Viduramžių Būstų Tipai ir Pavadinimai Lietuvoje

Lietuvos kraštovaizdis ir kultūra yra neatsiejami nuo tradicinės architektūros, kuri atspindi tautos istoriją, gyvenimo būdą ir ryšį su gamta. Šiame straipsnyje panagrinėsime senųjų lietuvių gyvenamųjų būstų raidą, jų ypatumus ir reikšmę tautinei tapatybei.

Kernavės piliakalniai - vienas svarbiausių Lietuvos istorijos ir kultūros paminklų.

Tautinės Architektūros Klausimas

Istoriniai architektūros stiliai, tokie kaip klasicizmas, gotika ar renesansas, susiformavo remiantis senesnėmis statybos tradicijomis, atspindėdami atitinkamo laikotarpio kultūrines sąlygas ir pasaulėžiūros pokyčius. Liaudies architektūra plėtojasi lėtai, veikiama gamtos sąlygų (klimato, turimų medžiagų) ir tautos charakterio (mentaliteto, ūkininkavimo būdo).

Lietuvoje turime seną kaimo liaudies architektūrą, bet neturime lietuviško stiliaus miestų, dvarų, pilių ar bažnyčių architektūroje. Visuomenėje kyla noras sukurti "lietuvišką stilių", ypač stebint chaotišką naujosios Lietuvos kaimo ir miestų statybą, palenktą asmeniniams interesams. Tačiau tautinis architektūros stilius turi natūraliai išplaukti iš gyvenimo, remiantis tautos tradicijomis, būdu ir krašto sąlygomis.

Senojoje liaudies architektūroje - ūkininko sodyboje, koplytėlėse, kryžiuose, medinėse bažnytėlėse - galime ieškoti būsimosios lietuviškosios architektūros pradų. Etnografinės medžiagos pažinimas yra neišsenkantis naujos tautinės architektūros šaltinis. Apdairus etnografinio lobio derinys su civilizacijos laimėjimais galėtų pagimdyti gyvenimišką lietuvišką architektūrą.

Lietuviška sodyba Rumšiškių liaudies buities muziejuje.

Senosios Lietuvių Liaudies Architektūros Bruožai

Išlikę 19-tojo amžiaus ir išimtiniais atvejais 18-to amžiaus trobesiai ir sodybos parodo daug senesnę statyseną, galbūt siekiančią ne tik šimtmečius, bet ir tūkstantį praeitin. Lietuviškojo kaimo kultūra iki pat 19-to amžiaus pabaigos buvo labai konservatyvi, beveik nepaliesta svetimų įtakų ar technikos pažangos.

Lietuvio sodybai būdingas laisvas, nešabloniškas trobesių išdėstymas. Kiekvienam ūkiniam tikslui yra atskiri trobesiai. Ypatingai žemaičių kaimų sodybos yra erdviai pasiskleidusios abipus kelio, atokiau viena nuo kitos. Aukštaičių kaimai yra gana taisyklingai gatviniai ("ulyčios") kaimai, pagal valakinę reformą. Suvalkiečių vienkiemiai yra naujesnės kilmės.

Visoje Lietuvoje gyvenamasis namas statomas visai atskirai nuo tvarto, kai Vakarų ir Pietų Europoje žmonės ir gyvuliai telpa po vienu stogu. Be gyvenamojo namo ir tvarto, lietuviškoji sodyba turi dar kelis atskirus trobesius: klėtį, daržinę, klojimą su jauja, malkinę ir pirtį.

Trobesių sienos suręstos iš gulsčių sienojų. Senoviškesnieji iš apvalių, netašytų, neapipiautų, su iškištinėm sąsparom, t. y., kertėse kražmai suleisti sijų galai. Stogai šiaudiniai: kūliukais arba striegtiniai (paskleistų kūlio šiaudų). Visa statybos technika tokia, kokią ją galėjo atlikti pats ūkininkas iš vietinės, savo paruoštos medžiagos, be mašinų, net be piūklo, grąžto ar vinių.

Trobesių forma pasižymi monumentaliu solidumu, ramumu, lygiomis stogo plokštumomis, be išsišokančių bokštelių ar priestatų. Jie tik kukliai papuošti išpiaustinėtomis kraštinėmis lentomis, langų rėmais, puošniomis langinėmis. Stogo galai virš čiukurų papuošti arkleliais, gaidžiais, ragais ir kitais senojo lietuvių tikėjimo simboliais, vėliau išvirtusiais architektūriniu ornamentu. Tik prieklėtis, namų gonkos ir durys prabyla turtingu ornamentu ir išryškintomis architektūrinėmis formomis.

Gyvenamasis Namas

Žvelgiant į trobesių vidų ir jų planą, namotyrininkui įdomiausias ir reikšmingiausias yra gyvenamasis namas. Lietuvių gyvenamasis namas, šiek tiek kitoks žemaičiuose ir aukštaičiuose, yra išlaikęs iki mūsų dienų savo būdingą trijų dalių planą: priemenę ir du galus. Įėjimas maždaug vidury iš šono į priemenę, iš kurios vienos durys į gyvenamąjį galą (pirkią, gryčią) ir antrosios į svečių seklyčią arba sandėlį (kamarą). Toksai gyvenamųjų namų tipas dar vadinamas dvigaliu namu.

Klėtis

Antrasis namotyros ir ypatingai architektūros įdomus lietuvių sodybos pastatas yra klėtis (svirnas). Klėties planas yra paprastai pailgas stačiakampis su įėjimu iš galo pro prieklėtį. Tasai prieklėtis su 4 kolonėlėmis ir trikampiu stogo frontu yra darnus architektūrinis kūrinys, analogiškas klasiškosios graikų architektūros fasadiniam ansambliui.

Ankstyvosios Tvirtovės Raida

Ankstyvosios viduramžių tvirtovės, Anglijoje pradėjusios plisti po 1066 m. normanų užkariavimų, vadinamos piliakalnio ir papilio tipo pilimis. Piliakalnis - tai didelė kalva ar kalnas, kurio viršūnėje įkurdinta pilis, iš pradžių statyta iš gretimų miškų medienos. Papilys - tai įtvirtintas pilies kiemas, kurį supo medinė tvora.

Ilgainiui medinius rąstus pakeitė akmenys ir mūras, padėję išspręsti akivaizdžius medinių bokštų trūkumus. Kvadratiniai normanų donžonai turėjo daug storesnes sienas ir buvo gerokai tobulesni už savo pirmtakus, bet trūkumų neišvengta ir juose. Bokštų kampuose atsirado gynybinių aklųjų zonų, tad sudegti liepsnose jiems nebegrėsė, tačiau juos įveikti vis tiek buvo įmanoma.

Iki 1270 m. viduramžių pilys transformavosi į koncentrinį tipą, kokį šiandien įprastai ir įsivaizduojame pagalvoję apie pilis. Tai - tvirtovės su eile kurtinų (bokštus jungiančių sienų) ir daugybe vartų.

Kai Lietuvai Teko Gintis

Lietuvoje stovėjusių pilių gynybinę galią įrodo prieš Vokiečių ir Livonijos ordinus laimėtos kovos. Mūro plitimas tiesiogiai susijęs su civilizacijos pažanga. Iki XIV a., kai Lietuvos teritorijoje imta sparčiau statyti mūrines pilis, Lietuva ir visas baltų pasaulis buvo medinės fortifikacijos paplitimo zona. Dabartinės Lietuvos teritorijoje yra beveik tūkstantis piliakalnių. Tai labai daug.

Medinių pilių ištakų reikėtų ieškoti ankstyvuosiuose piliakalniuose, kurie Lietuvoje pradėti įrenginėti apie tūkstantį metų prieš Kristų, bronzos amžiuje. Tai buvo dažniausiai aukštesnių kalvų viršūnėse įrengtos įtvirtintos gyvenvietės, juosiamos gynybinių sienų. Tokių įtvirtintų gyvenviečių aikštelėse stovėjo gyvenamieji būstai, ūkiniai pastatai, gyveno žmonės ir buvo laikomi gyvuliai.

Viduriniame geležies amžiuje (V-VIII/IX a.) gana būdingu baltams reiškiniu tapo piliakalniai-slėptuvės, kuriuose nebuvo nuolat gyvenama, bet juose buvo ginamasi įsiveržus priešams. Vėlyvajame geležies amžiuje (IX ir X-XII ir XIII a. sandūra) aiškiai išsiskiria gentinės diduomenės pilys, kuriose pradėta kaupti didesnius turtus. Be abejo, pilys tapo ir aplinkinių gyvenviečių žmonių gynybos vietomis.

Vis dėlto pačios stipriausios medinės pilys Lietuvoje buvo statomos viduramžiais, tiksliau, XIII-XIV a., nes XV a., ypač po Žalgirio mūšio, daugelis medinių pilių neteko ankstesnės reikšmės ir sunyko.

Kodėl Pilys Daugiausia Medinės?

Medis buvo visuotinai prieinama statybinė medžiaga. Medinę pilį santykinai lengva pastatyti, o sudegintą galima greitai atstatyti (iš kovų su Vokiečių ordinu laikų žinome, kad kai kurios pilys, sudegintos kryžiuočių, buvo atstatomos vos ne per pusmetį). Beje, ir kryžiuočiai nemažai pilių, ypač ankstyvųjų, taip pat statė iš medžio, tik vėliau daugelį jų pakeitė mūrinėmis pilimis. Bet pats vėlyvo mūro plitimo faktas susijęs pirmiausia su gana vėlyvu Lietuvos valstybės susikūrimu (XIII a.) ir vėlyvu mūro technologijų gamybos atėjimu į mūsų šalį.

Kovodami su kryžiuočiais, sunkiai gindamiesi nuo jų spaudimo, lietuviai ėmė statyti mūrines pilis svarbiausiuose gynybiniuose ir politiniuose centruose. Šios pilys gerokai sustiprino tankų medinių pilių tinklą.

Medinių Pilių Konstrukcija ir Paskirtis

Vėlyvosios medinės pilys dažniausiai buvo statomos jau seniau naudotuose piliakalniuose, nors iškildavo ir visiškai naujų. Pirmiausia tekdavo atlikti didelius žemės judinimo darbus - nukasti, padaryti statesnius piliakalnio šlaitus, išlyginti aikštelę. Jos pakraščiai dažnai būdavo sustiprinami moliu ir akmenimis, tada piliakalnio pakraščiu statoma išorinė gynybinė siena, už kelių metrų į kiemo pusę - vidinė siena, formuojama perdanga. Virš jos būdavo įrengiama šaulių galerija su stogu. Pirmojo aukšto patalpos skirtos maistui, ginklams laikyti, kariams apsistoti. Į tokias pilis, kilus pavojui, subėgdavo aplinkinių vietovių gyventojai - ne tik slėptis, bet ir ginti pilies. Pilies sienos iš išorės dažniausiai būdavo aplipdomos molio tinku, kad būtų sunkiau pilį padegti.

Tokių pilių paskirtis buvo gynybinė, o dalies jų - ir rezidencinė. Pavyzdžiui, gynybai ir valdovui gyventi buvo skirta pilis, stovėjusi Kernavės Aukuro kalno piliakalnyje. Čia aptikta daugybė prabangą liudijančių radinių - brangių iš kitų kraštų atsivežtų daiktų.

Kovų su Vokiečių ordinu metu Lietuvoje atsirado išvis naujas įtvirtinimų tipas, iki tol buvęs žinomas tik Vakarų Europoje, - moto tipo pilys. Joms būdavo supilami įtvirtinimai, susidedantys iš pagrindinės pilies ar didelio bokšto vietos - moto - ir žemesnės įtvirtintos didesnio ploto vietos - papilio.

Medinių Pilių Tinklas

Viduramžiais dabartinės Lietuvos teritorijoje stovėjo daug tvirtų medinių pilių, ir tai buvo išskirtinis reiškinys to meto Europoje. Kai kurios pilys kartu su mūrinėmis sudarė fortifikacines sistemas, tokias kaip Akmenos-Jūros-Nemuno gynybinė linija, apimanti daugybę vietovių: Veliuoną, Seredžių, Birštoną, Alytų, Merkinę ir kitas, kur stovėjo medinės pilys, ir Kauną bei Gardiną, kur buvo pastatytos mūrinės pilys. Kitą pilių sistemą galima įžvelgti pačiame valstybės epicentre, Vilniaus-Trakų-Kernavės regione. Čia medinės ir mūrinės pilys puikiai papildė vienos kitas. Vilniaus pilių komplekso teritorijoje mūro statinių atsirado veikiausiai jau XIII a., bet tik XIV a. Žemutinė pilis tapo mūrinė. Ant Gedimino kalno stovinti pilis Gedimino laikais dar buvo medinė, dabartinį pavidalą ji įgavo tik valdant Vytautui. 1390 m. buvo užimta ir sudeginta Kreivoji pilis dabartinio Kalnų parko teritorijoje.

Reikšmingiausios Pilys

Jei reikėtų išskirti įspūdingiausią grynai medinį pilies ir miesto kompleksą XIII-XIV a., tai būtų Kernavė, laikoma pirmąja Lietuvos sostine. Iš medinių panemunės pilių labiausiai išskirčiau Veliuoną (dar vadintą Junigeda), kuri buvo sugriauta ir atstatyta keliolika kartų, - toks buvo kovų su kryžiuočiais intensyvumas. Labai įdomi Šeimyniškėlių pilies šalia Anykščių, kurią tyrėjai bando sieti su Mindaugo pilimi Voruta, istorija. Archeologo dr. G. Zabielos pastangomis tai yra pirmoji visiškai ištirta medinės pilies vieta Lietuvoje.

Medinių Pilių Likimas

Medinių pilių sunykimo ir piliakalnių apleidimo laikas iki galo neištirtas. Kai kurios medinės pilys stovėjo kone iki XV a. vidurio, bet jų buvo nedaug - po Žalgirio mūšio neliko kryžiuočių keliamo pavojaus, o rusų ir totorių keliama labai rimta grėsmė iškilo tik XVI a. pradžioje.

Piliakalnius Lietuvoje imta tyrinėti XIX a., bet tai buvo labiau mėgėjiški kasinėjimai, o rimti moksliniai tyrimai prasidėjo XX a. pirmojoje pusėje, suintensyvėjo praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje ir sistemingai vyksta iki šiol. Padaryta labai daug, pastaruoju metu archeologai pasitelkia ir modernius gamtamokslinių tyrimų metodus, suteikiančius papildomos informacijos.

Mūrinės Pilys

XIV-XV a. pradžioje turėjome Vilniaus Žemutinę ir Aukštutinę, Senųjų Trakų, Trakų (vadintų Naujaisiais Trakais) salos ir pusiasalio, Kauno, Medininkų pilis, taip pat pradėtą statyti, bet taip ir nebaigtą Liškiavos pilį. Nepamirškime ir dabartinės Baltarusijos teritorijoje esančių Krėvos, Lydos, Naugarduko, Gardino ir kitų pilių. Dešimtys dabartinės Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos, Lenkijos teritorijoje esančių arba buvusių pilių - tai buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pilys. Tuo metu tai buvo vienos - Lietuvos - valstybės gynybinio potencialo dalis.

Tai, kokios tvirtos pilys buvo pastatytos, rodo kovos su kryžiuočiais. Taip, 1362 m. nepavyko apginti pirmosios, Kęstučio ir Algirdo laikais statytos, mūrinės Kauno pilies (antroji, kurios likučius matome dabar, pastatyta jau valdant Vytautui), bet kryžiuočiams niekada taip ir nepavyko užimti Vilniaus Žemutinės ir Aukštutinės pilių, kurios buvo tvirtos ir sumaniai ginamos ne kartą priešams įnirtingai puolant.

Pasibaigus viduramžiams, pilys neišnyko. Ėmė rastis naujų, ne tik gynybinių, bet ir rezidencijomis tapusių pilių (Lietuvoje turbūt geriausiai žinomos Panemunės ir Raudonės pilys prie Nemuno). Imta statyti bastionines pilis (Biržų pilis, Nesvyžiaus pilis dab. Baltarusijoje, vokiečių pilis Klaipėdoje, senosios Ordino pilies vietoje, ir kitos). Atėjo naujas pilių statybos bei naudojimo metas.

Seniausias Lietuvoje Gyvenamasis Trobesys

Archeologiniai radiniai atskleidžia vis naujų detalių apie Lietuvos istoriją ir gyvenimą praeityje. Vienas iš reikšmingiausių pastarojo meto atradimų - seniausias Lietuvoje gyvenamasis trobesys, aptiktas Klaipėdoje. Šis radinys ne tik praturtina mūsų žinias apie senovės Lietuvą, bet ir atveria naujas perspektyvas istorijos tyrimams.

Archeologai statinį aptiko Klaipėdos piliavietėje, šiaurinės kurtinos vietoje, kur rengiamasi statyti Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus patalpas. Prieš statybas teritoriją tiria Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto darbuotojai. Archeologiniai tyrimai vyksta nuo balandžio. Ir pačius archeologus nustebino jų radiniai.

Klaipėdos pilies planas, kuriame pažymėta radinio vieta.

Pavyko aptikti seniausius Klaipėdos statinius - medinį pastatą ir šulinį. Pastatą dengusiame kultūriniame sluoksnyje rasta daug keramikos, kurios pagaminimo data galimą tiksliai nustatyti. Ji naudota 1250-1275 metais, todėl manoma kad ir pastatas yra maždaug tų metų. Tai pats seniausias iki šiol rastas Klaipėdos statinys. Jis unikalus ir tuo, jog labai gerai išsilaikęs, nežinau nė vieno kito tokio atvejo, kad tiek daug pastato rentinių būtų išlikę Įprastai lieka tik apatinis rentinys, o čia galima suskaičiuoti 10.

Pastato plotas - 16 kvadratinių metrų. Anot archeologo, tai yra standartinis viduramžių pastatas. Jis buvo papilyje ir tikrai yra fragmentas mažos gyvenvietės, iš kurios atsirado visa Klaipėda.

Kol kas negalėjo aiškiai pasakyti, kokia buvo rasto pastato paskirtis, tačiau beveik neabejojama, kad jame gyveno žmonės, nes rastas ir peilis, ir galąstuvas, ir buityje naudotų rakandų keramikos, ir odinių batų padų.

Archeologiniams tyrimams vadovaujantis Gintautas Zabiela pabrėžė, jog tokio senumo pastatas pirmą kartą rastas ne tik Klaipėdoje, bet visoje Lietuvos teritorijoje. Specialistai kol kas ieško būdų, kaip pastatą iškelti, kad jį būtų galima eksponuoti muziejuje.

Mezolito Namai

Pirmieji žmonės dabartinės Lietuvos teritorijoje neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. Jų būstas - mobilios kūgio pavidalo palapinės, surenčiamos iš medinių karčių ir kailių. Nomadiškas žmonių gyvenimo būdas ėmė iš esmės keistis apie 8 tūkstančius metų prieš Kristų, kai staiga prasidėjęs klimato atšilimas pakeitė ir Lietuvos teritorijos kraštovaizdį.

Apie mezolito namus žinome iš archeologinių tyrimų. Jų būta dviejų tipų: vieni, manoma, naudoti šiltuoju metų laiku, kiti - žiemą. Pirmieji - vadinami antžeminiais - tai statmenai į žemę įbesti rąstai, formuojantys netaisyklingus uždarus ar iš dalies uždarus tūrius, dengtus vienšlaičiais ar dvišlaičiais stogais. Antrojo tipo pastatai dar vadinami pusiau žeminiais ir manoma, kad jie skirti žiemos laikui. Šių pastatų planas - netaisyklingo apskritimo ar ovalo formos.

Varėnės senovės gyvenvietėje archeologas Tomas Ostrauskas aptiko trijų žiemoti skirtų pastatų liekanas. Du geriau išlikę pastatai buvo netaisyklingos - riedulio, vandens telkinio ar kito gamtiško objekto - formos, šiek tiek pailgi šiaurės-pietų kryptimi. Abu jie nedidelės virtuvės dydžio, 5-7 kvadratinių metrų ploto.

Varėnės namus sudarė dvi lygiavertės dalys - įgilinta į gruntą ir buvusi virš žemės. Vakarinio pastato grindys arba asla įgilinta apie 1 metrą nuo žemės paviršiaus, kiek didesnio rytinio pastato - iki 1,75 metro. Antžeminė dalis turėjusi būti stulpinės arba karkasinės konstrukcijos: duobės sienos perimetru į žemę susmeigti mediniai stulpai turėjo būti užbaigti virš žemės kylančiu kūgio formos arba dvišlaičiu stogu, kuris sutvirtintas vytelėmis ir dengtas lapais, samanomis, žeme.

Pusiau žeminio pastato epicentras yra atviro tipo židinys. Tai, galėtume sakyti, laužavietė, kartais, ypač vėlesniu neolito laikotarpiu, ji buvo išdedama akmenimis, apsaugančiais ir sulaikančiais šilumą. Didesniajame Varėnės gyvenvietės name rasti du židiniai - tai nurodo, kad greičiausiai jame gyventa dviejų šeimų. Aplink židinius virė visas žiemos meto gyvenimas - buvo kurstoma ugnis, kepama mėsa ir miško gėrybės, ugnies šviesoje gaminami titnaginiai ietigaliai, rėžtukai, gremžtukai, vyko socialinis šeimos gyvenimas, susėdus pusračiu ar ratu apie židinį.

Varėnės gyvenamieji pastatai beveik pažodine prasme buvo pastatyti kaip apvalkalas ar kiautas, skirtas apgaubti aplink namų židinį vykstantį namų gyvenimą. 5-7 kvadratinių metrų žieminiuose namuose, atskirtas nuo bekraštės gamtos, yra mezolito žmogaus gyvenimas.

Kiti Būsto Tipai

Būsto tipas priklausė nuo gamtos sąlygų, socialinės struktūros ir kultūros tradicijų. Ankstyvojo paleolito žmonės dažniausiai gyveno kalnų urvuose ir olose. Paleolito ir mezolito būstas buvo palapinės tipo, apskrito arba ovalaus plano.

Po paskutinio ledynmečio pasaulio klimatui atšilus imta kurti sėslias gyvenvietes. Artimuosiuose Rytuose, Pietryčių ir Vidurio Europoje neolito gyvenamieji pastatai dažniausiai keturkampiai, kartais su akmeniniais pamatais, jų karkasai iš rąstų, sienos glaistytos moliu, stogai plokšti. Rytų Europoje buvo paplitusios žeminės ir pusiau žeminės.

Vidurio ir Vakarų Europoje (ir Lietuvoje) statyti būstai buvo keturkampiai (6-8 m ilgio, 4-6 m pločio), stulpinės konstrukcijos, su atviru židiniu prie angos. Sienos darytos iš pavienių arba dvigubų kuolų eilių. Tarpai užpildyti gulsčiomis kartimis ir šakomis, samanomis. Stogas keturšlaitis arba dvišlaitis, rėmėsi į pėdžių eilę statinio viduje. Stogo paklotas darytas iš eglių mauknų, dengtas nendrėmis arba velėna.

Vėlyvajame neolite pradėta statyti ilgus, kelių patalpų būstus su giliau įleista asla ir dvigubų šulų eilių sienomis. Židiniai buvo įrengiami visose patalpose, dažniausiai duobėse. Paskutiniais amžiais pr. Kr. ir pirmo tūkstantmečio pirmaisiais amžiais patalpos kampe iš akmenų pradėta mūryti primityvias krosnis.

Pradėjus naudoti metalinius darbo įrankius (kirvį ir kaltą) pastatų konstrukcija tobulėjo, sudėtingesnis tapo ir būsto dalių apdorojimas, sienas pradėta ręsti iš gulstinių rąstų.

Išvados

Lietuvos teritorijoje nuo seniausių laikų iki viduramžių būstų tipai ir pavadinimai kito priklausomai nuo gamtinių sąlygų, socialinės struktūros, technologijų ir kultūrinių tradicijų. Nuo mezolito palapinių ir žeminių iki medinių piliakalnių ir mūrinių pilių, kiekvienas laikotarpis paliko savo pėdsaką Lietuvos kraštovaizdyje ir kultūroje. Archeologiniai tyrimai nuolat papildo mūsų žinias apie šią raidą, atskleisdami naujas detales apie senovės lietuvių gyvenimą ir architektūrą.

tags: #viduramziu #bustu #pavadinimai