra pradeda artėti prie pasaulinės estetikos. Jaunieji Lietuvos architektai vieni pirmųjų pradėjo dirbti pagal naują kūrybinį metodą. Pirmuosiuose XX a. septintojo dešimtmečio pastatuose galima pastebėti prievarta nutraukto, virš dvidešimt metų tęsusio sugrįžimo prie tarpukario Kauno racionaliosios architektūros idejų. Ši architektūra, nors ir vėluodama, turėjo nueiti moderniosios architektūros kelią. XX a. septintajame - devintajame dešimtmetyje, šalia tarpukario Lietuvos modernizmo idėjų atgimimo, buvo ir tarptautinių to meto architektūros stilių sėkmingų apraiškų, nacionalinio tapatumo paieškų, liaudies meno ženklų architektūroje.

Aštuntojo dešimtmečio viduryje ir devintajame dešimtmetyje atėjo antroji lietuvių architektų karta, atnešusi į lietuvių architektūrą iracionalumą, įvairesnę meninę kalbą. Tenka apgailestauti, kad dalis to laikotarpio unikalių visuomeninių pastatų barbariškai nugriauti, kiti dirbtinai niokojami, naikinami jų interjerai. Jų vietoje kyla prekybos centrai, kiti komerciniai objektai. Šiuo metu sunaikinimui ruošiamas “Merkurijus” Kaune, buvęs Ryšių ministerijos, vėliau - Sveikatos ministerijos pastatas Vilniuje, buvusių “Neringos” poilsio namų kultūros namai Palangoje. Sudarytas dar tarybiniu laikotarpiu saugomų architektūros pastatų sąrašas vangiai koreguojamas. Pagal esamą tvarką - pastato vertę galima nustatyti tik po 50 metų.

Energetikos efektyvumo fondas

2015 m. vasarą tikimasi, kad Energijos efektyvumo fondas suteiks pirmąsias paskolas ir garantijas. Šio fondo lėšomis finansuojant energijos vartojimo efektyvumo didinimo projektus, valstybei nuosavybės teise priklausančiuose pastatuose ir savivaldybių gatvių apšvietimo tinkluose bus taupoma energija.

Lietuvoje 64 proc. visų viešosios paskirties pastatų buvo pastatyti 1961-1990 m. Vyriausybės patvirtintoje viešųjų pastatų energinio efektyvumo didinimo programoje iki 2020 metų numatyta atnaujinti 700 tūkst. kvadratinių metrų viešojo sektoriaus pastatų ploto, atnaujintiems pastatams pasiekiant ne mažesnę kaip C pastato energinio naudingumo klasę. Šiuo metu Lietuvoje gatvių apšvietimo ir elektros įrangos remonto sąnaudos beveik 2 kartus didesnės už apšvietimo ir elektros įrangos priežiūros sąnaudas. Be to, gatvių apšvietimui Lietuvoje daugiausia naudojamos natrio lempos (jos sudaro 83 proc. visų gatvių apšvietimui naudojamų lempų), kurios, palyginti su LED lempomis, yra labai neefektyvios.

Štai keletas svarbių datų ir įvykių, susijusių su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu 1990-1991 metais:

• Kovo 11 d. Įtvirtintas Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas.
• Kovo 17 d. Lietuvos Respublikos Ministre Pirmininke paskirta K.Prunskienė.
• Balandžio 10 d. Sustabdytas Lietuvos laikraščių spausdinimas.
• Balandžio 19 d. Lietuvai nutrauktas dujų tiekimas.
• Birželio 29 d. Paskelbtas moratoriumas.
• Rugpjūčio 3 d. Vilniuje palaidoti septyni žuvusieji Medininkuose.
• Rugpjūčio 24 d. Islandija pripažino Lietuvą.
• Rugsėjo 6 d. TSRS pripažino Lietuvos nepriklausomybę.

Visuomeniniai pastatai - tai statinių rūšis, skirta visuomeniniams poreikiams tenkinti. Pagal paskirtį skiriami mokymo ir auklėjimo, sveikatos apsaugos, kultūros, sporto, prekybos, buitinio aptarnavimo, transporto, sakralinės architektūros ir administraciniai pastatai. Lietuvoje visuomeniniai pastatai pradėti statyti 13 a. viduryje; 14 a. pabaigoje pastatyta Vilniaus rotušė, 16 a. - pirmosios ligoninės. Po 1990 statoma daug didelių prekybos centrų, bankų, aukštybinių biurų pastatų, viešbučių.

Apibendrinant, Lietuvos architektūra po 1990 m. išgyveno reikšmingus pokyčius, susijusius su politine ir ekonomine šalies transformacija. Atsirado naujos galimybės architektams kurti individualius ir modernius projektus, tačiau iškilo ir iššūkių, susijusių su senų pastatų išsaugojimu ir darniu naujų statinių integravimu į kraštovaizdį.

Ši lentelė apibendrina pagrindinius etapus ir tendencijas Lietuvos architektūroje nuo tarpukario iki šių dienų:

Vilniaus universiteto biblioteka - vienas iš svarbių kultūros paveldo objektų Lietuvoje.

tags: #viesosios #paskirties #pastatai #1990