Reta tauta patyrė tokį nuožmų gimtosios kalbos naikinimo etapą kaip mūsų. Iš dvarų sklidusią panieką lietuviškai kaimietiškai šnekai pakeitė rusiškos graždankos dešimtmečiai.
Numalšinus 1863 m. sukilimą, prasidėjo lietuviško rašto ir spaudos draudimo metai (1864-1904).
Mindaugas | Vienintelis Lietuvos Karalius ir Valstybės Įkūrėjas (Lietuvos Istorija)
Knygnešiai - lietuvių tautos didvyriai, kovoję už gimtąją kalbą ir kultūrą.
Jų būta ir Biržų krašto kaimuose ir miesteliuose.
Slaptosios mokyklos ir jų saugojimas
„Kaimo mokykla, - rašo monografijoje „Knygnešių laikai“ Vytautas Merkys, - beveik visuomet kas 1-2 savaites kilnodavosi per tų valstiečių, kurių vaikai mokėsi, trobas.
Slaptąsias mokyklas ir jų daraktorius žmonės saugojo nuo policijos ir žandarų. Prie įvažiavimų į kaimą išstatydavo sargybas, kad jos laiku perspėtų apie gresiantį pavojų.
Iki 1892 m. buvo baudžiami slaptųjų mokyklų daraktoriai ir laikytojai, o 1892 m. balandžio 3 d. carui patvirtinus „Laikinąsias taisykles“ numatytos bausmės ne tik daraktoriams ir priglaudusiems mokyklas žmonėms, bet ir mokinių tėvams.
Slaptų mokyklų aptikimo atvejai
- 1874 m. pradžioje policija Klausučiuose aptiko slaptą mokyklą, kurioje mokėsi 20 vaikų (tarp jų 9 mergaitės). Lietuvių ir lenkų rašto mokė Stasys Lukša. Mokykla buvo kilnojama iš trobos į trobą.
- 1886 m. sausio 28 d. uriadnikas (carinės Rusijos apskrities policijos žemesnis pareigūnas - aut. past.) Ilgalaukių kaimo valstiečio Juozo Klingos namuose rado slaptą mokyklą su 7 mokiniais (tarp jų 4 mergaitės). Joje lietuvių bei rusų rašto ir maldų mokė Antanas Krulis.
- 1888 m. kovo 28 d. Biržuose policija aptiko slaptą mokyklą su 4 mokiniais (tarp jų 2 mergaites).
- 1890 m. vasario 20 d. Daumėnų kaimo valstiečio Tado Šokelio namuose policija aptiko slaptą mokyklą. Joje vaikus lietuviško rašto mokė Antanas Kirvelis. Tą pačią dieną Gulbinų valsčiaus Daukniūnų kaime rado dar vieną slaptą lietuvišką mokyklą, kurioje vaikus lietuviškai ir lenkiškai rašyti mokė Antanas Plesnevičius.
- 1891 m. sausio 25 d. policija Vaitkūnų kaime užtiko slaptą lietuvišką mokyklą, kurioje 5 vaikus mokė atsargos puskarininkis Adomas Kairys. Per kratą atimtos 4 lietuviškos knygos (elementorius ir trys evangelikų reformatų knygos). Tą pačią dieną Kutelių kaime Mykolo Žemaičio namuose policija rado slaptą lietuvišką mokyklą, kurioje vaikus mokė atsargos puskarininkis Kristupas Užubalis.
- 1896 m. sausio 23 d. Užušilių kaimo valstiečio Jono Mažuolio namuose uriadnikas rado slaptą mokyklą. Joje lietuviško ir rusiško rašto mokė atsargos puskarininkis Jonas Nastopka. Mokykloje buvo 9 mokiniai, visi 9-13 metų berniukai. Per kratą rastos 8 lietuviškos ir 1 rusiška knyga. Gegužės 13 d. Vilniaus generalgubernatorius daraktorių Joną Nastopką nubaudė 7 dienoms arešto policijos areštinėje.
Knygų platinimas ir konfiskavimas
- 1872 m. rugpjūčio 27 d. Biržuose iš Dominyko Vaitiekūno ir Andriaus Kaladžio policija atėmė 62 knygas. D. Vaitiekūnas ir A. Kaladis paaiškino knygas pirkę Zavadskio knygyne Vilniuje.
- 1873 m. vasario 15 d. šiame knygyne buvo padaryta krata, rasta tokių pat, kaip ir Biržuose, atimtų knygų, bet nustatyta, kad jas cenzūros leista pardavinėti.
- 1884 m. iš D.
- 1889 m. iš Čypėnų kaimo gyventojo Aleksandro Mačiuko policija atėmė 10 knygų. 1891 m. iš jo vėl buvo paimta 12 lietuviškų, latviškų ir lenkiškų knygų. Vilniaus generalgubernatorius 1891 m. kovo 30 d.
- 1890 m. lapkričio mėnesį policija iš Biržuose gyvenančios Elžbietos Žuvackienės, platinusios lietuvišką spaudą, atėmė 24 lietuviškas knygas.
- 1892 m. kovo 18 d. uriadnikas kratė Geidžiūnuose gyvenančio Jono Kaziūno namus ir rado lietuviškų laikraščių ir kitokių leidinių. J. Kaziūno anūkė Irena Vida Kaziūnaitė straipsnyje „Apie knygnešius Kaziūnus“ („Tarp knygų“, 2006 m. Nr. 1) rašo, kad lietuviški laikraščiai buvę su „priešvalstybiniais straipsniais“, todėl uriadnikas apie tai pranešęs Kauno gubernatoriui. J. Kaziūnas tvirtinęs, kad leidinius jis gavęs iš atvažiavusio į kaimą nepažįstamo berniuko ir nepažįstamo vyro, bet ispravninkas (apskrities policijos viršininkas - aut. past.) neabejojęs, kad „Ivanas Kaziūnas slepia tą asmenį, iš kurio šiuos leidinius gavo“. Apklausti kaimynai tvirtino nieko negirdėję, kad J. Kaziūnas pas save būtų laikęs draudžiamą spaudą. Iš kur gavo šiuos spaudinius - taip pat nežino. Gruodžio 11 d. J. Kaziūnas nubaustas 2 mėnesių areštu policijos areštinėje. Bausmę atliko nuo 1893 m.
- 1894 m. gruodžio 4 d. policija Štakirių kaimo valstiečio Petro Krištupavičiaus namuose rado 21 lietuvišką knygą.
- 1896 m. rugpjūčio 14 d. pristavas (policijos viršininkas - aut. past.) kratė Svidžių kaimo gyventojo Prano Šato namus ir rado lietuviškų kalendorių.
Lietuvių gyvenimas tai kova prieš galingą neprietelių ir jų ginklas tai mokslas, bet ir tą paskutiniausią ginklą išmuša priešai iš rankų uždrausdami spaudą.
Slaptos draugijos Biržų krašte
Biržų krašte žinomos trys slaptos draugijos.
- 1887 m. broliai Povilas ir Krisius Jakubėnai savo tėviškėje Vaitkūnų kaime įsteigė slaptą kaimo jaunimo draugiją „Svirplys“. Ji turėjo apie 20 narių. Lietuviškas knygas ir laikraščius šiai draugijai pristatydavo knygnešiai Jurgis Bielinis ir Pranas Verkelis. Draugija turėjo keliolika kilnojamųjų knygynėlių.
- Žinomiausia apie 1893 m. Mykolo Paliulio namuose Savučiuose įsteigta slapta draugija „Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas“.
„Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas“
Kunigas Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta 1922 m. Lietuvos istorijos medžiagai rinkti žurnale „Mūsų senovė“ rašo, kad, be jo, tame susirinkime buvo ūkininkas Jonas Kaziūnas, tuomet dar klierikas, vėliau tapęs katalikų kunigu Julijonas Paliukas, reformatų kunigas Povilas Jakubėnas, veterinarijos gydytojas Petras Nastopka iš Rinkuškių, Jonas Čerka-Čerkauskas, pats namų šeimininkas Mykolas Paliulis, vėliau prisidėjęs Tomas Paliulis.
Draugijos nariai pasirinkę slapyvardžius: M. Paliulis - Riešučio, T. Paliulis - Liulio, P. Nastopka - Kilučių Agaro, J. Čerka - Starko, J. Kaziūnas - Miltų Dulkės, P. Jakubėnas - Svirplio, A. Sabaliauskas - Gurgučio, J.
Draugijos narių susirinkimams pastogę mielai suteikdavo Nemunėlio Radviliškio katalikų bažnyčios klebonas Albinas Alseika. Apie jį 1938 m. „Mūsų senovėje“ išspausdintame rašinyje „Iš atsiminimų: prie „Nemunėlio ir Apaščios susivienijimo“ J. Čerka-Čerkauskas rašo: „1886 m. į Nem. Radviliškį atsikėlė iš Šenbergo (Skaistkalnės - aut. past.) kun Alb. Alseika, kuris, kaip greit pasirodė, buvo ir tikras lietuvis patriotas ir veikėjas. Aš su savo jau surinktais draugais aprinkome klebonijoje vietą susirinkimams mūsų slaptos draugijos „Nemunėlio ir Apaščios Vienybė“.
Kun. Alseika atvėrė mums ne tik klebonijos duris, bet ir savo širdį. Pas jį iš visos apylinkės rinkosi visi klierikai - Jul. Paliukas, M. Venclovas, Biržų parapijos Ad. Sabaliauskas, Jonas Daugis, kurie vėl be ceremonijų atvesdavo savo pažįstamus ir draugus, kurie čia gyvendavo savaitėmis, nes kun.
Šios draugijos statute (jį 1940 m. „Mūsų senovėje“ paskelbė Vaclovas Biržiška) akcentuojama krikščioniška saviaukla, tautiškas supratimas ir tėvynės meilė, dvasiškų turtų (pasakų, padavimų, senovės dainų, mįslių, patarlių) bei senovinių raštų ir daiktų muziejui rinkimas.
Kiekvienas narys privalėjo turėti nors vieną laikraštį, duoti jį skaityti kitiems. Pirkti knygas, jas platinti. Nauji nariai į draugiją priimami visuotiniame susirinkime, rekomendavus juos gerai pažįstančiam draugijos nariui.
Girtuokliai ir negalintieji valdyti liežuvio (plepiai) į draugijos narius negalėjo būti priimami. Pirmieji draugijos kūrėjai į draugijos iždą privalėjo sumokėti 1,25 rublio metinį mokestį. Vėliau į draugiją stojantieji mokėjo po pusę rublio. Per metus buvo numatyta surengti du visuotinus susirinkimus: vieną - vasarą, antrą - žiemą.
Juozas Daubaras, sodinamas medelis prie knygnešio Tomo Paliulio sodybos Vabalninke XX a. 3 deš. Biržų krašto muziejaus „Sėla“ eksponatas.
Laikraštis „Palemonas“
„Apaščios ir Nemunėlio vienybės“ draugija leido nelegalų hektografu spausdintą laikraštį „Palemonas“, kuris laikytinas pirmuoju lietuvišku laikraščiu Lietuvos teritorijoje.
Jo redaktorius buvo Julijonas Paliukas. Iš jo laiškų J. Čerkai-Čerkauskui (juos 1940 m. „Mūsų senovėje“ rengėsi išspausdinti Vaclovas Biržiška, bet nespėjo, sutrukdė sovietinė okupacija, o 2007 m. žurnale „Tarp knygų“ išspausdintame straipsnyje apie šią draugiją ir jos laikraštį „Palemonas“, remdamasi šiais Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje saugomais laiškais, rašo Irena Vida Kaziūnaitė - aut. past.) matyti, kad Paliukas šiam laikraščiui parašė legendą apie kunigaikštį Palemoną, straipsnius apie 10-ies metų „Aušros“ pasirodymo jubiliejų, patriotizmą, spaudos platinimo draugijas, dainavimo poveikį tobulinant žmogaus jausmus, krikščionybę, dainų, pasakų, mįslių, patarlių rinkimą, keletą apysakų.
Laikraštėlyje turėjo būti nemažai vertimų iš rusų, lenkų bei latvių spaudos. J. Adolfas Sabaliauskas prisimena, kad laikraščiui vinjetę nupiešęs J. Čerka (jo namuose Nemunėlio Radviliškyje laikraštis ir buvo spausdinamas), o paties „Palemono“ laikraštėlio išėję du ar trys numeriai. (Buvo planuota išleisti kas mėnesį. Kitur nurodoma, kad išleisti 3 numeriai.)
„Savo tėvynėj Krikščiuos, - rašė A.
Pasirodo, užsiliko. Už tai turime būti dėkingi bibliografui Silvestrui Baltramaitui, tais metais dirbusiam Peterburgo imperatoriškojoje viešojoje bibliotekoje.
Kasmet rugpjūčio 5-6 d. Skaistkalnėje vykdavo garsūs Kanapinės atlaidai. Tuomet būdavo rengiamas ir visuotinis „Apaščios ir Nemunėlio vienybės“ draugijos narių susirinkimas, į kurį iš Peterburgo atvykdavo ir S. Baltramaitis.
„Palemono“ laikraštėlio numerius jis išsiveždavo į Peterburgą, ir vienas, 1893 metais išleistas, kovo ir balandžio mėnesiams skirtas laikraščio egzempliorius saugomas Rusijos nacionalinės bibliotekos Nacionalinių literatūrų skyriuje.
Jis pradedamas į lietuvių kalbą išverstu lenkų poeto L. Kondratovičiaus eilėraščiu „Dovana Lietuvems“. Įžangoje (tai išsamiausias rašinys) rašoma, kad „lietuvių gyvenimas tai kova prieš galingą neprietelių ir jų ginklas tai mokslas, bet ir tą paskutiniausią ginklą išmuša priešai iš rankų uždrausdami spaudą. Nieko nebelieka kaip tik slaptomis, išsisukus iš jų akių, klupti prie mokslo šaltinio - laikraščių ir įkurti draugystes (draugijas - aut. Siekiantis vienyti išsklaidytus po Lietuvą šios draugijos narius ir pritraukti naujų mėnesinis laikraštis „Palemonas“ įžangos autoriaus (tikriausiai paties laikraščio redaktoriaus J. Paliuko) žodžiais yra „tikras tėvynės meilės išreiškimas, paspirtas (paskirtas?) ant prigimtinės Dievo ir artimo meilės.
„Palemono“ turinys (tekste įtalpa) numatomas įvairus: beletristika (gyvenimo vaizdeliai, eilės), „ar tai meniškos, ar tai tautiškos. (…) Kiti straipsniai bus mokslinio tikslo apie dainas, jų gaidas ir prasmę, ir dorišką įtekmę, apie įvairias draugystes (draugijas - aut. past.) ir jų naudingumą, apie moterų apšvietimą, apie tautiškų turtų (dainų, pasakų) rinkimą ir t.
Skujos slapyvardžiu pasirašęs A. Sabaliauskas rašinyje „Krikščionis žydų Talmude“ komentuoja tokiu pat pavadinimu lotynų kalba 1892 m. išspausdintą Peterburgo dvasinės akademijos profesoriaus Justino Bonaventūros Pranaičio knygą. (1895 m. šis A. Sabaliausko straipsnis bus išspausdintas „Lietuvos Žemaičių apžvalgoje“.) Šiame laikraštėlio numeryje yra dar vienas (vertėjas pasirašęs Stigos slapyvardžiu) L. Kondratovičiaus eilėraštis „Kudikiui“.
Šis tikriausiai vienintelis išlikęs „Palemono“ numeris paskatino 2009 m. Sankt Peterburgo valstybinio universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos skyriaus V kurso studentę Liudą Plisovą parašyti diplominį darbą „Nelegalnaja litovskaja gazeta „Palemonas“ (1893): Analiz jazyka i podgotovka kritičeskovo izdanija“.
Knygnešys Jonas Čerka-Čerkauskas
Paprastai į valstiečių prašymus grąžinti lietuvišką spaudą carinės Rusijos valdininkai nekreipdavo dėmesio.
Knygnešys, aušrininkas Jonas Čerka-Čerkauskas gimė 1856 m. gegužės 11 d. Pabiržės valsčiaus Sebentiškio kaime. Mokėsi Suosto, Pabiržės, Nemunėlio Radviliškio ir Biržų pradžios mokyklose. 1870 m. Rygos gimnazijoje baigęs trečią klasę grįžo gyventi pas tėvus, įsikūrusius Leitiškyje.
1875 m. atvyko į Peterburgą. Padedant Jurgiui Bieliniui susipažino su Peterburge gyvenusiais lietuviais, ir jie jam padėjo gauti konduktoriaus tarnybą Baltijos geležinkelyje. Nuo 1882 m. J. Čerka-Čerkauskas dirbo Zingerio siuvimo mašinų kompanijos agentu, vėliau revizoriumi.
Tuos metus prisimena rašinyje „Kaip buvo organizuojamas pirmasis Petrapilio lietuvių vakaras“ (išspausdintas 1937 m. „Mūsų senovės“ 3 (8) numeryje). „Toji tarnyba, - prisimena J. Čerka-Čerkauskas, - davė man progos sužinoti, kur gyvena lietuviai. (…) 1883 m. baigiantis, jau turėjau arti šimto pažįstamų brolių.“ Tuomet jam gimusi mintis surengti lietuvių vakarą. Nusprendė ieškoti labiau išsilavinusių tautiečių.
Netrukus J. Čerka-Čerkauskas susipažino su Karo medicinos akademijos studentu Jonu Spuduliu, universiteto Juridinį fakultetą baigusiu Jonu Kimantu (vėliau iš jo nusipirks prieš keletą metų Petro Vileišio išleistų knygučių, apgailestaus, kad jos nebuvo pasiųstos platinti į Lietuvą, juo labiau kad jose buvo cenzūros leidimas). J.
„Užtrukęs porą dienų dėl savo tarnybos Kronštate, tik pirmadienį išsiruošiau prie Baltramaičio, - rašė J. Čerka-Čerkauskas. - Mane įsileido nebejauna kresna moteriškė. Jai padaviau Kimanto kortelę, ir tuojau išėjo vidutinio ūgio su gelsva rusiška barzda, pats prisistato: „Esu Tilis Baltramaitis“ ir įvedė į vidų. Iš buto sutvarkymo buvo matyti, kad čia gyvena ne didelis turtuolis.
S. Baltramaitis, pažinojęs latvių draugijos pirmininką, pasiūlė lietuvių vakarą rengti latvių draugijos klube. Vakare dalyvavo apie 100 vyrų ir 50 moterų. Visi džiaugėsi „pirmą kartą suėję draugėn, arčiau susipažinę, keitėsi atsiminimais iš gyvenimo“.
Išsiskirstė prašydami apie Velykas suruošti antrą vakarą. Po kelių dienų J.
1885 m., pasirašydamas slapyvardžiu J. Starkus, „Aušroje“ paskelbė korespondencijų, daugiausia iš Biržų ir Nemunėlio Radviliškio apylinkių, siuntė savo eilėraščių, ragino Biržų krašte gyvenantiems savo pažįstamiems užsisakyti „Aušrą“. Vėliau rašė į „Uniją“, „Garsą“, „Lietuvių balsą“ ir kitus po spaudos draudimo panaikinimo ėjusius laikraščius.
Platino iš Garšvių knygnešių draugijos J. Bielinio atgabentus laikraščius ir knygas. Savo namuose buvo įsirengęs hektografą, kuriuo buvo spausdinamas „Palemono“ laikraštis. Sode pasistatė namelį (kitur nurodoma - palapinę), kur kaupė raštus apie Lietuvą, iškasenas ir kitus archeologinius bei praeities eksponatus.
Rinko parašus ir rašė prašymus caro administracijai, kad būtų leista spausdinti knygas lotynišku-lietuvišku raidynu. Šią savo veiklą prisimena rašinyje „Kaip buvo surašomi prašymai dėl lietuvių spaudos“ („Mūsų senovė“, 1938. Nr.
1895 m. jis apsistojo Krekenavos valsčiuje pas Ibutonių kaimo valstietį ir daraktorių Dionizą Bandziulį ir rinko Krekenavos, Surviliškio bei Skiemonių valsčių valstiečių parašus prašymui carui, kad būtų grąžinta spauda.
„Kadangi, - pasakoja J. Čerka-Čerkauskas, - ir tuose kaimuose gyveno visokių žmonių, o aš jiems buvau svetimas žmogus, tai pasidariau iš skardos lazdą, į kurią galėjau įkišti susuktą triubelę lakštų popieriaus ir nieks negalėjo pažinti, kas joje yra. Apsigyvenau Ibutonių kaime, ir to kaimo ...