Vargas Ieško Valgio: Turtingas Paaiškinimas apie Dvasinio Maisto Svarbą

Parašė Dr. J. Klausimo momentas: Apie žmogų reikia taip samprotauti ir kalbėti, kaip liudija introspekcija, kitų observacija ir Apreiškimas.

Materialistų tvirtinimai, kad žmogaus tie veiksmai, kuriais jis išsiskiria iš gyvulių, tesąs tik subtilus materijos kaitaliojimasis, prieštarauja begalei konkrečių faktų. Kiek akyliau ir objektyviau save ir kitus stebėjęs, esi priverstas daryti apie žmogaus gyvenimą šią išvadą: "Ne viena duona žmogus gyvas". Jo pilnutiniam gyvenimui daug ko reikia. Jei jam yra prieinamas tik animalinis gyvenimas, jis skursta, nyksta, vysta kaip augalas be vandens, be oro, be šviesos ir maisto.

Be materialinio maisto žmogus, kaip psichofizinė būtis, reikalauja dvasinio maisto: protui - šviesos ir tiesos, valiai - gėrio ir širdžiai - meilės. Šiandien visur girdime kalbant apie žmogaus moralines jėgas, apie jo moralinį galėjimą arba negalėjimą, apie moralinį pajėgumą: psichologijoje, pedagogikoje, sociologijoje, medicinoje. Moralinėmis jėgomis įprasta vadinti tai, ko negalima suvesti į fizines jėgas, kas išeina iš materialinės srities ribų, kas jose netelpa. Norime paliesti šį klausimą pirmiausia todėl, kad jis duoda naujų aspektų mūsų vidaus pasauliui pažinti ir, antra, atsižvelgdami į mūsų tautos dabartinį gyvenimą. Koks jis yra, visiems žinoma.

Norime tik pridurti, kad mūsų tautinis, kultūrinis, religinis ir socialinis gyvenimas šią valandą ir artimoje ateityje reikalauja iš mūsų didelės dvasinės įtampos, reikalauja kelti mūsų psichinį potencialą, jei norime išlikti gyvi tos pačios lietuvių tautos nariai, o ne tapti toli nusviestomis nuo tautos kamieno sudžiūvusiomis skeveldromis. Yra žmoguje nepanaudotų ir paslėptų jėgų, kurios reikale iškyla pačios arba iškeliamos į paviršių ir kurios suvaidina jo paties ar tautos gyvenime nepaprastą vaidmenį. Bandysime jas čia iškelti aikštėn.

Bet prieš tai jau iš anksto norime pastebėti, jog tradiciniame žmogaus apibendrinime, kad žmogus yra psichozinė būtis, perdaug apsistojamą prie fizinio prado: kūnui, fizinėms jėgoms priskiriama tarsi viską nulemiantis vaidmuo. Ši sielos su kūnu sujungimo klaidinga koncepcija, perdaug atsiduodanti materializmu, eina iš nepakankamo supratimo hylomorfizmo teorijos kosmologijoje, kuri psichologijoje turi būti kitaip taikoma žmogui, susidedančiam iš sielos ir kūno, kaip formos ir materijos, negu kad yra kosmologijoje. Dvasinė žmogaus siela jungiasi su kūnu nekaip paprasta hylomorfinė forma, kadangi ji yra dvasinė forma. Jos veikimas viršija materiją. Žmogaus siela yra subzistuojanti forma, pati savyje turinti esi-mo pagrindą, ne vien sujungime su kūnu. Žmogaus pilna prigimtis yra dualybė, kurioje dvasinis pradas viršija materiją. Žmogus yra dvasinė būtis kūne.

I. Moralinių Jėgų Pasireiškimo Konstatavimas

Intelektualinis pajėgumas nepriklauso vien nuo materialinių, fizinių ir fiziologinių sąlygų. Akstinai, varikliai, kurie skatina žmogų intelektualiniam darbui, kūrybai, pav., nepriklauso materialinei sričiai. Vysk. Baranauskas buvo paskatintas sukurti savo nemirtingą "Anykščių Šilelį" todėl, kad buvo užgautas jo tautinis jausmas. Ištesėjimas protiniame darbe nepriklauso nuo stiprios fizinės konstrukcijos, bet labai daug nuo kitų faktorių, akstinų, variklių, kurie palaiko ir plečia individo gyvenimą, kurie ugdo žmogaus asmenybę.

Be fizinių dėsnių, pastebime visuose žmonėse kitus dėsnius, kurių nepaisymas griautų ir individo gyvenimą, o socialinį gyvenimą padarytų neįmanomą. Bet, be šių bendrų dėsnių visiems žmonėms, pastebime dar atskirus dėsnius, kurie lyg įgalina individą atskirai veikti, egzistuoti ir, jei jų nepaiso, individas griauja savo asmenybę. Šie dėsniai padaro tai, kad atskiras žmogus tampa atskiru pasauliu, tikru mikrokosmos. Jei jis jų nepaiso, išeina iš savo orbitos ir, reflektavęs, kenčia.

Visi turi pripažinti, kad žmogaus gyvenime yra dalykų, be kurių žmogus negalėtų gyventi, jei jie būtų pašalinti, pav., afekcija, šio žemiškojo gyvenimo tikslo supratimas ir nusistatymas. Žmogui kaip racionalinei būčiai vien instinkto gyventi nepakanka. Tas, kurs egoizmo aistros vedamas, nutraukia žmogui tą gyvenimo siūlą, ant kurio jis laikosi, suvaidina barbaro ir budelio vaidmenį!

Daugelis ir iš tų psichologų, kuriems psichologijos objektas tėra vien psichiniai veiksmai, o ne siela, yra priversti pripažinti, kad žmoguje yra kažkas, kas yra virš fizinių, virš fiziologinių funkcijų, ką jie vadina trumpai ir vago modo "le psichiąue", kurį reikia atskirai traktuoti ir kuris turi milžiniškos įtakos visam žmogui. Pedagogikoje ir eksperimentalinėje psichologijoje savo gyvenimui idealo suradimas šiandien yra laikomas kapitaliniu dalyku. Pedagogo uždavinys yra atidengti, atspėti auklėtinyje kilnius, savitus jo polėkius ir jį pastūmėti tąja linkme.

Freudas manė, kad jam yra pavykę savo psichoanalizės metodu visų žmogaus veiksmų, visų jo polėkių pradžią ir tikslą suvesti į seksuališku-mą, o žmogų pastatyti ant to paties laipsnio, ant kurio stovi gyvulys. Bet ši išvada neišlaikė kritikos, jo gi psichoanalizės metodas tik dar plačiau atvėrė duris į žmogaus vidaus pasaulį ir palengvina pažinti jo sielos gilybes ir sielos akto galią.

Esama dvasinio spinduliavimo iš žmogaus į žmogų. Ko vienas žmogus nepadarys ar nepasakys, tai jis išdrįsta pasakyti ar padaryti minioje, būryje. Būryje gimsta naujos mintys, nauji jausmai, arba bent turimi sutvirtėja. Tautinės ar valstybinės bendruomenės užnugario pajautimas duoda žmogui jėgų, paspirties. Bendravimas su vienos minties draugais, giminėmis suteikia žmogui jėgų, akstinų. Dažnai bičiuliškas žodis, net per laišką, labiau vertinamas, negu medžiaginė parama.

Kaip konkretūs gyvenimo faktai liudija, tikrai nuoširdus žodis gyvenimo palaužtus, suklupusius po jo negailestingo gyvenimo našta pastato vėl ant kojų, grąžina jiems dvasinę pusiausvyrą. Gydytojai neretai būna nustebinti dėl nepaprastų pagijimų. Juos jie priskiria slaptoms jėgoms, kurios medicinai nėra žinomos ir neprieinamos. Autosugestija ir heterosugestija yra šiandien medicinoje prekonizuojamos, ypač pirmoji, ne tik nervinio pobūdžio ligoms gydyti, bet ir organinėms, kurios turi ryšį su afektyviniu žmogaus gyvenimu. Geras pacijento dvasios nusiteikimas akylių gydytojų yra nemažiau vertinamas kaip gera mityba.

Geras, patyręs gydytojas, pradėdamas gydyti ligonį, visų pirma stengiasi pašalinti išorinius ir išvidinius veiksnius, neigiamai veikiančius jo moralę, ir ieško būdų stimuliuoti išvidinėms pacijento jėgoms.

II. Moralinių Jėgų Supratimas

Žodis "morale" etimologiškai eina iš lotynų kalbos žodžio "mos" ir turi dvi prasmes: kartais reiškia įprotį veikimui, kartais gi tam tikrą į-gimtą arba lyg įgimtą palinkimą veikimui. Taigi žodis "morale" reiškia: 1. tai, kas yra įprasta; 2. tai, kas eina iš įgimto prado, būtent - iš įgimtų ar įgytų veiksnio palinkimų.

Šiuo antru atveju "morale" gauna preciziškesnę prasmę, kai kalba eina apie gerus ar blogus įpročius (Plg. A. Gardeil, O. P., La Certitude morale, Paris, 1911, pp. 80-81; Šv. Tomas Akv. Summa Theol. I. II, q. 58, a. 1, c; Ethic. 1. II, lect. 5.). Mūsų liečiamame klausime žodis "morale" yra imtinas antrąja prasme: įgimtas arba įgytas palinkimas. Kaip įgimtas, taip ir įgytas palinkimas gali atitikti žmogaus prigimtį arba neatitikti; jei atitinka, toks palinkimas vadinasi geras, arba dorybė, ir iš jo einąs veiksmas bus geras, vedąs į galutinį žmogaus tikslą; jei neatitinka, jei yra prieš žmogaus prigimtį, bus blogas palinkimas, arba yda, nedorybė, trūkumas, ir veiksmas, einąs iš jo, bus blogas, nevedąs į galutinį žmogaus tikslą.

Yra, pav., įgimtas motinos palinkimas mylėti savo vaiką; įgimtas darbininkui palinkimas norėti už savo darbą užmokesčio. Ir esame tikri, kad motina, mylėdama savo vaiką, neduos jam nieko kenksmingo jo gyvybei ar sveikatai; priešingą veiksmą vadintume išsigimimu. Visos moralinės jėgos išplaukia ir remiasi šiais įgimtais arba įgytais palinkimais, kurie atitinka žmogaus prigimtį, kurie atsako individo vidaus aspiracijoms, kurie individo gyvenimą stato ir kelia, o ne griauna ir ne smukdo.

Kiekvienas žmogus savo praeito gyvenimo eigoje yra turėjęs visą eilę patyrimų, išgyvenimų, kurie teigiamai ar neigiamai veikė jo prigimtį, jo individo gyvenimą. Jis juos visus su savim nešiojas savo pasąmonyje. Turėti teigiamai veikiantys išgyvenimai bus stiprinamai veikiančios jėgos. Kiekvienas žmogus su savo bendrais prigimties palinkimais, su įgytais palinkimais atitinkančiais prigimtį, drauge su teigiamais išgyvenimais, be to dar, su antgamtiniu elementu, nešiojasi savyje didelį, labai dažnai nedaug suvokiamą tų jėgų šaltinį, kurias vadiname moralinėmis jėgomis, kurių labai didelė dalis neišplaukia į sąmonės paviršių, liekasi pasąmonyje, ir todėl vadinasi paslėptomis jėgomis. Bandysime jas paanalizuoti.

Ne visa, kas yra mūsų pasąmonyje, išplaukia į paviršių; daug kas liekasi pasąmonyje ir iš čia veikia mūsų veiksmus, mūsų gyvenimą. Galima daug ką iššaukti iš pasąmonio, ištraukti į paviršių. Daug yra moralinių jėgų, kurios veikia iš pasąmonio teigiamai arba neigiamai. Daug teigiamai veikiančių jėgų negali pasireikšti dėl pa-sąmony susidariusių saitų iš neigiamai veikiančių jėgų. Asociacijos keliu sąmoningai pašaukti vaizdai, mintys ir jausmai gali teigiamai paveikti pasąmonio turėtų įspūdžių, minčių ir jausmų židinį. Mūsų būtis tik tada tampa morališkai pajėgi ir atspari, kai jos praeitis, dabartis ir ateitis jungiasi į vieną harmoningą dvasinį junginį ir kai mūsų pasąmony esti kuo mažiau konfliktų, skaldančių mūsų moralines jėgas.

1. Afektyvinė Sritis

Mūsų psichinės jėgos nėra išaugusios viena diena, bet palaipsniui. Mūsų psichė nėra kažkas grynai statiško, juo labiau vaikystės ir jaunatvės amžiuje. Jos augimą veikė daug išorės ir vidaus veiksnių, kurių pasėkoje susiformuoja skirtingi charakteriai ir kurie daug nulemia net žmogaus temperamentą. Mūsų psichėje nuo pat kūdikystės dienų yra susiformavę tam tikri jausmų, afektų ir įspūdžių klodai.

Negalima sau susivokti ir įsivaizduoti, kokią įtaką turi mūsų veiksmams šie susiformavę pasąmonio klodai. Turėti afektai, ir labai giliai pasislėpę pasąmony, laikas nuo laiko iškyla arba pašaukiami daugiau ar mažiau į paviršių ir didina arba mažina mūsų moralines jėgas. Neapykanta, kerštas ir pavydas veikia neigiamai ir daugiau ar mažiau yra stabdžiai mūsų moralinėse jėgose; paslėpta neapykanta ar kerštas gali suvaidinti fatališką vaidmenį žmogaus gyvenime, ypač psichinio ir fizinio formavimosi perijode. Priešingai - meilė, viltis ir drąsa kelia, stiprina, duoda impulsų veikimui ir palaiko veikimą.

Kiekvienam žmogui, mažam ar užaugusiam, yra būtina tarpusavio meilės atmosfera: tėvų, brolių bei seserų, draugų ar kitų artimųjų meilė; mylėti ir būti mylimam. Tai pati didžiausia afektyvinės srities moralinė jėga. Į meilę suvedama: pagarba, užuojauta, parama, atjautimas. Ypač šeimyninio židinio šiluma užakcentuotina kaip nepaprastas moralinės jėgos šaltinis. Ne be reikalo poetas pasisako, kad "tėviškėlės atminimas man laimuže mini..." (V. Nemunėlis, "O atsimenu nameli").

Psichoanalizės yra konstatuota, kad kūdikystės ir vaikystės amžiuje tėvų meilės šilumos trūkumas labai neigiamai atsiliepia vaikams visą gyvenimą: palieka neužpildoma spraga jaunoje būtybėje visam amžiui. Jos pasėkos pasireiškia afektyviniame gyvenime. Žmogus tampa tuo naudingesnis ir produktingesnis, juo jis labiau tampa meilės būtimi: kai jis leidžia savo meilei, suprastai plačia prasme, labiau pasireikšti, kai jis visa širdimi myli visa tai, kas yra verta meilės, - jaučiasi laimingas, savo vietoje žmogus. Priešingai: žmogus be meilės arba, tiksliau pasakius, kurs nemoka panaudoti meilės energijos, tampa dvasiniu invalidu.

Šeimos židinio šilumos atsiminimai veikia ir stiprų jaunuoli ir žilagalvi kretantį senelį. Vien tik motinos meilės atsiminimas gali duoti pakankamai jėgų ir ryžtingumo ir subrendusiam žmogui pakreipti savo gyvenimo kelią labai naudinga visai jo būtybei linkme.

Po šeimyninio židinio vaidmens žmogaus afektyviniame gyvenime eina tautos ir tėvynės židinio atmosfera. Tėvynė gi nėra kas kita kaip šeimyninio židinio išplėtimas, o tauta - kraujo ir bendro gyvenimo giminystės išplėtimas. Ta aplinka, kurioje žmogus gimė ir augo, yra giliai įsispaudusi į jo sielą ir tapusi lyg jo būties dalimi. Ji yra neatskiriamai susijusi su tiek brangių ir neužmirštamų išgyvenimų, todėl ji tokia miela, artima, sava ir jauki. Tėviškės žemę žmogus vadina savo motina, nes ji jį maitino ir užaugino Tas kampelis, kuriame žmogus gimė ir augo. tampa jam dar tuo mielesnis ir artimesnis, ne5 jis yra jo tėvų ir protėvių krauju ir prakaitu ap laistytas, ir čia jis yra savo tautos būdą ir tradicijas į save įsiurbęs. Žmogus yra neatskiriamai suaugęs su savo gimtuoju kraštu ir savo tauta.

Iš čia lengvai suprantama, kokia milžiniška moralinė jėga palaiko ir stiprina žmogų, vaikščiojantį savo tėviškės žeme ir gyvenantį bendrą gyvenimą su savo tauta. Jis net nepagalvoja, neatkreipia dėmesio, neįsisąmonina, kad čia jo visa būtis yra įleidusi giliai neregimas, nesuskaitomas, tankias šaknis. Tik tada dažniausiai susivokia ir įsisąmonina, kokia moralinė jėga jį stiprino ir palaikė, kai jis ilgesnį laiką iš jos išvyksta, o dar labiau, kai esti negailestingai nuo jos atplėšiamas.

Ne tuščiažodžiaudamas poetas Ad. Mickevičius tremty dejavo: "Lietuva, šalie mano gimtoji, tik tas supras, kad tu jam sveikatą atstoji, kurs jau tavęs neteko". Tėvynės meilė duoda karžygiams jėgų nepaisyti visų sunkumų, net mirties kovoje už jos būvį. Tėvynės meilė duoda įkvėpimo ir jėgų poetams kurti eilėraščius, poemas. Štai kaip apie tai pasisako mūsų atgimimo dainius Maironis: "Kas suteikė tau, numylėta graži, tą įstabią, slaptą ga-galybę". Mūsų klasikas Jurgis Baltrušaitis, tėvynės ilgesio skatinamas ir atsiminimuose žavėdamasis Lietuvos gamta, sukūrė tiek puikių eilėraščių.

Dr. V. Kudirkai tėvynės meilė buvo jo tautinio darbo, pasiaukojimo akstinu iki mirties, nepaisant visų sunkumų ir fizinių jėgų silpnėjimo. Kiekvienas mūsų tremtinis galėjo pats savyje pastebėti, kad vien tik atsiminimas ar priminimas tėvynės gamtos, įvairių jos vietų, mūsų tautos praeities, jos įžymesnių garbingų asmenų nejučiomis pakelia ūpą, sustiprina dvasią ir duoda akstinų veikimui.

Gėrio atžvilgiu žmogus ir gyvulys turi bendrą tendenciją, kuri vadinasi juslinis geismas, savy talpinąs daugelį formų arba rūšių. Jas skolasti-kai pratę vadinti pasiones-aistros (ne bloga prasme), modernieji psichologai - tendencijomis, emocijomis, afekcijomis, afektais. Juslinis geismas yra dvejopas: appetitus concupiscibilis - gašlinis geismas, ir appetitus irascibilis - rūstingasis geismas. Abiejų atokusis objektas yra vienas, būtent, gėris, bet artimiausias yra dvejopas: gašlingojo geismo objektas yra gėris (pojūčiui) kaipo tokis (džiuginantis); gi rūstingojo geismo objektas yra nugalėjimas kliūties, kuri trukdo pasiekti šį gėrį. Taigi pastarasis yra pirmojo gynėjas ir tarnas. Pirmojo geismo priskai-tomos 6 rūšys: meilė, geidimas, džiaugsmas, ir šių priešingybės: neapykanta, bėgimas arba nuo-boda, skausmas arba liūdesys; antrojo priskai-tomos 5 r...

Apibendrinant, žmogaus dvasinis gyvenimas yra sudėtingas ir daugialypis, reikalaujantis ne tik fizinio, bet ir dvasinio maisto. Moralinių jėgų ugdymas, afektyvinės srities puoselėjimas ir ryšys su tėvyne bei tauta yra esminiai elementai, padedantys žmogui išlikti stipriam ir dvasiškai turtingam.

Štai lentelė, apibendrinanti pagrindinius dvasinio maisto elementus:

tags: #vargsas #iesko #valgio #turtingas