Vienkiemis Kretinga: Istorija ir Žemėlapiai

Kretingos rajone, Akmenos upės slėnyje, įsikūręs legendinis poilsio kompleksas "Vienkiemis". Tai vieta, kur susipina istorija ir šiuolaikiškumas, ramybė ir verslumas, gamtos grožis ir moderni infrastruktūra.

Sodyba "Vienkiemis" veiklą pradėjo 1995 metais, priimdama pirmuosius lankytojus. Iš pradžių buvo atidaryta kavinė, aštuoni numeriai ir dvi pirtys. Augant lankytojų srautui, pastatyta karčema, dar dvi pirtys, devyni poilsio nameliai, atvežta ir perstatyta senovinė klėtis ir kalvė iš etnografinio Jakštaičių kaimo.

Užsukus į "Vienkiemio" karčemą, svečių laukia tikras skrandžių išbandymas. Pagal senovinius žemaičių receptus karčemos gaspadinės gamina puikius patiekalus, stebinančius ne tik dydžiu ir skonių subtilybėmis, bet ir negirdėtais pavadinimais. Sodyboje galima rasti įvairių pirčių pasirinkimų: rusiška, lietuviška, turkiška. Skirtingos erdvės talpina nuo 15 iki 30 asmenų. Konferencijoms, seminarams ir mokymams yra puikiai pritaikytos dvi salės.

Akmenos upės slėnyje stovintis mūrinis Kretingos malūnas pastatytas XVIII a. pab. Naujoji vadinamoji žydų gyvenvietė turėjo 15 medinių namų, tarp kurių mūrinis malūnas buvo svarbus architektūrinis akcentas. Tuomet čia buvo pastatyta ir užtvanka - krintantis vanduo suko du malūno ratus. Nors priklausė Kretingos dvarui, šaltiniuose ir liaudies šis malūnas vadinamas miesto malūnu, kadangi daugiausia tarnavo miestiečių poreikiams. Jis laikytinas seniausiu Kretingos rajone. Šalia malūno pastatytas naujas medinis tiltas, stovėjo dvarui priklausiusi smuklė.

Malūnas statytas baudžiauninkų iš vietinių medžiagų. Vietos meistrai, neturėdami specialaus išsilavinimo, statė vadovaudamiesi pačių patirtimi, tęsdami vietinės architektūros tradicijas. Pagrindinėmis statybinėmis konstrukcijomis ir architektūrinėmis formomis tokie malūnai panašūs į kitus pastatus, bet paskirties ypatybėmis ir įrenginiais išsiskiria iš aplinkos.

1771 m. Kretingos grafystės inventoriuje minima, kad malūnas neseniai pastatytas ir dar nebaigtas dažyti. Pastatas mūrytas iš akmenų ir degtų plytų - monumentalūs akmens mūro pastatai (sienų storis 90-100 cm). XVIII a. pab. pastato išorė tinkuota ir balinta kalkėmis. Vėliau išorė beveik nekito, tik XX a. 4-ajame dešimtmetyje buvo nuskeltas šiaurės ir vakarų fasado kampas, kadangi jis kėlė pavojų eismo saugumui.

Lubos, grindys, perdengimai ir stogo konstrukcijos medinės. Stogas gegninės konstrukcijos, pusskliautis, XVIII a. pab. dengtas šiaudais, XX a. pr. - gontais (skiedromis, nuo miesto pusės dažytas raudona spalva), nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio - čerpėmis. Malūno patalpa suskirstyta į dvi dalis: gyvenamąją ir gamybinę. Gamybinėje dalyje stovėjo malimo įrenginiai, gyvenamojoje buvo įrengta malūnininko gyvenamoji troba, kambarys ir kamara.

Nuo pastatymo iki XX a. vid. malūnas, kaip ir Kretingos dvaras, turėjo keletą savininkų: valdė Ignotas Jokūbas Masalskis, Vincentas Potockis, Platonas Zubovas, 1875-1940 m. priklausė Tiškevičių giminei. 1917 m. Kretingą užėmę vokiečiai ją elektrifikavo - vandens malūne prie Akmenos upės įrengė elektros stotį ir nutiesė miestelyje orinę elektros liniją. 1928 m. prie malūno atidaryta lentpjūvė, kurios mechanizmai buvo varomi žibaliniu motoru "Beng" (40 arklio jėgų).

1940 m. malūnas nacionalizuotas ir perduotas apskrities vykdomajam komitetui. Pagal paskirtį jis naudotas iki 1968 m. (kartu čia buvo ir sandėlis). Malūną uždarius, dalis įrenginių buvo išardyta ir perkelta į malūną Bajorų kaime (uždarius šį malūną, įrenginiai išmontuoti), dalis sunyko. Pastato vakarinis galas ilgai naudotas kaip gyvenamos patalpos: įrengti du gyvenamieji butai, vidaus erdvės padalytos pertvaromis, užmūryti kai kurie langai, durys.

1972 m. buvęs vandens malūnas perduotas Plungės LKGĮ "Minija", vėliau - rajono kultūros skyriui, nuo 1987 m. - Vidmantų agroprekybiniam tarybiniam ūkiui. 1982 m. Klaipėdos PKI architektai parengė malūno restauravimo ir pritaikymo jaunimo kavinei darbų projektą, kuris nebuvo įgyvendintas. 1998 m. kretingiškis verslininkas, buvęs šaulių rinktinės vadas, Stasys Srėbalius malūną prikėlė antram gyvenimui - jį restauravo ir įrengė piceriją.

2009 m. AKMENOS UPĖS SLĖNYJE, KUR GAMTA SUKŪRĖ TOBULĄ HARMONIJĄ TARP TEKANČIO VANDENS IR ŽALIŲ ŠLAITŲ, ĮSIKŪRĘS LEGENDINIS POILSIO KOMPLEKSAS "VIENKIEMIS" IEŠKO NAUJO ŠEIMININKO. - 5 min. Tai ne tik verslas - tai gyva legenda, per beveik tris dešimtmečius tapusi neatsiejama Kretingos krašto dalimi.

Norint geriau suprasti "Vienkiemio" aplinką ir istoriją, verta pažvelgti į aplinkinius kaimus, tokius kaip Žadeikiai ir Lapgaudžiai.

Žadeikių kaimas

Seniausias kaimo žemėlapis, kurį 1771 m. parengė matininkas Pranciškus Jodka.

Žadeikių kaimas rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1566 metų. Tačiau jame rastas akmeninis kirvis su skyle kotui liudija, kad pirmieji gyventojai čia, Minijos ir Palties pakrantėse, ėmė kurtis II tūkst. Pats kaimas pradėjo formuotis XVI amžiuje Kretingos dvarui priklausančioje žemėje, greta Kartenos miestelio. Jo vardas kilo nuo pirmojo naujakurio Žadeikio vaikų ir vaikaičių - Žadeikaičių pavardės. Todėl XVI-XVII a. kaimas vadintas Žadeikaičiais, o nuo XVIII a.

Pravedus Valakų reformą, 1566 m. Žadeikaičiams priklausė per 962 ha žemės, kuri tęsėsi nuo Aukštkalvių miško į pietus iki pat Minijos upės, rytuose ribojosi su Kartenos miesteliu, o vakaruose - su Rubulių kaimu. Šiaurėje ir rytuose plytėjo pelkės, pietuose Minijos slėnyje driekėsi šienaujamos pievos ir ganyklos, o likusi žemė - 684 ha - buvo ariama.

XVI a. trečiajame ketvirtyje kaime praūžė maras, į kapus nusinešęs apie pusę gyventojų. Todėl 1572 m. trečdalis dirbamos žemės laukų stovėjo tušti, o kitus dirbo 21 žemdirbių šeima. Kaimui atsigavus, prie Minijos išaugo Žadeikaičių užusienis, t. y.

Mirusius artimuosius kaimiečiai laidojo ganyklose, Minijos slėnio kalvelėje prie senojo Kartenos-Kretingos kelio. Čia 1993 m. buvo aptiktas griautinis kapas su 2 monetomis - Žygimanto Augusto (valdė 1544-1572 m.) pusgrašiais. Abejos jos naudotos iki XVIII a.

XVIII a. kaimo ribos prasiplėtė, todėl 1771 m. Žadeikiams priklausė 1 004,86 ha žemės, kurią nuomojosi 37 valstiečiai.

Plintant palivarkinei lažinei ūkio sistemai, dvarininkas Nikolajus Zubovas apie 1841 m. kaimo žemėje įsteigė palivarką - savarankišką dvaro ūkinį padalinį. Žemdirbiai buvo iškeldinti į kitus kaimus, o palivarke gyventi pasiliko tik kumečiai ir kampininkai (trobelninkai). Palivarko žemių pietinėje dalyje, Minijos šlaite, apie 1855 m. Šalia ąžuolyno išaugo nedidelis Miniuvkos (Mineikiškės) palivarkas, kurio medinė sodyba stovėjo šalia senojo Kartenos-Kretingos kelio. 1902 m. Žadeikiuose buvo 83, o Miniuvkoje - 14 gyventojų. 1915 m. šalia abiejų palivarkų vyko nedideli, tačiau įnirtingi susirėmimai tarp vokiečių ir rusų.

1923 m. Išparceliuoto Žadeikių palivarko žemėje buvo suformuota apie 40 vienkieminių ūkių naujakurių gyvenvietė, 1927 m. pavadinta Žadeikių kaimu. Vėliau, 1927 m. ūkio nuomininku tapo, o 1939 m. jį nusipirko Kretingos apskrities agronomas Kretingos valsčiaus tarybos narys Kretingos žiemos žemės ūkio mokyklos steigėjas ir dėstytojas Jonas Raudonis, 1936 m. Šis dvaras tapo kaimo kultūrinio gyvenimo židiniu. Raudonajai armijai 1940 m. okupavus kraštą, Daigų miške stovyklą įsirengė sovietų karo dalinys: čia buvo suvežti sunkvežimiai ir tanketės. O Raudonių šeimai teko glaustis pas kaimynus ir slapstytis nuo 1941 m. Siekdami išvengti represijų, kiti gyventojai bandė trauktis į Vakarus.

Kretingos rajono žemėlapis

Sovietų valdžiai leidus į Vokietiją repatrijuoti vokiškas šaknis turintiems Lietuvos piliečiams, 1941 m. Po karo sugrįžus sovietų valdžiai, Jonas Raudonis, broliai Petras ir Celestinas Jašinskai, kiti buvę šauliai ir visuomenininkai 1945 m. buvo suimti ir išvežti darbams prie Baltijos-Baltosios jūros (Belomoro) kanalo statybos, iš kur po metų sugrįžo nualinti katorginio darbo. Už tai, kad karo metais vertėjavo vokiečiams, su šeima 1945 m. balandžio 23 d. O ryškiausiai į partizaninio judėjimo istoriją įsirašė Adolfas Jonauskas-Pagirys (1921-?), kuris kartu su trimis kovos draugais 1949 m. Lenkų saugumiečiams jį sulaikius, buvo grąžintas į Lietuvą ir Karo tribunolo 1950 m. nuteistas 25 metams pataisos darbų. Kalėjo Ozerlage, iš kurio paleistas iki 1958 m. Partizanų ryšininku tapo Juozapas Antanas Viluckas-Žirnis (1928-2015). Partizanų A. Jonausko ir K. Žiobako šeimos - tėvai, broliai, seserys, 1948 m. Ten pat 1948 m. buvo ištremta Prano Mineikio šeima bei broliai Petras ir Jonas Rutkauskai, nuo 1934 m. Kartenoje klebonavusio kunigo Jurgio Rutkausko (1890-1965) sūnėnai.

Prasidėjus kolektyvizacijai, 1949 m. kaime buvo įkurtas Žemaitės kolūkis. Lietuvos kaimo rykšte sovietmečiu tapęs sodybų tuštėjimas Žadeikius palietė nelabai skaudžiai. Gyventojai patogioje geografinėje vietoje esančio kaimo neskubėjo palikti. 1959 m. jame gyveno 201, o 1979 m. 1967 m. kaimas buvo elektrifikuotas. 1978 m. prasidėjus žemių melioracijai ir vienkieminių sodybų naikinimui, vieni gyventojai kėlėsi į Karteną, kiti išvyko į Kretingą ar dar toliau. Prasidėjus atgimimui 1989 m.

Po įvairių administracinių reformų Žadeikiai neteko dalies savo žemių. Šiandien kaimui priklauso 574,18 ha žemės, kurioje stovi 42 sodybos, o 2011 m.

Lapgaudžių kaimas

Lapgaudžiai - Minijos kairiajame krante esantis mažiausias Kartenos seniūnijos kaimas, kuriam tenka 53,84 ha žemės. Kretingos rajono savivaldybėje už jį mažesni tik Medininkai, Ilginiai, Dimitravas, Grabšyčiai ir Užkylininkai. Kaimui priklausanti žemė apima apie 1,3 km ilgio šiaurės-pietų kryptimi ir per 400 metrų pločio didžiulį lauką, įsiterpusį tarp rytuose esančių Dauginčių bei į vakarus nusitęsusių Sakuočių kaimų žemių. Pietiniu galu laukas remiasi į Martynaičių kaimą, o šiauriniu - į Minijos kilpą. Didžioji kaimo žemės dalis yra ariama.

Plečiantis dirbamos žemės plotams, žemdirbystei tinkamą plėšininę žemę su ganyklomis ir pievomis iš Kartenos dvaro XVIII a. išsinuomojo pasiturintis valstietis Stonkus, įkūręs čia užusienį - už valakais išmatuotos dirbamos žemės ribų esančią vienkieminę nausėdiją. Jo sodyba iškilo dabartinių Lapgaudžių žemės šiaurės rytiniame pakraštyje, aukštumos krašte šalia Minijos slėnio. XVIII a. kaimo žemėlapyje nausėdija vadinama Stonkaus užusieniu (lenk. Stonka).

Vėlesni, 1868 m. ir 1872 m. išleisti Rusijos imperijos kariuomenės generalinio štabo topografų parengti Kretingos apylinkių žemėlapiai liudija, kad prabėgus šimtmečiui kiemų nausėdijoje nepadidėjo. Pobaudžiavinės žemės reformos metu XIX a. antroje pusėje užusienyje buvo suformuoti du vienkieminiai ūkiai. Pirmojo sodyba tebestovėjo senojoje Stonkaus sodybvietėje, o naujoji iškilo pietrytinėje kaimo dalyje, prie senojo kelio į Dauginčius.

Apie XIX a. pab. kaimas vadinamas Dauginčių užusieniu (rus. З. Лабгаудзе; lenk. Лабгауды). Vietovardis kildinamas iš pasakojimo, kad kaime gyvenęs apykvailis žmogelis, kuris nieko daugiau nedaręs, o tik gaudęs lapes. Dėl to žmonės jį praminė Lapgaudžiu, o laikui bėgant šis vardas prigijo ir kaimui.

Pirmąkart Lapgaudžių vardu kaimas pažymėtas Rusijos kariškių 1913 m. parengtame Kartenos apylinkių topografiniame žemėlapyje. Kaime 1913 m. tebestovėjo dvi sodybos, o per pirmąjį Lietuvos gyventojų surašymą 1923 m.

Lietuvos etninė sudėtis 2011 m.

Nedidelis Lapgaudžių kaimas buvo Kartenos parapijos ir valsčiaus užkampyje, atokiau nuo pagrindinių apylinkės kelių. Todėl abiejų pasaulinių karų metu išvengė didesnių pavojų ir nelaimių. Tačiau 1944 m. 1948 m. Lietuvos laisvės armijos Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanu tapo lapgaudiškis Petras Joneckis-Riteris (1924-1991). Jis buvo rinktinės ryšininkas, tėvų namuose slapstė bendražygį. Vėliau išduotas, suimtas ir išvežtas į Kazachstano lagerius. Į Lietuvą grįžo 1961 m., gyveno Kretingoje, o 2002 m.

Prasidėjus žemės ūkio kolektyvizacijai, Lapgaudžių ir Sakuočių kaimų valstiečiai 1949 m. buvo suvaryti į vieną kolūkį. Visa žemė, gyvuliai ir žemės ūkio padargai buvo suvisuomeninti, tapo kolektyvine nuosavybe. Žemdirbio šeimos poreikiams liko tik sodyba su jai priskirtu nedideliu žemės sklypu. Stambinant kolektyvinius ūkius ir plečiant dirbamos žemės naudmenas, iš nedidelių kaimų ir vienkieminių sodybų kolūkiečiai buvo keliami į centrinę kolūkio gyvenvietę.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, savininkai ar jų nekilnojamojo turto paveldėtojai atsiėmė savo žemės sklypus, tačiau žmonės nuošaliame kaimelyje nebesikūrė. 2001 m. surašymo duomenimis, Lapgaudžiuose buvo likusi 1 sodyba su 2 gyventojais, o nuo tol kaimą mena tušti, ūkininkų dirbami laukai. 2002 m. kaime buvo 1 sodyba. 2011 m.

Gyventojų skaičius Žadeikių ir Lapgaudžių kaimuose

tags: #vienkiemis #kretinga #zemelapis