Šis straipsnis skirtas apžvelgti vienkiemius šalia Mažeikių, jų istoriją, vietovardžius ir likimus, atsižvelgiant į istorinius įvykius ir melioracijos procesus.
Lietuvos etnografiniai regionai
Žemaitijos Šiaurinė Dalis: Mišeikiai ir Vietovardžiai
Žemaitijos šiaurinėje dalyje, Mažeikių apylinkėse ir Viekšnių seniūnijose, teka Mišeikis - Ventos dešinysis intakas. Upelio pavadinimas paminėtas 1857-1858 m. sudarytuose Viekšnių dvaro žemėlapiuose.
- Mišeikiai - bajorkaimis Šiaulių apskrityje, Šiaulių rajono savivaldybėje, Meškuičių seniūnijoje, Gervėnų miško rytiniame pakraštyje.
- Mišeikiai - kaimas Joniškio savivaldybėje, Saugėlaukio seniūnijoje, 3 km nuo Bučiūnų.
- Mišeikiai - kaimas Tauragės rajono savivaldybėje, Mažonų seniūnijoje, Batakių miško pakraštyje, abipus Agluonos upelio.
Mažeikiai
Kuršiai ir Jų Įtaka Vietovardžiams
Mokslininkė Dalia Kiseliūnaitė knygoje „Klaipėdos krašto toponimai“ rašo, jog kalbėdami apie Klaipėdos krašto vietovardžių istoriją, visada minime baltų gentį kuršius, kurie laikytini ankstyviausių šio krašto vardų kūrėjais. Pirmieji kuršių vietovardžiai minimi IX a. švedų kronikose.
Nuo XVIII a. Mižeikiai, Mišeikiai minimi Mažosios Lietuvos enciklopedijos duomenimis, Mišeikiai - kaimas, dvaras ir seniūnija Klaipėdos apskrityje ir parapijoje, Budelkiemio valsčiuje, 9 km į pietryčius nuo Klaipėdos, 5 km į šiaurės rytus nuo Budelkiemio, Smeltalės upės pakrantėse.
Mišeikių Istorija Klaipėdos Apskrityje
- Mišeikių senovę liudija ankstyvojo geležies amžiaus pilkapiai.
- Kaimas kūrėsi prie senojo vieškelio Klaipėda - Dovilai XVIII a.
- 1755 m. - įkurtas kilmingas dvaras.
- 1785-1875 m. minimas kaip kulminis dvaras su vėjo malūnu.
- 1906 metais pro Mišeikius nutiestas siaurasis geležinkelis Klaipėda - Dovilai su stotele - Mišeikiai.
- Mišeikių seniūnijoje 1941 m. buvo 293 gyventojai.
Sovietmečiu vietovė labai pakeista. Mišeikių pilkapynas yra rytinėje kelio Nr. 141 pusėje, Mišeikių miško šiaurės vakarinėje dalyje, Smeltalės upės pakrantėje.
Žemaitijos Istorinės Ribos
Po Žalgirio mūšio (1410-07-15) Žemaitija iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos buvo perduota Lietuvai. Galutinai jai atiteko tik 1422 m. Melno sutartimi. Po įvairiausių įvykių, teisminių - administracinių reformų, paskutinį kartą visos regiono istorinės ribos Žemaitijos kunigaikštija oficialiai buvo pavadintos 1918 m.
Vietovardžių Metai ir Jų Svarba
Siekdami išsaugoti senuosiuose gyvenviečių, kaimų bei vienkiemių pavadinimuose glūdinčią etnologinę, lingvistinę, istorinę, kultūrinę ir kitą svarbią informaciją kaip Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalį, 2019-uosius LR Seimas paskelbė Vietovardžių metais.
Vietovardžių metai
Mokslininkė Dalia Kiseliūnaitė pažymi, kad vietovardžių išsaugojimas ir populiarinimas - tai sąmoningumo, kultūros ir civilizacijos požymis. Anot akad. prof. dr. G. Blažienės, vietovardžiai yra seniausi mūsų istorijos liudininkai.
Žemaitijos Bajorai ir Vietovardžiai
Išskirtinas žemaičių didžiūnas Mažonas, telkęs karius į kovą prieš vokiečių ordino antpuolius. Jis kelis kartus minimas 1311-1314 m. istoriniuose dokumentuose. Istoriko A. Nikžentaičio nuomone, Mažonų gyvenvietės (Tauragės rajone) pavadinimas sako, kur buvo šio didžiūno valdos.
Istorikas Rimvydas Petrauskas pateikia duomenis apie Žemaitijos bajorus 1390-1413 m. Jų tarpe - Petras Mišeikis ( Misscheyke, Petrus dictus Myszeyco ) (Kražiai).
Bažnyčios Gatvė Mažeikiuose: Istorija ir Gyventojai
Viena seniausių Mažeikių mieste Bažnyčios gatvė prasideda perkirtus geležinkelio bėgius ties geležinkelio stotimi ir veda pietų kryptimi.
Ant Sodų ir Bažnyčios gatvių kampo stovi namas, paženklintas 16 numeriu, pastatytas daugiau kaip prieš šimtą metų. Jo 1907 metais datuotus dokumentus turi šio namo šeimininko Antano Kensmino marti Birutė Irena MažonaitėKesminienė. A. Kensminas pats savo rankomis pasistatė dabartinį Bažnyčios g. 16 numeriu pažymėtą namą.
Bažnyčios gatvės 13 namas buvo pradėtas statyti dar užpraėjusį šimtmetį. Čia gyvenanti jo savininkų Antano ir Onos Keršių anūkė Rūta KeršytėSidabrienė rodo jų įsigijimo dokumentus: caro laikais rusų kalba surašytą pirkimopardavimo sutartį. Tai buvo 1911 metų spalio 15-ąją, nors namas ankstesnių jo šeimininkų Antano Sidabro ir Rozalijos Eibutytės buvo pradėtas statyti 1889 metais ir nebaigtas.
Per kelis namus nuo Rūtos, Bažnyčios g. 7, gyveno Emilija ir Boleslovas Mickevičiai. Jų namas pastatytas po karo. Boleslovas, kaip ir Rūtos tėtis, taip pat kaimynas ir tėčio draugas nuo jaunystės Edmundas Kesminas, visi Bažnyčios gatvės gyventojai, anot Rūtos, vienas po kito išėjo iš šio pasaulio.
Melioracija Lietuvoje: Istorinis Kontekstas
Interviu su Lietuvos socialinių mokslų centro vyresniuoju mokslo darbuotoju dr. Edžiu Kriaučiūnu atskleidžia melioracijos procesą Lietuvoje. Melioracija labai glaudžiai susijusi su kolchoziniu žemės ūkiu. Apskritai, kalbant apie procesus, kurie vyko sovietmečio kaime, labiau tiktų žodis „modernizacija“.
Tiek kolektyvizacijoje, tiek melioracijoje sutapo du dalykai: politinis ir ūkinis aspektai. Žiūrint iš anuometinės valdžios pozicijos, jie labai gerai derėjo tarpusavyje: tradicinio kaimiško gyvenimo naikinimas Lietuvoje ir kartu bandymas pagerinti ūkinę situaciją.
Vykdant kolektyvizaciją, pirmiausia siekta sunaikinti ūkininkų socialinį sluoksnį - kaip ideologinį priešą, o ekonominis aspektas (bent jau pradiniame etape) buvo antrinis. Po Stalino mirties represiniai metodai tokiais mastais nebebuvo taikomi, gyventojai prie kolchozinio ūkio ėmė prisitaikyti.
Svarbu ir tai, kad kolektyvizacija buvo tiesiogiai susieta su kaimo gyvenviečių pertvarka: buvo ne tik nusavinami ūkiai, bet ir siekiama gyventojus iškeldinti iš savo namų, perkeliant į kolūkio gyvenvietę. Būta tokių deklaracijų, kad štai kuriame nors kolchoze visi gyventojai tvarkingai susikėlė į centrines gyvenvietes ir nebeliko nė vieno vienkiemio.
Reikia atkreipti dėmesį, kad visą sovietmetį svarbiausias dėmesys buvo skiriamas ne konkrečiam žmogui, o „komunizmo statyboms“. Svarbiausia buvo ūkio ir energetikos pajėgumų plėtra, o gyventojų gerovės gerinimo planai buvo antriniai.
Lietuvoje, iki Antrojo pasaulinio karo iš esmės buvusioje agrarinėje šalyje, kolchozinė kaimo gyvenviečių „pertvarka“ socialiai buvo skausminga ir bent iki 1960-1970 metų dažniausiai prievartinė.
Melioracijos Kontoros ir Jų Veikla
Kiekviena savivaldybė, administracinis rajonas turėjo savo melioracijos kontorą (melioracijos statybos valdybą - MSV). Ta MSV dažnai būdavo įkuriama ne centriniame administracinio rajono mieste, o kitame rajono mieste. Tarkime, Plungės rajono MSV buvo Rietave, Trakų rajono - Vievyje. Jie turėjo visą techniką, įrengdavo melioracijos sistemas, prižiūrėdavo jas.
Viešojoje erdvėje girdime, kad neprižiūrimos melioracijos sistemos darosi problema. Reikia atkreipti dėmesį, kad laukų sausinimas buvo tik vienas iš sovietinės melioracijos tikslų, kitas, kaip minėjome, - vienkiemių naikinimas.
Taigi negalime kalbėti apie sovietmečiu itin išaugusį derlingumą, nors, žinoma, jis kiek didėjo, ypač sovietmečio pabaigoje. Šiaip ar taip, lyginant su Vakarų valstybėmis (ir su dabartine Lietuva), žemės ūkis buvo atsilikęs, nors reportažus apie žemės ūkio „klestėjimą“ rodė vos ne kiekvienoje „Panoramoje“.
Melioracijos Nauda ir Pasekmės
Tai buvo prievartinis procesas, todėl jis tikrai nėra geras pavyzdys. Kita vertus, Lietuva yra kritulių pertekliaus zonoje, drėgmės yra per daug ir jei norima daugiau įdirbti žemės, ją reikia melioruoti. Ūkinės naudos nusausinus užmirkusią žemę, be abejo, yra.
Lietuvoje melioracija yra reikalinga dėl žemės ūkio, bet jei mes norime natūralios gamtos, tuomet melioracija yra nereikalinga. Reikia balanso, kaip dabar madinga sakyti - tvarios plėtros.
Žmonių vis mažiau ir mažiau dirba žemės ūkyje ir BVP žemės ūkis sudaro neženklią ir mažėjančią dalį. Gal tuomet nereikia mums tokio intensyvaus žemės ūkio, gal galime aplinkosaugai daugiau palikti? Turizmui?
Akmenės Rajono Vietovardžiai ir Istorija
Akmenės rajonas sudarytas 1950 m. iš buvusių Mažeikių ir Šiaulių apskričių teritorijų. Vengiant nuolatinio kartojimosi, sąvade teritorijos nurodomos dabartine, nuo 1995 m.
- Agluona - upė, kairysis Vadaksties intakas.
- Akmenupis - upelis Akmenės seniūnijoje, dešinysis Dabikinės intakas.
- Adomiškių miškas - valstybinis apie 250 ha miškas į šiaurę nuo buvusių Adomiškių ir Gaugarių kaimų.
- Sprogiškės miškas - apie 300 ha miškas į šiaurę nuo Kamanų aukštapelkės, kairiajame Kirgaus upelio krante.
Adomiškės - kaimas, buvęs palivarkas netoli Akmenės miesto. Agluonai - buvęs kaimas 12 km nuo Akmenės, prie Agluonos upės, nuo jos ir pavadinimas. 1977 m. prijungtas prie Medemrodės ir perėmė jos pavadinimą.
Dabikinėlė - kaimas (ir buvęs dvaras) 3 km nuo Akmenės, kairiajame Dabikinės upės krante. Minimas XVIII a. pabaigoje kaip Mstislavlio vaivados P. K. Chominskio valda. XIX a. dvarą įsigijo Rusijos generolas A. Merchelevičius; 1932 m. dvaras išparceliuotas ir turi kaimo gyvenamosios vietos statusą.
Klykolių Istorija ir Vietovardžiai
Klykoliai - kaimas, gal dėl to, kad turėjo bažnyčią ir gatves, vadintas miesteliu. Daug kartų degęs, taip pat ir I pasaulinio karo metais. Klykolių vardas - neva nuo to, kad aplinkui buvę daug pelkių, kuriose perėjo ir klykavo daug pempių.
- Arkliganis - apie 30 ha miškelis į pietus nuo Šiaudinės.
- Armoliškių miškas - apie 37 ha, keturi miško sklypai į pietryčius nuo Paragių.
- Avižlių miškas - valstybinis 340 ha miškas Papilės ir Ventos seniūnijose, priskirtas Ventos regioniniam parkui.
Žadeikių Kaimo Istorija
Seniausias kaimo žemėlapis, kurį 1771 m. parengė matininkas Pranciškus Jodka. Pats kaimas pradėjo formuotis XVI amžiuje Kretingos dvarui priklausančioje žemėje, greta Kartenos miestelio. Jo vardas kilo nuo pirmojo naujakurio Žadeikio vaikų ir vaikaičių - Žadeikaičių pavardės. Todėl XVI-XVII a. kaimas vadintas Žadeikaičiais, o nuo XVIII a.
Plintant palivarkinei lažinei ūkio sistemai, dvarininkas Nikolajus Zubovas apie 1841 m. kaimo žemėje įsteigė palivarką - savarankišką dvaro ūkinį padalinį. Žemdirbiai buvo iškeldinti į kitus kaimus, o palivarke gyventi pasiliko tik kumečiai ir kampininkai.
1923 m. Išparceliuoto Žadeikių palivarko žemėje buvo suformuota apie 40 vienkieminių ūkių naujakurių gyvenvietė, 1927 m. pavadinta Žadeikių kaimu.
Prasidėjus kolektyvizacijai, 1949 m. kaime buvo įkurtas Žemaitės kolūkis.
Gyvenamosios Vietovės Lietuvoje
Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietovės skirstomos į miesto ir kaimo gyvenamąsias vietoves. Miesto gyvenamosioms vietovėms priskiriami miestai, kaimo gyvenamosioms vietovėms - miesteliai, kaimai ir viensėdžiai.
- Miestai - kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios >3000 gyventojų.
- Miesteliai - kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios 500-3000 gyventojų.
- Kaimai - gyvenamosios vietovės, nepriskiriamos prie miestų, miestelių ir viensėdžių.
- Viensėdis - istoriškai susiformavusi gyvenamoji vietovė, paprastai sudaryta arba kilusi iš vienos sodybos.
Lietuvos Gyvenviečių Raida
Lietuvoje seniausių apgyvendinimo pėdsakų išlikę iš paleolito ir mezolito. Akmens amžiui būdingos laikinos ir pastovesnės gyvenvietės (stovyklavietės). Pirmosios nuolatinės gyvenvietės susikūrė pradėjus verstis augalininkyste ir gyvulininkyste.
11-14 a. ant piliakalnių statytos medinės pilys. Jų papėdėse kūrėsi įtvirtinti kaimai arba paprastos sodybų grupės.
Per Valakų reformą (1547-66) vienkiemiai ir maži kaimeliai buvo perkelti į didesnius kaimus su sodybomis abipus kelio. Įsteigta nauja kaimo savivalda.
Po baudžiavos panaikinimo dėl naujų ekonominių santykių gyvenvietės palengva ėmė keistis. Dalis sodybų (ypač Panemunėje ir Pakuršyje) išsikėlė į vienkiemius.
Lietuvos gyvenvietės labai nukentėjo per I pasaulinį karą. Po karo kraštas atsikūrė, bet daugelis gyvenviečių liko mažos ir neturtingos.
tags: #vienkiemiai #salia #mazeikiu