Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933) - lietuvių literatūros klasikas, dvasininkas, publicistas, knygnešys, muziejininkas. Nors Vaižgantas kilęs iš Aukštaitijos, save jis laikė tikru kauniečiu, būtent Kaune buvo įsikūrusi paskutinė ir pati svarbiausia dvasininkui parapija.
Tiesa, Kaune Vaižgantas praleido nei daug, nei mažai - trylika savo gyvenimo metų. Jaunystėje baigė kunigų seminariją, o į mylimą miestą grįžo sulaukęs 51-erių. Būtent Kaune, prie savo rašomojo stalo, Aleksoto g.
J. Tumas-Vaižgantas Kaune. 1923 m. Studija Modern.
Juozas Tumas trylika savo gyvenimo metų gyveno „daugiabokščiam Kaune“, kur „tiesias jis žalčiu pažemiais; nuo pat uosto siauru kaspinu miestas driekias palei Nemuną, niekur nesutirštėdamas, ore erdvės neeiškodamas“. Čia jis dėstė 1922 m. įsteigtame universitete, švietė studentus apie spaudos draudimo laikotarpio lietuvių literatūrą.
Be kita ko, Vaižgantas buvo nepailstantis visuomeninio bei kultūrinio gyvenimo dalyvis, bendravo su žymiausiais to metu žmonėmis. Pas dvasininką į svečius užsukdavo tokios svarbios asmenybės, kaip Jonas Mačiulis-Maironis, Adomas Jakštas-Dambrauskas, Vilhelmas Storosta-Vydūnas, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė bei daug kitų.
J. Tumas-Vaižgantas Geležinkelio stotyje. Iš kairės pirmas J. Tumas-Vaižgantas, antras - Maironis. Nuotrauka iš Maironio albumo. 1923 m.
Nenuostabu, jog Tumas bendravo su labai skirtingais žmonėmis, kadangi jis pats domėjosi įvairiomis gyvenimo realijomis, buvo išskirtinė kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo figūra. Mylėjęs teatrą bei operą, parašė recenzijų, aprašė nemažai Kauno teatrinio gyvenimo įvykių bei išaukštino ne vieną „lakštingalą“, galbūt todėl iki šiol yra laikomas vienu pirmųjų operos recenzentu.
Meilė Kauno miestui itin aiškiai pastebima Juozo Tumo-Vaižganto tekstuose. Laiškuose Klimams į Paryžių Vaižgantas rašė: „Mums Kaune daug geriau. Daug kas jį ima girti: gražus miestas, malonus miestas. Nori, gali jis atstoti Paryžių (lūpas pasitepant), nenori Paryžiaus gali vaizduotis kaime beesąs: čia tau panamėj lakštingalos gieda, čia iš cembruvkos Aleksoto kalnai „alpėmis“ virsta.“
Kauną iškelia ir lygina ne tik su Paryžiumi, bet ir su Leipcigu, Atėnais: „…Kaunas lyg Atėnai turi septynis kalnus ir kiekviename kalne dabar kuria mokslo ir meno židinius.“
Rašytiniuose šaltiniuose dažnai paminėtas, o kartais tarsi žodžiais nutapytas ne vienas Kauno senamiesčio ir jo apylinkių kampelis. Vaižgantas apie savo parapiją baigiant rektoriavimą Vytauto Didžiojo bažnyčioje pasakė: „Susigyvenau su gražia ir jaukiausia visame Kaune bažnytėle, su gražiausia gal visoje Lietuvoje jos pozicija panemunėje, su senamiesčiu, su Baltosios Gulbės aikšte, su Metropolijos Kunigų seminarija.
Miestą Tumas laikė visos mūsų Lietuvos ir europinės kultūros simboliu: „Kaunas simbolina visą mūsų istoriją. Kaunas - pirmoji lietuvių stovykla santeklyje tų dviejų upių, kurios anais laikais tebuvo vieninteliai keliai iš Europos. Pro Kauną, panemunėmis ėjo visa europinė kultūra, simbolinama Palemono „bajorais“; tas pats Kaunas ir stabdė visa tai, kas Lietuvai nebuvo palanku ar tiesiog kenksminga jos laisvei, jos originalumui, - kas norėjo Lietuvą pavergti kardu, ne kultūra. Kaune gausiai liejosi gynėjų kraujas, mūsų kunigaikščių vadų ir jų vaikų; Gediminų, Vytautų, Vaidotų ir kitų. Kauno senapilė permirkusi jų krauju, trypta jų kojomis“.
Iš tikrųjų, Kaunas jau viduramžiais gynė Vilnių ir visą Lietuvą. visa aikštė aplink Baltąją Gulbę buvo tokia švarutėlė, vien tik mūrais apstatyta, milžiniškais jovarais apaugusi, keturias bažnyčias susyk rodanti. Vaižgantui santaka (santeklis) labai svarbi, jis akcentuoja, kad tai - miestas, įsikūręs viename iš svarbiausių Nemuno vingių: „Nemunas du kartu drąsiai ir staigiai pasuka savo tėkmę. Atitekėdamas tiesiai iš rytų, nuo Minsko, metas į šiaurę. Šiame vingyje įsikūrė Gardino miestas. Patekėjęs į šiaurę, vėl staigiai pasuka į vakarus, pirmąja kryptimi, šiame vingyje įsikūrė Kauno miestas“, - rašė „Kelionių vaizdai“.
Neretai tekstuose Vaižgantas net ir sveikinosi, kalbėjosi su upe tarsi su gyvu artimu giminaičiu: „Garlaivis stipriai irias prieš srovę, kurią sudaro marės viduriu kauniškis mūsų kaimynas Nemunas. Sveikas gyvas, prieteliau!
Išskirtinai romane „Šeimos vėžiai“ yra pavaizduota Kauno miesto Rotušė: „Kauno Gulbė - dievaitė… pašvies visu savo nebeįžeistu baltumu. Nakties metu kai atsirandi Viešojoje aikštėje, kuoras gyvente gyvena. Jis plasta erdvėje, jis žaidžia su debesėliais, jis mėnesienos undinė - Nemuninė. Jei būčiau stabmeldis, aš jį dievinčiau!.. Ir visa aikštė aplink Baltąją Gulbę buvo tokia švarutėlė, vien tik mūrais apstatyta, milžiniškais jovarais apaugusi, keturias bažnyčias susyk rodanti. Tikras rojaus kampelis!“ Romane autorius visą Rotušės aikštę ragina vadinti Gulbės aikšte ir keturis jos kampus papuošti gulbės ornamentais, viduryje įrengti paukščio trykšlę: „Juk tai ir gražu ir originalu. Rotušės aikštė tolygi Žuvies rinkai ar „Sennoj ploščadi“.
Vaižganto kūryboje apdainuota ne tik Rotušė, bet ir visas pirkliškasis Kauno senamiestis, biurokratiškasis Kauno Naujamiestis - „Kauno pirklybos centras“. Dvasininko tekstuose galime aptikti ir daug gyvų miesto realijų, net ir carinio Kauno miesto vaizdas piešiamas gyvas ir įdomus: turgus, nameliai, kurie „nereiškė nė mažiausios pretenzijos į meną ir estetiką“, publika „pasipuošusi skrybėlėmis“, „madiškai apsirengusi“, „miestasargiai policistai“, „įstabūs buvo ir šaligatviais snaudžią vežėjai“.
J. Tumas-Vaižgantas [šaržas] 1932 m.
Lietuvių literatūros klasikas yra vienas iš pirmųjų, kuris suvokė Kauno, kaip besivystančio, modernėjančio, neatitrūkusio nuo savo šaknų, miesto viziją.
Juozo Tumo-Vaižganto butas-muziejus
Kunigas, rašytojas, dėstytojas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869-1933), į Kauną atsikraustęs 1920 m., apsigyveno senamiestyje, šalia Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios (buvo jos rektorius). 1901 m. pastatytame name nuomojo 4-ių kambarių butą, kuriame gyveno beveik iki pat mirties.
Vaižgantas savo testamente išreiškė valią pastatyti jo vardo namus studentams, ten būtų laikomi jo daiktai ir eksponuojami raštai bei leidiniai. Vis dėlto šie namai nebuvo pastatyti, tačiau asmeniniai daiktai išsaugoti. 1997 m., remiantis autentiškomis nuotraukomis, įkurtas J. Tumo-Vaižganto muziejus Aleksoto g. 10. Šiandien memorialinis butas yra Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinys.
Memorialinis muziejus ne tik puoselėja Vaižganto atminimą, bet ir reprezentuoja XX a. pr. gyvenamąjį interjerą. Bute saugoma šiam laikotarpiui būdingas moderno stiliaus minkštų baldų komplektas, šviestuvai su šilkiniais gaubtais, papuošti raukiniais ir kutais, istorizmo stiliaus bufetas, puošnios kėdės, spintos ir knygų lentynos, kuriose šeimininkas laikė įspūdingą biblioteką.
Šiuo metu didžioji jos dalis priklauso Kauno technologijos universiteto bibliotekai, o muziejuje eksponuojami vertingi, Vaižgantui dovanoti paveikslai, kiti asmeniniai daiktai, tarp jų ir kanarėlių narvelis, liudijantis kanauninko meilę gamtai.
Vytauto Didžiojo bažnyčia neturėjo zakristijos, todėl visi reikalai buvo tvarkomi kunigo namuose, vadinamajame „užsakų“ kambaryje prie puošnaus neorenesansinio stalo. Į naujuosius namus kai kuriuos baldus Vaižgantas atsivežė iš Vilniaus. Gyvendamas Kaune dvasininkas įsigijo ir naujų daiktų.
Pavyzdžiui, 1925 m. nusipirko metalinę lovą, apie tai laiške giminaičiams rašė: „pirkaus naują lovą už 395 litus (su jūros žolių materacu) […]. Lova, bra, dabar tokia, kad net Lietuvos Respublikos atstovui nebūtų gėda įgulti“. Metalinės lovos išpopuliarėjo XIX a. pabaigoje, keičiantis žmonių požiūriui į higieną namuose. Manyta, kad tokios lovos higieniškesnės už medines, tad jų populiarumas neslopo ir tarpukariu.
„Nekilnojamo turto man nėr, o kilnojamasis susidaro iš bibliotekos (apie 2000 tomų), nebrangių, bet rinktinių paveikslų galerijos, nebrangių baldų ir visai menkos garderobos, kur vertingi tėra kailiniai. Visa tai tuo tarpu telpa keturiuose kambariuose Aleksoto g. 6-4.“
Keturiuose memorialiniuose kambariuose dera praktiškas paprastumas su estetiškumu. Pats Vaižgantas savo buto aplinką buvo pavadinęs meniškai kunigiška. Turėjo, jo žodžiais, „nebrangių, bet rinktinių paveikslų galeriją.“ Šie paveikslai, kaip ir anuomet, kabo visuose kambariuose. Yra keletas skulptūrų.
Juozas Tumas-Vaižgantas šiame bute gyveno ir kūrė trylika metų. Pro buto langus galima pamatyti Švč. Mergelės Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) neparapinę bažnyčią, kuri yra pats seniausias Kaune ankstyvosios gotikos paminklas. Vaižgantas beveik dvylika metų buvo šios bažnyčios rektorius, rūpinosi jos atstatymu ir remontu. Kadangi bažnyčioje zakristijos nebuvo, tai visi reikalai buvo tvarkomi užsakų kambaryje.
Vaižgantas garsėjo kaip populiarus, žmonių mylimas kunigas, tad čia lankytojų niekuomet netrūkdavo - duris praverdavo ir tie, kurie išdrįsdavo prašyti pinigų, nes žinojo, jog geraširdis dvasininkas juos skolina. Kambaryje stovi masyvus ąžuolinis barokinio stiliaus darbo stalas, jo autorius - garsus tarpukario Kauno baldžius Jonas Prapuolenis. Kampe kabo kanauninko sutana, spintoje - kailiniai, Vaižganto minimi net testamente, kaip brangiausia „garderobos“ dalis.
Svečių kambaryje - svetainės baldų komplektas, knygų spinta, kurioje sudėtos Vaižganto bibliotekos knygos. Čia susipažinsite su muziejaus gyventoju - geltona kanarėle Mykoliuku (pagal Vaižganto romaną „Dėdės ir dėdienės“) - tokį pat paukštelį turėjo ir rašytojas.
Ekspozicija ir interjeras
Butas įkurtas 1997 m. autentiškai pagal archyvines nuotraukas, nes rašytojas visus savo kambarius buvo nufotografavęs. Namai atkurti pagal išlikusias fotografijas.
Muziejuje nuolat vyksta lankytojų jau pamėgti susitikimai su menininkais, naujų knygų sutiktuvės, poezijos ir muzikos šventės, organizuojamos ekskursijos ir edukacinės programos įvairaus amžiaus lankytojams. Ekskursijas ir edukacines programas reikia užsisakyti iš anksto. Literatūros vakarų metu jaunimas ir literatūra besidomintys suaugusieji gali susitikti su rašytojais, aptarti naujai išleistas knygas, dalyvauti diskusijose.
Lankytojai turi galimybę artimiau susipažinti su muziejuje saugomomis vertybėmis, J. Tumo-Vaižganto bute-muziejuje - nemokamas.
J. Tumo-Vaižganto memorialinio butas-muziejus. Maironio lietuvių literatūros muziejus. Darbo stalas.
Kultūrinė veikla
Jau daugelį dešimtmečių J. Tumo-Vaižganto vardas yra tarsi mūsų kultūros ženklas, turintis visuotinai priimtinas prasmes. Iš pasaulio chaotiškos visumos Vaižganto kūryba ir asmenybė iškelia gėrio, grožio ir teisingumo pradus, žmogaus pastangas nugalėti savo egoizmą, pakilti iš nuopuolio, gyventi būties meile ir kuriančiąja veikla.
Vaižgantas - pats neramiausias ir populiariausias prieškario laikų aukštaitis Kaune ir visoje Lietuvoje su savo meniškais pamokslais Vytauto Didžiojo bažnyčioje, su savo purslojančia beletristika ir publicistika.
Vaižgantas, iš tikrųjų, ir dabar tebėra šviesioji lietuvių tautinio atgimimo legenda, ryškiausias XX amžiaus pradžios rašytojas, publicistas, savo kūryboje kėlęs ir gvildenęs besąlygiškos meilės, atsidavimo Lietuvai, jos žmonėms idėjas. Niekas kitas iš tos kartos taip plačiai neparodė bundančios Lietuvos gyvenimo, epochą jaudinančias tautines, kultūrines problemas, spalvingai išryškinęs tikrąjį lietuvio būdą, pririnkęs gausybę "deimančiukų" ir sudėjęs į savo kūrinius.
Muziejuje nuolat vyksta lankytojų jau pamėgti susitikimai su menininkais, naujų knygų sutiktuvės, poezijos ir muzikos šventės, organizuojamos ekskursijos ir edukacinės programos įvairaus amžiaus lankytojams.
Ekskursijas ir edukacines programas reikia užsisakyti iš anksto. Literatūros vakarų metu jaunimas ir literatūra besidomintys suaugusieji gali susitikti su rašytojais, aptarti naujai išleistas knygas, dalyvauti diskusijose. Lankytojai turi galimybę artimiau susipažinti su muziejuje saugomomis vertybėmis, J. Tumo-Vaižganto bute-muziejuje - nemokamas.
Lankytojų informacija
Adresas: Aleksoto g. 10, Kaunas
Telefonas: +370 37 222 371
Darbo laikas:
- II, III, V, VI - 9.00-17.00
- IV - 11.00-19.00
- VII - 10.00-16.00
- Paskutinis mėnesio sekmadienis - nemokamas
J. Tumo-Vaižganto memorialinio butas-muziejus (Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinys) įkurtas 1997 m. autentiškai pagal archyvines nuotraukas, nes rašytojas visus savo kambarius buvo nufotografavęs.
Muziejaus ekspozicijas nemokamai gali lankyti:
- Ikimokyklinio amžiaus vaikai (iki 7 metų);
- Našlaičiai ir tėvų globos netekę vaikai;
- Neįgalieji ir juos lydintys asmenys (vienam neįgaliajam - vienas lydintis asmuo);
- Senjorai nuo 80 metų;
- Šeimos kortelės turėtojai;
- Lietuvos Respublikos muziejų darbuotojai;
- Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) nariai;
- Lietuvos Respublikos bendrojo ugdymo mokyklų ir profesinio mokymo įstaigų humanitarinės krypties pavieniai mokytojai bei aukštųjų mokyklų humanitarinių mokslų fakultetų pavieniai dėstytojai;
- Lietuvos rašytojų sąjungos nariai;
- Lietuvos žurnalistų sąjungos nariai;
- Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos valstybės tarnautojai ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartį;
- Visi lankytojai kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį, vasario 16 d., kovo 11 d., liepos 6 d.;
- Užsieniečiai, pasitraukę iš Ukrainos dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje.
Muziejaus ekspozicijų lankymui nuolaida taikoma:
- Lietuvos Respublikos, kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos ekonominės erdvės valstybių mokiniams, besimokantiems pagal bendrojo ugdymo bei profesinio mokymo programas;
- Lietuvos Respublikos, kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos ekonominės erdvės valstybių aukštųjų mokyklų studentams;
- Nuolatinės privalomosios karo tarnybos kariams, kariams savanoriams;
- Asmenims, kuriems sukako valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos amžius (iki 80 metų);
- Nuo 1939-1990 metų okupacijų nukentėjusiems asmenims;
- Politiniams kaliniams ir tremtiniams, buvusiems getų, koncentracijos ar kitokio tipo prievartinių stovyklų kaliniams;
- Lietuvos Respublikos nepriklausomybės gynėjams, nukentėjusiems nuo 1991 m. sausio 11-13 d. ir po to vykdytos SSRS agresijos;
- Pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijoms dalyviams - kariams savanoriams ir laisvės kovų dalyviams.
tags: #vaizgantas #namas #kuriame #jis #gyveno