Vienkiemio Muzikiniai Vakarai: Tradicijos ir Jų Puoselėjimas Lietuvoje

Lietuva turtinga tradicijomis, o vienkiemio muzikiniai vakarai - viena iš jų, suteikianti galimybę pasinerti į autentišką kaimo kultūrą. Ši tradicija gyva įvairiose Lietuvos vietovėse, kurios stengiasi išsaugoti ir puoselėti savo unikalų paveldą.

"Myliu Kaimą" - Vieta, Kur Gyvūnai Tiesiog Gyvena

Viena iš tokių vietų - Kaišiadorių rajone, Aleksandruvkoje įsikūrusi šeimų poilsio ir edukacijos erdvė "Myliu kaimą". Pati vieta užburianti - sodyba įsikūrusi pušų apsuptyje, o pačiame kaime, vos kelios trobos ir labiau tai galima pavadinti vienkiemiu. Tai nėra mini zoo ar panašaus tipo ūkis, kur vaikai gali per aptvarą paglostyti arkliui nosį. Gyvūnai čia tiesiog gyvena - vištos rengia žygius į mišką, ožkos moka šokti baletą, o ponis virsta vienaragiu.

Vienintelės čia naudą duoda vištos, kurių kiaušinius renka šeimininkai, o visi kiti bizdzena iš paskos dėl paglostymo, nepagailėto skanėsto ir dėmesio. Niekas nieko nemelžia, neveisia, o gaidys su poniu Šreku vieninteliai vyriškos lyties atstovai. Visi gyvūnai atkeliavo atiduoti (išskyrus ponį) ir išsiilgę laisvės bei meilės, kurią besąlygiškai duoda šeimininkai. Kiekvienas augintinis turi savo vardą ir išskirtinį charakterį, kuriuo gali atsiskleisti. "Nėra piktų gyvūnų", - įsitikinusi šeimininkė.

Danuta rengia edukacijas, supažindina klases, grupes su gyvūnais, nes baigusi veterinarijos akademiją žino daugybę paslapčių. "Kiekvienas mano gyvūnas turi super galią. Praėjusiais metais šeimininkai įrengė ir nedidelį laipynių parką su jaukia, lemputėmis nukabinėta pavėsine. Tikina, jai vietą rinko itin atsakingai - besiilsėdami tėvai gali stebėti savo dūkstančias atžalas.

Na, o norintiems pajusti tikrą ramybę, “Myliu kaimą” siūlo šio sezono naujieną - nakvynę namelyje medyje. "Liko dvi paskaitos ir aš jau būsiu sertifikuota miško maudynių terapeutė", - juokiasi Danuta. Neabejoju, 99,99% apsilankiusių mano, kad Danuta su vaikais ir vyru gyvena rojuje - tą patį manau ir aš.

Baubliai - Pirmasis Senienų Muziejus Lietuvoje

Baubliai - senovės lietuvių kultūros paminklas, neturintis analogo, gyvai menantis rašytoją D. Pošką. Muziejų išskaptuoto ąžuolo kamiene 1812 m. įrengė žemaičių bajoras, rašytojas ir istorikas, kultūros šviesuolis Dionizas Poška (1764 - 1830). Ąžuolą, kuriam tuomet buvo apie tūkstantis metų, žmonės vadino Baubliu. Baublyje D. Poška dirbo ir ilsėjosi.

Čia jis sudėjo archeologinius radinius, istorinę ir etnografinę medžiagą, senovės dievų atvaizdus, įžymių žmonių portretus ir daugiau kaip 200 knygų bibliotekėlę. 1824 m. šalia Baublio pastatytas antrasis ąžuolo kamienas (Baublio brolis). Adresas: Muziejaus g. Darbo laikas: Pirmadieniais - sekmadieniais 9 - 18 val. Pietų pertrauka 13 - 13.45 val. Lankytojai priimami iki 17.30 val. Valstybinių švenčių išvakarėse muziejus dirba viena valanda trumpiau.

Upynos Liaudies Amatų Muziejus

Šalia Upynos Švč. Mergelės Marijos bažnyčios įkurtas liaudies amatų muziejus. Jo iniciatorius, įkūrėjas kraštotyrininkas Klemensas Lovčikas. Šiuo metu muziejuje yra surinkta apie 3500 eksponatų iš Upynos apylinkių. Daugelis daiktų surinkta aštuntame dešimtmetyje, kai apylinkėse įsibėgėjo melioracija ir buvo naikinami seni vienkiemiai.

Pagrindinė ekspozicija įrengta buvusiame klebonijos svirne. Pirmajame muziejaus aukšte eksponuojami įvairūs archeologiniai radiniai (akmeniniai bei geležiniai kirviai, žalvariniai papuošalai ir kt.), gausūs liaudies meno dirbiniai, bažnyčios ir mokyklos istoriją atspindintys eksponatai. Antrajame muziejaus aukšte įvairių amatininkų: stalių, račių, kalvių, kailiadirbių, siuvėjų, audėjų darbo vietos, jų įrankiai ir gaminiai. Ekspozicija tęsiasi ir lauke. Ant muziejaus sienų pritvirtinta daugybė senoviškų kaltinių kryžių. Prie pietinės sienos surikiuoti koplytstulpiai ir stogastulpiai.

Vytogala - Lakūno Stasio Girėno Gimtinė

Vytogala - lakūno Stasio Girėno 1933 m. su Steponu Dariumi perskridusio Atlantą ir žuvusio Soldine, gimtinė. S. Girėnas tarnavo Amerikos karo aviacijoje, vėliau lankė skraidymo mokyklą, tapo patyrusiu lakūnu. 1927 m. jis susipažino su S. Dariumi. Jie kartu rengė “Lituanica” skrydžiui. 1933 m. perskrido Atlantą ir žuvo ties Soldinu. Lakūnas palaidotas Kaune.

Išlikusioje klėtelėje ir 1988 m., 55-ųjų „Lituanicos“ skrydžio metinių proga, atstatytoje žemaitiškoje troboje, įkurtas memorialinis muziejus. Jame įrengta S. Girėnui, jo skrydžiui per Atlanto vandenyną ir Vytogalos kaimo istorijai skirta ekspozicija. Čia kiekvienais metais vyksta S. Girėno ir S.

Paršežeris - Vieta Poilsiui ir Pramogoms

Paršežeris - ežeras vakarų Lietuvoje, Šilalės rajone, Varnių regioniniame parke. Tai didžiausias natūralios kilmės vandens telkinys Tauragės apskrityje. Pasak vieno padavimo, kartą atėjęs didelis juodas paršas ir pradėjęs knisti dirvoną. Išknisęs labai plačią ir gilią duobę, o paskui vėl pranykęs. Naktį duobėn nusileidęs didelis vandens debesis su žuvimis.

Paršežerio stovyklavietė- puiki vieta pasivaikščiojimui, poilsiui ir pramogoms. Stovyklavietėje galite rasti pokylių salę, lauko paviljoną, vasaros namelius, vietas palapinėms ir kemperiams, krepšinio ir tinklinio aikšteles, vaikų žaidimo ir sūpynių zoną, vandens pramogoms skirtą inventorių, vietoje veikiančią parduotuvę.

Sietuvos Kraštovaizdžio Draustinis

Sietuvos kraštovaizdžio draustinyje - ilgis 13,8 km, iš jo 4,1 km medinis takas, 8 informaciniai stendai, 16 suolų, 40 informacinių rodyklių, 3 mediniai tiltai. takas prasideda ir eina pietine Paršežerio pakrante - Ežero pelke. Čia nutiestas medinis takas. Šioje atkarpoje galima susipažinti su vertingomis žemapelkės biocenozėmis.

Iš žemapelkės takas veda į Rešketų kaimą, kurio senkapyje palaidoti 1863 m. sukilėliai. Toliau takas suka link Šilinkalnio. Iš ten - prie Paršpilio piliakalnio, šalia jo yra Parškalnis - senovės gyvenvietė, pro Burbiškių senkapius iki Sietuvos kūlgrindos. Grįžtant pasuka prie mitologinio šaltinio, vadinamo “Milžinų maudykla”. Šalia šaltinio įrengtas tiltelis, per kurį patenkama į dešinį Sietuvos krantą. Čia takas veda į Pjaunios mišką ir aukštapelkę, kuria praeinama mediniu taku. Grįžtama į tą pačią stovyklavietę.

Medvėgalis - Žemaičių Aukštumos Viršūnė

Medvėgalis visomis prasmėmis didelis, kad nepriklauso nei vienam kaimui, nei Laukuvos seniūnijai, nei Šilalės rajonui. Jis priklauso Lietuvai, ir ant jo turėtų užkopti kiekvienas lietuvis. Medvėgalis, tai milžiniškas septyniakupris gūbrys. Medvėgalio kalnu siaurąja to žodžio prasme vadinama vakarinė aukščiausioji viršūnė, kuri išsišovusi 234, 6 m virš jūros lygio. Tai aukščiausia Žemaičių aukštumos ir per ją nusidriekiančios takoskyrinio kalvyno vieta. Čia Žemaitija tarsi dalinama perpus.

Platesne prasme vietovardis Medvėgalis apima ir greta aukščiausios viršūnės dunksantį didingą piliakalnį. Jis turi savą pavadinimą - Pilies kalnas, tad gali būti laikomas ir atskiru objektu. Pasakojama, kad ant jo stovėjusią žemaičių pilį kartą apgulę kryžiuočiai. Gynėjai matę, kad jėgos nelygios, baigiasi maistas, jog reikia kreiptis pagalbos į kaimynus. Tačiau neatsiradę narsuolių, kurie ryžtųsi išeiti iš tvirtovės. Tik dvi merginos vaidilutės žemaitiškai tarusios: „Medvi galem“.

Ankstų rytmetį, kai priešai dar miegojo, pasinaudodamos slapta kūlgrinda, jos nubėgusios į Šatriją. Piliakalnyje stovėjusi Medvėgalio pilis buvo viena iš svarbiausių Medininkų krašto ir visos Žemaitijos tvirtovių. Pirmą kartą paminėta 1316 m. Pasiekiamas iš Kaltinėnų - Laukuvos plento Pilėse pasukus į dešinę (šiaurę) link Karūžiškės vedančių žvyrkeliu (yra Karūžiškės kaime, 150 m į dešinę (šiaurės rytus) nuo kelio, prieš kelio išsišakojimą).

Bilionių Piliakalnis

Piliakalnis, vadinamas Šventkalniu ar Švedkalniu, įrengtas atskiroje didelėje kalvoje. 57×37 dydžio aikštelė ovali, pailga šiaurės vakarų - pietryčių kryptimi. Ji buvo įtvirtinta net 5 įtvirtinimų linijomis, kurių teišliko nežymios liekanos. Istoriografijoje Bilionių piliakalnį kai kada bandoma sieti su 1336 m. kryžiuočių sunaikinta Pilėnų pilimi.

Piliakalnis pasiekiamas iš Kaltinėnų - Laukuvos plento Bilioniuose pasukus į dešinę (šiaurę), už 650 m lauko keliuku į dešinę (rytus) pavažiavus 700 m (yra kairėje). Pačioje Bilionių piliakalnio papėdėje per stebuklą išsaugota XIX a. Jono Rupšlaukio etnografinė sodyba. Ir vieta stebuklingo grožio - pakalnėje ežerėlis su salomis, už žiogrinės tvoros kyla pilies terasos, kieme, po langais trys ąžuolai. Visa sodyba aukštumoje, pakraštys gausiai apželdintas beržais, ąžuolais ir gluosniais. Dviejų galų troba, ąžuolinių sienojų svirnas, keturšlaičiais stogais prisidengęs rąstinis klojimas švenčiausia vieta susirinkti kaimo kultūros žmonėms.

Kelpšaičių Parkas

Kelpšaičių parkas įkurtas 1990 m. Rietavo miškų urėdijos Labardžių girininkijos girininko Jono Šedbaro iniciatyva. Parką puošia tvenkiniai, pavėsinės, medžio skulptūros, įrengtos žaidimų ir pasirodymų aikštelės. Šalia parko yra automobilių stovėjimo aikštelė, vienoje parko pavėsinių - lauko židinys. Čia daugiau kaip 24 ha miško. Ilgis apie 2 km.

Šilalės Miesto Tvenkinys

Vytauto Didžiojo gatvėje yra Šilalės miesto tvenkinys, kuris įrengtas patvenkus Ašučio upelį. Užtvanka stūkso miesto centre. Prie jo vyksta miesto renginiai. 2012 m. įrengtas fontanas, tapęs miesto akcentu. Aplink tvenkinį, įvairiose vietose pastatytos medinės pavėsinės. Nuo tvenkinio pėsčiųjų taku galime pasiekti vaikų žaidimo ir paplūdimio tinklinio aikšteles. Šalia tvenkinio įrengtas bendruomenių parkas, kuriame galima yra suoliukai, lauko treniruokliai.

Šilalės Krašto Muziejus

Žinoma aplankykite ir muziejų, kuriame galite susipažinti su Šilalės krašto istorija, kultūros bei meno vertybėmis, Šilalės krašto tradicijomis, papročiais, kultūros paveldu. Muziejaus fonduose sukaupta virš 23 000 archeologijos, istorijos, numizmatikos ir etnografijos eksponatų. Parodų salėse rengiamos tautodailininkų, profesionalių menininkų, mėgėjų ir mokinių parodos. Adresas: S. Gaudėšiaus g. 4.

Paežerių Dvaro Sodyba

Paežerių dvaro sodyba - unikaliausias Sūduvos krašto dvarų kultūros paveldo objektas, turintis istorinę, architektūrinę, urbanistinę ir kraštovaizdinę vertę. Dvaro ansamblis 1992 m. įtrauktas į saugojamų objektų sąrašą kaip respublikinės reikšmės kultūros vertybė ir vertinamas kaip vienas raiškiausių perėjimo iš baroko į klasicizmą laikotarpio dvarų sodybinių ansamblių Lietuvoje.

Paežerių dvaro pradžia turėtų siekti seniausių Sūduvos dvarų kūrimosi laikus - XVI-XVII a., kai šis kraštas buvo intensyviai apgyvendinamas. Nuo XVII a., vidurio dvaro valda priklausė stambiems magnatams Raudondvario Zabieloms. Rezidentinius rūmus Paežeriuose pasistatė Simonas Zabiela (1750-1824). Dvaro sodybos ansamblį suprojektavo ankstyvojo ir brandaus klasicizmo atstovas, kūrybingas architektas Martynas Knakfusas (1740-1821), kuris čia gyveno po 1794 m. sukilimo.

Į Paežerių dvarą veda kaštonų alėja. Priešais rūmų fasadą driekiasi parteris. Už rūmų, šiaurinėje dalyje, buvusio kanalo link, ežero pakrantėje kadaise vedė terasomis suformuota parko dalimis nusidriekusi tuopų alėja. Pietvakariniame vejos krašte - dvaro oficina su prie jos prisišliejusiu negotikinio stiliaus Belvederio bokštu. Už oficinos išlikęs ledainės pastatas bei buvusi dvaro kiaulidė. Rūmų partete augantis senasis glaustašakis ąžuolas, pagal legendą, pasodintas dvaro įkūrimo proga.

Paežerių dvaro parkas ir sodas, užimantis 12 ha plotą, šiaurinėje dalyje šliejasi prie Paežerių ežero. Tai mišraus tipo parkas su pratekamųjų tvenkinių sistema bei išlikusiomis liepų alėjomis.

Mirus paskutiniam Gauronskiui, našlė Ona Gauronskienė apsigyveno dvare. 1939 m. dvarą iš jos nupirko Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras, bankininkas Jonas Vailokaitis (1886-1944). Jo iniciatyva buvo rekonstruotas interjeras: įvestas centrinis šildymas, nugriautos dekoratyvinių koklių krosnys. 1940 m. J. Vailokaitis emigravo į Vokietiją, o dvare įsikūrė Žemės ūkio mokykla, kuri iš rūmų buvo iškelta 1942 m., nes čia įsikūrė vokiečių okupacinės valdžios generalinis komisaras F. A. fon Rentelnas.

1945-1952 m. Paežerių dvaras buvo Vilkaviškio tarybinio ūkio centras.

1994-1995 m. Paežerių dvaras tapo Vilkaviškio rajono savivaldybės nuosavybe.

1995 m. jis buvo perduotas Lietuvos dailės muziejui.

Nuo 1998 m. Paežerių dvaro rūmų pirmojo aukšto salėse veikia Vilkaviškio krašto muziejaus parengtos gamtos, proistorės, krašto ir išeivijos istorijos, žymesnių visuomenės veikėjų nuolatinės ekspozicijos. Rotondinėje biliardo salėje rengiamos parodos, skirtos svarbesnėms Lietuvos ir krašto istorijos datoms, žymių krašto žmonių sukaktims pažymėti. Oficinos pirmame aukšte Vilkaviškio krašto muziejaus įrengtos nuolatinės etnografijos ir buities ekspozicijos: sūduvių „šeimynstubė“, tarpukario laikotarpio darbo kabinetas ir valgomasis. Atskiroje salėje parengta ekspozicija, skirta muziejaus mecenatei dail. M. B. Stankūnienei ir jos šeimai.

Jau tampa tradicinėmis dvaro kiemelyje kasmet rengiamos Sūduvių amatų šventės, į kurias sukviečiami visi senųjų amatų žinovai.

2003 m. LDM dvaro rūmus perdavė Marijampolės apskrities viršininko administracijai.

2004 m. įkurtas Sūduvos (Suvalkijos) regioninis kultūros centras (direktorė G. Pauliukonienė) - tai regioninė kultūros įstaiga, siekianti saugoti, aktualizuoti, sisteminti, puoselėti bei propaguoti istorinio-etninio regiono kultūrinį paveldą, sudaryti galimybes pažinti ir lankyti regiono kultūros paveldo objektus, skatinti kultūrinį turizmą regione.

Vandžiogalos Lenkų Bendruomenės Tradicijos

Vandžiogalos lenkai puoselėja ir saugo krikščioniškąją šventų Kalėdų dvasią. Paskutinį advento šeštadienį, gruodžio 18 dienos popietę, Vandžiogalos lenkų kalbos mokyklėlės mokiniai kartu su savo tėveliais, seneliais, mokytoja Leonija ir kitais bendruomenės nariais gausiai rinkosi į Stankūnuose esančią kaimo turizmo sodybą „Banginis“.

Tradicija tęsiasi su savo tautiečiais bičiuliais motociklininkais iš Lenkijos senu katalikišku papročiu jie norėjo pasidalyti savo džiaugsmais, rūpesčiais, pašventintais kalėdaičiais ir kartu susirinkus švęsti didžiąją Užgimimo šventę bičiulių būryje. Gruodžio 17 dienos popietę didžiausia Lietuvos lenkų visuomeninė organizacija - Lenkų sąjunga - sukvietė savo narius, draugus ir svečius į tradicinį kasmetinį kalėdinį susitikimą Lenkų kultūros rūmuose Vilniuje. Ši graži katalikiška tradicija puoselėjama jau nuo 2003 metų.

Į susitikimą atvyko apie 500 žmonių. Visus susirinkusius pasveikino Lietuvos Lenkų sąjungos pirmininkas Waldemar Tomaszewski, visiems linkėjo Dievo palaimos, meilės, vienybės ir taikos.

Dovanos - neatskiriama Kalėdų dalis. Tarpušvenčio pirmadienį, anksti ryte, tiesiai iš Varšuvos į Vandžiogalą Lenkų mokyklėlės ugdytiniams atvežė kalėdines dovanas ir vadovėlius. Atrodo,kad ir norai, ir dideli troškimai buvo išklausyti ir suprasti. Mūsų naujieji draugai iš Varšuvos - ikimokyklinės įstaigos „Chatka“ ugdytiniai iš visos širdies mus pradžiugino.

Tvari draugystė ir pradžiugina, ir plečia akiratį, ir pagražina gyvenimą. Praeitą savaitę Vandžiogalos Lenkų biblioteką pasiekė Lenkijos Poznanės regiono Suchy Las savivaldybės mėnraščio „Gazeta sucholeska“ eiliniai ir jubiliejinis egzemplioriai. Juos vandžiogaliečiams lenkams jau visą dešimtmetį reguliariai siunčia mūsų geri bičiuliai Grażyna ir Ryszard Głowaccy (Gražina ir Ričardas Glovackiai) - Suchy Las savivaldybės kūrėjai, ilgamečiai jos tarybos nariai, šio krašto geriausi žinovai ir gidai. Džiaugiamės apie juos skaitydami ir matydami mėnraščio „Gazeta sucholeska“ puslapiuose.

Advento žvakelės vandžiogaliečiams lenkams savanoriams ir karitiečiams tapo jau kasmetine tradicija. Šis advento laukimo metas yra puikus laikas suprasti, kad esame viena šeima, esame rekalingi vieni kitiems, visi mes Dievo, šviesos vaikai.

Vandžiogalos sekmadieninės lenkų kalbos mokyklėlės mokiniai žiemos Kalėdų atostogas pasitiko džiaugsmingai - jų laukė kalėdinės dovanos. Po pamokėlių jiems buvo padalintos dovanos - mokymo priemonės. Jas mokyklėlės mokiniams atvežė visuomeninės asociacijos Traugutt.org atstovai.

Gruodžio 20 dienos popietę vandžiogaliečiai lenkai kartu su savo tautiečiais iš įvairių Lietuvos vietovių rinkosi į Lenkų kultūros rūmus Vilniuje, kur tradiciškai, kaip kasmet, šventė Kalėdinį susitikimą. Šią gražią katalikišką tradiciją Lietuvos lenkų sąjunga puoselėja jau nuo 2002 metų.

Vandžiogaliečiai Lenkų kalbos mokyklėlės mokiniai, jų mokytoja, Lenkų bibliotekos skaitytojai bendromis jėgomis atsakė į penkiolika sudėtingų klausimų, kuriuos konkursui „Dvi dekados Nepriklausomybės Vilniuje“ dalyviams paruošė laikraščio „Nasza Gazeta“ redakcija. Tai klausimai apie prieškario Vilniaus dvidešties Nepriklausomybės metų laikotarpį, istorinius, kultūrinius įvykius ir faktus, kurie tapo žinomi ir įsiamžino Lenkijos, Lietuvos, Europos ir pasaulio kontekste. Visi vandžiogaliečių atsakymai į klausimus buvo puikūs.

Šie kalėdiniai šventiniai tautiečių susitikimai vyksta kasmet jau nuo 2003 metų, juos organizuoja Lietuvos lenkų sąjunga. Šiemet į kalėdinį susitikimą Vilniuje kartu vyko ir keli pažangiausi Lenkų kalbos mokyklėlės mokiniai. Jiems buvo organizuota ekskursija po Vilnių.

Ankstyvą šventų Kalėdų rytą, po ramių ir santūrių Kūčių vandžiogaliečiai skubėjo į pirmąsias šv. Mišias. Čia prasideda tikroji šventė. Pagarbinti užgimusio Kristaus, susitikti su parapijos žmonėmis į bažnyčią skubėjo ir Lenkų kalbos mokyklėlės mokiniai kartu su mokytoja Leonija. Jie atsinešė nuo Kūčių stalo likusių kalėdaičių ir tradiciškai dalijosi su bažnyčioje esančiais žmonėmis.

Gruodžio 17 d., trečią advento sekmadienį, Lenkų kalbos mokyklėlės mokinius aplankė Kalėdų senelis, nešinas pilnu maišu dovanų, lydimas „Rajd Katyński“ motociklininkų. Vidurdienį į kiemą įvažiavo didžiulis furgonas, palyda ir Kalėdų senelis su dovanomis. Skambindamas varpeliu jis įžengė pro duris, lenkiškai pasiteiravo, ar yra laukiamas, ar vaikai šiais metais buvo geri.

Atlygink jiems, Viešpatie, viskuo, kas geriausia! Atlygink tiems lenkų bendruomenės savanoriams padėjėjams, kurie visą paskutinę advento savaitę po dienos darbų vakarais rinkosi Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčioje ir darbavosi puošdami bažnyčią, statydami prakartėlę.

"Lino Mūka" - Šventė Lino Mėgėjams

Rugpjūčio viduryje visi lino mylėtojai, tradicijų puoselėtojai ir smalsuoliai kviečiami į jaukią, nostalgišką bei edukacinę šventę „Lino mūka“. Data: 2025 m. rugpjūčio 17 d., 14:00 val. Vieta: Irenos ir Romualdo Kaminskų aukštaitiškas vienkiemis, Vėbrių k.

Šventės Programa:

• 14:00 - šventės pradžia, himnas „Baltas lino gyvenimas“
• 14:10 - „Linarovis“. Dalyvius linksmins Žiobiškio moterų folkloro ansamblis „Vengerinė“
• 15:00 - Linų kiemo darbai: Senoviniai lino apdirbimo būdai - minimas, brukimas, verpimas, audimas. Netikėtas siurprizas laukia kiekvieno!

Veiks amatų kampelis, kur lankytojai galės patys pasidaryti suvenyrų iš lino kartu su menininke Edita Kušleikiene. Iš toliau atvykusiems siūloma nakvynė Salų dvare (15 eur/žm.). Šventę veda: aktorė-režisierė Virginija Kochanskytė ir agronomė, m. dr.

Šios vietos ir bendruomenės yra tik dalis tų, kurios Lietuvoje puoselėja vienkiemio muzikinių vakarų tradicijas. Jos suteikia galimybę ne tik mėgautis muzika, bet ir susipažinti su turtingu kultūros paveldu bei istorija.

Rugpjūčio 29 d. 15 val. Rokiškio Šv. Rugpjūčio 29 d. Žiobiškio Šv. 12 val. Šv. Mišiose gieda Kauno Šv. Rugpjūčio 25 d. Dr. Jau rugpjūčio 29 dieną, 12 val.

Lietuvos vietovės, kuriose puoselėjamos vienkiemio muzikinių vakarų tradicijos: