Vienuolių turto ir skurdo istorija: dvasinis kelias tarp pasaulietinių vertybių

Šiame straipsnyje panagrinėsime vienuolių turto ir skurdo istoriją, gilinsimės į socialinės problemos esmę ir Bažnyčios vaidmenį sprendžiant šią problemą. Aptarsime, kaip krikščioniški principai gali padėti išsaugoti asmenybę šiuolaikinėje visuomenėje.

Socialinė problema: naujas iššūkis

Socialinė problema, kaip tokia, yra naujas dalykas, skirtingas nei viduriniai amžiai. Ne todėl, kad anais laikais nebūtų buvę skurdo. Skurdas yra toks pat senas, kaip ir pasaulis. G. yra pasakęs, kad „krizė prasidėjo su pirmykšte nuodėme".

Vis dėlto ir ši knyga yra dar tik užbraiža katalikų gyvenime. Mes dar turime kalbėtis tarp savęs, nes dar nesusitariame dėl pačių principų. Tik tada, kai suprasime Krikščionybės socialinį turinį, galėsime kalbėti ir kitiems.

Reikia tad atskleisti kitokį turto supratimą, kaip visuomeninę pareigą, o ne antgamtinių nuopelnų gavimą. Turto pažiūrų revizija yra būtina, nes senomis sąvokomis negalima kalbėti apie naujus dalykus.

Šiandieninėje visuomenėje socialinė problema apima daugiau negu tik skurdas. Problemos esmė - žmonės, kurie neturi net reikalingiausių savo pragyvenimui dalykų, ir kuris sudaro gėdą mūsų vadinamajai „aukštai" civilizacijai. Socialinės problemos centre stovi žmonės ir ne materialinis jų aprūpinimas.

Seniau skurdas dažniausiai būdavo tik materialinis. Žmonės skursdavo, bet jie nesijausdavo pažeminti ir atstumti. Tiesa, puikybės nuodėmių būta visais laikais, atsirasdavo žmonių, kurie iš aukšto žiūrėdavo į neturtinguosius, bet nebūdavo tokio bendro nusiteikimo.

Štai kas sudaro socialinės mūsų dienų problemos esmę. Socialinė problema mūsų laikais visų pirma yra moralinė problema. Dabartinė ekonominė mūsų sistema yra išaugusi iš liberališkojo individualizmo, kuris sudaro tik vieną problemos pusę.

Socialiniai principai yra pasaulėžiūriniai principai, kurie priklauso nuo žmogaus nusistatymo pasaulio bei gyvenimo atžvilgiu. Socialinės pažiūros glūdi įvystytos Bažnyčios dogmose. Žmogaus sąvoka iš esmės yra susijusi su žmogaus paskyrimu žemėje. Bažnyčios sritis yra sakralinė, ir joje Bažnyčia taria savo žodį su didžiausiu autoritetingumu.

Ekonominė socialinės problemos pusė yra tik išplauka iš dvasinės pusės. Jau minėjome G. pasakymą, kad krizė prasidėjo su pirmykšte nuodėme, arba ontologine netvarka. Štai kodėl Bažnyčia imasi ją spręsti.

Būtent jis prieš aštuonis šimtmečius sužadino evangelinį atgimimą krikščionijoje ir to meto visuomenėje. Pranciškus, anksčiau buvęs turtingas ir savimi pasitikintis, patyrė sukrėtimą ir atsivertimą susidūręs su visuomenės atstumtaisiais. Jo įtaka ir toliau jaudina tikinčiųjų ir daugelio netikinčiųjų širdis: ji „pakeitė istoriją".

Vargšų padėtis yra šauksmas, kuris žmonijos istorijoje nuolat reikalauja atsako iš mūsų gyvenimo, visuomenės, politinių ir ekonominių sistemų, o ypač iš Bažnyčios. Sužeistame vargšų veide matome nekaltųjų kančią, taigi paties Kristaus kančią.

Net ir krikščionys daugeliu atvejų leidžiasi paveikiami pasaulietinių ideologijų ar politinių bei ekonominių nuostatų, kurios veda prie neteisingų apibendrinimų ir klaidinančių išvadų. Tai, kad praktikuojama artimo meilė būna niekinama ar išjuokiama, tarsi tai būtų tik kai kurių žmonių manija, o ne deganti Bažnyčios misijos širdis, įtikina mane, jog reikia vis iš naujo skaityti Evangeliją, kad nekiltų pavojus ją pakeisti pasaulietišku mentalitetu.

Evangelija rodo, kad neturtas lydėjo kiekvieną jo gyvenimo aspektą. Nuo pat savo atėjimo į pasaulį Jėzus patyrė atmetimo sunkumus. Evangelistas Lukas, pasakodamas apie Juozapo ir netrukus turėsiančios gimdyti Marijos atvykimą į Betliejų, su apgailestavimu pabrėžia: „... jiems nebuvo vietos užeigoje“ (Lk 2, 7). Jėzus gimė vargingomis sąlygomis; vos gimęs, buvo paguldytas ėdžiose; netrukus jo gimdytojai pabėgo į Egiptą, norėdami išgelbėti jį nuo mirties (plg. Mt 2, 13-15).

Bažnyčia daug kartų išgelbėjo kultūrą nuo barbarų, ir šitas darbas jai reikės dar sykį atlikti, saugant sukurtas vertybes nuo instinktų. Kiekvienas žmogus šiuo atžvilgiu yra barbaras, ir kiekvienas yra reikalingas pašvenčiamojo Bažnyčios krikšto. Ypač reikalingi yra tie, kurie masės principui atstovauja ir už jo įvykdymą kovoja. Tai yra darbininkija, kuriai reikia įdiegti asmens branginimo idėją.

Žmogaus asmuo Krikščionybėje turi absoliutinės vertės. Asmenybės laisvė yra aukščiausias principas, kurį respektuoja net pats Dievas. Visa krikščioniškoji teisė yra pagrįstos asmenybės nelygstamumu ir josios laisve.

Kuo labiau žmogus yra įjungiamas į kolektyvą, tuo labiau jis graso žmogaus asmenybei. Bažnyčia siekia sunormuoti kolektyvą, sykiu neneigiant jo reikšmės ir vertės. Ji kovoja prieš materialinį, biologinį ar nacionalinį kolektyvizmą. Esu įsitikinęs, kad socialinė problema be Bažnyčios negali būti išspręsta.

1936 m. K. V. C. surengė diskusiją apie socialinį katalikų teisingumą. Vieni puolė iškeltas idėjas, kiti laikėsi rezervuotai, treti puolė ne tiek iškeltas idėjas, kiek patį prelegentą. Autorius niekam neatsakinėjo ir nieko neaiškino, palikdamas kiekvienam pačiam permąstyti, patikrinti, patvirtinti arba atmesti.

Ši knyga yra sykiu paaiškinimas ir atsakymas. Knyga buvo rašoma beveik ištisus metus. Dėstomos tos pačios mintys, tik žymiai praplėstos, papildytos ir pagilintos. A. Kaunas, 1937 metais spalių 15 d.

Skurdas ir turtas: istorinis kontekstas

Ne todėl, kad anais laikais nebūtų buvę skurdo, bet viduriniais amžiais vargšų ir beturčių būta labai daug. Europos istorija yra pakankamai mačiusi lūšnelėse gyvenančių žmonių.

Žmonės ir ne materialinis jų aprūpinimas stovi socialinės problemos centre. Seniau taip ir būdavo, kad gresianti katastrofa praeitų savaime. Paprastai būdavo kalbama apie išmaldos reikalą, ir klausimas būdavo išsprendžiamas. Dabar taip nebėra.

Visa tai yra labai gera ir reikalinga, bet vien karitatyvinės pastangos socialinės problemos neišspręs. Problema yra gilesnė negu tik ekonominis skurdas, tai tarsi neregimos bacilos.

Socialinė problema pirmoje eilėje yra žmogaus problema. Reikia atkreipti dėmesį į žmogų kaip asmenį, kad jie yra žmogų paniekinę ir pažeminę. Žmogaus gyvenimo problemos nesudaro tiktai ekonominė, materialinė, ir dvasinė, moralinė pusė.

Bet žmogus gali skursti ir savo dvasia. Bet žmogus gali skursti ir savo dvasia, jei jis yra ekonomiškai neturtingas. Aukštesnio gyvenimo sritys tampa jam neprieinamos, ir jis jaučiasi paniekintas ir pažemintas.

Dabar jau yra kitaip, nors vargšų ir beturčių būklė vargiai yra esmingai pasikeitusi. Taip pat padidėjo ir bendra žmonių suma, bet pasikeitė moralinis nusistatymas neturtingųjų atžvilgiu, atsirado paniekinimas. Turtingieji stengiasi nuo vargšų nusikratyti, neįsileisdami vargšo nė į kambarį.

Už grynai ekonominę išmaldą nėra dėkojama: už ją yra žudoma. Atbuloje rankoje glūdi mūsų dienų revoliucijos žiaurumų paslaptis. Štai kas sudaro socialinės mūsų dienų problemos esmę.

Ekonomine savo puse socialinė problema niekados nebus išspręsta. Toks bandymas peržengia žmogaus galias. Socialinę problemą reikia išspręsti moraline puse. Šitas išsprendimas yra būtinas ir radikalus.

Žmogaus sudvasinimas

Čia turi laimėti žmoniškumas, artimo meilė ir pagarba, kuri turi būti iš naujo įdegintas į žmonių protus ir širdis. Tai yra uždavinys mūsų dienų socialinei problemai išspręsti. Šitas žmogaus sudvasinimas turi eiti dvejopu keliu - per sudvasintą nusistatymą žmogaus atžvilgiu. Reikia, kad žmogus vėl būtų pastatyta į moralinio nusiteikimo centrą.

Antras kelias į žmogaus sudvasinimą eina per pakeitimą pažiūrų į turtą. Dabartinė ekonominė mūsų sistema yra išaugusi iš liberališkojo individualizmo, kuris sudaro tik vieną problemos pusę.

Socialinės krikščioniškosios reformos, sako J. Deusseris, gali būti įvykdytos tik Bažnyčios pagalba. Klausimas negali būti išspręstas nedalyvaujant Bažnyčiai. Ekonominė socialinės problemos pusė yra tik išplauka iš dvasinės pusės. Turime eiti į žmogaus dvasios vidų.

Bažnyčia turi sukurti moralinę atmosferą šiems principams vykdyti. Socialiniai principai yra pasaulėžiūriniai principai, kurie priklauso nuo žmogaus nusistatymo pasaulio bei gyvenimo atžvilgiu. Socialinės pažiūros glūdi įvystytos Bažnyčios dogmose.

Ne revoliucijos keliu, kur visados yra keršto ir neapykantos išsiveržimas, bet per evoliuciją ir parengti reikalingų reformų, perkeisti žmonių nusistatymą turto atžvilgiu.

Turime budėti šioje kovoje, kad apgintume žmogaus asmenį nuo pavojų, kurie gresia žmogaus asmenybei iš atsigaunančios masės. Darbininkijos galybė glūdi josios masėje. Atskiras darbininkas šiandien nedaug tereiškia, nebent tik tiek, kad jis yra masės atstovas ir josios valios reiškėjas.

Jeigu Bažnyčia nepasikeis, ateitis gali būti dar blogesnė. Ji labiau kovos su Bažnyčia ir neutralizuos šiosios įtaką plačiose masėse. Tai nebus tik individualios erezijos pasipriešinimas, bet masinė apostazija, apie kurią Apokalipsė kaip tik ir kalba.

Kapitalizmas žmogaus dvasią slėgė materialine būties sritimi. Komunizmas ir nacionalizmas ją slegia psichine sritimi. Goethe yra pasakęs, kad asmenybė yra didžiausia žemės vaikų laimė. Asmenybės nuslėgimas visados yra nenormalybė.

Masė gali būti tiktai kūrybos sąlyga ir aplinka. Kai kultūros pereina į savaimingą pirmykštę kultūrą, tai reiškia barbarėjimo pradžią. Bažnyčia daug kartų išgelbėjo kultūrą nuo barbarų. Šitas darbas jai reikės dar sykį atlikti.

Kiekvienas žmogus šiuo atžvilgiu yra barbaras, ir kiekvienas yra reikalingas pašvenčiamojo Bažnyčios krikšto. Ypač reikalingi yra tie, kurie masės principui atstovauja ir už jo įvykdymą kovoja. Tai yra darbininkija, kuriai reikia įdiegti asmens branginimo idėją.

Žmogaus asmuo Krikščionybėje turi absoliutinės vertės. Asmenybės laisvė yra aukščiausias principas, kurį respektuoja net pats Dievas. Visa krikščioniškoji teisė yra pagrįstos asmenybės nelygstamumu ir josios laisve.

Kuo labiau žmogus yra įjungiamas į kolektyvą, tuo labiau jis graso žmogaus asmenybei. Bažnyčia siekia sunormuoti kolektyvą, sykiu neneigiant jo reikšmės ir vertės. Ji kovoja prieš materialinį, biologinį ar nacionalinį kolektyvizmą. Esu įsitikinęs, kad socialinė problema be Bažnyčios negali būti išspręsta.

Kapitalistinė dvasia savo esme yra buržuazinė dvasia. Ji nesivaiko „utopijų, iliuzijų ir svajonių", ji neieško nieko anapus šios matomos realybės. Buržuazinės dvasios nevilioja prarastą rojų. Aukso amžiaus mitas buržuazinės dvasios nevilioja. Pirmaeilė kapitalistinės dvasios vertybė yra naudingumas.

Skurdas Augsburge 1869 metais

Apibendrinant šį straipsnį, verta paminėti San Paulo miesto kontrastus. San Paulas yra didžiausias Lotynų Amerikos miestas, kuriame purvinose gatvėse dienas leidžia benamių ir narkomanų „miesteliai“. Skurdą nuo turto skiria aukštos elektrifikuotos tvoros, kiaurą parą budintys apsaugininkai. Turto/skurdo priešprieša galbūt pakeitė kitokią - tautinę.

Planuojant kelionę į San Paulą, patariama į istorinį centrą važiuoti tik darbo dienomis, kol dar šviesu, nes tuo metu rajonas pilnas ten dirbančių žmonių, tad ne toks pavojingas. Tačiau savaitgalį San Paulo centras primena kažkokį postapokaliptinį pasaulį: paprastų žmonių tik vienas-kitas, o visi likę tarsi kokio baisaus zombių viruso paveikti: vaikšto svirduliuodami, daro protu nepaaiškinamus gestus, gulinėja ant šaligatvių.

Štai eina kostiumuoti tarnautojai lyg niekur nieko pro dešimčių ant kieto šaligatvio miegančių benamių „kolonijas“. Rua do Marco 25 prekybinė gatvė darbo metu - ne tiesiog gyva, o ankšta. Apsipirkinėti čia bijo ir kai kurie san pauliečiai: kišenvagių tikrai nemažai, o vaikštantį užsienietį nuolat akimis lydi keisti nieko nei pardavinėjantys, nei perkantys žmogystos.

Kaip išspręsti visas problemas? Brazilijoje girdėjau aršiai siūlomus du kelius. Pirmasis: kairiųjų mėgstamas „Kai tie žmonės gaus, ko nori, jie ims elgtis geriau“. Panašios mintys ilgą laiką, valdant kairiesiems, vyravo tarp politikų, toleruoti nusikaltimai, mafiją primenančių grupuočių vykdomi pastatų užiminėjimai.

Tad per 2018 m. rinkimus nusivylę brazilai kairiuosius pakeitė dešiniaisiais ir naujojo prezidento kryptis kita: pareigūnų grupė ant dažno centro gatvių kampo, daugiau tvarkos, „krakolandija“ pravaikyta. Ir išdaužytų langų metro 2019 m. nebemačiau.

Vienuolių gyvenimas XVII amžiuje

XVII amžiaus pabaigoje - XVIII amžiaus pradžioje vienuolėmis tapdavo daugiau merginų, nei bet kada. Jos pasiryždavo kentėti skurdą, besąlygiškai paklusti bei atsiskirti nuo visuomenės. XVII a. vienuolių gyvenimas primena kalėjimą: skurdas, bausmės ir juodas darbas.

Vienuolių gyvenimas XVII amžiuje

Visą savo gyvenimą vienuolės dirbdavo, skaitydavo ir toliau storų vienuolyno sienų nieko nematydavo. Visgi vienuolynas būdavo ta viena, kur moterys gaudavo tinkamą išsilavinimą, nes ne visi galėdavo lankyti mokyklas. Moterys dirbdavo sunkius darbus, gamindavo vyną, medų, sodininkavo, ūkininkavo, gamindavo maistą ir net privalėdavo suteikti medicininę pagalbą prireikus.

Iš turtingų šeimų į vienuolyną atvykusios moterys ar merginos gyvendavo šiek tiek kitaip. Jos iš karto gaudavo aukštesnes pareigas, tad indų jos neplaudavo. Vyresniųjų vienuolių žodis būdavo paskutinis, o joms nepaklususios sulaukdavo griežtų bausmių. Ir taip atsiskyrusios nuo pasaulio moterys būdavo priverstos melstis ištisas paras, be maisto, vandens, dirbti dar daugiau, nei įprasta.

Kalėdų tradicijos ir skurdas

DELFI pasakojo menotyrininkė Sigita Maslauskaitė, kad prieš Kalėdas uolos grotoje apgyvendinęs prakartėlės veikėjus, tarp kurių buvo tikri gyvūnai, XII amžiuje gyvenęs šventasis norėjo, kad Dievo gimimas būtų „atpažįstamas“ - artimas tiek senam, tiek mažam. Pasak jos, Kalėdų nakties personažų „tikroviškumas“, realizmas, tikinčiųjų vaidinamos gimimo scenos tarsi priartino prie jų Dievą, kuris iki vėlyvų viduramžių paprastam žmogui kėlė vien „baimę ir drebėjimą“.

Šventajame rašte neminima, kiek jų buvo ir tai davė erdvės įvairiausioms interpretacijoms. Kaip nustatė mokslininkai, evangelijose minimu konkrečiu Erodo valdymo metu iš tiesų buvo ypatingas žvaigždžių išsidėstymas ir suspindėjimas. Nuo ankstyvųjų viduramžių išminčiai įkūnija tris tuo metu žinomas pasaulio šalis - Europą, Afriką, Aziją. Tai reiškia, kad Kristų garbina visos rasės ir tautos.

Dovanų reikšmė nuo VI-VII amžių aiškinta įvairiuose tekstuose, teologiniuose traktatuose. Auksas reiškia pagarbą kaip karaliui, smilkalai - jo dieviškumui, o mira, kuri yra vartojama mirusiesiems balzamuoti, nurodo apie būsimą Išganytojo mirtį.

Didieji Išganymo istorijos slėpiniai - Kristaus gimimas, mirtis, prisikėlimas pradedami vaizduoti krikščionybei atradus atvaizdo svarbą. Tačiau įdomu tai, kad pirmiausia vaizduotas ne išganytojo gimimas - kaip esame įpratę, ėdžiose gulintis kūdikėlis ir Juozapas su Marija, bet Trijų karalių aplankymas - išminčių pagarbinimas.

Ankstyvosios krikščionybės mene Dievo Motinos vaidmuo - pristatyti Išganytoją pasauliui. Bėgant amžiams ir ypač išsiskyrus Rytų ir Vakarų bažnyčioms, gimimo scena Vakaruose pradėta adaptuoti laikmečio dvasiai: renesanse personažai vilki renesanso drabužiais, baroke - baroko, tarsi tas įvykis vyko ne praeityje, o čia ir dabar.

Viename 1984 m. Europos Bendrijos dokumente buvo teigiama, kad (išskyrus konkrečias ir su kontekstu susijusias situacijas) „vargšais laikytini asmenys, šeimos ir asmenų grupės, kurių ištekliai (materialiniai, kultūriniai ir socialiniai) yra tokie menki, jog jie negali gyventi pagal minimalius gyvenimo standartus, priimtinus jų gyvenamoje valstybėje narėje“.

Nepaisant duomenų, kurie kartais „interpretuojami“ stengiantis įtikinti, jog vargšų būklė nėra tokia bloga, bendra padėtis tikrovėje gana aiški. Viename 1984 m. Europos Bendrijos dokumente buvo teigiama, kad (išskyrus konkrečias ir su kontekstu susijusias situacijas) „vargšais laikytini asmenys, šeimos ir asmenų grupės, kurių ištekliai (materialiniai, kultūriniai ir socialiniai) yra tokie menki, jog jie negali gyventi pagal minimalius gyvenimo standartus, priimtinus jų gyvenamoje valstybėje narėje“.

Dievas yra gailestingoji meilė, o jo meilės planas, kuris plėtojasi ir įgyvendinamas istorijoje, pirmiausia yra tai, jog jis nužengė ir atėjo gyventi tarp mūsų, kad išlaisvintų iš vergovės, baimės, nuodėmės ir mirties galios. Gailestingu žvilgsniu ir meilės kupina širdimi jis atsigręžė į savo kūrinius rūpindamasis jų žmogiškąja padėtimi, taigi ir jų vargais. Siekdamas dalytis mūsų žmogiškosios prigimties ribotumu ir trapumu, jis pats tapo vargšu, gimė kūne: tokį mes jį pažinome mažame kūdikyje, paguldytame ėdžiose, taip pat patiriantį kraštutinį pažeminimą ant kryžiaus, kur jis dalijosi mūsų radikaliu vargingumu, pasireiškiančiu mirtimi.

tags: #vienuoliai #turtingas #ir #beturtis